- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-19
- Bylos Nr.
- A-662-2581-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02739-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- P. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Margarita Šakalytė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. L. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (15/6-15)-12PR-46 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Gruzijos piliečiui P. L. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo. Teigė, kad jo gyvybei gresia pavojus karo tarnyboje. Paaiškino, kad jo pažiūros yra antikarinės, o Gruzijoje jam tektų ne atlikti įprastą karinę prievolę, bet dalyvauti galimuose kariniuose veiksmuose, kurių metu, kaip matyti iš įvykių Gruzijoje, yra puolami ir civiliai objektai. Pareiškėjo teigimu, nacionaliniai teisės aktai prieglobsčio suteikimui nereikalauja iš prieglobsčio prašytojo pateikti rašytinius ir kitus dokumentus, įrodančius, kad jis buvo persekiojamas kilmės valstybėje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 13-15) prašė skundą atmesti.
Paaiškino, jog, remiantis Departamento surinkta informacija, buvo nustatyta, kad nei prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pateikimo metu, nei pareiškėjo išvykimo iš Gruzijos metu jo kilmės šalyje nevyko kariniai veiksmai bei niekas negalėjo būti prievarta verčiamas juose dalyvauti. Nurodė Gruzijos Konstitucijos 101 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad ginti šalį ir atlikti karinę prievolę yra kiekvieno Gruzijos piliečio pareiga. Visi 18-27 metų vyrai privalo atlikti karinę tarnybą. Atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui yra 42 metai, taigi jis nėra šauktinio amžiaus ir nebegali būti šaukiamas atlikti privalomąją karinę tarnybą. Pareiškėjo teiginį, jog jo gyvybei gresia pavojus privalomoje karo tarnyboje, laikė nepagrįstu, kadangi jis nėra šauktinio amžiaus, o net jei ir būtų, Gruzijoje nevyksta kariniai veiksmai, kuriuose jis būtų prievarta verčiamas dalyvauti. Nurodė, kad Gruzijoje karinė tarnyba yra prievolinė, o šaukimas tarnauti kariuomenėje, kaip teisinė priemonė, gali būti laikomas persekiojimu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau – ir Įstatymas) ir 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) prasme tik tuo atveju, jeigu tokia savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėmis pažiūromis. Pažymėjo, kad dezertyravimas savaime nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą, o sankcijos, gresiančios už dezertyravimą, nėra prilyginamos persekiojimui. Neturėjo priežasčių manyti, kad pareiškėjo tariama prievolė atlikti rezervinę tarnybą arba galima bausmė už atsisakymą tokią tarnybą atlikti yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėmis pažiūromis. Atsakovo manymu, baimė būti pašauktam kariauti, kuri tariamai gresia pareiškėjui, šiuo atveju nėra priskiriama persekiojimui, kadangi Gruzijoje nevyksta karinis konfliktas ir asmenys nėra mobilizuojami, todėl pareiškėjas nebūtų verčiamas daryti nusikaltimus, įskaitant nusikaltimus taikai, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocidą, arba kitus veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antrą sakinio dalį ir darė išvadą, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Pabrėžė, kad persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetinė prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.
Teismas konstatavo, jog Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė" reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti pabėgėlio statusą ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, bet ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių. Nurodė, kad pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Pažymėjo, kad padėtis šalyje, iš kurios kilęs besikreipiantis asmuo, nėra pagrindinis dalykas, svarbu įvertinti besikreipiančio asmens tikrus ketinimus, jo patikimumą.
