- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-40-954/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12376-2020-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis, Aušra Vingilė
- Nuteistasis
- A. S.
- Advokatai
- Rimantas Prėskienis
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas devyniems mėnesiams, įpareigoti nuteistąjį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
Iš A. S. priteista: Vilniaus teritorinės ligonių kasai 704,18 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (704,18 Eur) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, V. P. – 467,43 Eur turtinei žalai, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 250 Eur proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. S. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. kovo 25 d. apie 18 val. ,,(duomenys neskelbtini)” sode, esančiame (duomenys neskelbtini) prie namų, pažymėtų numeriais 13 ir 48, ant kelio konflikto metu tyčia delnu sudavė smūgį V. P. į veidą, taip pat grėbliu sudavė jam ne mažiau kaip aštuonis kartus į nugarą, krūtinę, rankas, juosmenį ir dešinę koją, padarė muštines žaizdas kairiame žaste, nugaros dešinėje, poodines kraujosruvas kairėje alkūnėje, kairiame žaste, odos nubrozdinimus krūtinės kairėje, juosmens dešinėje, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, atvirą kairės plaštakos II delnikaulio lūžimą, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. P. sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Alytaus apylinkės teismas pripažindamas A. S. kaltu nurodė, kad dėl kaltinamojo veiksmų atsiradęs nukentėjusiojo sužalojimas – atviras kairės plaštakos II delnikaulio lūžimas - specialisto kvalifikuotas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tarp kaltinamojo veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas, įvertinęs nukentėjusiojo parodymus, smūgių metaliniu grėbliu skaičių, paties daikto, kurį kaltinamasis pasirinko smurtiniams veiksmams atlikti, pobūdį ir pavojingumą, sprendžia, kad A. S. veikė tiesiogine tyčia - suvokė, kad suduodamas smūgius metaliniu grėbliu į įvairias kūno vietas, sukels pakankamai rimtus neigiamus padarinius V. P. sveikatai, ir jų siekė.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 metų rugsėjo 9 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo būtų išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo.
3.1. Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, išvada dėl kaltės padaryta vadovaujantis tik subjektyviais nukentėjusiojo parodymais ir nesivadovaujant bendraisiais teisės taikymo principais, o juos pažeidžiant.
3.2. Apeliantas nurodo, kad V. P. parodymai keitėsi kiekvienos apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme. Praeinant vis daugiau laiko nuo kaltinime nurodytos datos, nukentėjusysis prisiminė vis daugiau detalių, smulkmenų, naujai patirtų sužalojimų ir pan. Nukentėjusiojo parodymai buvo keičiami atsižvelgiant į naujai ikiteisminio tyrimo medžiagoje atsirandančius dokumentus ar liudytojų apklausos duomenis. Tačiau net ir taip nuolat keičiant parodymus, didelė dalis nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių yra sunkiai tikėtinos arba neįmanomos. Patekimo į ligoninę aplinkybės kelia pagrįstas abejones, kadangi tuo metu buvo pati griežto valstybiniu mastu nustatyto karantino pradžia, nebuvo pakankamai galimybių pasidaryti koronaviruso testus, o nukentėjusysis be jokio testo ir be jokių apribojimų atvažiavo į ligoninę, pasidarė tyrimus, grįžo namo ir po to su daiktais vėl atvažiavo į ligoninę kur buvo hospitalizuotas. Jis tariamai gydėsi ligoninėje penkias - šešias dienas, kai tuo tarpu jau po trijų dienų liudytoja D. S. jį matė prie savo namų. Žinant, kad nukentėjusiojo sutuoktinė yra dirbusi toje pačioje gydymo įstaigoje, abejonės dėl medicininiuose dokumentuose užfiksuotos informacijos apie nukentėjusiojo sveikatą, teisingumo tik stiprėja. Teismas tokius prieštaravimus vertino selektyviai ir ne siekdamas nustatyti tiesą, o tik išimtinai pasirinkdamas tik tuos įrodymus, kurie naudingi kaltinimui.
