- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-26
- Bylos Nr.
- 3K-3-266/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Janina Stripeikienė (pirm.), Janina Januškienė (pran.), Pranas Žeimys
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- E. B.
- Trečiasis asmuo
- M. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei E. B. dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo ir atsakovės E. B. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių bei trečiojo asmens M. B. savarankišką reikalavimą ieškovui ir atsakovei dėl 15 000 Lt paskolos priteisimo; byloje dalyvaujanti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas 2004 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir vėlesniais jo patikslinimais, nurodydamas, kad 1988 m. liepos 2 d. sudarė su atsakove santuoką, kurios metu (duomenys neskelbtini) gimė sūnus. Ieškovas taip pat nurodė, kad jo ir atsakovės santuoka iširo dėl atsakovės neištikimybės, kai ji nuo 2001 metų pradžios pradėjo artimai bendrauti su jo pusbroliu ir išėjo pas jį gyventi. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, ieškovas prašė nutraukti jo ir atsakovės santuoką dėl atsakovės kaltės, nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su motina (atsakove); padalyti santuokoje įgytą turtą: pripažinti 0,0621 ha žemės ūkio paskirties sklypą (20 000 Lt vertės), esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, paskiriant šį sklypą atsakovei, o ieškovui priteisiant iš jos 10 000 Lt kompensaciją; pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe iki santuokos įgytą 52,6 kv. m butą ir garažą (boksą) Vilniuje. Jei teismas padarytų išvadą, kad garažas yra bendroji jungtinė nuosavybė, garažą prašė priteisti jam, atsakovei sutiko išmokėti 2500 Lt kompensaciją, taip pat ieškinyje nurodė, kad automobilis nuosavybės teise priklauso ieškovo motinai. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad išlaikymas nepilnamečiam sūnui yra nustatytas 2002 m. spalio 11 d. teismo sprendimu po 175 Lt, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį, todėl prašo nekeisti šio įsipareigojimo.
Atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies, pareiškė priešieškinį (ir vėlesnius jo patikslinimus), kuriame nurodė, kad su atsakovu gyveno iki 2002 m. rugpjūčio mėnesio, tačiau po to ieškovas išvarė ją iš buto. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovas naudojo prieš ją fizinį ir moralinį smurtą, žiauriai elgėsi, pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, todėl laiko, kad santuoka iširo dėl jo kaltės. Atsakovė pažymėjo, kad santuokoje buvo įgytas ne tik žemės sklypas sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), kaip nurodė ieškovas, bet ir garažas (boksas) bei automobilis, kurį ieškovas be atsakovės žinios perleido savo motinai, taip pat baigtas išmokėti pajus už kooperatinį butą Vilniuje. Ieškovė, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, prašė: šalių santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės; palikti jai santuokinę pavardę; nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su ja; pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe 60/100 dalių buto; dalijant santuokoje įgytą turtą, nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, sumažinant ieškovo dalį bendrame turte prarasto automobilio verte (6000 Lt); nustatyti jos dalį bendrame turte 65 913 Lt, ieškovo – 59 913 Lt; bendrą turtą padalyti taip: ieškovui priteisti natūra buto dalį, kuri yra bendroji jungtinė nuosavybė, t. y. 60/100 dalių (vertė 97 