- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-18
- Bylos Nr.
- eI-3555-643/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01736-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- M. I. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Eglė Samuchovaitė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
atsakovo atstovei J. P.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Indijos Respublikos pilietis M. I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (e. b. l. 1–9), prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas ar atsakovas) 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-789 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Indijos Respublikos piliečiui M. I. S., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškina, kad 2018 m. spalio 17 d. sprendimu Migracijos departamento Imigracijos skyrius išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. tuo pagrindu, kad pareiškėjas atvyko dirbti į UAB „Majisainikas“ (toliau – ir Bendrovė) restorano virėjo pareigas, už kurias pareiškėjui turėjo būti mokamas 600 Eur per mėnesį darbo užmokestis. Atsakovas skundžiamu 2019 m. balandžio 23 d. Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamu Sprendimu, kadangi atsakovas, atlikdamas administracinę procedūrą, neiškvietė pareiškėjo, nesudarė galimybių pateikti paaiškinimus ar nenustatė termino ištaisyti susiklosčiusią padėtį, neatsižvelgė į susiklosčiusių aplinkybių laikiną pobūdį bei priežastis ir todėl priėmė Sprendimą, neatsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, kurias galėjo paaiškinti pareiškėjas.
Migracijos departamentas, tikrindamas ar pareiškėjas atitinka išduoto leidimo laikinai gyventi sąlygas, ir priimdamas neigiamą sprendimą, privalėjo iš anksto informuoti pareiškėją apie atliekamą patikrinimą, galimas pasekmes bei suteikti terminą ir galimybę pareiškėjui pasisakyti dėl atliekamo patikrinimo. Kadangi atsakovas to nepadarė, jis pažeidė gero administravimo principą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu nėra nutraukęs darbo sutarties su UAB „Majisainikas“ ir iki šiol dirba šiame restorane virėjo pareigose. Pažymi, kad su A. B. (pavardė po santuokos sudarymo – P.) iki šiol taip pat nenutraukta darbo sutartis dėl direktorės pareigų vykdymo. Paaiškina, kad pirmuoju įmonės direktoriumi buvo pareiškėjas (3 mėnesius, nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. balandžio 23 d.), antruoju jo sutuoktinė (8 mėnesius, nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d.), o trečiuoju A. P. (nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2019 m. kovo 18 d.). Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, pareiškėjas direktoriumi yra tik nuo 2019 m. kovo 18 d.
Paaiškina, kad pareiškėjo sutuoktinė nutraukė darbo santykius su Bendrove dėl objektyvių aplinkybių, t. y. dėl to, jog ji laukėsi ir 2018 m. gruodžio 31 d. pagimdė vaikelį. Pareiškėjo sutuoktinei nebegalint eiti direktorės pareigų, į šias pareigas buvo paskirta A. P.. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad A. P. laikinai išvyko į Vokietiją bei manydamas, kad įmonės direktorius privalo būti ir gyventi Lietuvoje, nusprendė laikinai save paskirti įmonės direktoriumi, kaip formalų, kontaktinį asmenį.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, jeigu jis būtų informuotas, kad negali būti ir restorano virėju, ir tuo pačiu direktoriumi, jis nuo tokių veiksmų būtų susilaikęs. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas turėjo įspėti pareiškėją, kad jeigu situacija nepasikeis, tai jam kils neigiamos teisinės pasekmės, tačiau to nepadarė ir pažeidė gero administravimo principą. Pažymi, kad šią situaciją pareiškėjas būtų galėjęs ištaisyti itin greitai ir lengvai, kadangi yra įmonės UAB „Majisainikas“ akcininkas. Būtent šią aplinkybę patvirtina faktas, jog kai tik pareiškėjas sužinojo, kad tokia situacija yra problema, direktore ir toliau buvo užregistruota A. P., su kuria darbo sutartis ir nebuvo nutraukta.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad kai A. P. buvo išvykusi, Bendrovei iškilo poreikis sutvarkyti maisto tvarkymo pažymėjimą, kuris baigėsi galioti. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl pareiškėjas laikinai tapo direktoriumi ir kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – ir VMVT) dėl minėto pažymėjimo išdavimo. Jeigu nebūtų atlikti šie veiksmai ir negautas pažymėjimas, tai restoranas apskritai negalėtų veikti.
