Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje pareiškimą dėl prašymo ištirti dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-424 „Dėl vaikų priėmimo į ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupes ugdytis pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas tvarkos aprašo patvirtinimo ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 1-20-20, 2008 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 1-21-13 1 punkto, 2009 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 1-22-9, 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-33-8, 2009 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 1-41-5 pripažinimo netekusiais galios“ 1 punktu patvirtinto Vaikų priėmimo į ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupes ugdytis pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas tvarkos aprašo 3.4 punkto teisėtumo ištyrimo atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės tarybai ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2013 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 1-424 „Dėl vaikų priėmimo į ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupes ugdytis pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas tvarkos aprašo patvirtinimo ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 1-20-20, 2008 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 1-21-13 1 punkto, 2009 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 1-22-9, 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-33-8, 2009 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 1-41-5 pripažinimo netekusiais galios“, kurio 1 punktu patvirtino Vaikų priėmimo į ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupes ugdytis pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas tvarkos aprašą (6-14 b. l.). Aprašo 3.4 punktu nustatė, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami ir ugdomi pagal mokinio krepšelio lėšų finansuojamos trukmės ugdymo modelį (dėl viršijančios nustatytą trukmę ugdymo dalies turi būti sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą minimose mokyklose apmokėjimo).

Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje kreipėsi į teismą su prašymu ištirti Sprendimo Nr. 1-424 patvirtinto Aprašo 3.4 punkto dalies teisėtumą, todėl, visų pirma, vertintina, ar nurodomas Sprendimas Nr. 1-424 bei juo patvirtintas Aprašas laikytini norminiais administraciniais aktais.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, apygardų administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo.

ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintas norminio teisės akto apibrėžimas, pagal kurį norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės doktrinoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų, juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatomi taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2007 m. 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-3/2007; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-210/2012 ir kt.). Taigi, atsižvelgiant į šių teisės normų turinį bei jų aiškinimą teismų praktikoje, darytina išvada, jog ABTĮ vartojama sąvoka „norminis administracinis aktas“ reiškia, vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teismo vertinimu, Sprendimas Nr. 1-424 bei juo patvirtintas Aprašas atitinka ABTĮ nurodytus norminio administracinio akto požymius ir yra norminis administracinis aktas, kadangi yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui ir jame suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Apie Sprendimo priėmimą buvo paskelbta vietinės spaudos leidinyje „Panevėžio balsas“ (b. l. 68-69). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas vertina Sprendimo nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

ABTĮ 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškimu dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų atitikties įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams į administracinį teismą turi teisę kreiptis savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Vyriausybės atstovų teisė kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą numatyta ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje. Ši įstatymo norma nustato, kad abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje pagal ABTĮ 110 straipsnį yra tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto teisėtumą.

Vaikai yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 1995-07-03, 3 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublika, kaip ir kitos valstybės, įsipareigojo teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgti į vaiko interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (38 straipsnio 2 dalis). Specialiojo - Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis nustato bendrąsias vaiko teisių apsaugos nuostatas. Šio įstatymo 4 straipsnio 1-3 punktuose įtvirtinta, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų:

1) visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus;

2) vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis;

3) kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių.

Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo principas, reiškia, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, būtina įvertinti sprendimo ar bet kokio kito veiksmo poveikį vaiko interesams ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Taigi pareiga atsižvelgti į vaiko interesus suponuoja ir įpareigojimą visoms institucijoms užtikrinti, kad priimant sprendimus bus pirmiausia atsižvelgiama į tai, kas geriausia vaikui, t. y. kad bus įvertinama, kokį poveikį jų veiksmai gali turėti vaikams ir teisės aktais jiems suteikiamoms teisėms(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr.A-858-1241/2014).

Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje nustato Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (Lietuvos aidas, 1991, Nr. 153; Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 23-593; Valstybės žinios, 1998, Nr. 67-1940; Valstybės žinios, 2003, Nr. 63-2853; Valstybės žinios, 2011, Nr. 38-1804).

Švietimo įstatymo 6 straipsnio 2 punktu nustatyta, kad Lietuvos švietimo sistema, be kita ko, apima neformalųjį švietimą, tai yra ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą neformalųjį vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą. Švietimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad ikimokyklinio ugdymo paskirtis – padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius, o 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad priešmokyklinio ugdymo paskirtis – padėti vaikui pasirengti sėkmingai mokytis pagal pradinio ugdymo programą.

Švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti, o to paties įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 2 punktas suteikia teisę vaiko tėvams dalyvauti parenkant (prireikus parinkti) vaikui ugdymo programą, formą, mokyklą ar kitą švietimo teikėją. Švietimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalis nustato, kad neformaliojo švietimo programas asmuo renkasi laisvai.

Švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje numatytas teisės pasirinkti mokyklą ribojimas, nustatant, kad į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo ugdymo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų. Kitų ribojimų renkantis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keičiant įstatymas nenumato.

Švietimo įstatymo 65 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad švietimo finansavimo šaltiniai yra valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto asignavimai. Švietimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad neformaliojo vaikų švietimo programoms finansuoti iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų taikomas mokymo lėšų skyrimo vienam mokiniui principas. Mokymo lėšos, skiriamos iš valstybės biudžeto lėšų, apskaičiuojamos ir paskirstomos pagal Vyriausybės patvirtintas metodikas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 785 „Dėl Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikos patvirtinimo“ patvirtintos Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikos (toliau – ir Metodika), 1 priedas nustato, kad iš mokinio krepšelio lėšų finansuojamas ne mažesnis kaip 20 valandų ( kontaktinių) per savaitę ugdymas priešmokyklinio ugdymo(13 punktas) ir ikimokyklinio ugdymo(15 punktas) grupėse. Taigi iš valstybės biudžeto lėšų yra finansuojama ne mažesnės trukmės kaip 20 valandų per savaitę priešmokyklinis ir ikimokyklinis vaikų ugdymas, o kita ugdymo laiko dalis yra finansuojama iš savivaldybių biudžeto ir kitų šaltinių.

Tiriama Aprašo 3.4 punkto norma susideda iš dviejų dalių. Pirmoji šio punkto dalis nustato, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami ir ugdomi pagal iš mokinio krepšelio lėšų finansuojamos trukmės ugdymo modelį. Pagal aukščiau paminėtas Švietimo įstatymo 65 straipsnio 1 punkto, 67 straipsnio 1 dalies ir Metodikos 1 priedo 13 ir 15 punktų nuostatas, iš valstybės biudžeto lėšų yra finansuojamas ne mažesnės trukmės kaip 20 valandų per savaitę priešmokyklinis ir ikimokyklinis vaikų ugdymas, o kita ugdymo laiko dalis yra finansuojama iš savivaldybių biudžeto ir kitų šaltinių. Atsakovo atstovė patvirtino, kad iš mokinio krepšelio lėšų finansuojamos trukmės ugdymo modelis suprantamas kaip 20 valandų ugdymas ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupėse per savaitę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Aprašo 3.4 punkto nuostata kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami ir ugdomi pagal iš mokinio krepšelio lėšų finansuojamos trukmės ugdymo modelį suprantama, kad pagal ją tokie vaikai priimami ir ugdomi pagal priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo programas ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupėse 20 valandų per savaitę. Kita Aprašo 3.4 punkto normos dalis nustato, kad dėl viršijančios nustatytą trukmę ugdymo dalies turi būti sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl lėšų už vaiko išlaikymą minimose mokyklose apmokėjimo. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą aiškinimą, viršijanti nustatytą trukmę ugdymo dalis suprantama kaip ugdymo dalis, viršijanti 20 valandų per savaitę ugdymo trukmę, o pati norma suprantama kaip nustatanti, jog vaikas į ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupes gali būti priimamas ir jose ugdomas ilgesnės negu 20 valandų per savaitę trukmės ugdymu tik tokiu atveju, jeigu sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl lėšų už vaiko išlaikymą minimose mokyklose apmokėjimo. Iš pareiškėjo teismui pateikto prašymo turinio ir pareiškėjo atstovo paaiškinimų teisme nustatyta, kad pareiškėjas, prašydamas teismo ištirti Sprendimo Nr. 1-424 1 punktu patvirtinto Aprašo 3.4 punkto dalies, kuria nustatyta, kad dėl kitose savivaldybėse registruotų vaikų viršijančios nustatytą trukmę ugdymo dalies turi būti sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą minimose mokyklose apmokėjimo, iš esmės kelia klausimą, ar Aprašo 3.4 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupėse priimami ir ugdomi daugiau nei 20 valandų per savaitę, tik jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą minimose mokyklose apmokėjimo, neprieštarauja Švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktams.

