- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-11
- Bylos Nr.
- I3-825-596/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02225-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.), Vita Valeckaitė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- UAB "CIE LT FORGE"
- Atsakovas
- Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos teritorinė muitinė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Užubalio ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Cie LT Forge“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl ataskaitų ir sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Cie LT Forge“ (toliau – ir pareiškėja arba Bendrovė) pateikė skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Teritorinė muitinė) 2021 m. balandžio 1 d. Supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 1LM190211S (toliau – ir Supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 1) ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas arba Departamentas) 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 1A-68 ,,Dėl UAB ,,Cie LT Forge“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1A-68); 2) panaikinti Teritorinės muitinės 2021 m. balandžio 1 d. Supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 1LM190210S (toliau – ir Supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 2) ir Departamento 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 1A-67 ,,Dėl UAB ,,Cie LT Forge“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1A-67).
Paaiškina, kad Teritorinė muitinė atliko supaprastintą patikrinimą dėl pareiškėjos prašymų pripažinti negaliojančiomis elektronines importo deklaracijas (toliau – ir EID) Nr. 21LTLC0100IM003735, Nr. 21LTLC0100IM0022E, Nr. 21LTLC0100IM002152, Nr. 21LTLC0100IM001D99 ir patvirtintose Supaprastinto patikrinimo ataskaitose Nr. 1 bei Nr. 2, pažymėjo, kad prekės išleistos į laisvą apyvartą, taigi nėra ypatingų aplinkybių, dėl kurių minėtas EID galima būtų pripažinti negaliojančiomis. Pareiškėja, nesutikdama su Teritorinės muitinės 2021 m. balandžio 1 d. Supaprastinto patikrinimo ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 argumentais, dėl jų pateikė skundus Departamentui, kuris išnagrinėjęs pareiškėjos skundus nusprendė juos atmesti kaip nepagrįstus, nes juose nurodyta situacija neatitinka Komisijos deleguoto Reglamento (ES) 2015/2446, 2015 m. liepos 28 d. kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (toliau – ir Deleguotasis reglamentas), 148 straipsnyje išdėstytų aplinkybių.
Pareiškėjos vertinimu, Sprendimai Nr. 1A-68 ir Nr. 1A-67 bei Supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 1 ir Nr. 2 buvo priimti nesilaikant viešojo administravimo principų, todėl yra neteisėti ir nepagrįsti. Laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto (nagrinėjamu atveju - Departamento, Teritorinės muitinės) sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant taikomų teisės aktų normas. Viršenybės ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl jo rezultato, todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant administracinio akto (nagrinėjamu atveju – Sprendimo Nr. 1A-68 ir Nr. 1A-67 bei Supaprastintų patikrinimo ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2) teisėtumą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios teisės akto redakcijos 10 straipsnio) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį.
Nurodo, jog remiantis Europos parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, 2013 m. spalio 9 d., kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 174 straipsnio 1 dalimi, jau priimtą muitinės deklaraciją galima pripažinti negaliojančia, jeigu pakanka įrodymų bet kuriuo iš šių atvejų: 1) prekės turi būti nedelsiant pateiktos kitai muitinės procedūrai įforminti; 2) susiklosčius ypatingoms aplinkybėms nebetikslinga prekėms įforminti muitinės procedūrą, kuriai įforminti jos buvo deleguotos. Tačiau Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu nenustatyta kitaip, muitinės deklaracija negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes.
Motyvuojamoji dalis
Atkreipia dėmesį, kad Sąjungos muitinės kodekso 194 straipsnyje įtvirtinta, jog tuo atveju, jei įvykdomos atitinkamos muitinės procedūros įforminimo prekėms sąlygos ir jeigu prekėms jau pritaikyti visi įmanomi apribojimai ir netaikomi jokie draudimai, muitinė išleidžia prekes iš karto, kai patikrinami arba be patikrinimo priimami muitinės deklaracijoje pateikti duomenys. Mano, kad Deleguotojo reglamento 148 straipsnyje nurodytos sąlygos turėjo būti taikomos pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms.
Nurodo, kad 2021 m. vasario 8 d., prašymo pateikimo Teritorinei muitinei metu, už deklaruojamas prekes nebuvo sumokėti importo muitai ir mokesčiai, kadangi EID pateikimo metu nebuvo kvotų ribojimų (jų nematė ir elektroninę importo deklaraciją teikiantis muitinės tarpininko atstovas). Teigia, kad mokestinė prievolė atsirado 2021 m. sausio 19 d., t. y. Teritorinei muitinei patvirtinus Supaprastinto patikrinimo ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2, todėl tai laikytina aplinkybe, kad prekės dar nebuvo išleistos, kaip tai numatyta Sąjungos muitinės kodekso 194 straipsnyje.
