Kauno apygardos teismo nutartis

2009-02-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-81-48-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-04
Bylos Nr.
1A-81-48-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Romas Aikevičius (pirm.), Kęstutis Dargužis, Regina Cemnolonskienė
Nuteistasis
M. S., T. Š.
Kaltinamasis
T. R.
Advokatai
Vytautas Gineika
Pranešėjas: R.Aikevičius Baudžiamoji byla Nr.1A-81-48/09Teisėjas: D.Ročys Procesinių sprendimų kategorijos:1.1.4.4.5.; 1.2.14.3.1.; 2.4.6.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. vasario mėn. 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romo Aikevičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Purvainiui, gynėjams advokatams Vytautui Gineikai, Loretai Daukšienei ir Rasai Kalkauskienei, nuteistiesiems M. S. ir T. Š., išteisintajam T. R., jų įstatyminiams atstovams R. S., R. Š. ir L. R., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl 2008-11-10 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo T. R. išteisintas pagal BK 24str.6d., 180str.1d., neįrodžius, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti M. S. ir T. Š., tačiau dėl apeliaciniai skundai negauti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2006-12-21, apie 11:50 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su M. S., T. Š., tai yra duodamas nurodymus M. S. ir T. Š., iš kokio asmens pagrobti mobilaus ryšio telefoną bei iš anksto pažadėjęs realizuoti nusikalstamu būdu įgytą mobilaus ryšio telefoną, padėjo M. S. ir T. Š. pagrobti iš M. B. svetimą, M. B. tėvui P. B. priklausantį turtą - 800 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6230i“, tuo padarant P. B. 800 Lt turtinę žalą, tai yra T. R. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24str.6d., 180str.1d.