Aprašo 3.4 punktas nustato, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami ir ugdomi pagal iš mokinio krepšelio lėšų finansuojamos trukmės ugdymo modelį, o dėl šią trukmę viršijančios ugdymo dalies turi būti sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą mokyklose apmokėjimo. Atsakovo atstovė patvirtino, kad ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupėse Panevėžio miesto savivaldybėje registruoti vaikai gali pasirinkti ugdytis pagal ilgesnės trukmės priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo programas. Tačiau ilgesnės trukmės ugdymui kitose savivaldybėse registruoti vaikai yra priimamai ir ugdomi tik tuo atveju, jeigu dėl viršijančios aukščiau paminėtą nustatytą ugdymo trukmę dalies yra sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą mokyklose apmokėjimo. Tokiu būdu yra ribojamos ne Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų galimybės rinktis ir gauti ilgesnės trukmės ugdymą tuo atveju, jeigu nebus sudarytos sutartys su kitomis savivaldybėmis dėl vaikų išlaikymo lėšų atlyginimo. Tuo pačiu paminėtu teisiniu reguliavimu kitose savivaldybėse registruotiems vaikams yra ribojama Švietimo įstatyme įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti lankyti Panevėžio ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokyklų grupes. Kitose savivaldybėse registruotiems vaikams pageidaujant ugdytis pagal ilgesnės trukmės ugdymo programą, mokyklos pasirinkimo galimybė Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje tampa priklausoma nuo savivaldybių valios išraiškos, tai yra priklauso, nuo to ar bus susitarta dėl viršijančių nustatytą trukmę vaiko išlaikymo išlaidų atlyginimo, ar ne. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas nevaržomai gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas. Teismas daro išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-424 patvirtinto Aprašo, tai yra poįstatyminio teisės akto, 3.4 punktu nustačiusi sąlygą, jog registruoti kitose savivaldybėse vaikai tuo atveju, jeigu jų ugdymo trukmė viršija nustatytą, tai yra 20 valandų per savaitę, trukmę, priimami ir ugdomi Panevėžio miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose priešmokyklinį ir ikimokyklinį vaikų ugdymą, tik esant sudarytai sutarčiai su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą apmokėjimo, neteisėtai apribojo asmens teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti, kas prieštarauja Švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Pažymėtina, kad vaikų, priėmimas ir ugdymas daugiau nei 20 valandų per savaitę Panevėžio miesto ikimokyklinio ugdymo grupėse tik jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą minimose mokyklose apmokėjimo, atsižvelgiant į vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą, apriboja ne Panevėžio miesto savivaldybėje registruotų vaikų galimybes ugdytis ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei yra sudaromos skirtingos sąlygos lankyti ikimokyklines ugdymo įstaigas vaikams priklausomai nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos. Deklaravusių gyvenamąją vietą ne Panevėžio miesto teritorijoje vaikų tėvai gali leisti vaikus į Panevėžio ikimokyklinio ugdymo mokyklų priešmokyklinio ir(ar)ikimokyklinio ugdymo grupes ilgesnės trukmės, negu 20 valandų per savaitę ugdymui tik tuo atveju, jeigu yra sudaryta sutartis su Panevėžio miesto savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą minėtose įstaigose apmokėjimo. Tokiu būdu apribojus registruotų ne Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybes lankyti Panevėžio miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias ikimokyklinį ir priešmokyklinį vaikų ugdymą ir jose gauti pasirinktą ilgesnės trukmės priešmokyklinį ir(ar) ikimokyklinį ugdymą pažeidžiamas ne Panevėžio miesto savivaldybėje registruotų vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuotas švietimo ir ugdymo paslaugas, iš esmės nėra atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybė ir Panevėžio rajono savivaldybė 2013-07-09 sudarė Bendradarbiavimo sutartį dėl ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugų ir neformaliojo ugdymo paslaugų teikimo, nustatydama šios sutarties galiojimą terminą – vienerius metus. 2014-07-07 susitarimu Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono savivaldybės paminėtą sutartį susitarė pratęsti dar vieneriems metams. Pažymėtina, kad net ir esant sudarytai bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo sutarčiai tarp savivaldybių, iš pateiktos sutarties nuostatų matyti, kad Panevėžio miesto savivaldybė ir Panevėžio rajono savivaldybė turi teisę nutraukti sutartį, kai kita netinkamai vykdo ar nevykdo savo įsipareigojimų, įspėjus kitą šalį raštu ne vėliau kaip prieš du mėnesius, be to, sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu, pranešus raštu kitai šaliai ne vėliau kaip prieš du mėnesius (142-143,148 b. l.). Taigi netgi vaiko teisė tęsti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas tokia pačia apimtimi, kokia yra ugdomi Panevėžio miesto savivaldybėje deklaravusiems gyvenamąją vietą vaikams, yra priklausoma nuo savivaldybių tarpusavio santykių ir sutarties galiojimo. Tokiu būdu iš esmės pažeidžiami vaikų interesai, sukuriamas teisinis netikrumas dėl galimybės ne tik pradėti, bet ir tęsti mokymąsi pagal pasirinktas ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas. Be to, iš atsakovo atstovės paaiškinimų nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybė nėra sudariusi sutarčių dėl vaiko išlaikymo mokyklose lėšų atlyginimo su kitomis savivaldybėmis, todėl ginčijamu teisiniu reguliavimus nėra atsižvelgiama į kitų savivaldybių teritorijose registruotų vaikų interesus.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus daroma išvada, jog ginčijamos Aprašo 3.4 p. nuostatos pripažintinos prieštaraujančiomis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio l ir 2 punktams.

