- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-30
- Bylos Nr.
- A-2308-502/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01460-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Artūras Drigotas, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- J. L.
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Registrų centras
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centras dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. VILKS 584 (toliau – ir Teritorinio registratoriaus sprendimas); 2) įpareigoti atlikti veiksmus, įregistruojant 1999 m. gegužės 27 d. sutarties Nr. 9-G (toliau – ir Sutartis) pagrindu įgytas patalpas; 3) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. cspr1-61 (toliau – ir Centrinio registratoriaus sprendimas).Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė papildyti registro duomenis, t. y. patalpas, esančias gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), požeminėje stovėjimo aikštelėje (toliau – ir Patalpos), registruoti kaip atskirą objektą arba kaip buto Nr. 4 priklausinį. Teigė, kad Sutartis patvirtina, jog namo statytojas įsipareigojo automobilių stovėjimo vietas, pažymėtas Nr. 1, 2, 3, bei prie jų 4 kv. m plotą sandėliukui, atskirti nuo bendro naudojimo patalpų sumūryta siena. Pažymėjo, kad atsakovas nesivadovavo pateiktais dokumentais apie pareiškėjo įsigytą nekilnojamąjį turtą bei netinkamai taikė teisės aktus. Pabrėžė, kad pagal Sutartį įsigijo konkrečias vietas, atskirtas nuo bendro naudojimo patalpų, o registratorius jas nepagrįstai įregistravo kaip bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę. Toks nuosavybės įteisinimas neatitinka tikrovės ir pažeidžia patalpos savininko teises naudotis nuosavybės teise. Pareiškėjas nurodė, kad statytojas – (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo statybos bendrija (toliau – ir GNSB) ir E. L. pasirašė atskirą sutartį dėl automobilio stovėjimo vietų įrengimo aikštelėje. Statytojas 2002 m. sausio 22 d. pažymoje (toliau – ir Pažyma) nurodė, kad E. L. su statytoju pilnai atsiskaitė, jokių pretenzijų jai neturi. Teigė, kad atsakovas nevertino pareiškėjo pateiktų dokumentų. Nesutiko su atsakovo argumentais, kad registracijai reikalingas savivaldybės leidimas. Be to, atsakovas nepagrįstai reikalauja automobilių stovėjimo vietoms atskiro adreso, kadangi vietos nurodytos Sutartyje. Pažymėjo, kad asmeniui, neturinčiam buto (duomenys neskelbtini) name, atsakovas 2003 m. kovo 5 d. įregistravo automobilių stovėjimo vietą požeminėje dalyje, kaip atskirą objektą, be pažymos ir registracijai reikalingų dokumentų. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad ginčijami Teritorinio ir Centrinio registratorių priimti sprendimai yra teisėti, nes į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys apie butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, dokumento dėl negyvenamosios patalpos – 36,62 kv. m ploto garažo bokso, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Garažo boksas) su bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta R1-1 (424/10000 iš 771,53 kv. m, t. y. 32,71 kv. m) teisėto suformavimo pareiškėjas Teritoriniam registratoriui nepateikė, šiai negyvenamajai patalpai adresas nėra suteiktas. Pažymėjo, kad tiek Teritorinis, tiek Centrinis registratorius priimdami skundžiamus sprendimus jokių jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė, veikė pagal teisės aktų suteiktą kompetenciją. Teigė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. kovo 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. ne kartą Teritoriniam registratoriui teikė prašymus dėl automobilių stovėjimo vietų ir sandėliuko. Pareiškėjas kvestionuoja Teritorinio registratoriaus 2002 m. sausio 28 d. priimto sprendimo teisėtumą, nors teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais šio įregistravimo neskundė ir neginčijo. Pabrėžė, kad kadastro ir registro duomenys apie Butą, į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyti 1999 m. lapkričio 3 d. parengtos kadastro duomenų bylos bei Pažymos pagrindu. Pažymoje nėra duomenų, jog E. L. būtų įgijusi nuosavybės teises į konkrečias automobilių stovėjimo aikštelės vietas, taip pat nėra nurodyta, jog ji įgijo nuosavybės teises ne tik į butą su dalimi automobilių stovėjimo aikštelių, bet į Butą ir į atskirą nekilnojamojo turto objektą – Garažo boksą. Pastebėjo, kad pareiškėjas faktiškai kreipėsi dėl naujo nekilnojamojo turto objekto kadastro ir registro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą bei atitinkamai Buto kadastro duomenų pakeitimo. Pabrėžė, kad pareiškėjas turi pateikti ir pažymą dėl naujo