800 Lt), ir namų apyvokos daiktus, likusius šiame bute (bendra jų vertė 10 775 Lt), viso ieškovui priteistino turto vertė yra 108 575 Lt; jai (atsakovei) priteisti natūra garažą (vertė 5000 Lt) ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje (vertė 6250 Lt), viso jai priteistino turto vertė yra 11 250 Lt; atsižvelgiant į tai, kad ieškovui priteistino turto vertė (108 575 Lt) viršija jo dalį bendrame turte (59 913 Lt), priteisti iš ieškovo atsakovės naudai 48 662 Lt dydžio kompensaciją. Atsakovė nurodydama, kad ieškovas nedirba ir todėl yra susidaręs įsiskolinimas vaiko išlaikymui, prašė pakeisti 2002 m. spalio 11 d. sprendimu nustatytą išlaikymo dydį ir formą, priteisiant nepilnamečio sūnaus naudai 11 200 Lt tvirtą pinigų sumą skaičiuojant po 350 Lt per mėnesį iki sūnaus pilnametystės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2006 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – šalių santuoką, sudarytą 1988 m. liepos 2 d., nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatė nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su atsakove; nustatė, kad šalys santuokos metu įgijo turtą: 60/100 dalių buto Vilniuje (97 800 Lt); automobilį (6000 Lt), kuris ieškovo buvo perleistas be atsakovės žinios, todėl ieškovo turto dalį sumažino automobilio verte; 0,0621 ha ploto žemės sklypą (20 000 Lt); garažą Vilniuje (5000 Lt), iš viso turto už 128 800 Lt; ieškovui priteisė natūra 60 procentų buto Vilniuje, kuris pripažintas 97 800 Lt vertės bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; priteisė natūra atsakovei garažą (5000 Lt) ir 0,0621 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje (20 000 Lt); priteisė iš ieškovo 42 400 Lt kompensaciją už jam atitekusią didesnę turto dalį; trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, iš ieškovo priteisė 7500 Lt skolos, o reikalavimą priteisti skolą iš atsakovės atmetė.
Teismas nustatė, kad šalių bendras gyvenimas pasibaigė 2002 m. rugpjūčio mėnesį (T. 2, b. l. 13, 47; šalių paaiškinimai). Santuokos metu, (duomenys neskelbtini), šalims gimė sūnus. Teismas taip pat nustatė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes sutuoktiniai kaltina vienas kitą, o byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi. Teismas laikė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ir garažas Vilniuje bei automobilis (6000 Lt), kuris be atsakovės žinios perleistas ieškovo motinai (byloje – trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus), buvo įgyti šalių santuokos metu. Nors butas Vilniuje yra įregistruotas ieškovo vardu, tačiau atsakovė byloje įrodė, jog 60/100 šio buto dalių buvo įgyta šalių santuokos metu, todėl šią buto dalį teismas pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas, remdamasis byloje atlikta ekspertize, laikė, jog viso buto vertė yra 163 000 Lt, todėl 60/100 dalių pinigine išraiška yra 97 800 Lt. Teismas, remdamasis ieškovo pateikta turto vertintojo pažyma, laikė, kad atsakovei natūra priteistino žemės sklypo vertė yra 20 000 Lt. Garažą teismas natūra taip pat priteisė atsakovei, nes ieškovui atiteko visas 2 kambarių butas, t. y. ir santuokoje su atsakove išmokėto pajaus dalis.
