Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo S. J. prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo bei atsakovės A. Ž. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad su atsakove pradėjo kartu gyventi 2004 metų vasarą, o 2005 m. rugpjūčio mėn. 3 d. gimė sūnus. Iki 2010 m. sausio 20 d. šeima gyveno ieškovo tėvui priklausančiame dviejų kambarių bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Nesutarimai dėl vaiko auginimo ir auklėjimo prasidėjo daugiau nei prieš dvejus metus. Atsakovė pradėjo aplaidžiai žiūrėti į savo, kaip motinos, pareigas, daugiau laiko praleisdavo, bendraudama virtualioje erdvėje, ieškodama internetinių pažinčių su kitais vyrais, dažnai keletui dienų išvykdavo, palikdama sūnų ieškovo priežiūroje. 2009 m. spalio 27 d. pašlijus atsakovės sveikatai, ji buvo keletui dienų hospitalizuota į Vilniaus miesto greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Medikai jai diagnozavo galvos kraujotakos sutrikimą nerviniu ir išsekimo pagrindu. Atsakovė pasidarė ypač nekantri mažamečio sūnaus atžvilgiu: bendravimas su vaiku dažnai būdavo palydimas nuolatinių jos riksmų, ne kartą motina pavartojo fizinį smurtą prieš vaiką. 2009 m. gruodžio mėnesį, ieškovas grįžęs iš kelionės namo, rado sūnų apdraskytu veidu. Vaikas papasakojo, kad mamai būnant prie kompiuterio, jis į akvariumą įmetė muilo gabalą. Tai pastebėjusi atsakovė labai supyko, apipylė vaiką akvariumo vandeniu ir nagais kibo į veidą, jį apdraskydama. 2010 m. vasario 23 d. vakarą, po to kai atsakovė išsikėlė su sūnumi į nuomojamą būstą, bendraujant su vaiku mobiliuoju telefonu, sūnus ieškovui pasiskundė, kad jam bėga kraujas, nes mama jam sudavė per galvą megztiniu, kurio sagos ar užtrauktukas sužalojo veidą. Šis įvykis užfiksuotas Vilniaus miesto antrame policijoje komisariate, vaikas policijos nuovadoje buvo apžiūrėtas Vilniaus m. Greitosios medicinos pagalbos stoties gydytojos D. G., Vilniaus Universitetinės ligoninės Vaikų traumatologijos punkto gydytojo T. J. bei Valstybinės Teismo medicinos tarnybos specialisto. Po šio incidento, nerimaudamas dėl vaiko saugumo, sveikatos ir jo gyvybės, ieškovas parsivežė sūnų į namus, į įprastą vaiko aplinką, kurią jis pažįsta nuo gimimo. Čia nepilnametis vaikas jaučiasi saugus, gali žaisti, lavintis ir ilsėtis. Be to, duomenų apie ieškovo smurtinį elgesį ar daromą neigiamą psichologinį poveikį sūnui, nėra nustatyta. Vilniaus m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius yra patikrinęs bei teigiamai įvertinęs ieškovo, buities ir gyvenimo sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis iniciatyvos, siekdamas užtikrinti vaiko teisę augti psichologiškai, emociškai ir ekonomiškai stabilioje aplinkoje, tai yra nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 str. 2 d. 2 p.). Be to, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas niekaip negali įtakoti galutinio teismo sprendimo, kuriuo be kitų klausimų bus išspręstas iš esmės ir ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su viena iš šalių.

Ji su ieškovu nėra susituokusi ir nėra faktinė šeima, kartu negyvena ir neveda bendro ūkio jau nuo 2008 metų, o ne nuo 2010 m. sausio mėnesio. Dar 2008 metais sudarė sutartį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su mama ir išlaikymo vaikui teikimo.

Be to, atsakovės teiginiai apie netinkamą vaiko priežiūrą yra nepagrįsti. 2010 m. vasario 24 d. sūnus nebuvo nuvežtas pas šeimos gydytoją, kadangi buvo Teisės medicinos tarnyboje, kur vaikui buvo konstatuotas 2010 m. vasario 23 d. įvykių sveikatos sutrikdymų mastas. Be to, numatytas apsilankymas pas šeimos gydytoją buvo ne profilaktinio pobūdžio.

Vaikas gyvena su tėvu ir tik savaitgalius leidžia kartu su seneliais. Sūnus yra labai jautrus, jo imuniteto lygis tesudaro 10%, todėl jis labai dažnai serga ūmiomis plaučių ir kvėpavimo takų ligomis. Šeimos gydytoja rekomenduoja, jei leidžia tėvų galimybės, bent iki vasaros nevesti sūnaus į darželį.

Taip pat, ieškovas nurodo, jog atsakovės skunde minimi sūnaus nugaros nubrozdinimai buvo susidarę dėl vaiko savaiminio paslydimo ant laiptų. Dėl šio įvykio atsakovė kreipėsi į policiją, tačiau jokių tyčinių vaiko sužalojimo faktų nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp šalių vyksta ginčas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Tarp tėvų susiklosčiusi konfliktinė situacija, todėl ir ieškovas ir atsakovė kaltina vienas kitą bloga vaiko priežiūra bei fizinio smurto prieš vaiką panaudojimu bei tuo remdamiesi teismo prašo nustatyti laikinąją apsaugos priemonę – mažamečio vaiko gyvenamąją vietą su viena iš šalių.