Šalies argumentai

Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog neįrodyta, kad T. R. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 24str.6d., 180str.1d., kadangi tokios išvados neatitinka ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teismo posėdyje ištirtų bei nustatytų aplinkybių. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad T. R. negalėjo per 5 minutes pasibaigus jo ketvirtai pamokai nuvykti pas M. S. į mokyklą, laukti kol baigsis pamoka bei grįžti atgal troleibusu, tuo pačiu nepagrįstai konstatuota, kad nusikaltimas padarytas 11:50 val., nes tokių duomenų nebuvo nustatyta. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme buvo nustatytas tik apytikslis nusikalstamos veikos padarymo laikas - apie 11:50 val. (taip nurodyta kaltinamajame akte ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje), kas rodo, jog teismas prieštaravo pats sau.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas taip pat padarė neteisingą išvadą, jog T. R. su M. S. galėjo susitikti tik po keturių pamokų, tai yra ne anksčiau nei 11:45 val., o ne tada, kada parodė M. S. - laikotarpyje nuo 10 iki 11 valandos. Teismas nuosprendyje netiksliai nurodė nustatęs, kad M. S. parodė, jog T. R. pas ji atvyko į mokyklą 10-11 val. laikotarpyje. Kadangi teisme M. S. paaiškino, jog T. R. pas jį atvyko maždaug apie 10:00 val., gal buvo 10:30 val. ir tuo metu vyko pamokos, o T. R. teisme paaiškino, kad tą dieną į pamokas atvyko tik 10:40 val., iš ko akivaizdžiai matyti, priešingai nei teigia teismas, kad jie galėjo susitikti su M. S. jo mokykloje, laikotarpyje nuo 10.00 val. iki 10.40 val., tai yra iki kol T. R., jo paties teigimu, atvyko į trečią pamoką. Tačiau pagal liudytojos A. P. parodymus, tokiu laiku trečia pamoka jau baigiasi, o ne prasideda, iš ko matyti, kad T. R., nors tai ir nėra pažymėta klasės pažangumo žurnale, šioje pamokoje nebuvo. Liudytoja A. P., priešingai nei teigia teismas, nepatvirtino ir negalėjo patvirtinti, kad T. R. buvo trečioje ir ketvirtoje pamokose, nes ji pati nedalyvavo kaip mokytoja šiose pamokose, todėl pagal atžymėjimus žurnale tik paaiškino, kad trečioje ir ketvirtoje pamokose nėra pažymėta „n“ (nedalyvavimo) raidės. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad klasės žurnale yra žymimas ne mokinių buvimas pamokose, o jų nebuvimas, todėl pagal pateikto žurnalo duomenis galima daryti kategoriška išvada apie tai, kokiose pamokose T. R. nebuvo.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad išvadą, jog T. R. susitikti su M. S. galėjo tik po keturių pamokų, tai yra ne anksčiau nei 11:45 val., o ne tada, kada parodė M. S. - laikotarpyje nuo 10 iki 11 valandos, teismas taip pat grindė tuo, kad T. R. mobilaus ryšio telefono, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), 2006-12-21 dienos skambučių išklotinėje nėra užfiksuotas skambutis M. S., apie kurį pastarasis pasakojo duodamas parodymus. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad M. S. duodamas parodymus negalėjo pasakyti, iš kokio numerio jam skambino T. R., taip pat negalėjo pasakyti, kokiu numeriu jis pats tada naudojosi, nes jų turėjo kelis, be to, praėjo daug laiko nuo įvykio, per kurį buvo dažnai keičiamas numeris (šią aplinkybę patvirtino ir T. R.), dėl ko jis ir negalėjo prisiminti tikslių telefono numerių, todėl teigti, kad M. S. sąmoningai nenurodė telefonų numerių, nėra pagrindo, kadangi tokie duomenys jo teisinės padėties nei lengvina, nei pasunkina. Remiantis tuo, kad nesant nustatyto M. S. telefono numerio įvykio metu, taip pat numerio, iš kurio jam buvo skambinta, teismas negalėjo padaryti kategoriškos išvados, kad nėra užfiksuota T. R. skambučio M. S., kas rodo M. S. parodymų klaidingumą. Be to, teismas pagal T. R. telefono išklotines patikrindamas M. S. parodymų dėl skambučio tikrumą, visai netikrino T. R. parodymų apie tai, kad jis M. S. ne skambino, o gavo nuo jo SMS pranešimą, į ką jam atsakė, tokiu būdu vienos valandos bėgyje gavo ir parašė atgal 2 ar 3 SMS pranešimus. Tačiau iš turimos T. R. skambučių išklotinės to nematyti, nes joje 2006-12-21 nėra užfiksuota ne mažiau keturių ryšių su vienu kokiu nors abonentu, išskyrus abonentą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau jis priklauso ne M. S., o T. R. buvusiai draugei Rūtai (tai nurodė pats T. R.). Visą tai neduoda pagrindo netikėti M. S. parodymais, kad T. R. jam skambino, po ko atvyko susitikti pas jį į mokyklą, o tai, kad neužfiksuoti T. R. minėti SMS pranešimai tik įrodo, kad T. R. akivaizdžiai melavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės (tai patvirtina jo paties nenuoseklūs parodymai). 2008-10-30 teismo posėdyje T. R. parodė, kad pirmą SMS pranešimą iš M. S. gavo apie 10:00 val. ar net dar anksčiau, tuo metu buvo pamokose, o 2008-07-03 teismo posėdyje buvo nurodęs, kad tą dieną atvyko tik į trečią pamoką, o SMS pranešimą buvo gavęs dar anksčiau, nors vėliau, to paties posėdžio metu nurodė, kad SMS pranešimą gavo iš M. S. tik apie 12:30 val. 2008-10-30 teismo posėdžio metu taip pat teigė nebeprisimenąs, kokiu būdu - SMS pranešimu ar skambučiu iš M. S. sužinojo apie turimą atimtą telefoną, nors ankstesnių posėdžių ir anksčiau to paties posėdžio metu tvirtino, kad bendraujama buvo tik SMS pranešimais.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog T. R. ir nukentėjusysis M. B. mokosi toje pačioje (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, dėl ko tik jis galėjo žinoti, kokį konkrečiai mobilaus ryšio telefoną turi M. B., ir apie tai pasakyti M. S. bei T. Š., kartu nurodant jį pagrobti. Kadangi nusikaltimo vykdytojai M. S. ir T. Š. mokosi skirtingose mokyklose, jie M. B. iki įvykio nežinojo, todėl apie jo turimą telefoną galėjo sužinoti tik iš T. R., kuriam būtent tokio telefono reikėjo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. B. nebuvo atsitiktinė M. S. ir T. Š. auka, siekiant įgyti telefoną, rodo ir tai, kad M. S. ir T. Š. įvykio vietoje laukė konkrečiai M. B., nes, nežiūrint to, kad iš mokyklos kartu su M. B. ėjo dar keletas vaikinų, užpultas ir sumuštas buvo tik jis, tik iš jo buvo atimtas telefonas, būtent toks, kokio reikėjo T. R.. Tai parodo, kad M. S. ir T. Š. veikti nusikalstamai M. B., kurio iki įvykio nepažinojo ir nieko nežinojo apie jo turimą telefoną, atžvilgiu galėjo tik T. R., žinojusio M. B. ir jo turimą telefoną, nurodymu pagrobti telefoną ir jį perduoti T. R.. Apie tai, kad T. R. nurodė, kur reikės stovėti, iš ko ir ką atimti, ikiteisminio tyrimo metu parodė ir pats T. Š. (jis tai patvirtino ikiteisminiame tyrime 2007-07-23 ir 2007-11-19 apklausų metu), o parodymus jis pakeitė ir pradėjo neigti gavus nurodymus iš T. R. bei neigti susitarimą su juo dėl telefono pagrobimo tik po to, kai jo ir T. R. atžvilgiu buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas, taip pat ir vėliau, bylą nagrinėjant teisme, kas vertinama kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir tai padėti padaryti T. R.. Tai rodo, kad T. Š. galėjo susitarti su T. R. teisme užimti vieningą poziciją ir neigti, kad T. R. kokiu nors būdu prisidėjo prie padaryto nusikaltimo, o ne tai, kad T. Š. susitarė iš anksto su M. S. apkalbėti T. R., parodydami ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kad veikė jo padedami. Tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tokio susitarimo, kas reiškia, kad T. Š. ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus, analogiškus M. S. parodymus, įrodo ir tai, kad nagrinėjant bylą teisme buvo nustatyta, jog M. S. ir T. Š. negalėjo susitarti, nes po to, kai sužinojo, kad nusikaltimą aiškinasi policija ir gavo šaukimus atvykti į apklausas, susitikę nebuvo ir apie tai nekalbėjo (taip parodė T. Š. 2008-08-29 teismo posėdžio metu).

Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas atkreipia dėmesį, kad teismas, nesivadovavo T. Š. parodymais, nes pastarasis juos dažnai keitė teisme, ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko jie yra nenuoseklūs. Tačiau teismas nesiėmė jokiu priemonių, jog išsiaiškintų, kodėl teisme T. Š. duoda parodymus, iš esmės besiskiriančius nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu duoti T. Š. parodymai turėjo būti reikšmingi, tikrinant ir vertinant tiek T. Š., tiek kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymus, duotus teisiamajame posėdyje bei kitus byloje esančius įrodymus. Ikiteisminiame tyrime duoti jo parodymai turėjo būti vertinami bendrame bylos kontekste, teismas turėjo atsižvelgti ir į juos, tačiau teismas iš esmės jų neanalizavo, nelygino, nesiaiškino, kodėl jie pasikeitė, kas rodo, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl T. Š. parodymų ir patikėjo jo paaiškinimais, kad ankstesniais parodymais jis su M. S. tik norėjęs apkalbėti T. R..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, išteisindamas T. R., rėmėsi iš esmės tik tais įrodymais, kurie paneigia ne M. S., o paties T. R. parodymus ir versiją apie tai, kad jis niekaip nesusijęs su padarytu nusikaltimu, nes buvo tuo metu pamokose ir tik gavo iš M. S. SMS pranešimą su siūlymu įsigyti norimą telefoną, tačiau to visiškai nevertino ir T. R. parodymu atskirai neanalizavo, jų nelygino ir netikrino pagal kitus byloje esančius duomenis. Dėl to apeliantas padarė išvadą, kad teismas pažeidė BPK 20str.5d. nuostatas, kadangi įrodymus įvertino tik pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris akivaizdžiai nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kas rodo, jog teismas buvo šališkas, t.y. turėjo išankstinę nuomonę.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas pažymi, kad T. R. veikoje buvo nustatyti visi požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 24str.6d., 180str.ld. kilti. T. R. buvo kaltinamas davęs M. S. ir T. Š. nurodymus atimti mobilaus ryšio telefoną iš M. B., nurodęs jiems, kokioje vietoje laukti nukentėjusiojo, taip pat pažadėjęs realizuoti pagrobtą telefoną, t.y. nurodymais ir pažadu palengvino šio nusikaltimo vykdytojams M. S. ir T. Š. padaryti plėšimą, kadangi be tokių nurodymų vykdytojai nebūtų žinoję, kad nukentėjusysis turi mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6230i“, kadangi jo net nepažinojo, taip pat nebūtų žinoję, kokiu keliu jis eina iš mokyklos ir kur jo laukti, kad pagrobti reikalingą telefoną, taip pat, vykdant šį iš anksto suplanuotą nusikaltimą, vykdytojams buvo žinoma, kad pagrobtas turtas bus T. R. realizuotas, o jiems bus atsilyginta iš už telefoną gautų pinigų, ką T. R. ir padarė atsilygindamas vykdytojams už telefoną iš mamos gautais pinigais.