Pareiškėjo nuomone, akivaizdžiai neproporcinga, kad sumažėjus atlyginimui, net nežinant sumažėjimo priežasčių ar tokio sumažėjimo trukmės, tai savaime sąlygotų leidimo laikinai gyventi panaikinimą ar įvertinimą, kaip tariamai klaidingų duomenų pateikimą. Paaiškina, kad šiuo metu jo darbo užmokesčio dydis yra sumažėjęs, nes restorane vyksta patalpų atnaujinimo ir remonto darbai, todėl objektyviai dirba ne visą laiką. Pareiškėjui mažiau dirbant, jam išmokamas ir mažesnis atlyginimas. Pareiškėjas dirba virėju nuo 2018 m. liepos 10 d., o sumažintą algą gavo tik du mėnesius, todėl mano, kad atsakovo Sprendimas yra neproporcingas, neatitinka teisėtų lūkesčių principo. Pareiškėjas taip pat mano, kad atsakovas turėjo išklausyti pareiškėją ir atsižvelgti į jo darbo užmokesčio dydžio sumažėjimo priežastis, trukmę, suteikti laiko įmonės ekonominiam pajėgumui padidinti, kadangi atsakovas to nepadarė, jis pažeidė gero administravimo principą.
Pareiškėjas pabrėžia, kad nėra pateikęs tikrovės neatitinkančių duomenų. Teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindais, pateikė visus dokumentus, kurie atitiko tikrovę. Šiuo metu yra tik laikinai sumažėjęs darbo užmokestis bei pareiškėjas papildomai laikinai tapo direktoriumi, tačiau toliau pagrinde dirba virėju. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis neslepia laikinai pasikeitusių aplinkybių. Jeigu pareiškėjas būtų siekęs piktnaudžiauti, akivaizdu, jog būtų siekiama pasikeitusias aplinkybes slėpti ar klastoti mokamą darbo užmokestį, tačiau pareiškėjas veikė priešingai - jam oficialiai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis ir viešai deklaravo esantis direktorius.
Pažymi, kad pareiškėjo tikslas, paduodant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo ne užsiimti tik valdymu, bet realiai vykdyti darbo funkcijas – būti virėju indiškame restorane, o valdymas ir vadovavimas yra antraeiliai veiksmai, todėl pareiškėjas pagrįstai kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kaip darbuotojas, t. y. UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, ir čia nėra jokio piktnaudžiavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas M. I. S. bei jo atstovė advokato padėjėja E. S. prašė skundą patenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (e. b. l. 31–36) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2018 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą atvykimo dirbti į „M. S. Omlet“ filialą Lietuvos Respublikoje, pagrindu, ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. liepos 31 d., atvykimo dirbti į UAB „Majisainikas“ restorano virėjo pareigose pagrindu.
Pažymi, kad pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė Bendrovės tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas Bendrovėje bus įdarbintas restorano virėjo pareigose ir už tai jam bus mokamas 600 Eur per mėnesį darbo užmokestis, taip pat kitus su prašymu susijusius dokumentus.
Atsakovas nurodo, kad vykdydamas pareiškėjo kontrolę, 2019 m. balandžio 23 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie Bendrovės darbuotoją – pareiškėją. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovėje buvo įdarbinti du darbuotojai: pareiškėjas, įmonėje dirbantis nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. ir A. P.. Bendrovėje dirbusi N. M. S. (pareiškėjo sutuoktinė) 2018 m. gruodžio 31 d. buvo atleista (nuo 2018 m. lapkričio mėnesio darbo užmokestis jai nebuvo mokamas).
Migracijos departamentas patikrinimo metu taip pat nustatė, kad pareiškėjui už darbą Bendrovėje 2019 m. vasario–kovo mėnesiais buvo mokamas 555 Eur per mėnesį darbo užmokestis, todėl darė išvadą, kad su pareiškėjo prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys dėl užsieniečio darbo užmokesčio dydžio. Pažymi, kad kompetentingoms migracijos institucijoms nebuvo pateikti jokie duomenys apie pakeistą pareiškėjo darbo sutartį ir atitinkamai - darbo užmokestį. Be to, atsakovas, vadovaudamasis Juridinių asmenų registro duomenimis nustatė, kad pareiškėjas eina Bendrovės direktoriaus pareigas, t. y. nedirba pagal tas Įstatymo sąlygas, pagal kurias buvo įvertinti pareiškėjo pateikti duomenys ir išduotas leidimas laikinai gyventi, t. y. atvykimo dirbti pagrindu, o ne atvykimo vykdyti teisėtą veiklą pagrindu.
Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pasikeitus aplinkybėms pareiškėjas nesikreipė su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir skundžiamu 2019 m. balandžio 23 d. Sprendimu panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi.
