Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) viršininko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutarimo R. P. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad ji 2015 m. rugsėjo 5 d., apie 15.38 val., (duomenys neskelbtini) 24,20 kilometre, neturėdama teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) esant leistinam greičiui 50 km/h, važiavo 70 km/h (± 3 km/h paklaida), taip leistiną greitį viršijo 17 km/h ir šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 127 punktų reikalavimus. Šie R. P. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnio 2 dalį, 128 straipsnio 1 dalį.

Skunde pažymima, kad šiuo atveju pati pažeidėja neneigia, kad pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui, ji nesiėmė jokių priemonių šiai teisei atgauti pagal Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą tvarką. Jungtinėje Karalystėje vairuotojo pažymėjimas R. P. išduotas 2014-07-06, kai Lietuvos Respublikoje atėmus teisę vairuoti transporto priemones, ji nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti, todėl konstatuojama, kad jos turėtas ir byloje pateiktas (kopija) užsienio (Europos Sąjungos) valstybėje išduotas vairuotojo pažymėjimas negali būti pripažintas galiojančiu ir suteikiančiu teisę vairuoti transporto priemones Lietuvoje, ir todėl laikytina, kad ji vairavo transporto priemonę neturėdama teisės vairuoti, kas atitinka ATPK 128 straipsnio 1 dalies kvalifikaciją.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas atmetamas.

Institucija apeliaciniame skunde ginčija tik tą nutarimo dalį, kuria R. P. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo teisena pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį nutraukta, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis, patikrina skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį R. P. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad ji nesilaikė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimų, nes vairavo automobilį, neturėdama teisės vairuoti transporto priemones. Patikrinimo metu R. P. pateikė pareigūnams vairuotojo pažymėjimą, išduotą 2014-07-09 Jungtinėje Karalystėje, ir nurodė, kad ji yra išsilaikiusi vairavimo teises minėtoje šalyje, specialiosios teisės atėmimo terminas Lietuvoje yra jau pasibaigęs, todėl ji gali vairuoti ir Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių ir esamo teisinio reglamentavimo analizės pagrindu padarė išvadą, jog R. P. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Institucija, surašiusi R. P. administracinio teisės pažeidimo protokolą, kvestionuoja tokią teismo išvadą ir prašo R. P. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti šio straipsnio sankcijoje numatytą baudą.

ATPK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas, neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių, užtraukia baudą nuo 289 Eur iki 434 Eur arba administracinį areštą. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir valstybės įmonės „Regitra“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat policijos įstaigų išduoti vairuotojo pažymėjimai ir šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyti užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai.

Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad R. P. 2010 m. balandžio 27 d. nutarimu paskirta nuobauda – bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 36 mėnesiams (nuo 2010 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. gegužės 7 d.). R. P. 2011 m. lapkričio 18 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę karalystę. 2014 m. liepos 9 d. ji įgijo vairuotojo pažymėjimą Jungtinėje Karalystėje.

Institucija apeliaciniame skunde nurodo, kad R. P. Jungtinėje Karalystėje išduotas vairuotojo pažymėjimas nesuteikia teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje, nes pastaroji nėra įvykdžiusi ATPK 330 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų (užbaigti papildomus vairuotojų mokymus ir išlaikyti kvalifikacinius egzaminus), kuomet grąžinami paimti dokumentai.

Taigi, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taip pat į ATPK 128 straipsnio 1 dalies dispoziciją, nagrinėjamu atveju būtina pirmiausia įvertinti, ar minėtas Jungtinės Karalystės vairuotojo pažymėjimas administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotos veikos metu (2016 m. kovo 7 d.) suteikė teisę R. P. vairuoti transporto priemones Lietuvoje.