Atkreipia dėmesį, kad susiklosčiusia ypatinga aplinkybe laikytinas nebetikslingas prekių įforminimas muitinės procedūrai, mokant muito mokesčius, kai Teritorinė muitinė perskaičiavo importo mokesčių sumą, kuri siekia dešimtis tūkstančius eurų. Teigia, kad jau daugiau kaip dešimt metų importuoja metalo žaliavas, kurias naudoja gamybos procese, vykdydama ilgalaikes tarptautines sutartis, tiekiant iš importuotos metalo žaliavos pagamintus gaminius į kitas Europos Sąjungos valstybes. Tai reiškia, kad gaunamų pajamų ir patiriamų kaštų proporcija yra suderinta tarptautinėmis sutartimis, kurių sąlygų keisti neįmanoma. Taip pat pareiškėja, būdama atsakinga dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, metalo žaliavas į Lietuvos Respubliką įsivežė dar 2020 m. gruodžio mėn. ir sandėliavo muitinės sandėlyje, žinodama faktines aplinkybes dėl tarifinės kvotos taikymo 2021 m. sausio 4 d., t. y. pirmą darbo dieną po Naujųjų metų laisvadienių, atstovaujama kvalifikacinę kompetenciją turinčių muitinės tarpininkų, naudojantis duomenų keitimosi su muitinė programa, teikė deklaracijas importo procedūros įforminimui, tačiau jos nebuvo priimamos dėl neveikiančios duomenų keitimosi programos, apie kurios gedimą muitinės tarpininko pranešimu buvo informuotas Muitinės informacinių sistemų centras.
Pareiškėja cituoja Tarifinių kvotų administravimo muitinėje taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1B-289 ,,Dėl tarifinių kvotų administravimo muitinėje taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 31, 33 punktų bei 33.1 ir 33.2 papunkčių nuostatas ir nurodo, kad atsižvelgiant į minėtas Taisyklių nuostatas buvo galimybė tenkinti pareiškėjos prašymus dėl deklaracijų pripažinimo negaliojančiomis, juolab, kad teikiant EID duomenų apie tai, kad kvota yra tapusi kritine ar yra išnaudota, informacijos nebuvo. Minėtos aplinkybės nepriklausė nuo pareiškėjos valios, kadangi LITAR duomenų bazėje nebuvo informacijos, jog tarifinė kvota išnaudota. Teritorinė muitinė, priimdama nepalankų sprendimą, taip pat neįvertino aplinkybės, kad teikiant elektroninę importo deklaraciją neveikė muitinės duomenų keitimosi programa (įrodymai buvo pateikti).
Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais dėl VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios teisės akto redakcijos 10 straipsnis) ir nurodo, kad Departamentas, priimdamas skundžiamus Sprendimą Nr. 1A-68 bei Sprendimą Nr. 1A-67, turėjo užtikrinti visų objektyvų aplinkybių įvertinimą, jų pagrįstumą, tačiau to nepadarė, todėl remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, yra pagrindas juos panaikinti, nustačius, kad administraciniai sprendimai yra nepakankamai motyvuoti, priimti neįvertinus visų su ginču susijusių aplinkybių, todėl nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais. Papildomai nurodė, kad iš atsakovo pateiktų papildomų dokumentų matyti, jog kvotinės deklaracijos buvo perkeltos į tarifinių kvotų sistemą tik 2021 m. sausio 5 d. ir Europos Komisija apie kvotos išnaudojimą pranešė tik 2021 m. sausio 8 d., taigi visą šį laiką Teritorinė muitinė, nepateikdama tam skirtoje sistemoje duomenų apie pasikeitusią informaciją, sudarė sąlygas deklaracijų teikėjams nepagrįstai tikėtis, jog galės pasinaudoti tarifine kvota, nors ji jau buvo išnaudota. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes pažymėjo, kad akivaizdu, jog susiklostė ypatingos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai buvo netikslinga įforminti išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą, nes prekės buvo laikino saugojimo režime ir pareiškėja jau galėjo jas išleisti į apyvartą. Kitaip tariant, pareiškėja pateko į situaciją, kuomet Teritorinė muitinė, remdamasi sistemoje pateiktais duomenimis, leido pasinaudoti kvota, o pareiškėjai pateikus deklaracijas pranešė, kad kvota išnaudota, pateiktų deklaracijų nebėra galimybės anuliuoti ir pareiškėja turi sumokėti 25 % muito mokestį, nes prekės jau išleistos į apyvartą. Akcentavo, kad dėl to, jog atsakovo administruojamoje sistemoje nebuvo atnaujinta informacija, pareiškėja buvo suklaidinta ir pateko į mokestine prasme nepalankią situaciją, kadangi žinodama, kad teks mokėti 25 % muito mokestį, deklaracijų nebūtų teikusi. Neaišku, dėl ko pareiškėjos 2021 m. vasario 5 d. pateiktas prašymas buvo išnagrinėtas tik 2021 m. balandžio 1 d., t. y. dėl kokių priežasčių buvo tiek laiko delsiama. Apibendrindamas pabrėžė, jog susiklosčiusiai situacijai taikytinos Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos, taip pat, kad atsakovas netinkamai administravo tarifinių kvotų sistemą, todėl skundžiamos ataskaitos ir sprendimai turėtų būti panaikinti kaip nepagrįsti.
Atsakovas Departamentas atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka. Nurodo, kad pareiškėjos skundo argumentai, jog susidarė ypatingos aplinkybės, dėl kurių EID Nr. 21LTLC0100IM0022E, Nr. 21LTLC010OIMOO2152, Nr. 21LTLC0100IM001D99 bei Nr. 21LTLC0100IM003735 turi būti pripažintos negaliojančiomis, yra nepagrįsti ir neteisingi.