Atsakovas pažymi, kad iš Juridinių asmenų registro duomenų yra žinoma, kad pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 18 d., t. y. beveik nuo pat Bendrovės įsteigimo (Bendrovė įregistruota 2018 m. sausio 17 d.) yra jos akcininkas. Pareiškėjas Bendrovės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. balandžio 23 d., o nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. direktoriaus pareigas ėjo jo sutuoktinė N. M. S., kuri pasirašė tiek pareiškėjo darbo sutartį, tiek ir tarpininkavimo raštą, kad jis eis restorano virėjo pareigas. Nuo 2019 m. kovo 18 d. iki šiol Bendrovės direktoriaus pareigas vėl eina pareiškėjas, todėl jo teiginiai, kad jis nesiekė užsiimti tik valdymu, yra deklaratyvūs. Toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip užsieniečio sąmoningas siekis piktnaudžiauti migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad teisės aktuose nėra įtvirtintos pareigos Migracijos departamentui informuoti užsienietį, kad jis privalo laikytis Įstatyme jam nustatytų pareigų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas privalėjo pranešti Migracijos departamentui, kad jis Bendrovėje dirba ne virėju, dėl ko jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, bet direktoriumi ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis save paskyrė direktoriumi trumpam laikui, kadangi jo sutuoktinė pagimdė vaiką, o Bendrovės direktorė A. P. ištekėjo ir išvyko į Vokietiją, pareiškėjui reikėjo kreiptis į VMVT dėl maisto tvarkymo pažymėjimo gavimo, neturi teisinės reikšmės skundžiamo Sprendimo priėmimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, yra imperatyvūs ir jis negalėjo eiti jokių kitų pareigų.
Atsiliepimas
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teiginiai dėl kreipimosi į VMVT dėl maisto tvarkymo pažymėjimo išdavimo, yra nepagrįsti ir pareiškėjas skunde teikia tikrovės neatitinkančią informaciją, nes jis kartu su skundu pateikė tariamai pasibaigusio galiojimo 2016 m. rugpjūčio 24 d. Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą Nr. 69M2-41588, išduotą „M. S. Omlet“ filialui, bet ne Bendrovei. Pažymi, kad Maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2008 m. spalio 15 d. VMVT direktoriaus įsakymu Nr. Bl-527 (toliau – ir Maisto tvarkymo subjektų tvarkos aprašas), 14 punkte nustatyta, kad maisto tvarkymo subjektas patvirtinamas ir registruojamas neterminuotam laikui. Pareiškėjas dėl Bendrovės registravimo Maisto tvarkymo registre kreipėsi tik 2019 m. balandžio 25 d. ir šiuo pagrindu Bendrovei 2019 m. gegužės 7 d. buvo išduotas Maisto tvarkymo subjektų pažymėjimas Nr. 69MTSPP-7715. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas teigia, kad Bendrovė iki 2019 m. gegužės 7 d. neturėjo teisinio pagrindo vykdyti maisto tvarkymo veiklą, o pareiškėjo teiginys, kad Bendrovei išduoto Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo galiojimo laikas baigėsi, todėl jis paskyrė save Bendrovės direktoriumi, tėra pareiškėjo gynybinė pozicija.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam buvo mokamas mažesnis nei nustatytas darbo sutartyje atlyginimas dėl tokių priežasčių, kad restoranas nedirba dėl remonto ir darbuotojas - virėjas nedirba, atitinkamai dėl to mokamas mažesnis atlygis, atsakovas pažymi, kad ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas neatitiko jam išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo.
Atsakovo nuomone, jis priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, nes surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Mano, kad pareiškėjo tikslas buvo ne atvykti dirbti restorano virėju į Bendrovę Lietuvos Respublikoje, bet įteisinti savo ir savo šeimos narių buvimą Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje bei faktiškai valdyti savo įsteigtą Bendrovę.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė J. P. prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-11) 50U-789 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Indijos Respublikos piliečiui M. I. S., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 17 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą (e. b. l. 38–47) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti virėju UAB „Majisainikas“. Kartu su prašymu pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė UAB „Majisainikas“ 2018 m. rugpjūčio 1 d. tarpininkavimo raštą (e. b. l. 58–59), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas Bendrovėje bus įdarbintas restorano virėjo pareigose ir už tai jam bus mokamas 600 Eur per mėnesį darbo užmokestis, taip pat pateikė 2018 m. liepos 10 d. su Bendrove sudarytą darbo sutartį Nr. 2 (e. b. l. 60–61), Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Lietuvos darbo birža) 2018 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. UD-673 „Dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“, asmens tapatybės ir kelionės dokumentų kopijas (e. b. l. 50–56), leidimą laikinai gyventi (e. b. l. 57) ir kitus dokumentus.
Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus bei įvertinęs surinktą informaciją, 2018 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-01542 (e. b. l. 92), kuriuo
vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą atvykimo dirbti į „M. S. Omlet“ filialą Lietuvos Respublikoje, pagrindu, ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. liepos 31 d., atvykimo dirbti į UAB „Majisainikas“ restorano virėjo pareigose pagrindu.
Migracijos departamentas, vykdydamas pareiškėjo kontrolę, 2019 m. balandžio 23 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie Bendrovės darbuotoją – pareiškėją ir nustatė, kad 2019 m. vasario–kovo mėnesiais jam buvo mokamas 555 Eur per mėnesį darbo užmokestis. Patikrinimo metu atsakovas, vadovaudamasis Juridinių asmenų registro duomenimis taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 18 d. iki šiol eina Bendrovės direktoriaus pareigas. Atsakovas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2019 m. balandžio 23 d. Sprendimu Nr. (15/5-11) 50U-789 (e. b. l. 10–14, 132–136) nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi LT7464123, galiojantį iki 2020 m. liepos 31 d., kadangi pareiškėjas neatitiko Įstatymo sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką nustato ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d.) (kaip ir minėta, toliau – Įstatymas).
Įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a)); pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b)); Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (iki 2018 m. spalio 1 d. buvusi Lietuvos darbo birža) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c)).
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kuomet leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, visų pirma, spręstinas skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimą panaikinti skundžiamą Sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Pažymėtina, kad iš byloje esančios 2018 m. liepos 10 d. pareiškėjo su Bendrove sudarytos darbo sutarties Nr. 2 matyti, jog buvo sutarta, kad pareiškėjas nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos pradės dirbti UAB „Majisainikas“ restorano virėjo pareigose, dirbs 8 val. per dieną, 5 dienas per savaitę, o darbdavys – UAB „Majisainikas“ jam mokės 600 Eur per mėnesį darbo užmokestį (e. b. l. 60–61). Tokias pačias sąlygas, be kita ko, patvirtina minėtas UAB „Majisainikas“ 2018 m. rugpjūčio 1 d. tarpininkavimo raštas (e. b. l. 58–59) bei Lietuvos darbo biržos 2018 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. UD-673 „Dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“ (e. b. l. 62).
Iš byloje esančių 2019 m. balandžio 23 d. Sodros duomenų matyti, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. (e. b. l. 121), 2019 m. vasario–kovo mėnesiais pareiškėjui buvo mokamas 555 Eur per mėnesį darbo užmokestis.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas neginčija fakto, kad minėtu laikotarpiu jam buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, tačiau paaiškina, kad jam buvo sumažintas darbo užmokesčio dydis dėl to, kad restorane UAB „Majisainikas“ vyko patalpų atnaujinimo ir remonto darbai, todėl pareiškėjas dirbo ne visą laiką ir gavo mažesnį darbo užmokestį.
Pareiškėjas per teismo posėdį į bylą pateikė UAB „Majisainikas“ 2019 m. vasario–kovo mėnesių atlyginimų apskaičiavimus, pagal kuriuos pareiškėjui minėtais mėnesiais išmokėtas darbo užmokestis pagal jo darbo sutartyje sutartas sąlygas, t. y. pareiškėjo ir jo atstovės teigimu, atsakovo nustatytas pažeidimas buvo pašalintas (e. b. l. 150–151). Teismo nuomone, nors iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad 2019 m. vasario–kovo mėnesiais pareiškėjui buvo priskaičiuotas 773,40 Eur darbo užmokestis, t. y. netgi daugiau nei buvo nustatyta kartu su prašymu pateiktuose minėtuose dokumentuose, tačiau pareiškėjo pateiktų duomenų sudarymo data nėra nurodyta, be to, jie nepatvirtina, kad juose nurodyta darbo užmokesčio suma buvo realiai pareiškėjui išmokėta. Akivaizdu, kad pareiškėjo pateikti duomenys buvo sudaryti po skundžiamo Sprendimo priėmimo, be to, jie nepaneigia 2019 m. balandžio 23 d. Sodros išraše esančių duomenų.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad jam su 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymu buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys dėl pareiškėjo darbo užmokesčio, nes pareiškėjui 2019 m. vasario–kovo mėnesiais nebuvo mokamas darbo sutartyje, Bendrovės tarpininkavimo rašte ir Lietuvos darbo biržos (dabar Užimtumo tarnyba) sprendime nustatytas 600 Eur per mėnesį darbo užmokestis.