3.3. Apeliantas atkreipia dėmesį į V. P. ir jo sutuoktinės V. P. parodymus, kurie yra prieštaringi, paneigiantys vieni kitus, o juose nurodomas aplinkybes paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Vadovautis tokiais parodymais ir priimti jų pagrindu apkaltinamąjį nuosprendį negalima. V. P. kreipėsi į policiją dėl tariamai patirtų sužalojimų tik siekdamas pasipelnyti ir keršyti bei apsiginti dėl to, kad jis kreipėsi į policiją prašydamas pradėti tyrimą dėl V. P. padaryto administracinio nusižengimo. Kaip nepagrįstą norą pasipelnyti vertintų ir nukentėjusiojo elgesį bylą nagrinėjant teisme, kuomet ieškinio reikalavimai nekeičiami, tačiau atsisakoma pateikti tariamai patirtą žalą patvirtinantys dokumentai.
3.4. Skundo autorius nurodo, kad eksperto duoti paaiškinimai patvirtino, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti ne kaltinime nurodytu metu, paties nukentėjusiojo arba jo šuns. Tai, kad nukentėjusysis yra galimai konfliktiška asmenybė, patvirtina ir liudytojos A. S. parodymai. Eksperto išvada su paaiškinimais, pagal kuriuos neįmanoma nustatyti sužalojimų atsiradimo laiko, jų padarymo mechanizmo, sužalojimo įrankio ir kitų svarbių aplinkybių, negali būti vertinama kaip įrodymas, kuris patvirtintų jo kaltę dėl jam pareikštų kaltinimų. Teismo padaryta išvada, kad sužalojimo laiką patvirtina paties nukentėjusiojo pateiktos nuotraukos, kuriose matomas laikas, negali būti tinkamu įrodymu. Vadovaudamasis tokiais nepatikimais įrodymais, teismas dėl jo į bylą pateiktos nuotraukos, kurioje užfiksuotas V. P. iškarto po konflikto, pasisakė tik tiek, kad ji yra neryški, nors ji yra pakankamo ryškumo, kad būtų galima nustatyti, jog ant V. P. drabužių nėra jokių kraujo pėdsakų, kad įvykio vietoje nėra nei šuns pavadėlio, nei kibirėlio, kurį tariamai kitą dieną pasiėmė V. P.. Atkreiptinas dėmesys, kad pats V. P. pripažino, kad nuotrauka daryta iš karto po konflikto ir tada prisiminė, kad jis buvo apsirengęs kitais drabužiais negu nurodė anksčiau duotuose parodymuose. Tai, kad nukentėjusiojo sutuoktinė, duodama parodymus, nurodė, kad nukentėjusysis konflikto dieną buvo apsirengęs kitokiais ir kitos spalvos drabužiais, teismui taip pat nesukėlė jokių abejonių ir teismas apie tai pasisakė tik tiek, kad spalvos panašios.
3.5. Apeliantas pažymi, kad jo parodymuose nurodytas faktines aplinkybes visiškai patvirtino liudytojų D. S., A. S., A. V. parodymai, o taip pat Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. kovo 9 d. įsiteisėjusia nutartimi (administracinio nusižengimo byla Nr. IL6-543/2021) nustatytos faktinės aplinkybės. Netikėti ar abejoti jo parodymais nėra jokio pagrindo, nes pagal juos galima nustatyti tikrą įvykių seką, kuri paneigia pareikštus kaltinimus. Jeigu gindamasis nuo nukentėjusiojo šuns ir paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, jis netyčia ir sudavė grėbliu nukentėjusiajam, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad už tokius jo veiksmus negalėtų ir neturėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, kadangi jis tik siekė apsiginti nuo V. P. šuns, kuris gavęs šeimininko komandą, jį puolė. Teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje daroma išvada, kad jo sutuoktinė, siekdama apginti jo interesus, davė teisme jam naudingus parodymus, tačiau net nemėginama suabejoti tuo, kad nukentėjusiojo sutuoktinė, net ir duodama prieštaringus parodymus, negalėjo mėginti siekti naudos savo sutuoktiniui. Toks teismo įrodymų vertinimas akivaizdžiai patvirtina faktą, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir turėjo išankstinę nuomonę.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėjas advokatas Rimantas Prėskienis prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir mano, kad jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo A. S. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl apelianto tyčinių veiksmų yra nepagrįstos, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad A. S. padarė jam inkriminuojamą veiką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.