Teigia, kad tiek skunduose Teritorinei muitinei bei Departamentui, tiek ir skunde teismui, pareiškėja nurodo tas pačias aplinkybes, kuriomis remdamasi prašo pripažinti aukščiau išvardintas EID negaliojančiomis, t. y. prašymą grindžia Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatomis (kai susiklosčius ypatingoms aplinkybėms netikslinga prekėms įforminti muitinės procedūrą, kuriai įforminti buvo deklaruotos).
Atkreipia dėmesį, kad ypatingomis aplinkybėmis pareiškėja laiko aplinkybes, kuriomis remiantis jai nebuvo suteikta tarifinė kvota, tačiau Teritorinė muitinė, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus prašymus, nenustatė ypatingų aplinkybių, dėl kurių galėtų EID Nr. 21LTLC0100IM0022E, Nr. 21LTLC0100IM002152, Nr. 21LTLC0100IM001D99 ir Nr. 21LTLC0100IM003735 pripažinti negaliojančiomis. Nurodė, jog duomenys apie tarifines kvotas pateikiami Europos Komisijos interneto svetainėje kvotų sistemoje. Iš Europos Komisijos gauti duomenys apie tarifinių kvotų suteikimą kiekvieną dieną įkeliami į Tarifinių kvotų sistemą ir į LITAR, todėl pareiškėja, vykdydama verslą ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos ir Europos Komisijos interneto svetainėse skelbiamą ir kasdien atnaujinamą aktualią informaciją apie tarifines kvotas, tame tarpe ir aktualų jų kiekį, prisiėmė ir su vykdomu verslu susijusią riziką (jeigu tarifines kvotos likutis yra nepakankamas arba kvota yra kritinė, galima nedeklaruoti importuojamų plieno produktų išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai) dėl galinčių atsirasti papildomų mokesčių Europos Komisijai paskirsčius nelengvatinę tarifinę kvotą Nr. 098863. Taigi, šios aplinkybės negalėjo būti laikomos ypatingomis.
Pažymi, kad pareiškėja prašymus EID pripažinti negaliojančiomis muitinei pateikė ne muitinio įforminimo metu, o išleidus prekes, todėl nagrinėjamu atveju aktuali Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad jeigu nenustatyta kitaip, muitinės deklaracija negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes.
Nurodo, kad muitinės deklaracijų pripažinimas negaliojančiomis išleidus prekes reglamentuotas Deleguotojo reglamento 148 straipsnyje, kuriame išdėstytos aplinkybės, kurioms esant ir tenkinant minėtame straipsnyje numatytus reikalavimus importo muitinės deklaracijos gali būti pripažintos negaliojančiomis išleidus prekes. Mano, kad pareiškėjos prašymai pripažinti EID negaliojančiomis neatitiko Sąjungos muitinės kodekso 148 straipsnyje nustatytų sąlygų, todėl Teritorinė muitinė pagrįstai jų netenkino.
Atkreipia dėmesį, kad skunde pareiškėja nurodo argumentus (dėl tarifinės kvotos taikymo), kuriais grindė savo nesutikimą su mokestinės prievolės įregistravimu Teritorinės muitinės 2021 m. sausio 19 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitomis Nr. 1LM190035S ir Nr. 1LM190037S, kurios buvo patvirtintos Departamento 2021 m. kovo 12 d. sprendimais Nr. 1A-34 ir 1A-35, kurie teisės aktų nustatyta tvarka skųsti nebuvo.
Departamento nuomone, tiek skundžiamos Teritorinės muitinės Supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 1 ir Nr. 2, tiek ir Departamento Sprendimai Nr. 1A-67, Nr. 1A-68 yra priimti atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikius ginčui aktualias teisės normas, todėl jų naikinti nėra pagrindo, o pareiškėjos skundo argumentai, kad skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti bei neatitinkantys VAĮ įtvirtintų principų, vertintini kritiškai, siekiant išvengti privalomo papildomai apskaičiuotų mokesčių mokėjimo, todėl tenkinti pareiškėjos skundo nėra pagrindo.
Departamentas 2022 m. rugsėjo 5 d. teismui 2022 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. (4.7 Mr)3BE-5046 ,,Dėl paklausimo administracinėje byloje Nr. 13-825-596/2022“ pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl tarifinės kvotos Nr. 09.8863 ir informacijos apie jos būklę deklaracijų pateikimo metu. Paaiškino, kad tarifinėms kvotoms valdyti yra sukurta ir naudojama elektroninė sistema, kurios pagalba informacijos apie tarifinių kvotų prašymus, grąžinimus, skirstymo rezultatus apsikeitimas vyksta automatiniu būdu nacionalinių ir Europos Komisijos sistemų priemonėmis Sąsajos su Europos Sąjungos duomenų perdavimo tinklu (toliau – ir CCN/CSI tinklas) priemonėmis. Nurodė teisinį reglamentavimą, kuris nustato duomenų apie tarifines kvotas perdavimą bei jų skirstymą. Atkreipė dėmesį, kad tarifinės kvotos Nr. 09.8863 kiekio likučio pakako tik muitinės deklaracijoms, kurių išleidimo į laisvą apyvartą procedūra įforminta 2021 m. sausio 1 d. – 2021 m. sausio 4 d. (t. y. toms deklaracijoms, kurios pagal 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklės), 49 straipsnio 3 dalį laikytinos priimtomis 2021 m. sausio 4 d.). LITAR sistemos ekrano vaizde matyti, kad tarifinė kvota Nr. 09.8863 išnaudota 2021 m. sausio 4 d. EK DG TAXUD duomenys iš TARIC į LITAR perduoti 2021 m. sausio 8 d. (14:24:45 val.) po EK pirmojo tarifinių kvotų skirstymo.