Šiuo atžvilgiu pirmiausia paminėtinos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurias motorinės transporto priemonės <...> vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos <...> pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei Kelių eismo taisyklių nustatytus dokumentus <....>. Minėtoje įstatymo normoje taip pat nurodoma, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad aptariamose įstatymo nuostatose yra numatyta išlyga, kuomet minėti užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje nepripažįstami, kai jų turėtojas nėra sukakęs šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti po to, kai ji buvo atimta, taip pat nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje. Tačiau pažymėtina, kad tose pačiose Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatose taip pat numatyta, jog 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja Lietuvoje, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Teisingumo Teismas 2008 m. lapkričio 20 d prejudicinio sprendimo byloje Frank Weber (C-1/07) 28 punkte taip pat pažymėjo, kad tam tikromis aplinkybėmis ir visų pirma dėl priežasčių, susijusių su kelių saugumu ir transporto eismu, yra leidžiama valstybėms narėms visiems vairuotojo pažymėjimų turėtojams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra jų teritorijoje, taikyti savo nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas ir nepripažinti asmens, kuriam taikoma viena iš minėtų priemonių, kitoje valstybėje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimo.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog R. P. jai inkriminuoto pažeidimo padarymo metu buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo 2 punkto 4 dalies nuostatas, nuolatinė gyvenamoji vieta yra asmens gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei asmuo čia nuolat sugrįžta. Šiuo atveju byloje pateikti duomenys patvirtina, kad R. P. 2011 m. lapkričio 18 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę karalystę, kur nuolatos gyvena ir dirba. Be to, pažymėtina, kad pagal byloje esančius Jungtinės Karalystės Vairavimo standartų agentūros išlaikyto praktinio vairavimo egzamino liudijimo duomenis, asmenys, teikdami prašymą gauti vairuotojo pažymėjimą, turi nuolatos gyventi (bent 185 kalendorines dienas per paskutinius 12 mėnesių) Jungtinėje Karalystėje ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad R. P. vairuotojo pažymėjimą Jungtinėje Karalystėje įgijo kaip nuolatinė šios valstybės gyventoja, priešingu atveju, pagal minėtą teisinį reglamentavimą, ji nebūtų turėjusi teisės kreiptis dėl šio dokumento įgijimo.

Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad R. P. jai inkriminuoto pažeidimo padarymo metu pagal esamą teisinį reglamentavimą nebuvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja, todėl nepripažinti jai Europos Sąjungos valstybėje – Jungtinėje Karalystėje, išduoto ir pažeidimo padarymo metu galiojusio vairuotojo pažymėjimo pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra jokio teisinio pagrindo. Šiuo atveju apylinkės teismas, aiškindamas nacionalines teisės nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo pripažinimu Lietuvos Respublikoje, pagrįstai vadovavosi Europos Tarybos direktyva dėl vairuotojų pažymėjimų (91/439/EEB) (toliau – Direktyva), iš dalies pakeista Europos Tarybos direktyvomis 94/72/EB, 96/47/EB, 97/26/EB, numatančia, kad valstybių narių išduoti vairuotojo pažymėjimai yra abipusiai pripažįstami.

Iš Direktyvos 91/439 pirmos konstatuojamosios dalies matyti, kad Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo principas buvo nustatytas, visų pirma, siekiant palengvinti kitoje nei vairavimo egzamino išlaikymo valstybėje narėje apsigyvenančių asmenų judėjimą (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 19 d. prejudicinis sprendimas byloje K. S. (C-321/07), 74 p.). Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, minėta Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis numato abipusį valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų pripažinimą be jokių formalumų. Ši nuostata valstybėms narėms nustato aiškią ir tikslią pareigą, kuri nepalieka jokios diskrecijos priimtinų priemonių klausimu (Teisingumo Teismo 1998 m. spalio 29 d. prejudicinis sprendimas byloje Awoyemi (C-230/97), 41, 43 p.). Tai reiškia, kad priimančioji valstybė narė negali taikyti jokių formalumų prieš pripažindama kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą (Teisingumo Teismo 2003 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Komisija prieš Nyderlandus (C-246/00), 60 p.), tikrinti šioje direktyvoje numatytų išdavimo sąlygų laikymosi (Teisingumo Teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartis byloje Kremer (C-340/05), 27 p.). Valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo turėjimas turi būti laikomas įrodymu, kad šio pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo dieną atitiko visas minėtoje direktyvoje nustatytas sąlygas. Kadangi Direktyva 91/439 suteikia išdavimo valstybei narei išimtinę kompetenciją įsitikinti, kad jos vairuotojo pažymėjimai bus išduodami laikantis šia direktyva nustatytų sąlygų, tik ši valstybė narė turi imtis tinkamų priemonių tų vairuotojo pažymėjimų atžvilgiu, dėl kurių vėliau išaiškėtų, kad savininkai neatitiko minėtų sąlygų (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 26 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose Wiedemann ir Funk (C-329/06), 55, 56 p.). Kai valstybė narė turi rimtų priežasčių abejoti dėl tinkamo kitos valstybės narės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, ji turi panešti apie tai pastarajai pagal abipusės pagalbos ir keitimosi informacija procedūras, kaip numatyta Direktyvos 91/439 12 straipsnio 3 dalyje (Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 24 d. prejudicinis sprendimas byloje Kapper (C-476/01), 48 p.). Ir tik tais atvejais, kai, remiantis ne priimančiosios valstybės narės informacija, o įrašais pačiame vairuotojo pažymėjime ar kita neginčijama iš išdavimo valstybės narės gauta informacija, įmanoma nustatyti, jog Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta gyvenamosios vietos sąlyga šio pažymėjimo išdavimo momentu nebuvo įvykdyta, priimančioji valstybė narė, kurios teritorijoje šio pažymėjimo savininkui buvo taikyta anksčiau turėto vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonė, gali atsisakyti pripažinti teisę vairuoti, kurią suteikia vėliau, pasibaigus bet kokiam draudimo prašyti naujo pažymėjimo laikotarpiui, kitos valstybės narės išduotas vairuotojo pažymėjimas (žr. minėto sprendimo Wiedemann ir Funk 72 p.).