8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neigė tyčia sužalojęs nukentėjusįjį V. P.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. S. nurodė, kad 2020 m. kovo 25 d. 18 val. savo kieme, ant įvažiavimo keliuko grėbliu lygino smėlį. Neaptvertame kieme buvo jo žmona ir 5 metų dukra, kuri žaidė smėlio dėžėje netoli keliuko. Besidarbuodamas išgirdo žmonos sakomus žodžius: „ciuc, ciuc“. Prie stovinčios dukros pamatė vilkinį šunį, šio snukis buvo prie pat vaiko veido. Šuo buvo be antsnukio, be pavadėlio, be antkaklio. Šuo kėlė grėsmę, akivaizdžiai iš šuns stovėsenos atrodė, kad jis pasiruošęs pulti. Jis suriko, kad šunį išgąsdintų, ir užsimojo grėbliu jį nuvyti. Šuo išsigandęs apibėgo ratuką ir nubėgo iš kiemo keliu link šeimininko. Jis išbėgo iš kiemo pažiūrėti, kieno tas šuo. Šuo sustojo prie šeimininko, kuris stovėjo ant keliuko prie krūmų, rankose turėjo trikampio formos metalinį kauptuką, lyg skirtą tvarkyti gėlėms. Šeimininkas šuns nepasiėmė, šuo ir toliau lakstė aplinkui. Tą žmogų iš matymo žinojo, matė jį, vedžiojantį šunį be antsnukio, be pavadžio, be apykaklės. Atėjęs ant keliuko, paklausė ar čia jo šuo, liepė jį prisirišti. Šuns šeimininkas sumurmėjo, kad šuo jo, klausė, ką šuo padarė. Jis paaiškino apie šunų vedžiojimo taisykles, pasakė, jog šuo gąsdina vaikus. V. P. ėmė ginčytis, sakė, jog šuo geras, nieko nedaro, yra mokytas, niekam netrukdo ir laksto, kur nori. V. P. pradėjo jį gąsdinti, kad jį susiras. Nukentėjusysis jam atrodė neadekvatus, lyg apsvaigęs nuo alkoholio, jis nesuprato, kokios yra galiojančios taisyklės, kai vedžioji šunį. Tarp jų vystėsi konfliktas. V. P., laikydamas kauptuką, jam sakė ateiti, jis jį papjaus, ir davė komandą šuniui pulti. Tuo metu tarp jų buvo 1 m atstumas. Jis nuo puolančio šuns gynėsi grėbliu, o šuo šokinėjo, bandė peršokti grėblį. Po truputį jis ėjo atgal, V. P. buvo priešais jį, o šuo buvo šeimininkui iš kairės. Jis grėbliu stipriai visaip mosavo prieš save į šonus prie šuns snukio, abiem rankomis laikydamas jį už koto, grėblio dantys buvo užsukti atgal, nes nenorėjo šuns sužeisti. Užsimojęs grėbliu iš viršaus į apačią nebuvo. Grėblio galva buvo statmenai žemei, o patys dantukai horizontaliai, žiūrint iš jo pusės, dantukai buvo pasukti į dešinę pusę. Nematė, ar kam tuo grėbliu pataikė, nejautė, kad į ką nors grėbliu atsitrenkė. Stebėjo šuns nasrus, mosavo grėbliu ir traukėsi atbulas. Šuo puolė, stovėdamas ant 4 kojų, šokinėjo, bandė peršokti grėblį, jis matė jo didelius nasrus. Šuo bandė pro grėblį prasibrauti, nepuolė iš nugaros. V. P. viena ranka paėmė nuo kelio akmenį, kokių 1,5 kg svorio, telpantį į delną ir metė į jį, tačiau jis pasilenkė ir akmuo praskrido pro jį. Tuo metu tarp jų buvo apie 5 m atstumas. Tuo metu prie jų atbėgo jo žmona, klausė V. P., ką šis daro, prašė prisirišti savo šunį, nevedžioti jo be pavadėlio, bet tas tik pasišaipė. Konfliktas tuo metu, kai atbėgo žmona, dar nebuvo pasibaigęs, gal dar jis gynėsi grėbliu. Atėjus žmonai, šuo nustojo jį pulti, gal V. P. šunį pasikvietė ateiti prie savęs, nepamena. Atėjus žmonai, jie su V. P. dar bendravo, bet neilgai, apie 3-4 min. Tada jis pasakė žmonai eiti namo, nes nieko čia nebus su tuo žmogumi. V. P. jis nei