Apeliacinės instancijos teismas 2006 m. lapkričio 16 d. nutartimi ieškovo apeliacinio skundo netenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis santuokos metu įgyto turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl 60/100 dalių buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Nutartyje pažymėta, kad Įstatymo dėl gyvenamųjų namų kooperatyvų 1 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu, tačiau šia įstatymo nuostata nepaneigiama galimybė sutuoktiniams kooperatinį butą įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise nepriklausomai nuo to, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys buvo tik vienas iš sutuoktinių, kurio vardu kooperatinis butas ir yra teisiškai įregistruotas. Nustatant kooperatinio buto teisinį statusą privalu atsižvelgti į tai, kokiomis - bendromis santuokinėmis ar asmeninėmis vieno iš sutuoktinio - lėšomis yra atsiskaityta už kooperatinį butą. Iki santuokos nutraukimo už kooperatinį butą sumokėta iš bendrų santuokinių lėšų pajinių įnašų dalis sudaro bendrąją jungtinę šalių nuosavybę ir tokios įmokos nelaikomos asmenine vieno iš sutuoktinių, taigi ir kooperatyvo nario, nuosavybe, jeigu nesusitarta kitaip. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo butas yra įregistruotas ieškovo vardu, tačiau pajus už jį sumokėtas iš dalies iki santuokos su atsakove, iš dalies – šalių santuokos metu, būtent: iki santuokos sumokėta 5010,41 rub., kuriuos sudaro iš ieškovo buvusios sutuoktinės paveldėtas 4176,37 rub. pajus (T. 1, b. l. 149; T. 2, b. l. 3) ir ieškovo asmeniškai sumokėtas 834,04 rub. pajus (T. 1, b. l. 31; T. 2, b. l. 1-2). Taigi pagal tuometę buto kainą, kuri buvo 12 498,90 rub. (T. 1, b. l. 31; T. 2, b. l. 1), iki šalių santuokos sudarymo buvo išmokėta 40 procentų buto vertės. Likusi 60 procentų buto vertės pajaus suma buvo sumokėta šalių santuokos metu, paskutinė suma – 1991 metų IV ketvirtyje (T. 1, b. l. 31), todėl ją pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovės nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pagrindžiančius įmokų įmokėjimo laiką, nurodė, kad ieškovo pateikta pažyma, kurioje nurodyta, jog paskutinė pajaus už butą suma buvo sumokėta 1988 m. balandžio 14 d., t. y. dar iki šalių santuokos, tai patvirtina ir užrašas ant kooperatyvo išduoto mokestinio pavedimo (T. 2, b. l. 3), remtis negalima, nes šiame mokestiniame pranešime nenurodyta, jog būtent 1988 m. balandžio 14 d. buvo sumokėta jame nurodyta suma – ieškovas tik daro tokią prielaidą, todėl ir šio įrašo pagrindu ieškovui išduota pažyma (T. 1, b. l. 54) negali būti laikoma teisinga. Tuo tarpu atsakovei išduota pažyma (T. 1, b. l. 31; T. 2, b. l. 2) pagrįsta atitinkamu sąrašu (T. 2, b. l. 4). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas pažymas pasirašęs bendrijos pirmininkas patvirtino, kad, išduodant pažymą atsakovei, jis rėmėsi nurodytu sąrašu, o išduodant pažymą ieškovui – data mokestiniame pranešime, nors šiame sąraše ir buvo kitų duomenų. Nustatęs šias faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas liudytojo parodymus dėl paskutinės pajaus dalies sumokėjimo 1988 m. balandžio 14 d. ir atitinkamai tokių parodymų pagrindu išduota pažyma vertino kritiškai, nes jie grindžiami prielaida; teisinga pripažino atsakovei išduotą pažymą, kurioje nurodyta, jog paskutinė pajaus už butą suma sumokėta šalių santuokos metu. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo argumentus, kad sąrašas yra tik buhalterės juodraštinis variantas, atmetė, nes byloje tokių duomenų nėra; niekuo nepagrįstas ir tvirtinimas, išskyrus ieškovo ir liudytojo bendrijos pirmininko prielaidas, kad šis sąrašas buvo surašytas atgaline data. Kaip liudytojas apklaustas bendrijos pirmininkas patvirtino, kad kitokių sąrašų ar kasos knygų, kuriose matytųsi pajaus mokėjimų eiga, bendrijoje nėra, o nurodyto sąrašo duomenų pagrindu buvo išduodamos pažymos ir kitiems asmenims.
