Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui, nuteistiesiems J. J., A. A., M. B., jų gynėjai advokatei Singridai Samoškienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. J., A. A. ir M. B. apeliacinius skundus dėl Kauno mieto apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendžio, kuriuo:

J. J. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 2 d., bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009-08-11 nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme – bauda, galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams bei 7 MGL (910 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, skiriant J. J. LR BK 70 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę - 80 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, bei įpareigoti kaltinamąjį pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

A. A. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei per 5 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 20 valandų nemokamų darbų. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010-01-31 iki 2010-02-01.

M. B. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 11 (vienuolikai) mėnesių įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 20 valandų nemokamų darbų. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010-01-31 iki 2010-02-01.

Iš J. J., A. A., M. B. ir D. Č. nukentėjusiajai L. M. solidariai priteista 2000 litų neturtinei žalai ir 800 litų atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir D. Č., kuris nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J., A. A., M. B. nuteisti pagal LR BK 284 str. 1 d. už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje su D. Č., 2010 m. sausio mėn. 31 d., apie 21.30 val., viešoje vietoje – prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 49, 4C „Karaliaus Mindaugo“ įėjimo, be priežasties prikibdami prie nukentėjusiųjų nepilnamečių G. T. ir L. M. ir išplūsdami jas necenzūriniais žodžiais, bei D. Č. be priežasties prikišant prie G. T. pilvo srities nešaunamuosius ginklus – medžioklinį peilį „Columbia JinLang company“ ir buitinės paskirties peilį „Arsenal knife“ ir grasinant juos panaudoti, o A. A. grasinant joms fiziniu susidorojimu, metant degančią nuorūką G. T. į veido sritį bei spjaunant L. M. į veidą, bendrais veiksmais įžūliu elgesiu, grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Skunde teigiama, kad vertindamas įrodymus, teismas nesilaikė LR BPK 20 str. 5 d. nustatytų reikalavimų, netinkamai patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir jų vertinimo kaip visumos, todėl teisėjos vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad galėjo esmingai pateikti išvadas, ir šių reikalavimų nesilaikymas, vertinant įrodymus, turėtų būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, o dėl netinkamo įrodymų vertinimo, buvo netinkamai kvalifikuoti jo veiksmai.

Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Teismui nusprendus, kad jis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d., padarymo, taikyti LR BK 62 str. nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Savo kaltės jis nepripažino nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, kadangi nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d., jis nepadarė. 2010-01-31 vakare prie PC ,,Akropolio“ susitiko su A. A., susipažino su kitais jo draugais. Kol jie rūkė, D. Č. gėrė alų, jis pasisiūlė nueiti nupirkti į kiną bilietus. Prie įėjimo pamatęs stovint dvi mergaites, jas užkalbino, pasiūlė eiti kartu į kiną. Jos jį pavadino negražiu žodžiu, jis pradėjo su jomis ginčytis, pasakė kelis necenzūrinius žodžius, tačiau negrasino ir nesiūlė jas nužudyti ar kitaip sužaloti. Jam atėjus į kavinę, neužilgo atėjo policija ir nieko nepaaiškinę, uždėjo antrankius ir išsivedė. Jis tuo metu turėjo draugo medžioklinį peilį, kurį ruošėsi gražinti. Peilį jis turėjo rankinėje, išėmęs nebuvo, jo niekam nerodė, o tuo labiau negrasino.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė LR BPK 305 str. 1 d. 1, 2, 3 punktus, nuosprendyje neįrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės, padarymo, būdas, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenustatytos faktinės aplinkybės ir neaptarti įrodymų prieštaravimai. Nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, subjektyviais liudytojų G. T. ir L. M. parodymais bei subjektyviomis liudytojų - apsaugos darbuotojų nuomonėmis. Teismas tendencingai vertino nukentėjusiųjų parodymus, motyvuodamas dideliu laiko tarpu nuo paties įvykio, todėl atseit nukentėjusiosios primiršo faktines aplinkybes, tačiau jo nuomone, jos negalėjo objektyviai apibūdinti prieš jas naudojamus veiksmus, kadangi tokių veiksmų, kurie jam inkriminuojami, jis nepadarė, o už kitų veiksmus jis neatsakingas, tuo labiau, kad nėra jokių įrodymų, kad minimus kaltinime veiksmus darė visi kartu, reiktų suprasti- iš anksto susitarę, veikdami bendrai ir tyčia. Minimas vienintelis daiktinis įrodymas-video kameros įrašas, kuriame matomas tik vienas žmogus, esantis prie kažkokių merginų, tačiau šis daiktinis įrodymas teismui pateiktas nebuvo, o visi įrodymai grindžiami dviejų nepilnamečių pasakojimais, kuriuos greičiausiai pakoregavo ikiteisminio tyrimo darbuotojui ir jiems buvo neparenku teismui teikti daiktinius įrodymus. Laikyti įrodymų, kad nusikaltimo kilimo priežastimi buvo kažkokio BMW automobilio padangos supjaustymas, kuris niekaip nepatvirtina, kad šį nusikaltimą padarė jis, ar dar kas nors iš jo pažįstamų vaikinų, yra tiesiog nelogiškas. Apsaugos darbuotojų parodymai iš viso vertintini kritiškai, neturi jokios įrodomosios bazės. Gal praeinant pro merginas, kuriam nors iš jo pažįstamų vaikinų ir kilo noras jas užkalbinti, tačiau pačioms nuketėjusioms elgiantis neadekvačiai ir agresyviai, jos galėjo sulaukti kokio nors necenzūrinio epiteto, tačiau kas tai galėjo pasakyti, nežino, nes vyko jam nedalyvaujant. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad nusikaltimas buvo daromas bendrininkų grupėje, ir nors įėjimas į prekybos centrą yra vieša vieta, tačiau tuo metu jokių pašalinių asmenų, kuriems jų tariamai nusikalstamais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka ir kad buvo neigiami padariniai visuomenei.

Skunde teigiama, kad vertindamas įrodymus, teismas nesilaikė LR BPK 20 str. 5 d. nustatytų reikalavimų, netinkamai patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir jų vertinimo kaip visumos, todėl teisėjos vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad galėjo esmingai pateikti išvadas, ir šių reikalavimų nesilaikymas, vertinant įrodymus, turėtų būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, o dėl netinkamo įrodymų vertinimo, buvo netinkamai kvalifikuoti jo veiksmai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistuosius ir jų gynėją, prašiusius apeliacinius skundus tenkinti, prokurorą, prašiusį nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad nuteistųjų J. J., A. A. ir M. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistųjų J. J., A. A. ir M. B. apeliaciniuose skunduose reškiamas tas pats reikalavimas juos išteisinti arba paskirti švelnesnę bausmę, apeliaciniai skundai grindžiami analogiškais argumentais, todėl jų apeliacinių skundų teiginiai analizuojami kartu ir pateikiamos bendros išvados.