Apeliantas pažymi, kad pats T. R. prieš nukentėjusįjį smurto nevartojo, turto - telefono iš jo nepagrobė, tačiau tuo jis ir nebuvo kaltinamas, nes padėjėjas plėšime smurto nenaudoja ir turto nepagrobia, t.y. neatlieka veiksmų, atitinkančių plėšimo požymiams. Teigiama, kad teismas iš esmės aiškinosi tik tai, kur buvo T. R. nusikaltimo padarymo metu, bet nesiaiškino bei netyrė, kokius veiksmus iš BK 24str. 6d. nurodytų T. R. atliko, nes būtent patarimų ir nurodymų davimas, pažadėjimas realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytą daiktą, yra aprašyti BK 24str.6d.

Apeliaciniame skunde nurodyta, jog teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog T. R. dalyvavo padarant nusikaltimą pagal BK 24str.6d., 180str.1d., tik pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip iš esmės pažeisdamas LR BPK nuostatas, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį T. R. atžvilgiu. Dėl paminėto pažeidimo, teismo išteisinamojo nuosprendžio T. R. atžvilgiu išvados, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, iš kurių pagrįstai galima daryti išvada, kad T. R. yra kaltas pagal BK 24str.6d., 180str.ld.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad, skirdamas bausmę T. R., teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad jis padėjo padaryti apysunkį nusikaltimą, veiką padarė būdamas nepilnametis, neteistas, anksčiau yra jau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180str.ld. BK 93str. pagrindais bei tai, kad yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, T. R. skirtina BK 180str.ld. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, pritaikius BK 92str. nuostatas, atidėtinas, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones.

Savo apeliaciniu skundu Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti 2008-11-10 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį T. R. atžvilgiu, kuriuo T. R. išteisintas pagal BK 24str.6d., 180str.ld., bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo T. R. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 24str.6d., 180str.ld. laisvės atėmimo bausme 1 metams. Vadovaujantis BK 92str.1d., 2d., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir 6 mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones: l) elgesio apribojimą 9 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 21:00 val. iki 05:00 val. ir tęsti mokslą; 2) įspėjimą, raštu išaiškinant galimas teisines pasekmes, jeigu jis padarytų naujas nusikalstamas veikas.