Pažymėjo, kad tik Europos Komisijai paskirsčius tarifines kvotas ir perdavus EK DG TAXUD duomenis iš TARIC į LITAR yra atnaujinami duomenys LITAR sistemoje, atitinkamai LITAR-web (LITAR internetinio publikavimo modulis) pateikia aktualią tos dienos informaciją. Akcentavo, kad vykdant verslą ir atsižvelgiant į Lietuvos ir Europos Komisijos interneto svetainėse skelbiamą ir nuolat atnaujinamą aktualią informaciją apie tarifines kvotas, tame tarpe ir aktualų kiekį, prisiimama ir su vykdomu verslu susijusi rizika. Tarifinės kvotos tikslesnį likutį galima matyti EK DG TAXUD QUOTA2 sistemoje prie nuorodos „Bendras galimas/laukiamas paskirstymas“ (šia informacija disponuoja ir viešai skelbia EK DG TAXUD, kuris gauna visų valstybių narių prašymus), t. y. pateiktą visą ES pašymų kiekį, kurio EK DG TAXUD dar nepaskyrė. Jei visas laukiamas kiekis viršija kiekį, nurodytą „Balanse“, arba net jį pasiekia, tai turėtų būti laikoma įspėjimu, kad kvota netrukus bus išnaudota, todėl importuotojai gali nuspręsti nedeklaruoti importuojamų produktų išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai įforminti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytas argumentais. Papildomai nurodė, kad pareiškėjos atveju Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos, nes prekės jau yra išleistos į laisvą apyvartą. Pabrėžė, kad pareiškėja ne vienerius metus užsiimdama verslu ir importuodama prekes negauna kvotos jau ne pirmą kartą, taigi jai kvotų administravimo sistema yra žinoma. Atkreipė dėmesį, kad kvotų administravimo sistema yra aprašyta Sąjungos muitinės kodekse bei Departamento kvotų administravimo taisyklėse, kuriose paaiškinta kaip ir kelintą dieną yra skirstoma kvota, taip pat kaip yra teikiami duomenys. Pažymėjo, kad remtis tuo, jog sistemoje nebuvo duomenų, apie tai, kad kvotos nebėra, neteisinga, nes tuo metu sistemoje tokių duomenų ir negalėjo būti. Pareiškėjai, kaip verslu užsiimančiam subjektui, turėtų būti žinoma, kad tai ar kvota yra, ar jos nėra, priklauso nuo to, kiek importuotojų laukia kartu su ja. Be to, duomenis galima tikrinti Europos Komisijos sistemoje. Nurodė, kad nors pareiškėja teigia, kad buvo padaryti pažeidimai, konkrečiai kokie tai pažeidimai taip ir neįvardijo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo ir panaikinti skundžiamas ataskaitas ir sprendimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Teritorinė muitinė atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka. Pažymi, jog pritaria ir palaiko Departamento atsiliepime išdėstytą poziciją ir argumentus.
Nurodo, kad pareiškėjos skunde išdėstyti motyvai, kuriais remiantis prašoma panaikinti Departamento sprendimus ir Teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitas, yra nepagrįsti. Paaiškina, kad Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 1 dalies b papunktis taikomas tik priimtoms muitinės deklaracijoms, o nagrinėjamu atveju importo deklaracijos jau yra išleistos, o Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nenustatyta kitaip, muitinės deklaracija negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes. Deleguotojo reglamento 148 straipsnis patikslina Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 2 dalies nuostatas ir numato aplinkybes, kurioms esant importo muitinės deklaracijos gali būti pripažintos negaliojančiomis išleidus prekes. Atkreipia dėmesį, kad minėtame straipsnyje pateiktos aplinkybės, neatitinka nagrinėjamos situacijos (netarifinės kvotos nesuteikimas dėl jos išnaudojimo).
Apibendrindamas akcentuoja, kad Departamentas įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, taigi priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl tenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo.
Trečiasis suinteresuoti asmuo teismo posėdyje, apie kurį buvo pranešta tinkamai, nedalyvavo.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento sprendimų Nr. 1A-67 ir Nr. 1A-68 bei Teritorinės muitinės Supaprastinto patikrinimo ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 teisėtumo ir pagrįstumo.