Apeliantai neigia savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tačiau pripažindamas juos kaltais pagal LR BK 284 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų G. T. bei L. M., jų atstovių pagal įstatymą R. B. bei I. K., liudytojų V. L. bei R. D. parodymais, daiktų pateikimo protokolu, specialisto išvada, šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įrodymai nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip J. J., A. A. ir M. B. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., įrodymus.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal LR BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti. Kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-241/2009 ir kt.). Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji G. T. parodė, kad 2010-01-31, apie 21.30 val. kartu su L. M. buvo PPC „Akropolis“, prie įėjimo į kiną, kur sėdėjo ant suoliuko, laukė atvažiuojančio draugo. Iš automobilio ,,Mercedes“ išlipo 4-5 vaikinai ir pradūrę kitos mašinos padangą, nuvažiavo, bet, apsukę ratą, sugrįžo atgal ir sustojo važiuojamojoje kelio dalyje. Matė, kaip iš sustojusio automobilio išlipo J. J. bei D. Č., kuris rankose laikė du stiklinius butelius alaus. Jaunuoliai pradėjo garsiai triukšmauti, rėkauti, pro atidarytas automobilio duris sklido labai garsi muzika. Prie vaikinų atėjo kiti du nepažįstami jaunuoliai. Staiga pamatė, kad ją rankos mostu kviečia D. Č., tačiau ji į tai nekreipė dėmesio ir nusisuko nuo jų. D. Č. garsiai visų akivaizdoje ją ir jos draugę vadino įžeidžiamais žodžiais, jos išsigando, traukėsi atgal, o D. Č., eidamas link jos, pastūmė ją ranka ir prirėmė prie stiklinės sienos. D. Č. išsitraukė iš striukės kišenės du daiktus, panašius į peilius, ir jai įrėmė jų ašmenimis į pilvą, pasakė, kad jis nejuokauja, nes gali papjauti. Tuo metu J. J. jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Prie L. M. priėjo kiti du jaunuoliai, kurių vienas vėliau policijos pareigūnams prisistatė A. A., kuris, priėjęs prie D. Č., jį nustūmė į šoną nuo jos ir pradėjo šaukti, vartodamas necenzūrinius žodžius, jai į veidą metė degančią nuorūką. Kitas jaunuolis išlipęs iš automobilio, vėliau policijos pareigūnams prisistatęs M. B., pradėjo garsiai vartoti necenzūrinius žodžius jų atžvilgiu, liepė joms tylėti, grasindami papjauti. Tuomet prie jos draugės priėjo D. Č., rankose laikytu peiliu užsimojo ir įrėmė peilį prie draugės gerklės, grasindamas užmušti. Tuomet priėjęs prie draugės, A. A. nustūmė D. Č., ir spjovė L. M. į veidą. Vėl prie jų priėjęs M. B. pagrasino, kad jos bus užmuštos, jei apie šį įvykį kam nors pasakys. Kai vaikinai pasitraukė, jos kreipėsi į ,,Akropolio“ apsaugos darbuotojus

Nukentėjusiosios G. T. atstovė pagal įstatymą R. B. teisme patvirtino iš dukros sužinojusi, kad kaltinamieji prirėmė ją prie sienos, grasino jai peiliu, vartojo jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius, į veidą metė nuorūką.

Nukentėjusioji L. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad laukiant ,,Akropolyje“ prie išėjimo, atvažiavo mašina, kurioje garsiai grojo muzika, iš jos išlipo vaikinai ir pradūrė kitai mašinai padangą. Po to nuvažiavo, apsuko ratą ir vėl grįžo. Vaikinai išlipo iš mašinos, turėjo alaus butelius. Iš Akropolio išėjo du jų draugai. Ją su G. T. pakvietė ateiti. Joms nusisukus, iš karto prie jų priėjo D. Č., jis turėjo du peilius ir buvo užsimojęs, bet nepataikė, prirėmė peilį jai prie kaklo, pradėjo grasinti. Nuo jos nustūmus D. Č., priėjęs A. A. spjovė jai į veidą. Taip pat jis G. T. į veidą metė nuorūką, grasino, kad užmuš, kad ne vieną merginą jau yra užmušę. Jiems nuėjus, jos su G. T. įbėgo į ,,Akropolį“ ir viską pranešė apsaugos darbuotojams.

Nuketėjusiosios L. M. atstovė pagal įstatymą I. K. teisme patvirtino iš dukros sužinojusi, kad ją su drauge ,,Akropolyje“ užpuolė, nes matė, kaip kažkokie vaikinai pradūrė padangas. Grįžusi namo dukra visa drebėjo, buvo šoke, papasakojo, kad vaikinai buvo įrėmę peilius, gėrė, išvadino jas visokiais žodžiais. Po įvykio sulaukė grasinimų, buvo išvežta į mišką, liepta atsiimti pareiškimą, grasinant susidoroti, dukra bijojo viena eiti į mokyklą, dėl ko buvo atleista nuo mokyklos lankymo.