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į ieškovo apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamai nustatytos ir per mažos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) vertės, ištyręs naujai pateiktą įrodymą – preliminarios rinkos vertės nustatymo informacinio pobūdžio pažymą (T. 3, b. l. 131) - kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnis, CK 1.5 straipsnis), konstatavo, kad nėra pagrindo laikyti, kad žemės sklypo vertę pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingai. Bylos duomenimis, teismas, vertindamas žemės sklypą, vadovavosi paties ieškovo pateikta turto vertintojų pažyma (T. 1, b. l. 11), nors atsakovė ir buvo pateikusi pažymą dėl gerokai mažesnės vertės (T. 1, b. l. 36). Naujai pateikta rinkos vertės nustatymo pažyma yra preliminari, turto vertinimas atliktas remiantis prielaidomis (nurodyta pažymoje), todėl ji nepaneigia UAB „Vertkada“ atlikto vertinimo pagal faktinių pirkimo-pardavimo sandorių analogų duomenis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad toks žemės sklypo vertinimas visiškai tenkino ieškovą pirmosios instancijos teisme, todėl laikė, kad nėra pagrindo kitaip vertinti atsakovei natūra paskirto žemės sklypo, nes yra pakankamas pagrindas manyti, jog ieškovo nuomonė pasikeitė dėl to, kad garažas natūra atiteko ne jam. Kitoks vertinimas akivaizdžiai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis nustatytas turtas, įgytas santuokos metu ir pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe, ir dalis, kuriomis šis turtas padalytas, panaikinti ir perduoti šiuos klausimus nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai, pripažindami 60/100 dalių ginčo buto bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Nepagrįsta teismų išvada, kad ieškovas tik daro prielaidą, kad pinigai - 6296,16 rub. - sumokėti 1988 m. balandžio 14 d., nes mokestiniame pranešime nenurodyta, jog būtent tą dieną - 1988 m. balandžio 14-ąją - jie buvo įmokėti. Mokestiniame pranešime nėra aiškiai nurodyta apie pinigų įmokėjimą, tačiau pateikti šį faktą patvirtinantį dokumentą neturėjo galimybės, nes joks dokumentas nebuvo jam išduotas. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės pateikta 194-osios DNSB 2004 m. rugsėjo 30 d. pažyma Nr. 279 (T. 1, b. 1. 31), kuri taip pat grindžiama ne finansiniu dokumentu, bet vadinamosios buhalterinės knygos arba sąrašo (T. 2, b. l. 4) įrašais. 194-osios DNSB 2005 m. vasario 23 d. pažymoje Nr. 62 bendrija pripažįsta, kad pinigų - 6296,16 rub. - įmokėjimą patvirtinančių buhalterinių dokumentų nėra, tačiau nurodo, kad, remiantis sąrašo (pažymoje - buhalterinė knyga) įrašais, ši suma sumokėta 1991 m. IV ketvirtyje (T. 1, b. 1. 31; T. 2, b. 1. 1). Sąraše ties ieškovo pavarde, skiltyje 1991 m. IV ketvirtis, išties yra įrašyta suma 6296,16 rub., tačiau akivaizdu, kad tokie duomenys iš esmės prieštarauja kitiems bendrijos pateiktiems duomenims ir tam pačiam sąrašui. Pagal sąrašo duomenis, už laikotarpį nuo 1988 m. III ketvirčio iki 1991 m. IV ketvirčio, t. y. po santuokos sudarymo, kiekvieną ketvirtį sumokėta po 86,28 rub., iš viso 1121,64 rub. Mokestinis pranešimas Nr. 209 apie įmokėtiną galutinę sumą, remiantis 194-osios DNSB 2005 m. vasario 23 d. pažyma Nr. 62, buvo išrašytas 1988 m. balandžio 14 d. (T. 2, b. 1. 1, 3). Taigi 1991 m. IV ketvirtyje galutinė mokėtina suma negalėjo būti 6296,16 rub., o šalių santuokos metu sumokėta maksimali suma galėjo būti ne daugiau kaip 1121,64 rub. pajaus, todėl ir bendrąja jungtine nuosavybe galėjo būti pripažintos tik 9/100 dalys buto.
