Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjams A. S., E. D., L. M., V. J., R. K., T. A., D. D., S. A., J. R., V. S., N. S., A. B., V. A., B. Š., V A. P., L. P., R. K., T. J. ir M. P., jų atstovui advokato padėjėjui Kęstučiui Jaruševičiui, suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio atstovams Svaigedui Stoškui ir Astai Naureckaitei, Jonavos rajono savivaldybės administracijos atstovei Eleonorai Slovikaitei, suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro Kauno filialo atstovui (apie teismo posėdį pranešta įstatymo nustatyta tvarka),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. S., E. D., L. M., V. J., R. K., T. A., D. D., S. A., J. R., V. S., N. S., A. B., V. A., B. Š., V. A. P., L. P., R. K., T. J. ir M. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centro Kauno filialui, Jonavos rajono savivaldybės administracijai ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniam padaliniui, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. - metalinį garažą Nr.8, adresu Ruklos mstl., Jonavos r.sav.;

E. D. - garažą Nr. 14, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1398, pažymėtas plane indeksu 3Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r.sav.;

L. M. - garažą Nr.17, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1432, pažymėtas plane indeksu 5Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r.sav.;

V. J. - garažą Nr.20, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1443, pažymėtas plane indeksu 6Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r.sav.;

R. K. – garažą Nr.21, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1443, pažymėtas plane indeksu 6Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r.sav.;

T. A. - garažą Nr.22, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1443, pažymėtas plane indeksu 6Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r.sav.;

D. D. - garažą Nr.25, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1465, pažymėtas plane indeksu 7Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r.sav.;

S. A. - garažą Nr.27, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1465, pažymėtas plane indeksu 7Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.;

J. R. - garažą Nr.28, esantį statinyje kurio unikalus Nr. 4400-1590-1465, pažymėtas plane indeksu 7Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.;

V. S. - garažą Nr.31, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1476, pažymėtas plane indeksu 8Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav;

N. S. - garažą Nr.32, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1476, pažymėtas plane indeksu 8Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav., bei garažus Nr.45, 46 ir 47 esančius statinyje kurio unikalus Nr. 4400-1590-1500, pažymėtas plane indeksu 10Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.;

A. B. - garažą Nr.34, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1476, pažymėtas plane indeksu 8Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.;

V. A. - garažą Nr.35, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1487, pažymėtas plane indeksu 9Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.;

B. Š. - garažą Nr.37, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1487, pažymėtas plane indeksu 9Gl p, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.;

Vaclovas A. P. - garažą Nr.40, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1500, pažymėtas plane indeksu 10Glp, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.;

L. P. - garažą Nr.41, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1500, pažymėtas plane indeksu 10Glp, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.;

R. K. – garažą Nr.42, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1500, pažymėtas plane indeksu 10Glp, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.;

T. J. - garažą Nr. 52, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1487, pažymėtas plane indeksu 9Glp, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.;

M. P. - garažą Nr.43, esantį statinyje, kurio unikalus Nr. 4400-1590-1500, pažymėtas plane indeksu 10Glp, adresu Ruklos mstl., Jonavos r. sav.

Pareiškėjų A. Ž., V. V., J. Š., E. V., V. D., A. B., E. Ž., E. K., E. V., E. R., R. R., E. K., T. J. (dalyje dėl reikalavimo garažo Nr. 44 atžvilgiu), K. M. V. ir J. S. reikalavimai teismo 2013 m. vasario 4 d. ir 2013 m. balandžio 8 d. nutartimis (II t., b.l. 109, 123) buvo palikti nenagrinėti šiems pareiškėjams atsiėmus savo pareiškimus.

Pareiškėjo Vytauto J. P., mirusio 2013-04-05, reikalavimas teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi (II t., b. l. 142) išskirtas į atskirą bylą Nr. 2-1455-598/2013.

Suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio atstovas Vaigedas Stoškus teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad piliakalnis į Archeologinių paminklų sąrašą buvo įtrauktas dar 1992 m. Garažai yra tarybinis aplikimas. Šiuo metu pareiškėjų ketinimai įteisinti garažus prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes garažai patenka į piliakalnio zoną. Sąžiningumą pareiškėjų paneigia tas faktas, kad jie buvo įspėti seniūno. Iš seniūno rašto matoma, kad garažai savavališki ir patenka į piliakalnio zoną, todėl pareiškimas negali būti patenkintas. Archeologai vienareikšmiškai pasisakė, kad teritorija uzurpuota ir jų paveldas yra vertingesnis, negu tarybinis reliktas. Baltų plytų garažai sudarkė piliakalnį. 1992 m. registro nebuvo, į registrą piliakalnis įtrauktas 1997 m.. Šiuo atveju garažai patenka į vizualinio apsaugos zoną.

Liudytojas G. J. teismo posėdyje parodė, kad jis yra Ruklos seniūnas nuo 1997-06-02. Jau 1997 m. jam pradėjus eiti šias pareigas vyko Ruklos piliakalnio tyrinėjimo darbai. Teko pagelbėti spręsti kai kurias problemas, nes archeologas Z. vykdydamas darbus turėjo problemų su vienu iš garažu, kuris buvo tiesiog ant piliakalnio. Po tyrinėjimo, jis atsiuntė įpareigojimą, kuriuo įpareigojo imtis priemonių dėl šių garažų. Jų pareiga buvo prižiūrėti kultūros vertybes, tai jie šio darbo ir ėmėsi. Bandė tvarkyti teritoriją ir prižiūrėti. Periodiškai darydavo susirinkimus, kviesdavo gyventojus. 2005 m. savivaldybės prašymu pateikė šiuos garažus, kaip galimą bešeimininkį turtą ir toliau dėl to sprendė savivaldybė. Jų darbuotojo parengtas darbinis brėžinys, kuriame patys susiinventorizavo esančius garažus, nes reikėjo pateikti vėliau bešeimininkio turto įregistravimui. Tai nėra oficialus dokumentas, nes garažai nebuvo teisiškai įregistruoti, todėl savivaldybė jiems negalėjo suteikti jokio numerio. Žmonės pirkdavo vieni iš kitų tuos garažus. Planas (I t.,b.l.101) - tai seniūnijos darbo brėžinys, kurio paprašė savivaldybė. Jį sudarė apie 2003 m. seniūnijos darbuotojai. Numerius suteikė jie patys, juos užrašė ant garažų, kad būtų kokia nors tvarka. Šiai dienai jie išlikę. Perimant pastatus iš kariuomenės jokie dokumentai dėl garažų nebuvo perduoti. Nuo 1997 metų darydavo susirinkimus su gyventojais, kalbėdavo, kad garažai nelegalūs. 2003 metais buvo kviečiami specialistai ir žmones informuodavo. Kai 2005 m. savivaldybė pradėjo registruoti bešeimininkį turtą, buvo įpareigoti išskirti dalį gyventojų, kurie patys užsiregistravo savivaldybėje į tam tikrą sąrašą. Tie gyventojai, kurie pasakė, kad turi nuosavybę, jie buvo įpareigoti kreiptis į teismą, o kurie nesikreipė, jų turtas pripažintas teismo bešeimininkiu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Pareiškėjų paaiškinimais, bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Jonavos r. sav., Ruklos sen., buvusioje TSRS karinio dalinio teritorijoje laikotarpyje nuo 1984 m. iki 1987 m. Ruklos miestelio komendantas miestelyje gyvenantiems karininkams ir kitiems asmenims išduodavo individualius leidimus statyti garažus (II t. b. l. 27-37, 49, 50), kurie buvo statomi fizinių asmenų lėšomis. Pareiškėjai nurodė, kad garažai buvo pastatyti karinio dalinio viršininko paskirtuose žemės sklypuose karinio dalinio teritorijoje. Pareiškėjai A. S., L. M., T. A., V. S. V. A. paaiškino, kad jie arba jų sutuoktiniai patys gavo leidimus garažų statybai ir juos statė savo lėšomis. Kiti pareiškėjai nurodė, kad garažus įgijo po 1991 metų iš buvusių sovietų armijos karinio dalinio karininkų pirkimo būdu, tačiau pirkimo-pardavimo sutartys įstatymo nustatyta tvarka notariškai patvirtintos nebuvo, valstybiniame registre neregistruotos. Sutartys buvo žodinės, pardavėjas perdavė pirkėjui garažo raktus, o pirkėjas pardavėjui perdavė pinigus. Jokie garažų statybą bei teisėtą jų valdymą patvirtinantys dokumentai sandorio sudarymo metu naujiems pirkėjams perduoti nebuvo.

Suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio atstovo ir liudytojo G. J. parodymais yra nustatyta, kad garažai, kurių atžvilgiu prašoma įgyjamosios senaties nustatyti faktą, yra Ruklos piliakalnio, kuris pripažintas archeologijos paminklu, apsaugos zonoje. Vykdant Ruklos piliakalnio tyrinėjimo darbus, paminklosaugos institucijos ne kartą kreipėsi į seniūniją dėl šių garažų likvidavimo (II t., b.l. 65,66,86,136). Seniūnijos darbuotojai 2003 m. parengė individualių garažų planą (I t., b.l. 101) su jame nurodytais garažų numeriais ir 2005 m. kreipėsi į Jonavos rajono savivaldybę dėl šių statinių pripažinimo bešeimininkiu turtu. Ruklos seniūnas 2005 m. raštu buvo informavęs garažų valdytojus, kad jų naudojami statiniai yra priskirti nelegaliai statybai ir įspėjęs šiuos statinius nugriauti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-122-657/2008 (I t., b.l. 3,4) buvo pripažinti bešeimininkiu turtu statiniai – individualūs mūriniai garažai (21 vnt.), esantys Jonavos r. sav., Ruklos mstl., Piliakalnio g., kurie perduoti Jonavos rajono savivaldybės nuosavybėn. Teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartimi (I t., b. l. 35,36) buvo išaiškintas minėtas teismo sprendimas, nurodant, kad bešeimininkiu turtu pripažintų ir Jonavos rajono savivaldybės nuosavybėn perduotų individualių mūrinių garažų (21vnt.), esančių Piliakalnio g., Ruklos mstl., Jonavos r., pagal Ruklos miestelio šiaurinio pramoninio ir individualių garažų rajono tikrosios būklės brėžinį numeriai yra tokie: 2 (antras), 5 (penktas), 6 (šeštas), 10 (dešimtas), 12 (dvyliktas), 15 (penkioliktas), 18 (aštuonioliktas), 19 (devynioliktas), 23 (dvidešimt trečias), 24 (dvidešimt ketvirtas), 25 (dvidešimt penktas), 26 (dvidešimt šeštas), 29 (dvidešimt devintas), 30 (trisdešimtas), 33 (trisdešimt trečias), 36 (trisdešimt šeštas), 44 (keturiasdešimt ketvirtas), 51 (penkiasdešimt pirmas), 62 (šešiasdešimt antras), 63 (šešiasdešimt trečias), 64 (šešiasdešimt ketvirtas). Atsižvelgiant į tai, kad dalis garažų buvo pripažinti bešeimininkiu turtu ir perduoti Jonavos rajono savivaldybės nuosavybėn, dalis jų naudotojų (pareiškėjų) (J. Š. (Nr.5), K.M. V. (Nr. 33), E. V. (Nr. 6), A. B. (Nr. 15), R. R. (Nr. 18), J. R. (Nr. 19), V. D. (Nr. 24), A. Ž. (Nr. 26), E. K. (Nr. 29), E. K. (Nr. 36), T. J. (Nr. 44), E. V. (Nr. 51), V. V. (Nr. 62), E. Ž. (Nr. 64)), kurie kartu su kitais pareiškėjais kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, atsiėmė savo reikalavimus, kurie teismo 2013-02-04 ir 2013-04-08 nutartimis palikti nenagrinėti. Garažų, kurie teismo sprendimu nebuvo pripažinti bešeimininkiu, naudotojai kreipėsi į Jonavos rajono savivaldybės administraciją dėl garažų įteisinimo, kuri 2012-04-10 raštu (I t., b.l. 11) pasiūlė jiems kreiptis į teismą dėl garažų nuosavybės teisės faktų nustatymo, nes priešingu atveju savivaldybė organizuos likusių garažų pripažinimą bešeimininkiu turtu ir jų likvidavimą. Pareiškėjai atliko garažų kadastrinius matavimus (I t., b.l. 12-30) ir neturėdami kitų dokumentų, patvirtinančių jų teisėtą garažų valdymą, kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį įgijimo faktą.