Proceso dalyvių paaiškinimais ir rašytine bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėja 2021 m. vasario 8 d. Teritorinei muitinei pateikė 2021 m. vasario 5 d. prašymą Nr. 02-21-06 ,,Dėl elektroninių importo deklaracijų pripažinimo negaliojančiomis“, kuriame buvo paaiškinta, jog 2021 m. sausio 5 d. forminant deklaraciją Nr. 21LTLC0100IM003735 susiklostė ypatingos aplinkybės, dėl kurių netikslinga įforminti muitinės išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą, todėl prašoma pripažinti negaliojančia elektroninę importo deklaraciją Nr. 21LTLC0100IM003735 bei leisti įforminti laikino saugojimo muitinės procedūrą. Pareiškėja 2021 m. vasario 8 d. Teritorinei muitinei taip pat pateikė 2021 m. vasario 5 d. prašymą Nr. 02-21-27 ,,Dėl elektroninių importo deklaracijų pripažinimo negaliojančiomis“, kuriame nurodė, jog 2021 m. sausio 4 d. forminant deklaracijas Nr. 21LTLC0100IM001D99, Nr. 21LTLC0100IM002152, Nr. 21LTLC100IM0022E3 susiklostė ypatingos aplinkybės, dėl kurių netikslinga įforminti muitinės išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą, taigi pareiškėja, būdama deklaruotų prekių gavėju, prašo pripažinti negaliojančiomis elektronines importo deklaracijas Nr. 21LTLC0100IM001D99, Nr. 21LTLC0100IM002152, Nr. 21LTLV100IM0022E3 bei leisti įforminti laikino saugojimo muitinės procedūrą prekėms, deklaruotoms elektroninėmis importo deklaracijomis.
Teritorinė muitinė 2021 m. vasario 24 d. pranešimu tikrinamam asmeniui apie galimą nepalankų sprendimą vykdant supaprastintą patikrinimą Nr. (9.13)11D-2057 informavo pareiškėją apie galimo nepalankaus Teritorinės muitinės sprendimo priėmimą dėl prašymo pripažinti negaliojančiomis deklaracijas Nr. 21LTLC0100IM001D99, Nr. 21LTLC0100IM002152, Nr. 21LTLC100IM0022E3. Paaiškino, jog pareiškėjos prašyme nurodyta situacija neatitinka Deleguotojo reglamento 148 straipsnyje išdėstytų aplinkybių, kurioms esant ir tenkinus minėtame straipsnyje nustatytus reikalavimus, importo muitinės deklaracijos gali būti pripažintos negaliojančiomis išleidus prekes bei prašė pateikti savo nuomonę dėl nurodytos informacijos. 2021 m. vasario 24 d. pranešimu tikrinamam asmeniui apie galimą nepalankų sprendimą vykdant supaprastintą patikrinimą Nr. (9.13)11D-2058 Teritorinė muitinė informavo pareiškėją apie galimą nepalankų sprendimą dėl prašymo pripažinti negaliojančia elektroninę importo deklaraciją Nr. 21LTLC0100IM003735, nes prašyme nurodyta situacija neatitinka Deleguotojo reglamento 148 straipsnyje išdėstytų aplinkybių bei prašė pateikti savo nuomonę dėl nurodytos informacijos.
Pareiškėja 2021 m. kovo 22 d. pateikė nuomonę dėl pranešimo tikrinamam asmeniui apie galimą nepalankų sprendimą vykdant supaprastintą patikrinimą Nr. 02-21-16. Nurodė, kad Deleguotojo reglamento 148 straipsnis netaikytinas Bendrovės situacijai, todėl negali būti pagrindu nepalankiam sprendimui priimti. Pažymėjo, kad prašymas pripažinti negaliojančiomis elektronines importo deklaracijas Nr. 21LTLC0100IM001D99, Nr. 21LTLC0100IM002152, Nr. 21LTLC100IM0022E3 yra grindžiamas Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsniu. Atkreipė dėmesį, kad dėl priimtos supaprastinto patikrinimo ataskaitos, kuria priskaičiuoti importo mokesčiai pagal minėtas elektronines importo deklaracijas, pareiškėja pateikė skundą Departamentui, todėl, išnagrinėjus skundą, galimas (arba negalimas) ypatingų aplinkybių pripažinimas, taigi tikslingiausia stabdyti prašymo nagrinėjimą.
Pareiškėja 2021 m. kovo 23 d. pateikė nuomonę dėl pranešimo tikrinamam asmeniui apie galimą nepalankų sprendimą vykdant supaprastintą patikrinimą Nr. 02-21-18, kurioje, kaip ir pateiktoje 2021 m. kovo 22 d., pažymėjo, kad prašymas pripažinti negaliojančia elektroninę importo deklaraciją Nr. 21LTLC0100IM003735 yra grindžiamas Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsniu, taigi Deleguotojo reglamento 148 straipsnis netaikytinas. Atkreipė dėmesį, kad dėl priimtos supaprastinto patikrinimo ataskaitos, kuria priskaičiuoti importo mokesčiai pagal elektroninę importo deklaraciją Nr. 21LTLC0100IM003735, pareiškėja pateikė skundą Departamentui, todėl, išnagrinėjus skundą, galimas (arba negalimas) ypatingų aplinkybių pripažinimas, taigi tikslingiausia stabdyti prašymo nagrinėjimą.