nekilnojamojo turto objekto galimybės naudoti pagal paskirtį bei naujai suformuotai patalpai turi būti suteiktas adresas. Nurodė, kad tik 2009 m. birželio 10 d. atliktų kadastrinių matavimų metu buvo nustatyta, jog Butas (su bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta R1-1) yra performuotas į du nekilnojamojo turto objektus: 44,58 kv. m ploto butą bei atskirą negyvenamąją patalpą – 36,62 kv. m ploto Garažo boksą, todėl pareiškėjo nurodytos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatos, įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, netaikomos.Pažymėjo, kad Sutartis nėra viešojo administravimo subjekto sprendimas, patvirtinantis nekilnojamojo daikto (atskiro Garažo bokso) suformavimo teisėtumą. Nėra jokių duomenų, kad E. L. buvo perduotos ne bendrojo naudojimo patalpos, o konkrečios automobilių stovėjimo aikštelės vietos ir sandėliukas, todėl pareiškėjo reikalavimas įregistruoti daugiabučio namo rūsyje esančias Patalpas (garažo boksą) Sutarties pagrindu, atmestinas.Akcentavo, kad Garažo boksui turi būti suteiktas adresas, remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai) 139.9 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintomis Adresų formavimo taisyklėmis (toliau – ir Adresų formavimo taisyklės). Taip pat nurodė, kad skunde nurodyti kitų asmenų atžvilgiu priimti Teritorinio registratoriaus sprendimai nėra teisiškai reikšmingi šio skundo nagrinėjimui. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, remiantis ginčijamame sprendime nurodytais argumentaisAtsiliepime akcentavo, kad skundžiamame sprendime išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės bei nurodyti teisiniai motyvai, o skunde pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių ir argumentų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo J. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre 2002 m. sausio 28 d. buvo įregistruotos E. L. nuosavybės teisės į 64,96 kv. m ploto Butą su bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, 1999 m. lapkričio 3 d. parengtos kadastro duomenų bylos ir Pažymos pagrindu. Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre 2006 m. spalio 30 d. buvo pakeisti (amalgamacijos būdu, įregistravimo pagrindas 2006 m. spalio 23 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, sumažėjęs plotas 20,38 kv. m) kadastro ir registro duomenys, t. y. buvo įregistruotas faktas, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso Butas su bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele R1-1 (87/1000 iš 897,23 kv. m, t. y. 78,06 kv. m). Taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 10 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre pakeisti Buto kadastro duomenis bei įrašyti negyvenamosios patalpos – Garažo bokso su bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta R1-1, kadastro ir registro duomenis. Pareiškėjas su prašymu pateikė Sutarties kopiją, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. birželio 10 d. parengtą Garažo bokso kadastro duomenų bylą ir Buto kadastro duomenų bylą. Teritorinis registratorius 2016 m. vasario 19 d. sprendimu atsisakė pakeisti Buto kadastro duomenis ir įrašyti Garažo bokso kadastro ir registro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, nes nepateiktas naujos patalpos suformavimo teisėtumą patvirtinantis dokumentas bei naujai suformuotai patalpai nesuteiktas adresas. Centrinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Teritorinio registratoriaus sprendimo, 2016 m. kovo 10 d. sprendimu, jį paliko galioti, konstatavęs, kad atsakovo argumentai dėl nepateikto dokumento, patvirtinančio naujos patalpos suformavimo faktą, bei nesuteikto adreso laikytini pagrįstais.Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 13 straipsnio 4 dalies 2 punkto bei 14 straipsnio 4 punkto nuostatas, kuriomis vadovavosi Teritorinis registratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą. Pažymėjo, kad kadastro tvarkytojas, nustatęs, jog pareiškėjas nepateikė viešojo administravimo subjekto sprendimo, patvirtinančio nekilnojamojo daikto – Garažo bokso suformavimo atskiru objektu, bei šiam nekilnojamajam daiktui nebuvo suteiktas adresas, atsisakė įrašyti / pakeisti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis. Teismas atsižvelgė į Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 84 punktą ir pažymėjo, kad pareiškėjas su 2016 m. vasario 10 d. prašymu kreipdamasis į Teritorinį registratorių nepateikė pažymos apie naujai suformuotą nekilnojamąjį turto kadastro objektą, galimybę naudoti pagal paskirtį. Tokio dokumento pareiškėjas nepateikė ir teismui.Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nekilnojamo turto kadastriniai matavimai ir daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus registravimas yra dvi skirtingos procedūros. Pareiškėjo pateikta teismui apžiūrai Garažo bokso kadastrinių matavimų byla ir 857-osios DNSB elektros patikrinimo aktas negali tapti nekilnojamo daikto pakeitimo ar įregistravimo pagrindu. Todėl sprendė, kad atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė naujos patalpos suformavimą patvirtinančio dokumento, kam pritarė ir Centrinis registratorius. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pagal Sutartį E. L. įsigijo automobilio stovėjimo vietas Nr. l, 2, 3 požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje bei 4 kv. m plotą sandėliukui už lifto šachtos (duomenys neskelbtini) name. Pagal sutarties 11 punktą, statytojas (duomenys neskelbtini) GNSB įsipareigojo išmūryti pertvaras, kad požeminės automobilių stovėjimo aikštelės vietos Nr. l, 2, 3 ir 4 kv. m sandėliuko plotas būtų atskirti, taip pat įsipareigojo įrengti atskirą elektros energijos apskaitą ir jungiklį.Pažymoje nurodyta, kad E. L. yra 2 kambarių 64,96 kv. m ploto Buto ir automobilių stovėjimo aikštelės R1-1 (87/1000-897,23) savininkė, tačiau joje nėra duomenų, patvirtinančių, kad E. L. būtų įgijusi nuosavybės teises į tam tikras konkrečias automobilių stovėjimo aikštelės vietas ar į atskirą nekilnojamojo turto objektą – Garažo boksą. Tuo tarpu iš pateiktų įrodymų kadastrinių matavimų bylos ir bendro patalpos plano teismas nustatė, kad yra suformuota ir pertvarkyta ginčo patalpa, išmūrytos pertvaros, įrengta atskira elektros apskaita ir junginklis.Teismas taip pat nustatė, kad 1999 m. lapkričio 3 d. parengtoje kadastro duomenų byloje užfiksuota, jog automobilių stovėjimo aikštelę R1-1 sudarė viena 897,23 kv. m ploto bendro naudojimo patalpa. Tokie duomenys užfiksuoti ir Nekilnojamojo turto kadastro registre. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad jis įgijo konkrečią automobilių stovėjimo aikštelės dalį ar Garažo boksą. Byloje nepateikti duomenys, kurie tokias aplinkybes patvirtintų. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir nurodė, kad apie Butą įrašyti duomenys yra netikslūs, tačiau Pažyma, kuria remiantis, įrašyti duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, yra nenuginčyta, o šioje byloje nevertinamas Pažymos teisėtumas.Akcentavo, kad duomenys (teisės aktų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti, padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Byloje nėra pateiktų įrodymų, kad buvo įregistruoti neteisingi nekilnojamojo daikto kadastro duomenys.Teismas sprendė, kad visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, jog pareiškėjas kreipėsi ne dėl duomenų tikslinimo, o dėl naujo nekilnojamojo turto objekto – Garažo bokso, suformuoto atitvarinėmis konstrukcijomis, atskyrus dalį patalpų iš bendro naudojimo patalpų R1-1, kadastro ir registro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą bei atitinkamai Buto kadastro duomenų pakeitimo. Duomenų tikslinimas ir naujo objekto suformavimas yra skirtingi kadastro tvarkytojo atliekami teisiniai veiksmai, sukeliantys skirtingas teisines pasekmes. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, kad nekilnojamojo turto kadastro objektu gali būti registruojama patalpa, kuri turi būti suformuota Nekilnojamojo turto kadastro 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais kaip atskiras nekilnojamas daiktas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog atlikti kadastriniai matavimai, kuriuose nurodyta, kad Garažo boksas suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis objektas, yra nereikšmingi, kadangi jie nepatvirtina, jog nekilnojamojo turto objektas yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tokie duomenys negali patvirtinti atskiro nekilnojamojo objekto suformavimo ar įregistravimo. Padarė išvadą, kad pateikta 2009 m. birželio 10 d. kadastro duomenų byla negali būti pagrindas spręsti dėl nekilnojamojo turto registracijos. Taip pat teismas sutiko su atsakovo išvada, kad Sutarties pagrindu negalėjo būti įregistruotas Garažo boksas, ir sprendė, kad atsakovas tinkamai vertino pareiškėjo pateiktus dokumentus. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog Teritorinis registratorius 2002 m. sausio 28 d. į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą neteisingai įrašė duomenis, t. y. Butą su bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta R1-1, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais įregistravimo faktą būtų skundęs, o 2002 m. sausio 28 d. įrašytų duomenų teisingumas šioje byloje nevertinamas.Teismas atsižvelgė į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis į Teritorinį registratorių su prašymais dėl automobilių stovėjimo vietų ir sandėliuko registracijos, tačiau Teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus sprendimais buvo atsisakyta atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. Iš informacinės teismų sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I- 1022-20/2007 dalis E. L. skundo dėl Teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus priimtų sprendimų dėl sandėliukų teisinės registracijos buvo palikta nenagrinėta, o dėl sprendimų panaikinimo atmesta kaip nepagrįsta. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. I-8427-21/2007 pareiškėjos E. L. skundas atmestas. Šiose bylose teismas vertino tų pačių automobilių stovėjimo vietų ir sandėliuko teisinės registracijos aplinkybes bei padarė išvadą, kad automobilių stovėjimo vietos ir sandėliukas nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri nekilnojamieji objektai. Teismas atkreipė dėmesį, kad kitų asmenų atžvilgiu priimti sprendimai negali paneigti byloje nustatytų aplinkybių ir pagrįsti pareiškėjo skundo. Šioje byloje vertinami individualūs sprendimai, priimti pagal pareiškėjo 2016 m. vasario 10 d. prašymą bei su juo pateikti dokumentai. Pasisakydamas dėl skundo teiginių, kad Teritorinis registratorius nepasisakė dėl nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylų, kurios, pareiškėjo teigimu, atitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas atsižvelgė į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, kad duomenys yra tikslintini ar keistini, jei jie apskritai yra įregistruoti, tačiau šiuo atveju atskiro nekilnojamojo objekto nebuvo suformuoto ir įregistruoto, taigi, negalėjo būti tikslinami ir tokie duomenys. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatos, įrašant 36,62 kv. m ploto Garažo bokso kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, o atsakovas pagrįstai vadovavosi minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi.Teismas pažymėjo, kad Pažymoje nėra duomenų apie konkrečias automobilių stovėjimo vietas ir sandėliuką, jokių kitų naujų dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisių atsiradimą į Garažo boksą, pareiškėjas nepateikė, todėl sprendė, kad atsakovas ir Centrinis registratorius pagrįstai pripažino, jog nėra pagrindo registruoti naują nekilnojamojo turto objektą. Pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė kitos pažymos dėl naujo nekilnojamojo turto objekto – Garažo bokso galimybės naudoti pagal paskirtį. Tik nuginčijus Pažymą ar nekilnojamojo turto įregistravimo neteisingumą, pareiškėjas, pateikęs naują pažymą, galėtų atitinkamai siekti suformuoti naują objektą su atskirai pažymėtomis automobilių stovėjimo vietomis. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad nekilnojamojo turto objektui neturi būti suteiktas adresas, kadangi vietos nurodytos Sutartyje. Pažymėjo, kad į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi statinių kadastro duomenys, nurodyti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, t. y. turi būti įrašomas nekilnojamajam daiktui Vyriausybės nustatyta tvarka suteiktas adresas. Remdamasis Adresų formavimo taisyklių 4.3 ir 5 punktais, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 139.9 punktu, ir nustatęs, kad Garažo boksas nebuvo suformuotas kaip atskiras objektas, o siekiant įregistruoti naują nekilnojamąjį objektą, jis yra ir adreso objektas, sprendė, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog teisės aktų nustatyta tvarka jam nebuvo suteiktas adresas. Konstatavo, kad atsakovas pagal jam suteiktą kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė teisingą sprendimą. VĮ Registrų centro sprendimas, priimtas dėl Teritorinio registratoriaus sprendimo, yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis, tinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, todėl pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių ginčijami sprendimai turi būti panaikinti. Sprendė, kad netenkinus pagrindinio reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, įregistruojant Sutarties pagrindu įgytas patalpas. Sutartyje nesant duomenų, kad E. L. buvo suteiktos konkrečios automobilių stovėjimo aikštelės vietos ir sandėliukas, sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas įregistruoti daugiabučio namo rūsyje esančias patalpas – Garažo boksą, remiantis Sutartimi, negali būti tenkinamas. Pažymėjo, kad Sutartis nėra viešojo administravimo subjekto sprendimas, patvirtinantis nekilnojamojo daikto (atskiro garažo bokso) suformavimo teisėtumą.