LR CK 4. 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į daiktą. Taigi nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas gali būti nustatytas tik esant šioms są­ly­goms: 1) pa­reiš­kė­jas nė­ra ir ne­bu­vo įgi­jęs nuo­sa­vy­bės tei­sės į daik­tą ki­to­kiu CK 4.47 straips­ny­je nu­ma­ty­tu bū­du; 2) yra vi­sos CK 4.68 – 4.71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos są­ly­gos, t.y.: a) daik­to val­dy­mas yra pra­si­dė­jęs są­ži­nin­gai; b) daik­tas nė­ra įre­gist­ruo­tas ki­to as­mens var­du; c) vi­są val­dy­mo lai­ko­tar­pį daik­tas bu­vo val­do­mas tei­sė­tai, są­ži­nin­gai, at­vi­rai ir ne­per­trau­kia­mai; d) daik­tas vi­są val­dy­mo lai­ko­tar­pį bu­vo val­do­mas kaip sa­vas, t.y. pa­reiš­kė­jas el­gė­si kaip daik­to sa­vi­nin­kas ir su­vo­kė, kad ki­ti as­me­nys ne­tu­ri dau­giau tei­sių už jį į val­do­mą daik­tą; e) val­dy­mas tę­sė­si CK 4.68 straips­nio 1 da­ly­je nu­sta­ty­tą ter­mi­ną, t.y. šiuo atveju ne mažiau kaip dešimt metų. Ati­tin­ka­mai minėtas faktas negali būti nustatytas, jei­gu yra bent vie­na šių ap­lin­ky­bių: 1) daik­to val­dy­mas pra­si­dė­jo ne­są­ži­nin­gai ar ne­tei­sė­tai; 2) daik­tas Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re re­gist­ruo­tas ki­to as­mens var­du; 3) ne­bu­vo lai­ky­ta­si daik­to su­kū­ri­mą reg­la­men­tuo­jan­čių tei­sės ak­tų rei­ka­la­vi­mų, pa­vyz­džiui, pa­sta­tai bu­vo pa­sta­ty­ti sa­va­va­liškai; 4) nė­ra su­ėję CK 4.68 straips­nio 1 da­ly­je nu­sta­ty­ti ter­mi­nai; 5) daik­to val­dy­mas bu­vo ar yra gin­či­ja­mas teis­mi­ne tvar­ka daik­to sa­vi­nin­kui pa­reiš­kus ieš­ki­nį; 6) ne­kil­no­ja­mo­jo daik­to val­dy­mas pa­gal CK 4.27 straips­nio 2 da­lies rei­ka­la­vi­mus bu­vo įre­gist­ruo­tas vie­ša­me re­gist­re.

Viena iš pagrindinių sąlygų nuosavybės teisų įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui – nepertraukiamas nekilnojamojo daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų. Šiuo atveju dalis pareiškėjų paaiškino, kad savo garažus jie įgijo pirkimo būdu laikotarpyje nuo 2005 m. iki 2010 m.: R. K. – 2005 m., D. D. – 2005 m., S. A. – 2009-2010 m., V A. P. – 2008 m., R. K. – 2008 m., T. J. – 2009 m., ir M. P. – 2010 m. Atsižvelgiant į tai, kad šie pareiškėjai individualius garažus naudoja ne daigiau kaip dešimt metų, vien dėl šios aplinkybės nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas jų atžvilgiu negali būti nustatytas. Pareiškėjų ir jų atstovo paaiškinimai, kad net ir pasikeitus keliems savininkams galima teigti kad turtas buvo valdomas nepertraukiamai ilgiau kaip dešimt metų, yra nepagrysti ir atmestini, nes šiuo atveju akivaizdu, kad būtent asmuo, prašantis nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, privalo tą turtą naudoti nepertraukiamai ne trumpiau kaip dešimt metų. Be to pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad iki garažų įgijimo nurodytą laikotarpį juos valdė ar naudojo kiti asmenys, nepatvirtintos jokiais įrodymais.

Pareiškėjos D. D. naudojamas garažas Nr. 25 buvo pripažintas bešeimininkiu turtu ir perduotas savivaldybės nuosavybėn minėtu 2008 m. sausio 11 d. teismo sprendimu (I t., b.l. 31 – 36). LR CK 4.69 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėja D. D., esant įstatymo nustatytam draudimui, negali teisėtai valdyti kaip savo savivaldybei priklausančio turto, todėl ir jos prašymas nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į garažą Nr. 25, esantį Jonavos r. sav., Rukloje, Piliakalnio g., negali būti patenkintas.