grėbliu, nei kumščiu į veidą nesudavė. Nežino, kaip sužalojimai galėjo atsirasti ant nukentėjusiojo kūno, gal jis kur persivertė girtas. Visas incidentas, kai jis išėjo ant keliuko, vyko greitai ir truko 5-10 min. Grįžo su žmona namo, paskambino 112, paklausė, ką daryti dėl šuns. Jam atsakė, kad per karantiną niekas į įvykius nevažiuoja. Žmona per e.policiją bandė rašyti skundą, bet jai niekaip nepavyko, skundas neišsisiuntė. Gal po poros dienų žmona parašė apie šunį pranešimą. V. P. nebuvo sumuštas. Ant nukentėjusiojo sužalojimų jokių nematė, kraujo pėdsakų taip pat nematė. Jis tiesiog, toliau gąsdindamas, nuėjo. Kiti asmenys šito incidento nematė. Kad policijoje parašytas pareiškimas, sužinojo praėjus kelioms dienoms po įvykio. Kai atvyko pareigūnai, jiems aiškino, kad šuo puolė prie vaiko, bet pareigūnai pasakė, kad parašytas pareiškimas dėl sumušimo. Pareigūnai pasiėmė jo grėblį, nufotografavo ir jį išsivežė. Konfliktas vyko apie 18.05 val. Su nukentėjusiuoju po konflikto nebendravo, jį matydavo pravažiuojantį. Po konflikto šunį bėgiojantį dar matė kokias penkias dienas, bet paskui jis nustojo lakstęs (2 t., b. l. 20–23). Iš esmės analogiškus parodymus A. S. davė ir apklaustas įtariamuoju (1 t., b. l. 121–123).
9. Iš nuteistojo A. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas siekia bet kokiais būdais sumenkinti nukentėjusiojo V. P. duotų parodymų patikimumą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo abejoti iš esmės nuosekliais nukentėjusiojo V. P. parodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nukentėjusiojo V. P. parodymų vertinimo nepaneigia ir ta aplinkybė, kad V. P. buvo paskirta administracinė nuobauda už tai, kad 2020 m. kovo 27 d. apie 18 val., gatvėje be priežiūros bėgiojo jam priklausantis vokiečių aviganių veislės šuo, kuris buvo be pavadėlio ir be antsnukio (2 t., b. l. 94–100). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis), todėl skundo argumentai dėl šuns vedžiojimo ir laikymo taisyklių pažeidimo administracinio nusižengimo byloje vertintų faktų nesusijusių su nagrinėjamu įvykiu, nevertinami, nes nėra susiję su nagrinėjamu kaltinimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis V. P. nurodė, kad 2020 m. kovo 25 d. apie 18 val. grįžo iš darbo namo, pabendravo su žmona, nusprendė eiti į lauką, pasiimti šunį ir surinkti išmatas nuo pakelės. Pasiėmė kibirą, kastuvėlį geltona rankena, šuns pavadėlį su odiniu antkakliu, jį šuniui užmovė. Kai vedžioja šunį, pavadėlį laiko rankoje, todėl šuo niekur nenueina. Eidami keliuku, kur visada vaikščioja, stabtelėjo vienoje vietoje, už krūmelio pririšo šunį ir ėjo rinkti išmatų. Nusprendė paeiti toliau, nes ten buvo daugiau ir kitų šunų paliktų išmatų. Paeidamas kiek aukščiau, nuo aikštelės pamatė atbėgantį įtūžusį, raudonomis akimis A. S., šis rankoje turėjo grėblį. A. S. jam pasakė, kodėl tas vedžioja palaidą savo šunį pro jo namus. A. S. ėjo link jo ir prisiartinęs smūgiavo atvira ranka jam į veidą, kirto atsuktu delnu ištiestais pirštais į burną, nosį ir kaktą. Jis truputį apsvaigo, bet nenugriuvo ant žemės. Pasakė A. S., ką šis čia daro. A. S. kartojo, kodėl jis čia savo šunį vedžioja. A. S. jam trenkė ir grėblio dantimis pataikė į