Teismo posėdyje prokuroras prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis T. R. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nors prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados T. R. atžvilgiu neatitinka bylos aplinkybių, tačiau, įvertinus visus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme surinktus įrodymus, nekyla abejonių, kad teismo padaryta išvada, dėl T. R. išteisinimo pagal BK 24str.6d., 180str.1d., kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką, yra teisinga ir pagrįsta.

T. R. buvo kaltinamas tuo, kad jo kaip padėjėjo veiksmai įvykdant plėšimą (2006-12-21, apie 11:50 val. (duomenys neskelbtini)) pasireiškė nurodymų davimu nusikaltimo bendrininkams M. S. ir T. Š., iš kokio asmens pagrobti mobilaus ryšio telefoną bei pažadėjimu šį nusikalstamu būdu įgytą telefoną realizuoti, tuo padedant minėtiems bendrininkams pagrobti iš nukentėjusiojo M. B. svetimą turtą – telefoną, priklausantį pastarojo tėvui P. B.. Iš to seka, kad T. R. buvo kaltinamas, nurodymų davimu ir pažadu realizuoti neteisėtai įgytą telefoną, t.y. tuo prisidėjęs prie to, jog būtų pasiektas bendras nusikalstamos veiklos rezultatas, t.y. panaudojant fizinį smurtą ir taip atimant galimybę priešintis, būtų pagrobtas svetimas turtas.

Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad T. R. kaltė pagal BK 24str.6d., 180str.1d. buvo grindžiama iš esmės vieno nuteistojo M. S. parodymais, kurie, kaip nurodyta prokuroro apeliaciniame skunde, buvo nuoseklūs. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad M. S. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (apklausiant jį kelis kartus) skyrėsi tarpusavyje, dėl ko teisėjų kolegijai kilo abejonės dėl šių parodymų teisingumo ir nuoseklumo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu, apklaustas 2008-01-29 posėdyje, M. S. nurodė, kad pas jį į mokyklą atvyko T. R. su draugais Matu ir Vygintu bei pasiūlė jam iš T. R. mokyklos mokinio pavogti mobilaus ryšio telefoną, o nuvykus į Partizanų gatvę (prie mokyklos), T. R. nurodė, kaip atrodys tie vaikinai, jų apranga, kur laikys telefonus, pasakė kur reiks jų laukti. T. R. su Matu nuėjo šiek tiek toliau. M. S., atėmęs telefoną, nuėjo į laiptinę, kurioje buvo T. R. su Matu ir ten atidavė telefoną (iš parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolo matyti, kad M. S. parodo namo laiptinę, kur jo laukė T. R. su Matu). Už telefoną pinigų negavo.

M. S., apklaustas 2008-07-03 teismo posėdyje, jau nurodė, kad įvykio vietoje po duotų nurodymų dėl mobilaus ryšio telefono pagrobimo, T. R. nuėjo į laiptinę. Tuo tarpu M. S., pagrobęs telefoną, pabėgo, paskui atvažiavo į Dainavos PC, kur jo laukė T. R., Matas ir T. Š., čia jis padavė telefoną, už kurį jam buvo pažadėta 50 Lt, tačiau pinigus gavo tik po mėnesio.

Ikiteisminio tyrimo metu – 2007-05-24 apklausoje M. S. nurodė, kad, pabėgęs iš įvykio vietos po nusikaltimo, telefoną atidavė T. R., kuris už telefoną žadėjo 100 Lt. T. R. su telefonu išvažiavo, o pinigų už telefoną taip ir negavo. 2007-06-06, papildomai apklaustas įtariamuoju, nurodė, kad, atėmęs telefoną, nuėjo į laiptinę, kurioje buvo T. R. su Matu, ten atidavė telefoną. Paskui atėjo T. Š.. Kartu su T. Š. nuvažiavo prie PC Dainava, vėliau atvažiavo T. R. su Matu. T. R. skambinėjo, bandė parduoti telefoną, paskui nusprendė jį pasilikti sau, žadėdamas už telefoną duoti po 50 Lt M. S. ir T. Š., tačiau pinigų taip ir negavo. Iš esmės analogiškai parodė ir 2007-11-19, 2007-12-10 ir 2008-04-08 apklausose.