Iš byloje esančio 2019 m. balandžio 5 d. Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija matyti, kad pareiškėjas Bendrovės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. ir nuo 2019 m. kovo 18 d. (e. b. l. 101–103). Iš byloje esančio 2019 m. birželio 28 d. Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija matyti, kad pareiškėjas Bendrovės direktoriumi buvo registruotas nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. (e. b. l. 157–159), o A. P. registruota Bendrovės direktore nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2019 m. kovo 18 d. ir nuo 2019 m. gegužės 6 d.
Pareiškėjo teigimu, jis save Bendrovės direktoriumi paskyrė trumpam laikui, kadangi Bendrovės direktorė A. P. ištekėjo ir išvyko į Vokietiją, o pareiškėjui reikėjo kreiptis į VMVT dėl maisto tvarkymo pažymėjimo gavimo, nes jis baigė galioti.
Dėl šių pareiškėjo argumentų visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas į bylą pateikė 2016 m. rugpjūčio 24 d. maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą Nr. 69M2-4158 9 (e. b. l. 26), kuris buvo išduotas „M. S. Omlet“ filialui, bet ne Bendrovei. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas į VMVT su prašymu dėl maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo išdavimo / registracijos kreipėsi tik 2019 m. balandžio 25 d. (e. b. l. 27–28), t. y. jau po skundžiamo Sprendimo priėmimo. VMVT 2019 m. gegužės 7 d. Bendrovei išdavė maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą Nr. 69MTSPP-7715 (e. b. l. 21).
Pažymėtina ir tai, kad kaip minėta, Maisto tvarkymo subjektų tvarkos aprašo 14 punkte nustatyta, kad maisto tvarkymo subjektas patvirtinamas ir registruojamas neterminuotam laikui. Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 1 d.) 4 straipsnis reglamentuoja pagrindinius maisto saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus, o šio straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad tvarkyti maistą galima tik VMVT nustatyta ir su Sveikatos apsaugos ministerija suderinta tvarka patvirtintose maisto tvarkymo vietose, turinčiose nustatyta tvarka išduotus maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad iki 2019 m. gegužės 7 d. UAB „Majisainikas“ apskritai neturėjo teisinio pagrindo vykdyti maisto tvarkymo veiklą.
Pareiškėjo teigimu, jis tuo pačiu metu ėjo UAB „Majisainikas“ direktoriaus pareigas ir dirbo šios Bendrovės virėju, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas turėjo informuoti pareiškėją apie jam galimai kilsiančias neigiamas teisines pasekmes ir apie tai, kad jis negali tuo pačiu metu būti ir Bendrovės virėju, ir jos direktoriumi. Pareiškėjo teigimu, atsakovas iš anksto turėjo informuoti pareiškėją apie jo atžvilgiu atliekamą patikrinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas su tokia pareiškėjo nuomone nesutinka, kadangi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Akcentuotina, kad Įstatyme nėra įtvirtinta Migracijos departamento pareiga informuoti užsieniečius, šiuo atveju pareiškėją, kad jis privalo laikytis jam Įstatymo nustatytų pareigų.
Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2020 m. liepos 31 d., o pasikeitus aplinkybėms, kurios buvo pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi, kreiptis su nauju prašymu.
Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantys pareiškėjo asmens duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ne vieną kartą buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, t. y. 2016 m. vasario 24 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7385933, galiojęs iki 2018 m. vasario 24 d.; 2018 m. gegužės 17 d. leidimas laikinai gyventi Nr. LT7436297, galiojęs iki 2018 m. spalio 26 d.; 2018 m. spalio 24 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7449613, galiojęs iki 2019 m. balandžio 8 d., o pareiškėjui pakeitus pasą (asmens duomenys pakeisti iš M. I. S. į M. I. S.), 2019 m. balandžio 3 d. jam buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7464123, galiojantis likusį laikotarpį, t. y. iki 2020 m. liepos 31 d. (e. b. l. 109–112), todėl teismo nuomone, pareiškėjui žinomos Įstatymo nuostatos ir ypatingai tos, kurių pagrindu jis kreipėsi į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir vėliau jo pakeitimo.
