Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria patenkintas bankrutuojančios savivaldybės įmonės ,,Namų priežiūra“ bankroto administratorius prašymas dėl kreditorių reikalavimo tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto lėšų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kauno miesto savivaldybė minėtą prašymą prašė atmesti. Nurodė, kad administratoriaus pareiga yra imtis priemonių ir išieškoti skolas iš skolininkų (ĮBĮ 11 str. 3 d. 23 p.), todėl, atsižvelgiant į tai, jog įmonės debitoriniai įsiskolinimai yra 1 225 423, 55Lt, tai administratorius ir turi tokią pareigą tas skolas išieškoti. Tačiau ši teisės normas nesuteikia administratoriui teisės teikti prašymus teismui dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo iš savivaldybės biudžeto. Be to, iš minėto įmonės 2006 m. liepos 21 d. kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad administratorius įpareigojimo su tokiu prašymu kreiptis į teismą taip pat neturi. Savivaldybės nuomone, administratorius nėra ir negali būti išieškotoju, todėl jis neturi reikalavimo teisės pagal CPK 674 straipsnio antrąją dalį. Ši norma negali būti taikoma bankroto procese.

Teismas, patenkindamas administratoriaus prašymą dėl B SĮ „Namų priežiūra“ kreditorių reikalavimų 2 452 505,72 Lt tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto CPK 674 straipsnio pagrindu, teigė, jog administratorius nurodė, kad įmonė turto neturi, o priešingi įrodymai nepateikti. Pagal CPK 674 straipsnio pirmąją dalį, jei valstybės ar savivaldybės įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami atitinkamai iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra valstybės ar savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė.

Teismas nepagrįstai nustatė, kad įmonės kreditorius yra išieškotojas CPK 638 straipsnio prasme, bei kad jų interesus turi teisę ginti administratorius. Reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto klausimas yra sprendžiamas tik išieškotojo, turinčio vykdomąjį raštą, prašymu. Tiek išieškotojo sąvoką, tiek išieškojimo nukreipimą į valstybės ar savivaldybės biudžetą numatančios teisės normos yra apibrėžtos CPK VI dalyje, kuri reglamentuoja išieškojimo iš skolininko turto tvarką vykdymo procese ir kurioje nenumatyta jokių galimybių minėtas teisės normas aiškinti plečiamai. Nei kreditorius, nei administratorius negali būti prilyginami išieškotojui, nes vykstant bankroto procesui santykiai reglamentuojami specialiu Įmonių bankroto įstatymu. Teismas pažeidė CPK 179 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą įrodymų pakankamumo principą. Nukreipiant išieškotojų reikalavimus į savivaldybės biudžetą, byloje būtina nustatyti, kiek savivaldybės įmonė patikėjimo teise valdo turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kiek ir kokio turto įmonė valdo patikėjimo teise. Kai kurie iš nurodytų butų nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims ir todėl negali būti valdomi įmonės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų patikėjimo tesiės atsiradimo pagrindus (CK 4.108 str.), nepateikė dokumentų, koks turtas konkrečiai ir kada buvo perduotas. Teismas nepasisakė dėl atsakovo nurodytų argumentų ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas. Teismas netyrė argumentų, jog išieškojimo procesas tebevyksta ir todėl iki šiol nėra aišku, kiek kreditorinių reikalavimų bus padengta iš skolų, išieškotų iš įmonės skolininkų. Teismas nepagrįstai taikė CPK 674 straipsnį bankroto procese. Kreditorių reikalavimai, iškėlus įmonei bankroto bylą, turi būti tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, nes tai yra specialus įstatymas (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p., 18 str. 1 d.). Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-826/2002, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2006). Teismas nepagrįstai pareiškėjo prašymą tenkino pilnai 2 452 505,72 Lt sumai. Byloje nėra jokių įrodymų, kiek ir koks turtas buvo valdomi patikėjimo teise, nėra jokių įrodymų, kad iš BSĮ ,,Namų priežiūra“ nebegalima daugiau išieškoti. Kauno apygardos teismo 2004 m. balandžio 16 d. nutartyje buvo nurodyta, kad kreditoriniai įsiskolinimai 2 064 205,90 Lt, kurie vėliau padidėjo iki 2 452 505,72 Lt. Taip pat teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad įmonės balanse apskaitomo turto vertė – 1 612 382 Lt, o pastatų balansinė vertė – 245 634 Lt, todėl vykdymo procese, bet ne bankroto išieškotojų reikalavimai, galėtų būti tenkinami iš savivaldybės biudžeto ne didesne suma, nei minėta pastatų vertė. Traktavimas, jog įmonė patikėjimo teise valdo butų fondą, kurių vertė 8 907 637 Lt ir šio turtas pripažinimas tinkamu kreditorių reikalavimų tenkinimui 2 452 505,72 Lt sumai, prieštarauja pačiam bankroto iškėlimo faktui, nes tokiu atveju įmonė ne tik kad negalėtų būti pripažinta bankrutavusia, bet turėtų būti laikoma pakankamai pelninga.