petį iš nugaros pusės, į mentę. Jis turbūt pasisuko, todėl ten ir pataikė. A. S. dar kelis kartus mostelėjo nuo savęs grėblio galva. A. S. visą laiką grėblį laikė už koto. Jis dar kartą smūgiavo, atrodė, kad kažkur taiko į galvą, todėl jis kilstelėjo ranką, o A. S. jam pataikė į kairę ranką, į išorinę plaštakos pusę. Kai A. S. kirto ranka į veidą, grėbliu į ranką ir kitas kūno vietas, jis jam pasakė, kad jį susiras. Tada A. S. pradėjo kartoti: „ateik čia, aš čia, aš čia, ateik čia, aš čia“ ir vis mosikavo grėbliu. Jam iš rankų iškrito kastuvėlis, kuriuo jis rinko išmatas. Kai A. S. pradėjo grėbliu kapoti jį, šis pamatė, kad po ranka yra akmuo, kuris netvirtai laikosi, todėl jį paėmė ir stūmė, prilaikydamas abiem rankomis, nuo krūtinės aukščio link A. S.. Akmuo svėrė kokius 3-5 kg. Akmuo nuriedėjo tolyn, girdėjo, kaip kažkur atsimušė. Kai akmenį paėmė, A. S. pradėjo nuo jo trauktis, atsitraukė už kokių 3 m. A. S. paėmė dar didesnis piktumas, kad jis akmenimis mėtosi, ir jis vėl puolėsi į su grėbliu. Sudavė smūgį į kairę plaštaką, į dilbio išorinę dalį. Kai jis pasakė, kad parašys pareiškimą policijai, A. S. jį dar labiau puolė. Jis verkė ir prašė nusiraminti, kelis kartus sakė baigti, pasakė, kad pašauks šunį, ir tada pamatė, kad šuns prie krūmo jau nėra. Šuo išsimovė iš antkaklio. A. S. ėjo į jį ir mosikavo grėbliu. A. S. sudavė iš viso iki 8 kartų. Buvo dešinė šlaunis nubrozdinta, bet apie tai pamiršo pasakyti ekspertui, gavo smūgį į rankos kairį žastą vieną kartą, kairį petį vieną kartą. Buvo suduotas smūgis su grėblio dantimis į krūtinę stumiant su praslydimu, keletas smūgių į kairio dilbio išorinę pusę. Dengėsi ranka galvą, kad prisidengtų nuo smūgio. Jo ranka buvo sulaužyta šiuo momentu, nes buvo smūgis su grėbliu užsimojant iš viršaus. A. S. smūgiai buvo chaotiški, iš šonų mosikuojant ir suduodant ir užsimojant iš viršaus grėblio dantimis į apačią. Tuo metu, kai jis ranka dengėsi galvą ir gavo smūgį grėbliu į ją, A. S. stovėjo priešais. Kai jis pajuto, kad jam nugaroje šilta srove bėga kraujas, pašaukė šunį, tas atbėgo. A. S. mosikavo grėbliu, šuo niekaip negalėjo prie jo prieiti. Aras buvo už jo, nebuvo išlėkęs į priekį. A. S. šunimi nepjudė, tik bent du kartus įspėjo, kad baigtų mušti arba pakvies šunį. Kai šuo buvo šalia jo, tik tada A. S. nustojo jį daužyti. Jei šuo būtų puolęs A. S., tai būtų griebęs dantimis už grėblio koto. Šuo nebuvo sužalotas grėbliu. Tuo konfliktas ir baigėsi. A. S. žmona atėjo, kai konfliktas jau nebevyko, o šuo jau buvo pabėgęs namo. Rūbų niekas neprašė pateikti, neapžiūrėjo. Kai jis po konflikto vienas grįžo namo, šuo buvo savo būdoje. Išėjo jo žmona V. P., šiai jis pasakė uždaryti šunį. Papasakojo žmonai, kas vyko. Žmona jį nuprausė, matė jo sužeidimus, juos valė spiritu, užklijavo petį, apibintavo ranką. Jis pasakė žmonai nueiti prie krūmo, nes ten liko šuns pavadėlis su antkakliu, o kibirėlį ir kauptuką parsinešė namo pats. Jis galvojo važiuoti į ligoninę, bet žmona pasakė, kad dabar karantinas ir niekas jo ten nepriims. Naktį jis suprato, kad jam bus blogai ir tikrai reikės vykti į ligoninę. Žmona yra medikė, ji suleido jam nuskausminamus vaistus. Ant kairės rankos buvo apie penkios žaizdos. Ant