Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. N. ir L. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. N. ir L. N. skundą Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai D. N. ir L. N., atstovaujami M. N., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–4), prašydami panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 1A-521 ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų 2015 m. lapkričio 6 d. skundą dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (LM19)-RŽ210-144 bei jį patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi (b. l. 10–12) nustatė pareiškėjams D. N. ir L. N. terminą iki 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodytiems skundo trūkumams pašalinti – nustatyta tvarka pateikti teismui patikslintą skundą, kuriame būtų aiškiai suformuluotas ginčo dalykas ir pagrindas, sumokėti visą (trūkstamą) žyminio mokesčio sumą ir pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius įrodymus, taip pat pateikti duomenis, kurie patvirtintų, jog M. N. turi įgijęs aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartimi (b. l. 18) minėtas terminas buvo pratęstas iki 2017 m. sausio 31 d.

Pareiškėjai D. N. ir L. N., atstovaujami M. N., pateikė patikslintą skundą (b. l. 26–28), prašydami panaikinti Departamento 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 1A-521 ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų 2015 m. lapkričio 6 d. skundą dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (LM19)-RŽ210-144 bei jį patenkinti. Kartu su patikslintu skundu teismui pateikta ginčijamo Departamento sprendimo kopija, advokato atstovavimo sutartis ir pareiškėjų D. N. bei L. N. įgaliojimų kopijos (b. l. 29–32).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. nutartimi (b. l. 35–36) atsisakė priimti pareiškėjų D. N. ir L. N. skundą bei nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjams.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartyje nustatytų trūkumų, kadangi nepateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančių įrodymų bei tinkamai nesuformulavo ginčo dalyko ir pagrindo. Šiame kontekste teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog skundą atsisakoma priimti, kai skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuota, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (rėmėsi LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad pareiškėjai patikslintame skunde prašė panaikinti Departamento 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 1A-521, kuriuo M. N. buvo nustatytas 15 dienų terminas nuo šio sprendimo gavimo dienos pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti patvirtinančius įrodymus, jog skundžiamas Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas jam buvo įteiktas 2015 m. spalio mėn. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundžiamas Departamento 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1A-521 negali būti administracinės bylos dalyku, nes kol kas nesukelia jiems teisinių pasekmių ir yra tarpinis dokumentas, sudarantis prielaidas Departamentui priimti atitinkamą galutinį sprendimą. Teismas pabrėžė, kad tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (nurodė LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015). Taigi, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai turėtų skųsti galutinį Departamento sprendimą, kuris sukeltų jiems teisines pasekmes. Be to, teismas pažymėjo, jog ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 Eur žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Tuo tarpu pareiškėjai nepateikė nurodyto dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančių įrodymų. Todėl, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjai D. N. ir L. N. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 43, 43a), kurį vėliau patikslino (b. l. 58) prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį ir priimti jų skundą bei jį patenkinti. Atskirajame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas faktiškai išnagrinėjo skundą ir nepagrįstai konstatavo, jog skundžiamas Departamento sprendimas negali būti administracinės bylos dalyku. Be to, pažymima, kad nagrinėjamu atveju žyminis mokestis už skundą yra sumokėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjų reikalavimas panaikinti Departamento 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 1A-521 negali būti laikomas savarankišku skundo reikalavimu, ir atsisakė priimti pareiškėjų skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pabrėžtina, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atitinkamai, pasisakydama dėl pareiškėjų skundžiamo Departamento 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 1A-521, be kita ko, įvertinusi šio sprendimo turinį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šis sprendimas, kuriuo D. N. atstovui M. N. buvo nustatytas 15 dienų terminas nuo šio sprendimo gavimo dienos pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. (LM19)-RŽ210-144 jam buvo įteiktas 2015 m. spalio mėn., kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, kuris pats savaime pareiškėjams savarankiškų materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ginčijamas Departamento 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1A-521 negali būti administracinės bylos dalyku. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjų skundą dėl minėto Departamento sprendimo panaikinimo ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų 2015 m. lapkričio 6 d. skundą dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (LM19)-RŽ210-144 bei jį patenkinti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors atskirajame skunde, be kita ko, nurodyta, jog žyminis mokestis už skundą yra sumokėtas, byloje esantis kvitas patvirtina tik 28 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą. Tačiau, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos ABTĮ 35 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) numato, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 Eur žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Taigi, šiuo atveju sumokėtas ne visas žyminis mokestis, per teismo nustatytą terminą skundo trūkumams pašalinti pareiškėjai trūkstamos žyminio mokesčio dalies nesumokėjo ir prašymo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio nepateikė, atitinkamai byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Tuo tarpu ABTĮ 34 straipsnis numato, kad skundai (prašymai, pareiškimai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų D. N. ir L. N. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.