Nukentėjusiųjų G. T. bei L. M. parodymus pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas R. D., kuris paaiškino, kad dirbant apsaugos darbuotoju-dispečeriu prie vaizdo kamerų, apie 21.35 val. gavo nusiskundimų iš lankytojų, kad automobilių stovėjimo aikštelėje, trečiajame aukšte, nepažįstami jaunuoliai pradūrė automobilio BMW, valst. Nr. P557PX/47 Rus, padangas. Per vaizdo kameras pamatęs pradurtas padangas, apie tai pranešė kitiems apsaugos darbuotojams, kurie patikrinę pranešė, kad prie 3C įėjimo stovi automobilis BMW su nuleistu ratu ir yra dvi merginos, kurios matė įvykį. Minėtos merginos papasakojo, kad keturi nepažįstami jaunuoliai joms grasino daiktu, panašiu į peilį, ir liepė joms tylėti dėl to, ką jos matė. Apsaugos darbuotojas V. L. atvedė merginas į apsaugos postą, kur jos prisistatė G. T. ir L. M.. Merginos apibūdino jaunuolius, kurie joms grasino. Pagal merginų apibūdinimą apsaugos darbuotojai pastebėjo einančius du jaunuolius link 3C įėjimo. Jaunuoliai elgėsi įžūliai, iškvietus policijos pareigūnus, buvo sulaikyti A. A., J. J., D. Č. bei M. B.. Buvo rastas vaizdas, kuriame matyti, kaip vienas vaikinas buvo priėjęs prie merginos ir jai prikišęs daiktą, panašų į peilį. Dėl merginų pasakojimų nebuvo jokių abejonių, nes abi jos buvo išsigandusios, šoko būsenoje, joms vos nereikėjo kviesti medikų. Kadangi kamera sukinėjasi, nestovi vietoje, visas įvykis nebuvo matyti, tačiau tas momentas, kada grasino mergaitėms, buvo užfiksuotas.

Liudytojas V. L., PPC ,,Akropolis“ apsaugos darbuotojas, parodė, kad priėjusios dvi merginos pranešė, jog trečiame aukšte, prie priėjimo į kino teatrą, keturi jaunuoliai supjaustė automobilio BMW padangą, joms liepė tylėti, grasino, kiek pamena, vienai su peiliu, o į kitą metė nuorūką. Merginos tuos jaunuolius apibūdino. Jaunuoliai buvo pastebėti trečiame aukšte prie priėjimo į kino teatrą. Ten kilo konfliktas. Prie jų prisidėjo dar keli. Subėgo visi apsaugos darbuotojai. Vienas D. Č. buvo su peiliu. Liudytojas pranešė apsaugai, kad yra peilis ir, kad kviestų policiją. Vėliau merginos prie apsaugos kamerų atpažino jaunuolius. Prie šių jaunuolių buvo priėję draugų, kurie vėliau sugrįžo į piceriją, kur šventė. Atvykus pareigūnams, jaunuoliai buvo sulaikyti. Sulankstomą peilį taip pat turėjo J. J., užsikišęs už kelnių.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių nukentėjusiųjų, jų atstovių pagal įstatymą bei liudytojų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie pažįsta apeliantus, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia juos melagingai apkalbėti, nėra.