Pagrįsta teismo išvada, kad įmonė patikėjimo teise valdo 342 butus. Teismas pagrįstai rėmėsi ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio pirmąja dalimi, 16 straipsniu, 14 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, 35 straipsniu. Išieškotojas CPK prasme ir kreditorius ĮBĮ prasme yra tas pats asmuo, kuris teismo sprendimo ar nutarties pagrindu turi teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę. Kreditorius ir išieškotojas CK 2.113 straipsnio antrojoje dalyje taip pat yra sutapatinami. Todėl pagrįsta teismo išvada, jog pagal ĮBĮ išieškotojais bankroto procese yra visi kreditoriais, atstovaujami įmonės bankroto administratoriaus. Teismas teisingai taikė CPK 674 straipsnį. Pagal ĮBĮ pirmojo straipsnio trečiąją dalį bankroto procese gali būti taikomos ir kitų įstatymų nuostatos, neprieštaraujančios šiam įstatymui, o pagal ĮBĮ 10 straipsnio pirmą dalį šios bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, nustatė bylos aplinkybes, o taip pat suklydo aiškindamas bei taikydamas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, ir dėl to neteisingai išnagrinėjo BSĮ ,,Namų priežiūra“ bankroto administratorius pareiškimą dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių 2 452 505, 72 Lt dydžio finansinių reikalavimų patenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto lėšų (CPK 263 str.).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiama 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi patenkino atsakovo bankrutuojančios Kauno miesto savivaldybės įmonės ,,Namų priežiūra“ bankroto administratorius pareiškimą ir nutarė šios įmonės kreditorių 2 452 505, 72 Lt dydžio reikalavimus tenkinti iš šios savivaldybės biudžeto. Teismas konstatavo, jog įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti paminėto dydžio kreditorių finansinius reikalavimus, todėl taikytina CPK 674 straipsnio pirmosios dalies norma, pagal kurią išieškotojų reikalavimai tenkintini iš šios savivaldybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė. Apeliantas Kauno miesto savivaldybė, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kitų argumentų nurodo, jog teismas be pagrindo taikė CPK 674 straipsnį bankroto procese, nes iškėlus įmonei bankroto bylą, kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami specialiųjų įstatymo normų, tai yra Įmonių bankroto įstatymo normų, nustatyta tvarka. Teigia, kad tokią išvadą patvirtina ir formuojama teismų praktika.

Taigi nagrinėjamu atveju yra iškilęs teisės normų aiškinimo klausimas.