Teritorinė muitinė 2021 m. balandžio 1 d. priėmė Supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 1LM190210S, kuria pareiškėjos prašymą pripažinti negaliojančiomis elektronines importo deklaracijas Nr. 21LTLC0100IM001D99, Nr. 21LTLC0100IM002152, Nr. 21LTLC100IM0022E3 atmetė. Pažymėjo, kad Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 1 dalies b punktas, kuriuo prašyme remiasi pareiškėja, taikomas tik priimtoms muitinės deklaracijoms, kai tuo tarpu prašyme aptariamos importo deklaracijos jau yra išleistos, o Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei nenustatyta kitaip, muitinės deklaracija negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes. Remdamasi tomis pačiomis aplinkybėmis, Teritorinė muitinė 2021 m. balandžio 1 d. priėmė Supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 1LM190211S, kuria atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą pripažinti negaliojančia elektroninę importo deklaraciją Nr. 21LTLC0100IM003735.
Pareiškėja, nesutikdama su Teritorinės muitinės Supaprastinto patikrinimo ataskaitomis Nr. 1 ir Nr. 2, 2021 m. balandžio 16 d. Departamentui pateikė skundą Nr. 02-21-27 ,,Dėl 2021-04-01 Klaipėdos teritorinės muitinės Supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 1LM190211S“ bei skundą Nr. 02-21-28 ,,Dėl Klaipėdos teritorinės muitinės Supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 1LM190210S“, kuriuose nurodė, jog nesutinka su Supaprastintų ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 argumentais ir mano, kad jos buvo patvirtintos neteisingai taikant teisės aktų normas, yra lakoniškos ir nepagrįstos. Pareiškėjos įsitikinimu, forminant deklaracijas Nr. 21LTLC0100IM003735, Nr. 21LTLC0100IM001D99, Nr. 21LTLC0100IM002152, Nr. 21LTLC100IM0022E3 susiklostė ypatingos aplinkybės, dėl kurių netikslinga įforminti muitinės išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą. Pažymėjo, kad prašymų pateikimo Teritorinei muitinei metu už deklaruojamas prekes nebuvo sumokėti importo muitai ir mokesčiai, todėl tai laikytina aplinkybe, kad prekės nėra išleistos taip, kaip tai numatyta Sąjungos muitinės kodekso 194 straipsnyje. Nurodė, kad minėtos elektroninės importo deklaracijos buvo teikiamos siekiant pasinaudoti nelengvatine tarifine kvota Nr. 098863. Duomenų apie tai, kad kvota yra tapusi kritine ir ar yra išnaudota, nebuvo. Šios aplinkybės buvo nepriklausančios nuo pareiškėjos valios, kadangi LITAR duomenų bazėje nebuvo informacijos, kad kvota išnaudota. Ši aplinkybė, pareiškėjos nuomone, laikytina ypatinga aplinkybe, dėl kurios netikslinga įforminti muitinės išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Departamento prašė panaikinti Supaprastinto patikrinimo ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2 bei pavesti Teritorinei muitinei priimti naują sprendimus.
Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunduose išdėstytas aplinkybes, 2021 m. gegužės 24 d. priėmė sprendimą Nr. 1A-67 ,,Dėl UAB ,,Cie LT Forge“ skundo“ ir sprendimą Nr. 1A-68 ,,Dėl UAB ,,Cie LT Forge“ skundo“, kuriais nusprendė pareiškėjos skundus atmesti kaip nepagrįstus. Minėtuose sprendimuose nurodė, kad pareiškėja, vykdydama verslą turėtų atsižvelgti į Lietuvos ir Europos Komisijos interneto svetainėse skelbiamą ir kasdien atnaujinamą aktualią informaciją apie tarifines kvotas, tame tarpe ir aktualų kiekį, prisiima ir su vykdomu verslu susijusią riziką, todėl susiklosčiusi situacija nelaikytina ypatingomis aplinkybėmis. Taip pat pažymėjo, kad prašymuose pripažinti importo deklaracijas negaliojančiomis minimų importo deklaracijų Nr. 21LTLC0100IM003735, Nr. 21LTLC0100IM001D99, Nr. 21LTLC0100IM002152, Nr. 21LTLC100IM0022E3 būsena Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje nurodyta - „Išleista“, o remiantis Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 2 dalimi, jeigu nenustatyta kitaip, muitinės deklaracija negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes. Nurodė, kad pareiškėjos skunduose nurodyta situacija taip pat neatitinka Deleguotojo reglamento 148 straipsnyje išdėstytų aplinkybių, kurioms esant ir tenkinant minėtame straipsnyje numatytus reikalavimus importo muitinės deklaracijos gali būti pripažintos negaliojančiomis išleidus prekes.
Pareiškėja, nesutikdama su Teritorinės muitinės Supaprastinto patikrinimo ataskaitomis Nr. 1 ir Nr. 2 bei Departamento Sprendimais Nr. 1A-67 ir Nr. 1A-68, kreipėsi į teismą, prašydama juos panaikinti.