Daiktų pateikimo protokole užfiksuota, kad policininkas A. P. pateikė du peilius (1 t., 7 b.l.). 2010-04-14 Kauno AVPK KTV specialisto išvadoje Nr. 20-IS1-815 (G1-712) nurodyta, kad tyrimui pateiktas medžioklinis peilis ir buitinės paskirties lenktinis peilis prie nešaunamųjų ginklų nepriskiriami (1t., 11-16 b.l.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos proceso metu gauti duomenys buvo įvertinti laikantis LR BPK 20 str. nuostatų. Pagal LR BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal LR BPK 20 str. 5 d., teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą išvadai, kad J. J., A. A. ir M. B., veikdami bendrai kartu su D. Č., padarė viešosios tvarkos pažeidimą, nes jie viešoje vietoje, prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, Kaune, įėjimo, kur bet kada gali patekti kiti asmenys, be priežasties prikibdami prie nukentėjusiųjų nepilnamečių G. T. ir L. M., išplūsdami jas necenzūriniais žodžiais ir elgdamiesi įžūliai: D. Č. prie G. T. pilvo srities prikišant medžioklinį peilį ir buitinės paskirties peilį, bei grasinant juos panaudoti, o A. A. grasinant nukentėjusiosioms fiziniu susidorojimu, metant degančią nuorūką G. T. į veido sritį bei spjaunant L. M. į veidą, bendrais veiksmais įžūliu elgesiu, grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokią apeliantų veiką pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir teisingai kvalifikavo pagal LR BK 284 str. 1 d.

Taip pat pagrįstai ir motyvuotai pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad J. J., A. A. ir M. B. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrai. Iš bylos faktinių aplinkybių nustatyta, kad visi apeliantai nukentėjusiųjų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, D. Č. G. T. prie pilvo prikišo du peilius ir jais grasino, A. A. metė pastarajai į veidą degančią nuorūką bei spjovė į veidą nukentėjusiajai L. M.. Nors apeliantai atliko skirtingus veiksmus, tačiau jie visi veikė bendrai, matė ir stebėjo savo draugų veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, suvokė vykstantį viešosios tvarkos pažeidimą, nukentėjusiųjų užgauliojimą, žeminimą ir tam netrukdė. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. J. J., A. A. ir M. B. buvo bendravykdytojai, visos dėl bendros veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką.

Apeliantų skunduose nurodytos aplinkybės, kuriomis jie neigia savo kaltę, yra niekuo nepagrįstos, deklaratyvaus pobūdžio ir vertintinos kritiškai, kaip siekis išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų G. T. ir L. M. nuosekliais ir išsamiais parodymais, kuriuos patvirtino ir liudytojai R. D. bei V. L.. Pastarasis su nukentėjusiomis bendravęs iš karto po viešosios tvarkos pažeidimo, nurodė, kad merginos per vaizdo stebėjimo kameras iš karto atpažino D. Č. J. J., A. A. bei M. B.. D. Č. ir J. J. turėjo peilius. Liudytojas R. D. parodė, kad kartu su merginomis stebint vaizdą per kameras, nukentėjusiosios atpažino jas užpuolusius asmenis, viename vaizdo įraše buvo matyti, kaip vienas vaikinas vienai iš nukentėjusiųjų buvo prikišęs daiktą, panašų į peilį.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įstatymo nustatyta tvarka gautus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, motyvuotai kvalifikavo nusikalstamą veiką, nuosprendyje nuosekliai išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžiamos teismo išvados ir padarė pagrįstas išvadas dėl J. J., A. A. ir M. B. kaltės, padarius viešosios tvarkos pažeidimą, todėl apeliantų prašymas juos išteisinti, atmetamas kaip nepagrįstas.

Taip pat atmetami ir apeliantų prašymai taikyti jų atžvilgiu LR BK 62 str. nuostatas ir skirti jiems švelnesnę, negu numato įstatymas, bausmę.

Įstatymo leidėjas LR BK 62 str. 1 d. nurodo, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra tam tikros sąlygos. Teismas gali švelninti bausmę tik tada, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ir pranešė apie nusikalstamą veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą. LR BK 62 str. 2 d. pagrindu teismas bausmę švelnina, jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Byloje nėra duomenų, jog J. J., A. A. ar M. B. patys savo noru atvyko ir prisipažino ar pranešė padarę nusikalstamą veiką, be to, nenustatyta nei vienos iš LR BK 62 str. 2 d. 1-6 p. numatytų privalomų sąlygų, todėl nėra teisėto pagrindo apeliantų atžvilgiu taikyti LR BK 62 str. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistųjų J. J., A. A. ir M. B. apeliacinius skundus atmesti.