Visi šie M. S. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme (kelis kartus), duoda rimtą pagrindą abejoti jo parodymų, kurie yra pagrindinis įrodymas, grindžiant T. R. kaltę pagal BK 24str.6d., 180str.1d., teisingumu. Be to, šie jo parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitai bylos medžiagai.

Nors iš M. S. parodymų matyti, kad nurodymai pagrobti telefoną iš nukentėjusiojo M. B. buvo gauti iš T. R., jam su draugais atvykus į M. S. mokyklą ir visiems kartu vykstant į T. R. mokyklą, tačiau tai akivaizdžiai prieštarauja bylos medžiagai.

Teisme M. S. nurodė, kad T. R. pas jį į mokyklą atvažiavo apie 10 val., gal ir buvo 10:30 val., tuo metu vyko pamokos, vėliau to pačio posėdžio metu jau nurodė, kad pastarasis atvažiavo po 3 pamokų – apie 11 valandą. Tuo tarpu pats T. R. nurodė, kad tos dienos rytą jį nuvežė į mokyklą mama į trečią pamoką. Liudytoja L. R. teisme paliudijo, kad sūnų nuvežė į antrą pamoką ir jis 3 - 4 pamokose tikrai buvo. Tai patvirtina ir liudytojos A. P. parodymai, kuri nurodė, kad iš 2006m. klasės pažangumo žurnalo galinti pasakyti, kad 2006-12-21 T. R. buvo tik III ir IV pamokose, t.y. nuo 9:55 val. iki 11:45 val., penktoje pamokoje jo jau nebuvo (pažangumo žurnale žymimas ir mokinių lankomumas, jei mokinys pamokoje nedalyvauja, žymima „n” raidė, jei dalyvauja – tai ties jo pavarde tuščias langelis). Netikėti liudytojų L. R. ir A. P. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, o iš šių parodymų galima daryti išvadą, kad T. R. negalėjo atvykti su draugais pas M. S. į mokyklą pastarojo nurodytu laiku, t.y. nuo 10 iki 11 val.

Be to, faktą, kad T. R. M. S. nurodytu laiku nebuvo atvykęs pas jį į mokyklą su pasiūlymu atimti iš M. B. telefoną, patvirtina ir liudytojo M. D. parodymai, iš kurių matyti, kad jis tą dieną mokykloje su T. R. susitarė važiuoti 13 val. jam nupirkti telefoną. Nuvažiavo prie Dainavos PC, kur susitiko su T. Š. ir M. S., jie parodė telefoną. Pažymėtina, kad šio liudytojo parodymai taip pat buvo nuoseklūs ir nekito tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, todėl netikėti jais taip pat nėra pagrindo.

Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai atkreipė dėmesį, kad teismas klaidingai nurodė, jog nusikaltimas padarytas 11:50 val., kadangi tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme buvo nustatytas tik apytikslis nusikalstamos veikos padarymo laikas - apie 11:50 val. Nepaisant to, teismas padarė teisingą išvadą, jog T. R. su M. S. galėjo susitikti tik po keturių pamokų, tai yra ne anksčiau nei 11:45 val., o ne tada, kada parodė M. S. - laikotarpyje nuo 10 iki 11 valandos (ši aplinkybė pagrindžiama aukščiau pateiktame įrodymų vertinime), todėl apeliacinio skundo motyvas, kad T. R. pas M. S., pastarojo teigimu, atvyko maždaug apie 10:00 val., gal buvo 10:30 val. ir tuo metu vyko pamokos, yra atmestinas. Nors prokuroras teigia, kad liudytoja A. P. nepatvirtino ir negalėjo patvirtinti, kad T. R. buvo trečioje ir ketvirtoje pamokose, nes ji pati nedalyvavo kaip mokytoja šiose pamokose, todėl pagal atžymėjimus žurnale tik paaiškino, kad trečioje ir ketvirtoje pamokose nėra pažymėta „n“ (nedalyvavimo) raidės, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tai nėra pagrindas netikėti šios liudytojos parodymais ir klasės mokinių pažangumo žurnale esančių duomenų tikrumu, o iš šio žurnalo matyti, kad 2006-12-21 T. R. buvo tik III ir IV pamokose, t.y. nuo 9:55 val. iki 11:45 val.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad M. S., duodamas parodymus, negalėjo pasakyti, iš kokio numerio jam skambino T. R., taip pat negalėjo pasakyti, kokiu numeriu jis pats tada naudojosi, nes jų turėjo kelis, be to, praėjo daug laiko nuo įvykio, per kurį buvo dažnai keičiamas numeris, dėl ko jis ir negalėjo prisiminti tikslių telefono numerių. Tačiau pažymėtina, kad teismas pagrįstai kaip įrodymą vertino Kauno m. VPK KP OVT pateiktą informaciją apie telefono, kuriuo naudojosi T. R., įeinančius ir išeinančius skambučius bei žinutes, iš kurių matyti, kad T. R. nurodytu laiku iš M. S. jis negalėjo gauti tekstinių žinučių apie pagrobtą telefoną, taip pat iš M. S. telefono jam nebuvo skambinta, kadangi kitų telefono numerių, kuriais M. S. naudojosi, pastarasis negalėjo įvardinti. Todėl buvo vertinama tik Kauno m. VPK KP OVT pateikta informacija, kurią išanalizavus, padaryta išvada, kad T. R. nurodytu laiku jis iš M. S. negalėjo gauti tekstinių žinučių apie pagrobtą telefoną, taip pat iš M. S. telefono jam nebuvo skambinta. Dėl to prokuroro apeliacinio skundo motyvai, kad nesant nustatyto M. S. telefono numerio įvykio metu, taip pat numerio, iš kurio jam buvo skambinta, teismas negalėjo padaryti kategoriškos išvados, kad nėra užfiksuota T. R. skambučio M. S. bei tai, kad teismas pagal T. R. telefono išklotines patikrindamas M. S. parodymų dėl skambučio tikrumą, visai netikrino T. R. parodymų apie tai, kad jis M. S. neskambino, o gavo nuo jo SMS pranešimą ir jam atsakė, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad T. R. ir nukentėjusysis M. B. mokosi toje pačioje Kauno miesto Dainavos vidurinėje mokykloje, o nusikaltimo vykdytojai M. S. ir T. Š. mokosi skirtingose mokyklose, todėl apie nukentėjusiojo turimą telefoną galėjo sužinoti tik iš T. R., taip pat, kad M. B. nebuvo atsitiktinė M. S. ir T. Š. auka, nes iš kelių ėjusių iš mokyklos mokinių užpultas ir sumuštas bei atimtas telefonas tik iš vieno M. B., tačiau teisėjų kolegija visa tai vertina kaip prielaidas, kuriomis negalima pagrįsti T. R. kaltės. Be to, pažymėtina, kad apiplėšimo metu buvo bandoma apiplėšti ir Ž. J., ėjusį kartu su M. B., tačiau jis išsigandęs pabėgo.