Nagrinėjamu atveju aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 952/2013, nustatančiame Sąjungos muitinės kodeksą, 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos bei Tarifinių kvotų administravimo muitinėje taisyklėse, patvirtintose Departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1B-289 ,,Dėl tarifinių kvotų administravimo muitinėje taisyklių patvirtinimo“.
Tarifinė kvota – Europos Sąjungos teisės aktų nustatytas tam tikras prekių kiekis, išreikštas natūriniais matavimo vienetais arba verte, kuris gali būti importuotas per nustatytą laikotarpį taikant mažesnę muito normą, negu nustatyta Bendrojo muitų tarifo arba lengvatiniais susitarimais (Taisyklių 3.5. punktas). Tarifinės kvotos galiojimo laikotarpis – ES teisės aktų nustatytas laikotarpis, per kurį asmuo gali pasinaudoti tarifine kvota, jeigu tarifinė kvota neišnaudota (Taisyklių 3.6. punktas). Tarifinių kvotų administravimas – muitinės formalumų ir duomenų mainų visuma, kuria siekiama paskirstyti tarifines kvotas chronologine tvarka pagal kvotuojamų prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaracijų priėmimo datą (Taisyklių 3.7. punktas).
Europos Sąjungoje tarifinės kvotos skirstomos vadovaujantis pirmumo principu („first come first serve“). Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarifinės kvotos, kurias leista naudoti pagal Sąjungos teisės aktus, kuriuose daroma nuoroda į šiame straipsnyje ir šio reglamento 50–54 straipsniuose nurodytą administravimo metodą, valdomos chronologine tvarka pagal išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaracijų priėmimo datą. Tų pačių taisyklių 51 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekiai pagal tarifines kvotas negali būti skirstomi anksčiau nei antrą darbo dieną po muitinės deklaracijos, kurioje deklarantas paprašė leisti pasinaudoti tarifine kvota, priėmimo dienos. Taigi, Europos Komisija tarifines kvotas skirsto Europos Sąjungos mastu chronologine tvarka pagal muitinės deklaracijos kvotuojamų prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai įforminti priėmimo muitinės įstaigoje datą, kiek tai leidžia atitinkamos tarifinės kvotos likutis. Duomenys apie tarifinės kvotas iš Europos Komisijos kasdienių sukurtų TARIC failų, atnaujinančių LITAR, į LITAR modulį įkeliami kasdien arba Europos Komisija valstybėms narėms pateikia naujus duomenis apie tarifinės kvotas, kai jos pasikeičia. Iš Europos Komisijos gautas duomenų rinkinys su atsakymais apie tarifinių kvotų suteikimą kiekvieną darbo dieną įkeliamas į Tarifinių kvotų sistemą (toliau – ir TKS).
Pareiškėja skunde teismui nurodo, kad priimtos Supaprastinto patikrinimo ataskaitos ir Sprendimai turėtų būti panaikinti, nes buvo pažeistos administracinės procedūros, susijusios su EID administravimu. Atkreipia dėmesį, kad teikiant EID duomenų, apie tai, kad kvota yra tapusi kritine ar kad yra išnaudota, nebuvo. Teigia, kad jei kvota būtų kritinio statuso, pareiškėjai nebūtų buvę leista teikti EID, nes elektroninė sistema to nebūtų leidusi automatiškai. Pareiškėjos teigimu, atsakovo veiksmai, kuomet pareiškėjai leidus pateikti EID, vėliau ji buvo informuota, kad kvota išnaudota ir pareiškėja turi mokėti 25 % muito mokestį, laikytini susiklosčiusiomis ypatingomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjos prašymai pripažinti negaliojančiomis EID turėjo būti tenkinami remiantis Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 1 dalies b punktu.
Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnis nustato atvejus, kai muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad deklaranto prašymu jau priimtą muitinės deklaraciją muitinė pripažįsta negaliojančia, jeigu jai pakanka įrodymų bet kuriuo iš šių atvejų: a) prekės turi būti nedelsiant pateiktos kitai muitinės procedūrai įforminti; b) susiklosčius ypatingoms aplinkybėms nebetikslinga prekėms įforminti muitinės procedūrą, kuriai įforminti jos buvo deklaruotos. Tačiau jeigu muitinė yra pranešusi deklarantui apie savo ketinimą patikrinti prekes, prašymas pripažinti muitinės deklaraciją negaliojančia nepriimamas, kol šis tikrinimas neatliktas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu nenustatyta kitaip, muitinės deklaracija negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes.