2. Teismai nepagrįstai atsisakė priimti ir vadovautis pateiktu preliminariu turto vertinimu, kuriame nustatyta nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vertė. CK 3.119 straipsnyje yra nustatyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje, todėl byloje turėjo būti taikoma preliminaraus turto vertinimo pažymoje 2006 m. birželio 28 d. nustatyta turto rinkos vertė, o ne UAB „Vertkada“ išvada, duota 2004 m. rugpjūčio 17 d.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinio skundo netenkinti, skundžiamus teismų procesinius teismų sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad 60/100 dalių buto buvo išpirkta po santuokos sudarymo bendromis sutuoktinių lėšomis. Atsakovė pažymi, kad byloje nepateikta jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti bendrijos pateiktais duomenimis ir buhalterinės knygos nuorašo (T. 2, b. l. 4) tikrumu. Be to, buhalterinės knygos nuoraše aiškiai nurodyti kiekvienų metų mokėtinos skolos likučiai: 1989 m. sausio 1 d. užfiksuotas 7245,24 rub. likutis, 1990 m. sausio 1 d. - 6900,12 rub., 1991 m. sausio 1 d. - 6555,00 rub.; šie įrašai visiškai paneigia ieškovo teiginį, kad jis sumokėjo 6296,16 rublių įnašą dar iki vedybų, nes, jeigu jis būtų tai padaręs, likučiai nebūtų fiksuojami buhalterinėje knygoje. Atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė keisti žemės sklypo vertę pagal ieškovo apeliacinėje instancijoje pateiktą pažymą, nes, pirma, tai yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, antra, ieškovas pirmosios instancijos teisme prašė remtis jo pateikta pirmąja pažyma, kurios pagrindu ir buvo nustatyta šio nekilnojamojo turto objekto vertė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Šalys sudarė santuoką 1988 m. liepos 2 d.; santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus. Šalių bendras gyvenimas baigėsi 2002 m. rugpjūčio mėnesį. Teismai, spręsdami dėl sutuoktinių turto padalijimo, nustatė, kad šalys santuokoje už bendras lėšas įgijo 60/100 dalių buto, kita dalis buvo sumokėta ieškovo iki santuokos su atsakove sudarymo, todėl iki santuokos nutraukimo už kooperatinį butą sumokėtą iš bendrų santuokinių lėšų pajinių įnašų dalį (60 proc. buto vertės) pripažino bendrąja jungtine šalių nuosavybe; šį turtą natūra paskyrė ieškovui, įpareigojant jį sumokėti atsakovei kompensaciją. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe teismai taip pat pripažino žemės sklypą sodų bendrijoje (pagal turto vertintojų pažymą - 20 000 Lt vertės), kurį natūra paskyrė atsakovei.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą teisės taikymo aspektu keliami teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant sutuoktinių turto teisinį režimą ir įvertinant dalytino ginčo turto vertę, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai 60/100 buto dalių pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, remdamiesi atsakovės pateikta 194-osios DNSB 2004 m. rugsėjo 30 d. pažyma Nr. 279 ir nevertindami jo pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, jog pajų už ginčo butą ieškovas išmokėjo 1988 m. balandžio 14 d., t. y. iki santuokos su atsakove sudarymo. Šie kasacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodymus byloje vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, teismas sprendžia, remdamasis CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ir vėl“ v. UAB „Giedra“; bylos Nr. 3K-3-432/2005). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad po šalių santuokos sudarymo, t. y. po 1988 m. liepos 2 d., trisdešimt devynis mėnesius už butą buvo mokama po 28,76 Lt, o paskutinį 1991 m. ketvirtį buvo sumokėta – 6296,16 Lt suma; buhalterinės knygos nuoraše nurodyti kiekvienų metų mokėtinos skolos likučiai: 1989 m. sausio 1 d. - 7245,24 rub., 1990 m. sausio 1 d. – 6900,12 rub. (T. 2, b. l. 4). Pagrįstai atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad įrašai buhalterinėse knygose paneigia kasatoriaus teiginį, jog jis sumokėjo 6296,16 rublių įnašą iki santuokos sudarymo, nes, jeigu jis būtų tai padaręs, neįmokėto pajaus likučiai nebūtų fiksuojami buhalterinėje knygoje. Vertinant šio įrodymo patikimumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrijos 2005 m. vasario 23 d. pažyma Nr. 62 ir buhalterinės knygos nuorašai buvo pateikti pirmosios instancijos teismo reikalavimu, be to, šie teismui pateikti rašytiniai įrodymai pasirašyti bendrijos pirmininko ir buhalterės (Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų, patvirtintų Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75, 44 punkto k papunktis). Teismai tinkamai įvertino apklausto kaip liudytojo bendrijos pirmininko parodymus ir ieškovo pateiktą mokestinį pranešimą dėl pajaus sumokėjimo datos, nurodydami, kad mokestinio pranešimo duomenys nepatvirtina, jog 1988 m. balandžio 14 d. buvo sumokėta jame nurodyta suma, todėl ir pagal šį pranešimą išduota daugiabučių namų savininkų bendrijos pažyma apie sumokėtą įnašą nelaikytina teisinga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai visapusiškai ištyrė ir įvertino šalių pateiktus, teismo iniciatyva gautus bei kitus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis) ir pagrįstai konstatavo, kad ginčo buto 60/100 dalių buvo įsigyta šalims gyvenant santuokoje ir iš bendrų sutuoktinių lėšų, todėl tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
Dėl bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto vertės nustatymo. Pagal CK 3.119 straipsnį dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galiojo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Rinkos vertė gali būti nustatoma remiantis inventorizaciniais duomenimis, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas vertino ginčo sodo žemės sklypą pagal ieškovo pateiktą UAB ,,Vertkada” išvadą dėl turto vertės, kurioje sodo žemės sklypo nurodyta vertė 20 000 Lt (T. 1, b. l. 11). Ieškovas, teisminio nagrinėjimo metu pateikdamas papildomus procesinius dokumentus teismui ir tikslindamas savo reikalavimus (2006 m. vasario 23 d. pareiškime, 2006 m. gegužės 1 d. atsiliepime į priešieškinį), nurodo tą pačią sodo sklypo vertę, t. y. 20 000 Lt; atsakovė su ieškovo pateikta ir jo parinktų vertintojų nustatyta žemės sklypo verte sutiko. Pažymėtina, kad nurodyti dalytiną (bendrą) turtą, jo kiekį, vertę ir suformuluoti reikalavimą jį padalyti yra ieškovo, bet ne teismo pareiga (CPK 382 straipsnio 1 dalies 4 punktas): ieškovas nurodė bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą – žemės sklypą ir pats pateikė jo vertę pagrindžiančią turto vertintojų pažymą; dėl žemės sklypo vertės bylą nagrinėjant iš esmės ginčo tarp šalių nekilo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nustatyti kitokią nei šalių nurodytą ir neginčijamą žemės sklypo vertę. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad naujai ieškovo pateikta žemės sklypo rinkos vertės nustatymo pažyma yra preliminari, turto vertinimas atliktas remiantis prielaidomis (taip nurodyta pačioje pažymoje), todėl ji nepaneigia turto vertintojų pateiktos pažymos, kurioje nurodyta ginčo turto vertė ir kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir nesant tikslių duomenų apie žymų ginčo turto vertės pasikeitimą, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 3.119 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis turtas natūra yra paskirtas atsakovei, su kuria nustatyta nepilnamečio ieškovo ir atsakovės vaiko gyvenamoji vieta, nepilnamečiam vaikui išlaikyti iš ieškovo priteistas minimalus 175 Lt išlaikymas, mokamas periodinėmis išmokomis kas mėnesį, ir pan. Dėl to pripažintinas nepagrįstu kasacinio skundo argumentas dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo, juolab kad tai yra fakto klausimas, o kasacinis teismas, peržiūrėdamas bylą nagrinėjusių teismų priimtus procesinius sprendimus, tik konstatuoja, kad teismai, aiškindamiesi ginčo turto vertę, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija laiko, kad teismai visapusiškai ištyrę byloje pateiktus įrodymus ir nustatę reikšmingas faktines aplinkybes, atsižvelgę į abiejų šalių turtinę padėtį, tinkamai padalijo santuokoje įgytą šalių turtą pagal CK trečiojoje knygoje Šeimos teisė įtvirtintus kriterijus ir sąlygas.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo naikinti ar keisti teismų priimtus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.