CK 4.68 straipsnis taikomas tik esant šios straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, t.y. daiktas turi būti įgytas sąžiningai, daikto valdymas privalo būti sąžiningas, teisėtas, atviras ir nepertraukiamas per visą įgyjamosios senaties terminą. Jeigu asmuo daiktą įgijo neteisėtai ar nesąžiningai, tai CK 4.68-4.71 straipsniai negali būti taikomi. Kai statinys pastatytas savavališkai, t.y. pažeidus statybos metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytą statinių statybos tvarką, negalima pripažinti, kad savavališkos statybos metu sukurtas daiktas įgyjamas ir pradedamas valdyti teisėtai. Vadinasi, kiek besitęstų tokio daikto valdymas, jo valdytojui negalima į tą daiktą pripažinti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties (usucapio) pagrindu.

Pareiškėjų paaiškinimu bei rašytiniais įrodymais nustatyta, kad minėti garažai galėjo būti pastatyti laikotarpyje nuo 1984 m. iki 1989 m. pagal karinio dalinio viršininko išduotus leidimus jo paskirtuose žemės sklypuose. Tačiau, nepriklausimai nuo to, kad statiniai buvo uždaroje karinio dalinio teritorijoje, jų statyba bei žemės suteikimas statybai turėjo vykti laikantis tuo metu galiojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos ir žemės suteikimo tvarkos.

Statybos metu galiojusio Žemės kodekso (Vyriausybės žinios,1970, Nr. 35-288; 1971, Nr. 8-62) 13 straipsnis nustatė, kad Žemės sklypai skiriami, remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu arba rajono, miesto, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, TSR Sąjungos įstatymų, šio kodekso ir kitų Lietuvos TSR įstatymų nustatoma tvarka. Todėl individualiai statybai suteikti žemės sklypus tuo metu galėjo tik Rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai arba Apylinkių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai (Žemės kodekso 14 str.). Nutarimuose ir sprendimuose suteikti žemės sklypus turėjo būti nurodomas tikslas, kuriam sklypai skiriami, pagrindinės naudojimosi žeme sąlygos, taip pat žemės sklypų dydis, dislokacija ir ribos (Žemės kodekso 20 str.).

Ministrų tarybos 1986 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 249 „Dėl garažų statybos kooperatyvų“ (Vyriausybės žinios, 1986, Nr.: 21 -228) buvo nustatyta, kad Kooperatiniai garažai (sublokuoti, vieno ir daugiau aukštų, antžeminiai ir požeminiai) asmeniniams gyventojų lengviesiems automobiliams ir kitoms transporto priemonėms laikyti Lietuvos TSR miestuose, miesto tipo ir kaimo gyvenvietėse statomi pagal planą kooperatiniais pagrindais (išskyrus garažus, statomus individualinei statybai suteiktuose sklypuose) sutinkamai su projektavimo organizacijų parengtais projektais. Šiuo nutarimu taip pat nustatyta, kad asmenys įrašomi norinčiųjų įstoti į garažų statybos kooperatyvą įskaiton pagal gyvenamąją vietą atitinkamai rajono, miesto, miesto rajono, miesto tipo gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete. Rajonų ir respublikos pavaldumo miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai buvo įpareigoti pareikalauti iš esamųjų garažų statybos kooperatyvų iki 1987 m. sausio 1 d. visus priimtus naudoti garažus techniškai inventorizuoti ir teisiškai įregistruoti; bei leisti garažų statybos kooperatyvams pradėti eksploatuoti garažus tik valstybinei komisijai priėmus juos naudoti. Valstybinė komisija priimti naudoti naujai pastatytus kooperatinius garažus galėjo tik esant nustatytąja tvarka pateiktam užsakymui juos techniškai inventorizuoti.