rankos plaštakos išorinio paviršiaus buvo likę trys grėblio dantukų žymės. Visi sužalojimai liko po suduotų smūgių, kiti gal netyčia užkabinant. Pateiktose rytojaus dieną po įvykio padarytose nuotraukose matoma viena žaizda buvo kiauryminė, o kitos su užsidėjusiais šašais, bet šie visi sužalojimai yra atsiradę po suduotų smūgių. Jie skirtingi, kadangi ir jų dydis, gylis skyrėsi. Kitos matomos muštinės žaizdos yra grėbliu suduotos. Nugaroje buvo viena durtinė žaizda. Ryte atsikėlęs suprato, kad bus negerai, jei nesikreips į gydymo įstaigą. Nuvažiavo į polikliniką, tačiau iš ten nukreipė į ligoninės priimamąjį. Priimamajame apžiūrėjęs chirurgas pasakė, kad tai atviras delnikaulio lūžis. Gydytojas, pamatęs nubrozdintą krūtinę, liepė pasidaryti krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką ir vėl ateiti į kabinetą. Tą pačią dieną jį ir peršvietė kitame kabinete. Gydytojas, apžiūrėjęs, rentgeno nuotrauką, pasakė, kad reikės gulti į ligoninę, 14 val. darys rankos operaciją. Leido nuvykti namo susirinkti reikalingus daiktus - rankšluostį, muilo, drabužius persirengti, liepė 14 val. būti ligoninėje. Grįžęs pasiėmė daiktus ir nurodytu laiku buvo ligoninėje, kur jam tą pačią dieną padarė operaciją. Ligoninėn jį paguldė 2020 m. kovo 26 d., ten chirurginiame skyriuje stacionariai gydėsi 5-6 dienas. Jis į teismo medicinos ekspertą kreipėsi praėjus 7-8 dienoms pagal tyrėjos išrašytą siuntimą. Lankėsi vieną kartą, ekspertas apžiūrėjo jį, nusirengusį iki pusės, matavo, sakė, kokio dydžio yra žaizdos, kurioje kūno vietoje, asistentė viską registravo. Viso kūno ekspertas neapžiūrėjo, pats pamiršo jam pasakyti apie sužeistą koją. Ambulatoriškai gydėsi beveik tris mėnesius. Nors D. S. teigė, kad 2020 m. kovo 29 d. ir kovo 30 d. jie matė lakstantį jo šunį, tačiau tuo metu jis gulėjo ligoninėje, žmona su šuniu niekur neina, niekas jo paleisti negalėjo, todėl mano, kad S. matė ne jo šunį. Peržiūrint teisiamajame posėdyje įvykio vietos nuotraukas, jis parodė, kad prie krūmo rinko šuns ekskrementus, parodė, iš kur išsilupo akmenį. Patvirtino, kad D. S. pateiktose nuotraukose (2 t., b. l. 58, 59) yra užfiksuotas jis pats, nueinantis po konflikto, atsimena, kad tada vilkėjo tą sportinę striukę (2 t., b. l. 23–29). Iš nukentėjusiojo V. P. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 47–48), matyti, jog nukentėjusysis iš esmės nuosekliai nurodė, kad A. S. pirmą smūgį sudavė ranka, po to sekė smūgiai turėtu grėbliu, kas rodo, jog nukentėjusysis V. P. davė nuoseklius parodymus apie jo sužalojimo aplinkybes. Nors teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. P. nurodė, jog pamiršo paminėti ekspertui apie sužalojimą kojoje, tačiau viena dėl to nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais. Taip pat nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais ir vien dėl to, jog jis neatsiminė kokiais rūbais vilkėjo įvykio metu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, D. S. pateikus nuotrauką su nueinančiu nukentėjusiuoju, šis patvirtino, kad įvykio metu vilkėjo nuotraukoje užfiksuotus rūmus. Iš byloje esančio akistatos protokolo matyti, kad V. P. savo parodymus patvirtino ir akistatos su A. S. metu (1 t., b. l. 92–95).