Nepagrįstas ir tas prokuroro apeliacinio skundo motyvas, kur teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu T. Š. pats patvirtino, kad T. R. nurodė, kur reikės stovėti, iš ko ir ką atimti, kadangi T. Š. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, įvertinti kaip nenuoseklūs. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad T. Š. parodymus pakeitė ir pradėjo neigti, kad gavęs nurodymus iš T. R. bei neigti susitarimą su juo dėl telefono pagrobimo, tik po to, kai jo ir T. R. atžvilgiu buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas, taip pat ir vėliau, bylą nagrinėjant teisme, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmos apklausos metu – 2007-05-14, t.y. iki 2007-12-05 prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą T. R. ir T. Š. atžvilgiu, pastarasis nurodė, kad 2006m. gruodžio mėnesį M. S. pasiūlė jam važiuoti pas kažkokį draugą, kažką pasiimti, o nuvažiavus į Partizanų gatvę stovėjo ir laukė Mariaus draugo bei pamatė link jų einančius 14-15 metų amžiaus 6-7 vaikinus, iš vieno kurių Marius atėmė telefoną. Po trumpo laiko tarpo vėl apklaustas (2007-05-25) T. Š. nurodė, kad Marius pasiūlė važiuoti susitikti su T. R., tačiau tą dieną su T. R. taip ir nesusitiko. Iš šių pirminių T. Š. duotų parodymų, kuomet jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dar nebuvo nutrauktas, negalima daryti išvados, kad M. S. ir T. Š. plėšimą įvykdė T. R. nurodymu, todėl prokuroro skundo motyvai, kad T. Š. parodymai buvo teisingi ir nuoseklūs iki jam ir T. R. nebuvo atnaujintas įrodymų tyrimas, o vėliau T. Š. galėjo susitarti su T. R. teisme užimti vieningą poziciją ir neigti, kad T. R. kokiu nors būdu prisidėjo prie padaryto nusikaltimo bei tai, kad T. Š. ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus, analogiškus M. S. parodymus, nes M. S. ir T. Š. negalėjo susitarti, kadangi iki pirmos apklausos policijoje apie tai nesikalbėjo, yra nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nesivadovavo T. Š. parodymais, nes pastarasis juos dažnai keitė teisme, tačiau teismas nesiaiškino, kodėl teisme T. Š. duoda parodymus, iš esmės besiskiriančius nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų duomenų buvo nustatyta, kad T. Š. keitė savo parodymus todėl, kad su M. S. buvo susitarę apkalbėti T. R.. Be to, T. Š. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kaip nenuoseklius, nes jie skirtingi jį ne vieną kartą apklausiant ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Todėl prokuroro skundo motyvai šiuo aspektu yra taip pat atmestini.

Nors apeliantas teigia, kad teismas pažeidė BPK 20str.5d. nuostatas, kadangi įrodymus įvertino tik pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris akivaizdžiai nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kas rodo, jog teismas buvo šališkas, t.y. turėjo išankstinę nuomonę, tačiau pažymėtina, kad iš aukščiau pateiktos ir išanalizuotos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme surinkus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad nepakanka įrodymų, grindžiančių T. R. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24str.6d, 180str.1d., padarymo, todėl apeliacinio skundo motyvas, kad T. R. veikoje buvo nustatyti visi požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 24str.6d., 180str.ld. kilti, yra nepagrįstas.

Apelianto teiginys, kad teismas iš esmės aiškinosi tik tai, kur buvo T. R. nusikaltimo padarymo metu, bet nesiaiškino bei netyrė, kokius veiksmus bendrininkų grupėje, kaip padėjėjas jis atliko, taip pat yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad visos aukščiau paminėtos aplinkybės ir faktai neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad T. R. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 24str.6d., 180str.ld., požymių.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2008-11-10 nuosprendyje teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad T. R. turi būti išteisintas pagal BK 24str.6d., 180str.1d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Todėl tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir panaikinti 2008-11-10 išteisinamąjį nuosprendį T. R. atžvilgiu bei pastarojo atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo T. R. būtų pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24str.6d., 180str.ld., skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas T. R. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nesivadovavo LR BPK 305str.3d. reikalavimais, kur nurodyta, kaip turi būti išdėstoma išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis. Iš skundžiamojo nuosprendžio aprašomosios dalies negalima suprasti, kur baigiasi apkaltinamojo nuosprendžio dalis ir kur prasideda išteisinamojo nuosprendžio dalis (2t. b.l. 176), visiškai neaiški kaltinimo T. R. atžvilgiu, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė bei teismo nustatytos bylos aplinkybės. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje praktiškai nėra įrodymų, liečiančių išteisintąjį T. R., įvertinimo motyvų, neaiškios ir teismo išvados dėl kaltinamojo T. R. išteisinimo. Teisėjų kolegijos nuomone šie nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumai pagrįstai iššaukė prokuroro apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326str.1d.1p.,

nutarė:

Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Romas AikevičiusTeisėjai: Regina CemnolonskienėKęstutis Dargužis