Šiuo konkrečiu atveju nepripažinti kitoje valstybėje narėje pažeidėjai išduoto vairuotojo pažymėjimo nėra pagrindo ir įvertinus kitas reikšmingas aplinkybes. Visų pirma, kaip minėta, R. P. vairuotojo pažymėjimą 2014-07-09 įgijo Jungtinėje Karalystėje, kai Lietuvoje jai paskirtas teisės vairuoti transporto priemones terminas (iki 2013 m. gegužės 7 d.) jau buvo seniai (beveik metus) kaip pasibaigęs. Sprendžiant dėl abipusio pripažinimo principo taikymo, įvertintina ir tai, kad R. P. buvo netekusi teisės vairuoti transporto priemones už administracinius pažeidimus, nesusijusius su neblaivių asmenų vairavimu, todėl pagal ATPK 330 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtinto Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo nuostatas, R. P. nebuvo keliami specialieji reikalavimai, norint susigrąžinti prarastą vairuotojo pažymėjimą. Pagal minėto aprašo 12 punkto reikalavimus šie asmenys turi pateikti galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; papildomo vairuotojų mokymo baigimo pažymėjimą (būti išlaikę teorinių žinių ir praktinių motorinės transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimą); vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, R. P., siekdama gauti vairuotojo pažymėjimą, tokius pat reikalavimus turėjo įgyvendinti ir Jungtinėje Karalystėje. Todėl Institucijos apeliacinio skundo argumentai, kad R. P. kito ES šalyje išduotas vairuotojo pažymėjimas nesuteikia teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje, nes ji nėra įvykdžiusi ATPK 330 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, kuomet grąžinami paimti dokumentai, atmetami kaip nepagrįsti.

Kita vertus, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai įvertino ir tai, kad šiuo metu, kai pagal Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašą R. P. Lietuvos Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimas 2015 m. rugsėjo 5 d. buvo paskelbtas negaliojančiu, įgyvendinti Institucijos nurodomas vairuotojo pažymėjimo susigrąžinimo ar naujo dokumento įgijimo sąlygas ji neturi objektyvios galimybės. Pagal minėto aprašo 18 punktą, naujas vairuotojo pažymėjimas išduodamas Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklių nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklėse apibrėžta, kad pareiškėjas – tai asmuo, kuris kreipiasi dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo, yra Lietuvos Respublikos gyventojas, deklaravęs gyvenamąją vietą, arba įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Taigi šiuo atveju R. P., kuri savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi Jungtinėje Karalystėje ir šioje valstybėje yra įgijusi vairuotojo pažymėjimą, pagal aptartą teisinį reguliavimą pažeidimo padarymo metu neturėjo galimybių susigrąžinti ar gauti Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad R. P., administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir aplinkybėmis vairuodama automobilį, turėjo galiojantį Jungtinėje Karalystėje išduotą vairuotojo pažymėjimą ir jį pateikė policijos pareigūnams, šis vairuotojo pažymėjimas pripažintinas galiojančiu Lietuvos Respublikoje, todėl jos veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Dėl išdėstytų aplinkybių keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, kuriuo, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu administracinio teisės pažeidimo teisena R. P. atžvilgiu nutraukta, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutarimą nepakeistą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininko apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.