10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo netikėti specialisto išvada. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados, matyti, kad specialistas duodamas išvadą, vertino net tik medicininius dokumentus, tačiau ir tiesiogiai apžiūrėjo nukentėjusįjį V. P.. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš esmės nuoseklius nukentėjusiojo V. P. parodymus patvirtina ir 2020 m. balandžio 14 d. teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad V. P. muštinės žaizdos kairiame žaste, nugaros dešinėje, poodinės kraujosruvos kairėje alkūnėje, kairiame žaste, odos nubrozdinimai krūtinės kairėje, juosmens dešinėje, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, atviras kairės plaštakos II delnakaulio lūžimas galėjo būti padaryta, paveikus kietu buku daiktu galimai užduotyje nurodytu laiku (2020 m. kovo 25 d.) ir aplinkybėmis (suduodant smūgius grėbliu). Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip aštuoniais trauminiais poveikiais. Neatmetama tikimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius grėbliu. Sužalojimai galėjo būti padaryti trumpame laiko tarpe vienas po kito. Sužalojimas kvalifikuotinas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl atviro kairės plaštakos II delnakaulio lūžimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, visi kiti likusieji sužalojimai tiek imant juos kartu, tiek ir atskirai, vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 69–70). Nors nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, jam inkriminuotų kaltinimų nepatvirtina paminėta specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai duoti pirmosios instancijos teisme, tačiau su tokiais argumentais sutikti pagrindo nėra. Priešingai nei nurodo, apeliantas, pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavęs specialistas L. U. patvirtino specialisto išvadą ir davė išsamius paaiškinimus, kurie nepaneigia nukentėjusiojo V. P. nurodytų jo sužalojimo aplinkybių. Specialistas nurodė, kad nukentėjusįjį apžiūrėjo 2020 m. balandžio 2 d. Nukentėjusio nurodytus sužalojimus aprašė. Surašydamas išvadą vadovavosi ir medicininiais dokumentais gautais iš ligoninės. Visos tos žaizdos galėjo būti padarytos su kietu daiktu, tai muštinės žaizdos. Šašai ant žaizdų jau buvo užsidėję, reiškia, kad buvo pradžioje buvo kraujavimas, o paskui ant žaizdų susidarė šašas. Sužeidimų laiko tiksliai nurodyti negali, bet konstatuoti sužalojimai visiškai įeina į tą intervalą, kuris buvo nurodytas užduotyje, kada įvyko įvykis. Taip pat pagal tiriamos veikos laiką atitiko ir kraujosruvų spalva. Nebuvo užfiksuota, kas galėjo būti žalojantis daiktas, apie tai duomenų nebuvo pateikta. Specialistas duodamas paaiškinimus negalėjo konkrečiai atsakyti, kas buvo žalojantis daiktas, negali atmesti, kad sužalojimai padaryti grėbliu. Nebuvo užfiksuota, kokiu atstumu vienas nuo buvo padaryti sužeidimai, esantys plaštakos projekcijoje. Užfiksuotas tik pačių žaizdelių dydis, kadangi nebuvo tokio įtarimo, kad žalojantis daiktas yra grėblys. Neturėjo duomenų, kad tai įkandimo sužalojimai, bet pilnai šios versijos negali atmesti. Daiktas, su kuriuo padaryti sužalojimai, buvo kietas, bukas. Tuo pačiu grėbliu galėjo būti padarytos skirtingos žaizdelės. Sužeidimų spalva buvo vienoda, nesiskyrė. Buvo asmeniui įdėtas ant rankos įtvaras ir rankos lūžimas atstatytas. Asmeniui buvo atlikta uždara repozicija - atstatymas. Ar galėtų plaštaką susižaloti pats asmuo, konkretaus atsakymo nėra, galimybės atmesti negali, negali pasakyti, pats ar ne pats asmuo susižalojo (2 t., b. l. 110–112 ). Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek nukentėjusiojo V. P. parodymai, tiek specialisto paaiškinimai duoti pirmosios instancijos teisme bei specialisto išvada paneigia nuteistojo A. S. parodymus, kad jis grėbliu mosavo gindamasis nuo šuns puolimo, nejautė, jog kam nors būtų grėbliu pataikęs. Šią išvadą leidžia daryti ir tai, kad nukentėjusiajam V. P. buvo konstatuota visa eilė sužalojimų, kurių lokalizacija atitinka jo parodymus ir neabejotinai patvirtina, kad A. S. tyčia tiesiogiai sudavė smūgius grėbliu nukentėjusiajam V. P.. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančių duomenų visumą pagrįstai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo iškeltas versijas, jog nukentėjusįjį V. P. galėjo sužaloti jo paties šuo, ar susižalojo pats nugriuvęs. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne tik nukentėjusiojo V. P. ir liudytojos V. P. parodymais, tačiau ir byloje esančiais kitais duomenimis, tai yra tiek daiktų apžiūros protokolu, kuriuo buvo apžiūrėtas iš A. S. paimtas grėblys, specialisto išvada bei jo paaiškinimais duotais teisiamojo posėdžio metu, iš dalies paties nuteistojo A. S. parodymais apie jo atliktus veiksmus.
11. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde kelia abejones ar iš tiesų nukentėjusysis V. P. buvo gydomas ligoninėje. Nuteistojo vertinimu, nukentėjusysis kreipdamasis į teisėsaugos institucija norėjo tik pasipelnyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nežiūrint į tai, kad įvykio metu Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, tačiau gydymo įstaigos nebuvo uždarytos, jos teikė būtinąją ir skubią pagalbą. Kaip matyti iš specialisto išvados nukentėjusiajam buvo reikalinga neatidėliotina medicininė pagalba dėl kairės plaštakos II delnakaulio lūžimo. Iš jau minėtos specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad (duomenys neskelbtini) skyriuje gydėsi nuo 2020 m. kovo 26 d. iki 2020 m. kovo 31 d., operuotas, atlikta uždara repozicija Ro kontrolėje, sintezuota viela. Taikytas medikamentinis gydymas, perrišimai kasdien, pritaikytas ortopedinis įtvaras. Šie duomenys taip pat paneigia ir D. S. nurodytą aplinkybę, kad V. P. matė važiuojantį automobiliu 2020 m. kovo 28 d. Tai, kad nukentėjusysis V. P. iš tiesų buvo gydomas ligoninėje patvirtina ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2020 m. kovo 26 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2020 m. kovo 26 d. apie 16.00 val. gautas pranešimas iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus nuvykti į (duomenys neskelbtini) skyrių dėl sužaloto V. P.. Pranešime ROIK 0120000160436 buvo nurodyta, kad Operatyvaus valdymo skyriuje gautas (duomenys neskelbtini) skyriaus medikės telefoninis pranešimas, jog kreipėsi V. P., kuris paaiškino, jog 2020 m. kovo 25 d. sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ jį sužalojo pažįstamas asmuo, trenkdamas jam grėbliu. V. P. nustatyta krūtinės sumušimas, kairio delnikaulio lūžimas, asmuo guldomas į Traumatologinį skyrių. Policijos pareigūnams nuvykus į šį ligoninės skyrių, jame dirbanti medikė nurodė, kad V. P. šiuo metu atliekama rankos operacija (1 t., b. l. 6). Be to, tiek šiame tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys, tiek ir pranešime apie įvykį užfiksuota informacija (1 t., b. l. 42–44), patvirtina, kad į teisėsaugos institucijas kreipėsi ne pats nukentėjusysis V. P., bet apie sužalotą asmenį pranešė (duomenys neskelbtini) skyriaus medikė. Todėl nepagrįstai nuteistasis A. S. skunde nurodė, kad nukentėjusysis kreipdamasis į teisėsaugos institucija siekė pasipelnyti.
12. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis A. S. nepagrįstai skunde nurodo, jog jo nuoseklius parodymus patvirtina liudytojų D. S., A. S., A. V. parodymai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausta ne tik nuteistasis A. S. bei nukentėjusysis V. P., bet ir visa eilė liudytojų, tai yra V. P., D. S., A. V., I. B., V. A., A. S., G. P. ir A. J.. Tačiau iš šių liudytojų parodymų turinio matyti, kad nei vienas iš jų nematė konflikto tarp V. P. ir A. S., kai pastarasis smūgiavo nukentėjusiajam. Taip pat minėtų liudytojų parodymai nepatvirtina aplinkybės, kas nukentėjusysis V. P. yra konfliktinė asmenybė. Priešingai nei nurodė apeliantas, apklausta liudytoja A. S. nurodė, kad dėl V. P. turėto šuns, iš sodų gyventojų nebuvo gautas jokių nusiskundimų.
13. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl A. S. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra nepagrįstos.
14. Apibendrinant išdėstytų aplinkybių visumą konstatuojama, kad Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuosprendyje padarytos išvados dėl A. S. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra pagrįstos įrodymais, todėl tenkinti nuteistojo A. S. apeliacinį skundą remiantis jame nurodytais argumentais ir nuosprendį panaikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.