Rėmėsi Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (toliau – ir Valdyba) „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovu", nurodė Gruzijos Konstitucijos 101 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad ginti šalį ir atlikti karinę prievolę yra kiekvieno Gruzijos piliečio pareiga. Pažymėjo, kad pagal Gruzijos karo rezervo įstatymą rezervinės tarnybos prasmė yra turėti karines atsargas, kurios būtų tinkamai paruoštos mobilizavimui. Gruzijos Respublikos piliečiai nuo 27 iki 40 metų yra įtraukiami į karinį rezervą ir šaukiami į karinius mokymus bei pratybas parengimui arba pakartotiniam parengimui, kurių trukmė yra 18 dienų per metus. Asmenų, esančių kariniame rezerve, mobilizacija vyksta tik išleidus specialų Prezidento dekretą. Gruzijos karinio rezervo tarnybos įstatymo 11 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, kuris gauna šaukimą iš mobilizavimo punkto ir neprisistato į jį per nurodytą laiką dėl nepateisinamos priežasties arba bando kitais būdais ir priemonėmis išvengti tarnybos, baudžiamas Gruzijos teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, kad vengimas atlikti šią pilietinę pareigą yra vertinamas kaip įstatymų pažeidimas, kaip daugelyje valstybių, kuriose karinė prievolė yra privaloma ir laikoma piliečio pareiga. Pažymėjo, kad Prieglobsčio reikalų skyriaus 2010 m. sausio 25 d. pažymoje Nr. GE 15/6-5-13-6-4 „Apie visuotinę mobilizaciją Gruzijoje 2008 m. rugpjūčio mėn." (toliau – ir Pažyma) nurodyta, jog Gruzijos baudžiamojo kodekso 358 straipsnis vengiantiesiems mobilizavimo numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 8 metų. Teismas rėmėsi 2004 m. Nyderlandų užsienio reikalų ministerijos duomenimis, pagal kuriuos mobilizacijos šaukimo ignoravimas baudžiamas nuo 3 iki 10 metų laisvės atėmimo. Atsižvelgęs į byloje esančią medžiagą, teismas konstatavo, kad nėra priežasčių manyti, jog pareiškėjo prievolė atlikti rezervinę tarnybą arba galima bausmė už atsisakymą tokią tarnybą atlikti yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėmis pažiūromis. Pažymėjo, kad tai yra pilietinė pareiga, tinkamai reglamentuota įstatymuose ir neprieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams.
Atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui yra 42 metai, jis nėra šauktinio amžiaus ir nebegali būti šaukiamas atlikti privalomąją karinę tarnybą. Pareiškėjo teiginį, jog jo gyvybei gresia pavojus privalomoje karo tarnyboje, teismas laikė nepagrįstu, kadangi jis nėra šauktinio amžiaus, o net jei ir būtų, Gruzijoje nevyksta kariniai veiksmai, kuriuose jis būtų prievarta verčiamas dalyvauti.
Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas tariamas policijos pareigūnų vykdomas persekiojimas jo atžvilgiu nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, t. y. prieglobsčio prašytojas kilmės valstybėje nė karto nėra patyręs tiek fizinio, tiek psichologinio smurto iš policijos pareigūnų pusės, jis nebuvo rezervistas. Priėjo išvadą, kad pareiškėjo išvykimo priežastys nėra susijusios su asmenine baime būti persekiojamam dėl priežasčių, išvardintų Ženevos konvencijoje ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje.
Vadovavosi Departamento surinkta informacija ir nurodė, kad abejotina, ar pareiškėjo išvykimo iš šalies tikslas buvo pasiprašyti prieglobsčio. Nustatė, kad pareiškėjas, pasinaudodamas prieglobsčio procedūra, įteisinęs savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir turėdamas judėjimo laisvę, nes išnyko jo sulaikymo pagrindai, išvyko iš Užsieniečių registracijos centro, nelaukdamas jokio sprendimo. Jis nuvyko į Švediją ieškoti darbo, 2010 m. rugpjūčio 10 d. buvo grąžintas į Lietuvą, vėl pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo paties veiksmais rodo, jog prieglobsčio Lietuvoje gavimas nebuvo nei išvykimo iš kilmės valstybės, nei atvykimo į Lietuvą tikslas.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktus ir, vertindamas persekiojimo buvimo galimumą, pažymėjo, kad pareiškėjas apklausų metu nurodė, jog nepriklauso jokiai politinei partijai, organizacijai ar religinei organizacijai ir nedalyvavo jos veikloje. Teismo vertinimu, pareiškėjas dėl prieš jį vykdomų veiksmų galėjo kreiptis į kompetentingas savo valstybės institucijas ir tikėtis savo interesų apsaugos. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo baimė dėl nežmoniško elgesio, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, pareiškėjas nenurodė kokių nors rimtų priežasčių baimei pagrįsti.
III.