Iš pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų matyti, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo individualūs garažai, išskyrus statomus individualiai gyvenamųjų namų statybai skirtuose žemės sklypuose (pagal Individualinės statybos nuostatus), galėjo būti statomi tik kooperatiniais pagrindais, kuriant garažų kooperatyvus. Garažų kooperatyvų įteisinimas ir žemės sklypų jiems paskyrimas priklausė miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų kompetencijai. Taigi tam, kad pripažinti, jog garažas buvo pastatytas teisėtai, reikėjo teisėtai paskirto žemės sklypo ir teisės aktų nustatyta tvarka įsteigto garažų kooperatyvo. Garažų kooperatyvo įstatai turėjo būti įregistruoti vykdomajame komitete, vykdomojo komiteto sprendimu turėjo būti skiriamas žemės sklypas bei išduodamas žemės naudojimo teisės valstybinis aktas, kuriame nurodomas žemės sklypo skyrimo tikslas, naudojimosi žeme sąlygos, taip pat žemės sklypų dydis, dislokacija ir ribos, o žemėtvarkos organai turėjo pažymėti vietoje žemės sklypų ribas. Atlikus šiuos teisės aktuose nustatytus veiksmus, garažų kooperatyvas buvo laikomas teisėtai įsteigtu ir galėjo pradėti naudotis žemės sklypu.

Pareiškėjų paaiškinimu, Karinio dalinio vadas išdavė leidimus nenaudojamą mokomiesiems laukams žemę išskirti individualių garažų statybai ir joje statyti garažus. Tokiu atveju teisės aktų nustatyta tvarka, turėjo būti gautas leidimas šiuos žemės sklypus perduoti Jonavos rajono vykdomajam komitetui, kuris turėjo įteisinti žemės skyrimą kooperatinių garažų statybai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ši žemė nurodytu laikotarpiu buvo perduota Jonavos rajono vykdomajam komitetui ir patys pareiškėjai nurodė, kad garažų kooperatyvas Rukloje nėra ir nebuvo įsteigtas. Garažų statybos projektai nebuvo parengti, statybos dokumentacijos (išskyrus statybinių medžiagų skyrimo žiniaraštį ir sąskaitą; II t., b. l. 27, 28, 37) bei valstybinės priėmimo komisijos sprendimo priimti statinius nėra ir nebuvo.

Taigi Karinio dalinio viršininko leidimų pagrindu, pažeidžiant įstatymais nustatytą tvarką, pastatyti individualūs garažai negalėjo būti pripažinti teisėta statyba. Garažų statybos kooperatyvas teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas nebuvo, statybos projektinės dokumentacijos ir kitų statybos dokumentų nėra, garažai įstatymų nustatyta tvarka įteisinti nebuvo, todėl šių garažų statytojams ir vėlesniems jų naudotojams negalėjo atsirasti pagrįstas lūkestis šiuos garažus naudoti kaip savo, ir minėtų garažų statyba yra laikytina savavališka.

Pažymėtina, kad teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tų veiksmų įteisinimas nepriklauso teismo kompetencijai (CPK 273 str.). Statinių projektus derina, leidimus statyti išduoda, statinius pripažįsta tinkamais naudoti ne teismas, o šiuos veiksmus atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliotos institucijos. Be to, visuotinai žinoma, kad ex iniuria ius non oritur (iš neteisėtumo teisė neatsiranda). Ši nuostata atsispindi CK 1.136 straipsnyje, išvardijančiame civilinių teisių atsiradimo pagrindus. Taigi neteisėtas daikto valdymas (possessio iniusta) (CK 4.23 str. 3 d.) negali sukurti tokiam daikto valdytojui nuosavybės teisės į jo valdomą daiktą. Vadinasi, teismas negali nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto, nes savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, nustatantis, jog nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto. Pagal CK 4.24 straipsnį valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Civilinės teisės požiūriu neteisėtos (savavališkos) statybos atveju statytojas nuosavybės teise valdo tik statybines medžiagas (CK 4.103 str. 7 d.). Atkreiptinas dėmesys, jog statytojas dėl savavališkai pastatyto statinio įteisinimo gali kreiptis į institucijas, kurios įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliotos spręsti statinių projektų suderinimo, leidimų statyti išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus. Pareiškėjai teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jie kreipėsi į atitinkamas institucijas tikslu Statybos įstatymo nustatyta tvarka įteisinti savavališkas garažų statybas.