LR CK 6.35 str. nurodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai – būtinybė apsaugoti turtinius ir asmeninius neturtinius veiko ir vieno sutuoktinio interesus. Iš to seka, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo atveju, jeigu yra aplinkybės, kurios įrodo, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra įtvirtinęs reikalavimą teismams, priimant sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl tėvo (motinos) galimybės auklėti vaiką, teismas negali remtis vienu faktu, atmesdamas kitus, o turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu ir padaryti išvadą, su kuriuo iš tėvų, nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiau atitiks jo interesus. Šio reikalavimo turi būti laikomasi ir taikant laikinąją apsaugos priemonę – vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš tėvų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė ir ieškovas iki 2010 m. sausio 20 d. gyveno kartu ieškovo tėvams priklausančiame bute, tačiau šiuo metu gyvena skyrium. Mažametis sūnus atsakovei išsikrausčius iš buto, kuriame gyveno su ieškovu, gyveno kartu su ja, tačiau nuo 2010 m. vasario 23 d. mažametis sūnus gyvena su ieškovu. Duomenų, kad vienas iš tėvų negalėtų tinkamai pasirūpinti mažamečiu vaiku nenustatyta, tėvai turi gyvenamąsias vietas, kurios tinkamos vaikui augti ir vystytis, vaikas mažametis, todėl jam reikalinga bendrauti su abiem tėvais. Todėl, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti laikinąją apsaugos priemonę - mažamečio vaiko gyvenamąją vietą su viena iš šalių.

Ieškovo argumentas, kad atsakovė aplaidžiai žiūri į savo, kaip motinos pareigas bei naudoja fizinį smurtą prieš sūnų atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi bylos medžiaga tai nenustatyta, o ieškovas nepateikė atsakovės aplaidumą patvirtinančių įrodymų. Ieškovas nurodo, jog 2009 m. gruodžio mėnesį bei 2010 m. vasario 23 d. atsakovė panaudojo smurtą prieš vaiką ir pastarasis įvykis užfiksuotas Vilniaus miesto antrame policijos komisariate, tačiau bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad ikiteisminis tyrimas būtų baigtas, ieškovo argumentai būtų pasitvirtinę ir atsakovei būtų pateikti kaltinimai. Ieškovo argumentas, jog atsakovė bando pakeisti vaiko nuomonę apie 2010 m. vasario 23 d. įvykį atmestinas, kadangi nėra pateikta tai patvirtinančių duomenų.

Atmestinas ieškovo argumentas, jog sūnus nenori bendrauti su atsakove, kadangi nenustatyta ir neįrodyta, kad atsakovė kenkia sūnaus interesams. Be to, vaikas yra mažametis, todėl jis negali nuspręsti su kuriuo iš tėvų bendrauti, o su kuriuo ne.

Dėl ieškovo baiminimąsis, jog sūnus gali būti išvežtas į kitą miestą arba užsienį, neturi pagrindo, kadangi nepateikta tokių ketinimų ar duomenų. Be to, kolegija pažymi, jog 2010 m. spalio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną šalių bendravimo su vaiku tvarką, kur numatyta, jog vieną savaitę vaikas gyvena su ieškovu, kitą – su atsakove. Todėl atsakovė negali ilgesniam laiko tarpui negu savaitė, vaiko išsivešti.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų priemonių taikymo, neatlieka įrodymų tyrimo ir nepasisako dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad teismas turi teisę ir pareigą esant būtinybei spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Teismas šį klausimą išnagrinėjo atskirais posėdžiais ir priėmė atitinkamas nutartis, kurios pagrįstos LR CPK nuostatomis.

Atsakovės argumentai, jog ieškovas riboja jos teisę matytis su sūnumi atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi iš bylos medžiagos nustatyta, jog laikotarpiu, kai vaikas gyveno su ieškovu, atsakovė buvo susitikusi su vaiku, be to, nėra pateikta duomenų, kad atsakovei nebuvo leidžiama su juo susitikti. Taip pat, dėl duomenų byloje nebuvimo, atmestinas ir argumentas, jog sūnus neleidžiamas į darželį ir gyvena su seneliais, o ne su ieškovu.

Ieškovė nurodo, kad 2010 m. kovo 2 d. vaiko apžiūros pas gydytoją metu pastebėjo ant vaiko nugaros sumušimus, dėl ko kreipėsi į policiją. Teisėjų kolegija nurodo, jog 2010 m. kovo 31 d. nutarime nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, nustatyta, jog 2010 m. vasario 24 d. sūnus lankėsi pas senelius, kur lipdamas laiptais paslydo ir užsigavo nugarą.

Teisėjų kolegija nurodo, kad nustačius mažamečio vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų gali nukentėti asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, todėl ieškovo ir atsakovės atskirieji skundai atmestini. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog 2010 m. spalio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną šalių bendravimo su vaiku tvarką, kur numatyta, jog vieną savaitę vaikas gyvena su ieškovu, kita – su atsakove.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad apylinkės teismas teisingai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei teisingai pritaikė civilinio proceso normas. Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis, kuria atmestas ieškovo S. J. prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo bei Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartis, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, yra teisėtos ir pagrįstos, jų naikinti arba keisti atskirųjų skundų argumentais nėra pagrindo.

Vadovaujantis LR CPK 96 str. iš atsakovės priteistinos valstybei pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 8,40 Lt, iš ieškovo – 12,10 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str. 337 str. 1 p., kolegija,

nutarė:

Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. bei Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovės A. Ž. a.k. (duomenys neskelbtini) 11,20 Lt pašto išlaidų valstybei.