Pareiškėjas P. L. apeliaciniu skundu (b. l. 41-42) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir įpareigoti Departamentą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Atkreipia dėmesį, kad Pažymoje nėra informacijos apie dezertyrų baudžiamojo persekiojimo buvimą ar nebuvimą, o faktas, kad baudžiamosios bylos nutraukiamos, nurodytas vienu sakiniu apžvelgiant 2005 m. Gruzijos padėtį. Nurodo Gruzijos baudžiamojo kodekso 358 straipsnį, pažymi, kad bijo grįžti, nes šis straipsnis taikomas ne tik oficialiai įtrauktiems į sąrašus rezervistams, bet ir vengusiems visuotinės mobilizacijos asmenims. Teigia, kad jo sesuo ištekėjusi už abchazo, jis pats gyveno Abchazijoje, todėl mano, kad vengimas dalyvauti kare ir dėl to atsiradęs persekiojimas yra susijęs su jo etnine priklausomybe. Atkreipia dėmesį, kad, remiantis atsakovo surinkta informacija, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, įskaitant ir pasienio zonas, yra nesaugu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 49-50) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Departamento Sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo Įstatymo 130 straipsnį, atkreipia dėmesį į Pažymą bei tai, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Galio rajonas Abchazijoje, pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad po persikėlimo šalies viduje jis būtų patyręs kokius nors persekiojimo veiksmus, nenurodė priežasčių, dėl kurių persekiojimas jam galėtų grėsti ateityje. Pabrėžia, kad tai, ar persekiojimo baimė yra pagrįsta, vertinama atsižvelgiant į kiekvieno atskiro atvejo aplinkybes. Pažymi, jog pateikti įrodymus, reikalingus nurodomų faktų ir aplinkybių teisingumui įvertinti, privalo prieglobsčio prašytojas. Mano, kad bendro pobūdžio informacija, kuri nėra susijusi su paties pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu teikiama informacija, negali būti laikoma patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. (15/6-15)12PR-46 (b. l. 7-9), kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėtas ir pagrįstas.
Byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, be kita ko, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-405/2011). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje savo prašymą suteikti jam prieglobstį iš esmės grindžia tuo, kad jis buvo persekiojamas policininkų dėl to, jog 2008 m. rugpjūčio mėn. Gruzijos-Rusijos karo metu nekariavo nei Gruzijos, nei Rusijos pusėje. Skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde taip pat paaiškino, kad Gruzijoje jam tektų dalyvauti galimuose kariniuose veiksmuose, kur grėstų pavojus jo gyvybei ir kas prieštarautų jo antikarinėms pažiūroms, nes jam tektų atlikti ne įprastą karinę prievolę, bet dalyvauti galimuose kariniuose veiksmuose, kurių metu puolami ir civiliai objektai.
2010 m. sausio 25 d. pažymoje Nr. GEO-15/6-13-6-4 „Apie visuotinę mobilizaciją Gruzijoje 2008 m. rugpjūčio mėn.“ nurodoma, kad 2009 m. rugpjūčio 9 d. Gruzijos parlamento sprendimu buvo patvirtintas prezidento dekretas, skelbiantis visuotinę mobilizaciją ir pranešantis, kad rezervo kariai yra šaukiami mobilizuotis – kiekvienas turi ateiti į mobilizacijos punktus ir kovoti. Taip pat cituojamos Gruzijos mobilizacijos įstatymo nuostatos, pagal kurias norint, kad Gruzijos karinės pajėgos laiku pereitų į karo padėties / nepaprastosios padėties režimą, rezerve esantys piliečiai yra preliminariai registruojami kariniuose punktuose karinei tarnybai atlikti pagal mobilizacinius planus. Paskelbus mobilizaciją atsargos karo prievolininkai privalo atvykti į mobilizacijos punktus per laiko tarpą, nustatytą regiono / miesto karinių komisariatų pranešime. Kariniame registre esantiems piliečiams nuo mobilizacijos paskelbimo momento draudžiama išvykti iš savo gyvenamosios vietos be Gruzijos gynybos ministerijos mobilizacijos punktų leidimo. Pagal Gruzijos mobilizacijos įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, asmenys, nevykdantys reikalavimų mobilizacijos metu, baudžiami Gruzijos teisės aktų nustatyta tvarka. Vengiantiesiems mobilizavimo Gruzijos baudžiamajame kodekse numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 iki 8 metų. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad jos rengimo metu nebuvo rasta informacijos apie tai, kad Gruzijoje vyktų rezervistų, atsisakiusių kariauti 2008 m. Gruzijos-Rusijos kare baudžiamasis persekiojimas. Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. išvadoje nurodyta, kad pagal Gruzijos karo rezervo įstatymą Gruzijos Respublikos piliečiai nuo 27 iki 40 metų yra įtraukiami į karinį rezervą ir šaukiami į karinius mokymus bei pratybas parengimui arba pakartotiniam perrengimui, kurių trukmė yra 18 dienų per metus. Asmenų, esančių kariniame rezerve, mobilizacija vyksta tik išleidus specialų Prezidento dekretą. Asmuo, kuris gauna šaukimą iš mobilizavimo punkto ir neprisistato į jį per nurodytą laiką dėl nepateisinamos priežasties arba bando kitais būdais ir priemonėmis išvengti tarnybos, baudžiamas Gruzijos teisės aktų nustatyta tvarka.