Šioje byloje laikytinas pagrįstu ir suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio prieštaravimas fakto nustatymui ir nuosavybės teisių įgijimui. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 832 (Žin., 1992, Nr. 34-1055) buvo patvirtintas Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas, į kurį yra įtrauktas ir Ruklos piliakalnis (paminklo Nr. 1893) , esantis Jonavos r. sav., Ruklos k. Kultūros vertybių registro duomenimis (http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=17158) nustatyta, kad Ruklos piliakalnis yra regioninio reikšmingumo valstybės saugomas objektas, turintis kraštovaizdžio archeologinį pobūdį. Piliakalnio teritorijos plotas – 2802 kv. m., o jos vizualinio apsaugos zonos plotas – 309000 kv. m., į kurį patenka ir šios bylos nagrinėjimo objektas – garažai (I t., b. l. 101; II t., b. l. 72). Saugomų teritorijų įstatymo (Žin., 2001, Nr. 108-3902) 19 straipsnio 6 dalis nustato, kad Paveldo objektų vizualinės (regimosios) apsaugos pozoniuose draudžiami darbai, trukdantys apžvelgti paveldo objektus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 88 punktas taip pat nustato, kad Vizualinės apsaugos zonoje draudžiami darbai, kurie gali pakenkti nekilnojamųjų kultūros vertybių kraštovaizdžiui ar optimaliai jų apžvalgai, todėl darytina išvada, kad nekilnojamosios kultūros vertybės – Ruklos piliakalnio, teritorijos vizualinės apsaugos zonoje savavališkai pastatyti statiniai – garažai, pastatyti praėjusio šimtmečio devintame dešimtmetyje, yra nesuderinami su piliakalnio kraštovaizdžiu ir negali būti siejami su istorinę ir archeologinę reikšmę turinčia kultūros vertybe. Tokie statiniai trukdo įgyvendinti nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo ir jo prieinamumo visuomenei tikslus, sudaryti galimybes visuomenei jį tiesiogiai pažinti ir suvokti. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos archeologijos draugijos 2012-04-12 raštas Ruklos seniūnijai ir savivaldybės administracijai (I t., b.l. 134), kuriame nurodyta, kad Ruklos piliakalnio pietinių prieigų vaizdą darko bei trukdo jį apžvelgti savavališkai pastatyti, teisiškai neregistruoti garažai, kurie užgožia piliakalnį ir trukdo lankytojam suvokti jo gynybinę funkcija. Piliakalnio tyrinėtojas archeologas G. Z. savo pasiūlymuose dėl Ruklos piliakalnio tolesnės apsaugos kaip vieną iš piliakalnio apsaugos bei tvarkymo priemonių nurodė būtinumą nugriauti prie piliakalnio esančius Tarybinės armijos kareivių statytus menkaverčius garažus (II t., b.l. 66). Nekilnojamasis kultūros paveldas turi būti integruojamas į visuomenės gyvenimą, pritaikant jį taip naudoti, kad geriausiai atskleistų paveldo vertingąsias savybes ir būtų sudarytos galimybės jį pažinti, taip pat puoselėjant kultūrinį kraštovaizdį. Užtikrinti šių nuostatų laikymąsi yra viešasis interesas ir tai turi svarbią visuomeninę reikšmę, todėl šiuo požiūri negali būti taikomi prioritetai neteisėtos savavališkos statybos objektų valytojų interesams prieš visuomenės interesus..

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad garažai (Nr. 8, 14, 17, 20, 21, 22, 25, 27, 28, 31, 32, 34, 35, 37, 40, 41, 42, 43, 45, 46, 47, 52) , esantys Jonavos r. sav., Ruklos mstl., Piliakalnio g., pastatyti nesilaikant įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų, esantys Ruklos piliakalnio vizualinės apsaugos pozonyje ir trukdantys apžvelgti paveldo objektą, negali būti nuosavybės teisės objektu, todėl pareiškėjų pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų A. S., E. D., L. M., V. J., R. K., T. A., D. D., S. A., J. R., V. S., N. S., A. B., V. A., B. Š., V. A. P., L. P., R. K., T. J. ir M. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centro Kauno filialui, Jonavos rajono savivaldybės administracijai ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniam padaliniui, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo, atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Jonavos rajono apylinkės teismą.