Kaip minėta, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktas įtvirtina asmenų lygybės ir diskriminavimo draudimo principą. Teismas pažymi, kad konstitucinis asmenų lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Nagrinėjamu atveju Sprendimo Nr. 1-424 1 punktu patvirtinto Aprašo 3.4 punkte įtvirtintas reglamentavimas skirtingai vertina Panevėžio miesto teritorijoje ir ne Panevėžio miesto teritorijoje gyvenamąją vietą deklaravusius vaikus. Kita vertus, pažymėtina, jog Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtinti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo reikalavimai savaime nepaneigia galimybės nustatyti nevienodą teisinį reglamentavimą tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms, vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą). Tačiau diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tik esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar tam tikrus teisinės padėties ypatumus (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą).

Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t. y. ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar skirtingų sąlygų nustatymas pagrįstas objektyviais kriterijais. Kaip minėta, skirtingos vaikų priėmimo į ikimokyklinio ugdymo įstaigas sąlygos nustatytos atsižvelgiant tik į vaikų gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad vaiko gyvenamoji vieta nesietina su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis. Šiuo atveju atsakovas nepateikė pakankamų įrodymų, jog tokio teisinio reguliavimo tikslas pateisintų skirtingą asmenų kategorijų vertinimą, priklausomai nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos, taip pat nepateikė objektyvių kriterijų, pateisinančių vaikų teisių ribojimą būti priimtiems ir ugdomiems Panevėžio miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo mokyklose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Panevėžio mieste savo gyvenamąją vietą deklaravusiems vaikams. Tai, teismo vertinimu, nėra pateisinama jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, todėl darytina išvada, kad tokia diferenciacija yra diskriminuojančio pobūdžio ir pažeidžia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą. Darydamas tokią išvadą teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką:( 2003 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-191/2003, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1489/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1241/2013).

Teismas pažymi, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimą). Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas numato, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriuo yra grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Todėl primant teisės aktus ir įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje pavestą funkciją turi būti laikomasi teisės aktų reikalavimų ir atsižvelgiama į prioritetinius vaikų interesus, ko nesilaikė atsakovas nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, atmetami atsakovo argumentai, kad Aprašo 3.4 punktu nustatytas reguliavimas yra pateisinamas Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 8 p., pagal kurį savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms priskiriamas ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas, bei Švietimo įstatymo 29 str. 6 d., pagal kurią priėmimo į valstybinę ir savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą ir neformaliojo vaikų švietimo mokyklą tvarką nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – šiuo atveju Panevėžio miesto savivaldybės taryba. Taip pat nepagrįstu laikomas atsakovo argumentas, jog pripažinus Aprašo 3.4 punktą prieštaraujančiu aukštenės galios teisės aktams, bus apribotos Panevėžio miesto savivaldybėje gyvenančių vaikų teisės, nes trūks vietų ikimokyklinio ugdymo įstaigose, kadangi Švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliavimas užtikrina Panevėžio miesto vaikams pirmumo teisę būti priimtiems Panevėžio miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

Atsižvelgus į aukščiau nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, į ginčijamos teisės normos ir pareiškėjo prašymo reikalavimo aiškinimą, pareiškėjo prašymas tenkinamas iš dalies ir nusprendžiama, kad Sprendimo Nr. 1-424 1 punktu patvirtinto Aprašo 3.4 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupėse priimami ir ugdomi viršijant iš mokinio krepšelio lėšų finansuojamos trukmės modelį, tik tokiu atveju, jeigu sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą minimose mokyklose apmokėjimo, prieštarauja Švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktams.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo pareiškimą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 1-424 „Dėl vaikų priėmimo į ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupes ugdytis pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas tvarkos aprašo patvirtinimo ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 1-20-20, 2008 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 1-21-13 1 punkto, 2009 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 1-22-9, 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-33-8, 2009 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 1-41-5 pripažinimo netekusiais galios“ 1 punktu patvirtinto Vaikų priėmimo į ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupes ugdytis pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas tvarkos aprašo 3.4 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, ikimokyklinio ugdymo mokyklų grupėse priimami ir ugdomi viršijant iš mokinio krepšelio lėšų finansuojamos trukmės modelį tik tokiu atveju, jeigu sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą minimose mokyklose apmokėjimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1281 redakcija) 29 straipsnio 1 daliai ir 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo Nr. I-1234 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktų nuostatoms bei šioje apimtyje paminėtą teisės normą laikyti panaikinta.

Įpareigoti atsakovą Panevėžio miesto savivaldybės tarybą įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti Teisės aktų registre ir vietinės spaudos leidinyje „Panevėžio balsas“.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.