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d įsakymu Nr. IV-329 patvirtinto „Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs“ tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. balandžio 1 d.) 125 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento direktoriaus ar jo įgalioto valstybės tarnautojo sprendimą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi arba migracijos tarnybos viršininko ar įgalioto migracijos tarnybos valstybės tarnautojo sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikina Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas. Sprendimas panaikinti sprendimą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi priimamas Aprašo 128 punkte nustatyta tvarka, jeigu užsieniečiui, dėl kurio sprendimas priimtas, leidimas laikinai gyventi neįteiktas. Jei leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduotas, priimamas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo Aprašo 195.1 ir 196.1 papunkčiuose ir 196¹ punkte nustatyta tvarka.
Aprašo 195 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, gavęs užsieniečio bylą, per 14 kalendorinių dienų (išskyrus Aprašo 188 punkte nurodytu atveju) išnagrinėja dokumentus dėl užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir parengia vieną iš šių sprendimų projektą: panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi (jame nurodo faktines aplinkybes, nustatytas nagrinėjant dokumentus, Įstatymo straipsnį, šio straipsnio dalį ir punktą (-us), kurio (-ių) pagrindu priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, ir šio sprendimo apskundimo tvarką) (Aprašo 195.1 papunktis); nepanaikinti užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi (nepakanka dokumentų, įrodančių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą) (Aprašo 195.2 papunktis).
Aprašo 196 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas priima vieną iš šių sprendimų: panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi (Aprašo 196.1 papunktis); nepanaikinti užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi (Aprašo 196.1 papunktis).
Pažymėtina, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99) praktikoje.
Akcentuotina, kad iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad nagrinėjamu atveju būtent Migracijos departamentui įstatymų leidėjas įtvirtino pareigą kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, o šiuo atveju, kontroliuoti / tikrinti ar pareiškėjas atitinka Įstatymo sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7464123, galiojantis iki 2020 m. liepos 31 d. Nagrinėjamu atveju akcentuotina ir tai, kad LVAT yra konstatavęs, kad Aprašas neįtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Pastebėtina, kad Aprašo nuostatos įtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo teisę, bet ne pareigą kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų pateikimo, nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, tačiau ne tuomet, kai užsieniečio atžvilgiu yra atliekama kontrolės procedūra, t. y. tikrinama, ar užsienietis atitinka Įstatymo sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismo nuomone, jeigu teisės aktuose būtų įtvirtinta Migracijos departamento pareiga informuoti užsienietį apie jo atžvilgiu atliekamą kontrolės procedūrą, tuomet pati procedūra iš esmės netektų prasmės, nes užsienietis galėtų ištaisyti susiklosčiusią situaciją, kad vėl formaliai atitiktų Įstatymo keliamus reikalavimus, pagal kuriuos jam buvo išduotas / pakeistas leidimas laikinai gyventi. Tai patvirtina ir pareiškėjo argumentas, kad susidariusią situaciją jis būtų galėjęs lengvai ir greitai ištaisyti, nes yra Bendrovės akcininkas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nei Įstatymas, nei Aprašas neįtvirtina Migracijos departamento pareigos informuoti užsienietį apie jo atžvilgiu atliekamą kontrolės procedūrą, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Apibendrindamas tai, kas anksčiau išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu buvo pasikeitusios aplinkybės, kurioms esant pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7464123, t. y. pareiškėjui nebuvo mokamas kartu su prašymu pateiktuose dokumentuose nustatytas darbo užmokestis – 600 Eur per mėnesį, be to, pareiškėjas nedirbo jo pateiktuose dokumentuose nurodytose virėjo pareigose. Pasikeitus aplinkybėms, kurios buvo pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7464123, todėl vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7464123, galiojantį iki 2020 m. liepos 31 d.
Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas teigia, jog atsakovas turėjo pareigą išklausyti pareiškėją, atsižvelgti į pasikeitusių aplinkybių priežastis ir tik po to priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, pareiškėjas teismui nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus.
Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Atsižvelgdamas į sprendime išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, į tai, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, teismas daro išvadą, kad atsakovas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl skundžiamas Migracijos departamento 2019 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. (15/5-11) 50U-789 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Indijos Respublikos piliečiui M. I. S., panaikinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Sprendime nenustatyta aplinkybių, įgalinančių teismą panaikinti skundžiamą administracinį aktą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašo teismo priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismas pažymi, jog ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas, o nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu priimtas neigiamas sprendimas, todėl šis jo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. I. S. skundą atmesti kaip nepagristą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.