Atkreiptinas dėmesys, jog kaip ir savo atsiliepime nurodo atsakovas, duomenys apie tarifines kvotas pateikiami Europos Komisijos interneto svetainėje kvotų sistemoje. Iš Europos Komisijos gauti duomenys apie tarifinių kvotų suteikimą kiekvieną dieną įkeliami į Tarifinių kvotų sistemą ir į LITAR. Informacija apie tarifines kvotas skelbiama LITAR interneto svetainėje, esančioje Lietuvos Respublikos muitinės interneto tinklalapyje, ji prieinama adresu http://litarweb.cust.lt. LITAR interneto svetainėje skelbiamas tarifinės kvotos numeris, galiojimo laikotarpis, pradinis ir aktualus kiekis, išnaudojimo ir blokavimo datos, sustabdymo laikotarpis, kritinio statuso atsiradimo data, paskutinio importo data paskirstyme ir tarifinę kvotą nustatantis teisės aktas. Taigi, vien aplinkybė, kad EID pateikimo dieną neveikė Muitinės duomenų keitimosi sistema, nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėja neturėjo galimybės gauti informaciją apie tarifinės kvotos Nr. 098863 kiekius. Be to, pareiškėja importo veiklą vykdo ne vienerius metus, todėl turėdama visas galimybes naudotis aktualia informacija apie tarifines kvotas, jų aktualų kiekį, prisiima ir su vykdomu verslu susijusią riziką. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog nustačiusi, kad tarifinės kvotos likutis yra nepakankamas arba kvota yra kritinė, pareiškėja galėjo nuspręsti nedeklaruoti EID nurodytų prekių išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai dėl galinčių atsirasti papildomų mokesčių Europos Komisijai paskirsčius nelengvatinę tarifinę kvotą Nr. 098863, todėl pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji nežinojo apie nelengvatinės tarifinės kvotos Nr. 098863 išnaudojimą, nelaikytina ypatinga aplinkybe Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.
Pažymėtina, kad kaip yra neginčytinai nustatyta byloje, pareiškėjos EID deklaruotos prekės prašymo pateikimo dieną (2021 m. vasario 5 d.) buvo išleistos į laisvą apyvartą, todėl pagal Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 2 dalį, jeigu nenustatyta kitaip, muitinės deklaracija negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes. Nors pareiškėja skunde akcentuoja, kad prašymo pateikimo metu, t. y. 2021 m. vasario 5 d., už deklaruojamas prekes nebuvo sumokėti importo mokesčiai, kadangi EID pateikimo metu nebuvo nustatyta kvotų ribojimų, o mokestinė prievolė atsirado tik po Teritorinės muitinės atliktų mokestinių patikrinimų, todėl tai laikytina aplinkybe, kad prekės dar nebuvo išleistos kaip numatyta Sąjungos muitinės kodekso 194 straipsnyje, šis pareiškėjos argumentas laikytinas nepagrįstu. Sąjungos muitinės kodekso 194 straipsnyje nustatyta, kad jeigu įvykdomos atitinkamos muitinės procedūros įforminimo prekėms sąlygos ir jeigu prekėms jau pritaikyti visi įmanomi apribojimai ir netaikomi jokie draudimai, muitinė išleidžia prekes iš karto, kai patikrinami arba be patikrinimo priimami muitinės deklaracijoje pateikti duomenys.
Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad jos atžvilgiu turi būti taikomos Deleguotojo reglamento 148 straipsnio nuostatos.
Deleguotojo reglamento 148 straipsnyje nustatyta, kad importo muitinės deklaracijos gali būti pripažintos negaliojančiomis išleidus prekes: 1) jeigu nustatoma, kad prekės per klaidą buvo deklaruotos muitinės procedūrai, pagal kurią atsiranda importo skola muitinei, įforminti, o turėjo būti deklaruotos kitai muitinės procedūrai įforminti; 2) jeigu nustatoma, kad įforminant muitinės procedūrą, pagal kurią atsiranda importo skola muitinei, per klaidą buvo deklaruotos ne tos prekės; 3) jeigu prekės, parduotos pagal nuotolinės prekybos sutartį, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES (1)2 straipsnio 7 dalyje, buvo išleistos į laisvą apyvartą ir yra grąžinamos; jeigu Sąjungos prekės per klaidą buvo deklaruotos ne Sąjungos prekėms taikomai muitinės procedūrai įforminti, o jų kaip Sąjungos prekių muitinis statusas vėliau buvo įrodytas pateikiant T2L, T2LF arba muitinį prekių manifestą; 4) jeigu prekės per klaidą buvo deklaruotos pateikiant daugiau kaip vieną muitinės deklaraciją; 5) jei pagal Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalį suteiktas atgaline data taikomas leidimas. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad šiuo atveju egzistuoja bent viena iš šių sąlygų.
Pažymėtina, jog pareiškėja pateikė muitinei ginčo EID išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai. Tai, kad, anot pareiškėjos, EID pateikimo metu ji neturėjo informacijos apie netarifinės kvotos kiekius, nereiškia, kad EID pateikta per klaidą. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalimi, asmuo, pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją, prisiima atsakomybę už deklaracijoje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą, visų deklaraciją papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą, taip pat visų pareigų, susijusių su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu konkrečioms prekėms arba su operacijomis, kurias leista atlikti, vykdymą. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja prašyme dėl EID pripažinimo negaliojančiomis nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių neturėtų būti taikomos Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, jei pareiškėja mano, jog dėl Muitinės duomenų keitimosi programos neveikimo ji patyrė žalą, ji turi teisę kreiptis į teismą dėl jos atlyginimo, reikšdama savarankišką reikalavimą.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamos Teritorinės muitinės Supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 1 ir Nr. 2 bei Departamento Sprendimas Nr. 1A-67 bei Sprendimas Nr. 1A-68 priimti įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, viešojo administravimo objektyvumo ir teisės viršenybės principų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl ji neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Cie LT Forge“ skundą atmesti.
Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.