Kaip žinoma, atsižvelgiant į įmonių bankroto teisės instituto esmę bei tikslus, kurių siekta jį įtvirtinant, bankroto įstatymo normos iš esmės yra viešosios teisės normos, todėl šio teisės instituto paskirtis gali būti įgyvendinta tik tuomet, jeigu bankroto procedūros bus atliekamos tiksliai laikantis šiame įstatyme reglamentuoto proceso reikalavimų, nes sutinkamai su Įmonių bankroto įstatymo pirmojo straipsnio pirmąja dalimi šis įstatymas taikomas visoms įmonėms. Šią išvadą patvirtina taip pat ir CPK pirmojo straipsnio pirmosios dalies nuostata, jog bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarpe jų ir Įmonių bankroto įstatymas. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir minimo Įmonių bankroto įstatymo pirmojo straipsnio trečiojoje dalyje, kuri nustato, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, jo teisę imtis priemonių skoloms išieškoti ir kita, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Sutinkamai su paminėto Įmonių bankroto įstatymo pirmojo straipsnio pirmąja dalimi, Įmonių bankroto įstatymas taikomas visoms įmonėms, įregistruotoms Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka. Šioje dalyje taip pat nustatyta, kad atskirų įmonių veiklą reglamentuojantys įstatymai gali nustatyti tokių įmonių bankroto proceso ypatumus, tačiau Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu įmonės likvidavimo pagrindas yra teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusią įmonę, ji likviduojama Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliantas atskirajame skunde teisingai nurodo, jog Įmonių bankroto įstatyme yra nuosekliai reglamentuotos tiek kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, tiek bankrutavusios įmonės likvidavimo bei įmonių turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo proceso taisyklės (Įmonių bankroto įstatymo 26 str., septintas ir aštuntas skirsniai). Taip Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 3 punkte vienareikšmiai nustatyta, kad į kreditorių sąrašą įtrauktų kreditorių finansiniai reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka. Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai atsiskaičius su likviduojamos bankrutavusios įmonės kreditoriais lieka turto, jis grąžinamas bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams), valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjui arba valdymo organui, turinčiam teisę priimti nutarimą reorganizuoti įmonę ar ją likviduoti, o pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 6 dalį, tuo atveju, jeigu neužtenka lėšų visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui dalį.

Taigi teisėjų kolegija, remdamasi paminėtomis Įmonių bankroto įstatymo pirmojo straipsnio pirmosios dalies, CPK pirmojo straipsnio pirmosios dalies, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 24 straipsnio 6 dalies nuostatomis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėjamoje bankroto byloje taikyti CPK 674 straipsnio, reglamentuojančio išieškojimo iš skolininko turto taisykles vykdymo procese. Tokią išvadą taip pat patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 10 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-826/2002; Laivų krovos akcinė bendrovė ,,Klaipėdos Smeltė” vs. Lietuvos Respublika; bylų kategorijos 16.2; 21.2.1.3), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-246/2007; UAB „Elgija“ vs. Kauno miesto savivaldybė bei Kauno arkivyskupijos Caritas; bylų kategorijos 24.2; 44.2.4.1; 44.5.2.1; 44.8), Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-364/2006; VĮ ,,Vilniaus rotušės vaistinė“ bankroto byloje; bylų kategorija 126.5) išdėstytos nuostatos, jog vykdant įmonių bankroto procedūras CPK 674 straipsnio (galiojusio 1964 m. 456 straipsnio) normos netaikytinos, nes šį procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo nustatytos taisyklės. Įmonių bankroto įstatymas nenumato, kad visi kreditorių reikalavimai būtų visiškai patenkinti. Jeigu likviduojamos įmonės parduoto turto neužtenka kurios nors eilės kreditorių reikalavimams patenkinti, tai jų reikalavimai iš viso netenkinami.

Remdamasi paminėtu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo BSĮ ,,Namų priežiūra“ bankroto administratorius atsiliepime į Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą išdėstytus teiginius, jog CPK 674 straipsnio taikymas yra pagrįstas Įmonių bankroto įstatymo pirmojo straipsnio trečiąja dalimi bei šio įstatymo 10 straipsnio pirmąja dalimi, kurios numato, jog bankroto procese gali būti taikomos ir kitų įstatymų nuostatos, neprieštaraujančios šiam įstatymui, o bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija nenagrinėja kitų Kauno miesto savivaldybės atskirajame skunde bei BSĮ ,,Namų priežiūra“ bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų argumentų, nes sprendžia, kad konstatavus, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė CPK 674 straipsnio normas, jie nebeturi teisinės reikšmės (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija patenkina Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą, panaikina skundžiamą teismo nutartį, kuria buvo patenkintas atsakovo BSĮ ,,Namų priežiūra“ bankroto administratorius prašymas dėl kreditorių reikalavimo tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto lėšų, ir šį prašymą atmeta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti.

Atmesti bankrutuojančios savivaldybės įmonės ,,Namų priežiūra“ bankroto administratoriaus prašymą dėl įmonės kreditorių 2 452 505, 72 Lt dydžio finansinių reikalavimų patenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto lėšų.