Iš 2009 m. rugsėjo 25 d. Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo (Prieglobsčio suteikimo bylos l. 10-15) matyti, kad P. L. iš kilmės valstybės išvyko, kadangi jį persekiojo policininkai, grasino jį įkalinti, nes karo metu nekariavo nei Gruzijos, nei Rusijos pusėje. Minėtame pirminės apklausos protokole pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo sesuo jau 16 metų yra ištekėjusi už abchazų tautybės vyro, todėl policija galėjo jį sulaikyti ir dėl palaikomų ryšių su seserimi. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas minėtos apklausos metu taip pat nurodė, jog armijoje netarnavo, karinėje mokykloje nesimokė. 2009 m. spalio 13 d. papildomos apklausos dėl prieglobsčio suteikimo metu (Prieglobsčio suteikimo bylos l. 41) pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo gavęs šaukimų atlikti karinę tarnybą, nebuvo rezervistas, niekas nevertė juo tapti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nėra šauktinio amžiaus, todėl nebegalėtų būti šaukiamas atlikti privalomąją karinę tarnybą.
Pareiškėjo nurodytas policijos pareigūnų persekiojimas jo atžvilgiu nėra pagrįstas įrodymais. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 5 d. buvo sulaikytas kaip neteisėtai perėjęs valstybės sieną asmuo (Prieglobsčio suteikimo bylos l. 2-3). Iš 2009 m. rugsėjo 25 d. Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo (Prieglobsčio suteikimo bylos l. 10-15) matyti, jog pareiškėjas išvyko iš kilmės valstybės 2009 m. rugpjūčio 31 d., t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams po jo nurodomų 2008 m. rugpjūčio karinių veiksmų pabaigos. Be to, paties P. L. teigimu, jis kilmės valstybėje nebuvo patyręs iš policijos pareigūnų fizinio ar psichologinio smurto. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas dėl, jo teigimu, prieš jį vykdomų veiksmų, nesikreipė į jokias kompetentingas institucijas. Pareiškėjas apklausų metu nurodė nepriklausęs ir nepriklausantis jokiai politinei partijai, organizacijai ar religinei organizacijai, nedalyvavęs jų veikloje.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad, atsižvelgus į byloje esančią medžiagą, nėra priežasčių manyti, jog prievolė atlikti rezervinę tarnybą arba galima bausmė už atsisakymą atlikti tokią tarnybą, yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėms pažiūroms. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo šaukiamas ir verčiamas atlikti rezervinę tarnybą.
Iš Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. gruodžio 8 d. išvados Nr. (15/6-13)-21PR-77RN (Prieglobsčio suteikimo bylos l. 59-60) matyti, kad P. L. Departamentui nagrinėjant jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nustatytu laiku negrįžo į Užsieniečių registracijos centrą, 2009 m. gruodžio 2 d. Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius iš Švedijos Karalystės Dublino reglamento įgyvendinimo padalinio gavo prašymą prisiimti atsakomybę už P. L. prieglobsčio prašymo nagrinėjimą 2003 m. vasario 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 16 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu. Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. (15/6-8)-19PR-110 (b. l. 59) ir 2011 m. gegužės 31 d. išvada Nr. (15/6-8)-21PR-110RN (b. l. 60-61) rodo, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 8 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Vokietijoje. Minėti pareiškėjo veiksmai taip pat tik patvirtina, kad jo išvykimo iš kilmės valstybės tikslas nebuvo prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje.
Taigi pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su asmenine baime būti persekiojamam dėl priežasčių, išvardintų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, taip pat nėra nustatyta jokių veiksnių, atitinkančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus pagrindus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamento 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. (15/6-15)12PR-46 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Gruzijos piliečiui P. L. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo P. L. apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. L. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.