III.
Pareiškėjas J. L. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, o pareiškėjo skundą tenkinti.Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas, nagrinėdamas skundą, netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepilnai ir netinkamai vertino byloje pateiktus dokumentus, neišsprendė klausimų, kurie yra išdėstyti skunde, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.Mano, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, teigiant, kad šioje byloje nevertinamas Pažymos teisėtumas. Nurodo, kad teismo sprendimo motyvas, jog pareiškėjas kreipėsi ne dėl duomenų tikslinimo, neatitinka skunde išdėstyto prašymo. Toks prašymas yra pareikštas, tačiau teismas jo neišsprendė ir dėl jo nepasisakė.Pareiškėjo teigimu, Teritoriniam registratoriui buvo pateikti visi reikalingi registracijai dokumentai, t. y. Sutartis ir Pažyma, kurie sudaro pagrindą nekilnojamąjį daiktą įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Teritorinis registratorius, įrašydamas duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, nesivadovavo pateiktais dokumentais apie įsigytą nekilnojamąjį daiktą bei įstatymo nuostatomis, ir į Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašė butą (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta Rl-1 (87/1000 iš 897,23 kv.m), t. y. 78,06 kv.m. Pažymi, kad toks nuosavybės įregistravimas registre neatitinka tikrovės ir žeidžia patalpos savininko teises į nuosavybę, įgytą sandorio pagrindu, riboja teises naudotis įgytu turtu.Pasak pareiškėjo, Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendime nurodoma, kad Pažymoje nekalbama apie konkrečias automobilių stovėjimo vietas ir sandėliuką, todėl jos negali būti įregistruotos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir pažymi, kad įstatyme nėra nuorodų į pažymas ir jų reikšmę, atliekant registraciją ar darant registracijos pakeitimus. Taip pat pažymi, kad Pažymoje nėra nurodyta, jog automobilių stovėjimo vietos Nr. 1, 2, 3 ir 4 kv. m sandėliukas yra bendro naudojimo patalpa. Teigia, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kas yra bendro naudojimo objektai, ir pažymi, kad jais negali būti sutarties pagrindu nuosavybės teise įgyti objektai. Nesutinka su teismo išvada, kad pažymoje nėra duomenų apie konkrečias automobilių stovėjimo vietas ir sandėliuką, jokių kitų dokumentų, patvirtinančių nuosavybės atsiradimą, pareiškėjas nepateikė. Nurodo, kad automobilių stovėjimo vietos Nr. 1, 2, 3 ir 4 kv. m sandėliukas yra įvardyti sutarties 1, 2, 3, 11 punktuose, todėl paminėtos teismo išvados neatitinka tikrovės ir paneigia Sutartį. Pažymi, kad Sutarties trūkumai nenurodyti, todėl ji yra galiojanti ir jos pagrindu turi būti atlikta įsigyto nekilnojamojo turto registracija. Teigia, kad Pažyma nekeičia Sutarties sąlygų, o tik patvirtina, kad automobilių stovėjimo vietų įgijėja pilnai sumokėjo už įrengtas automobilių stovėjimo vietas ir, kad statytojas sutinka, jog atskirtos ir įrengtos patalpos, kaip nurodyta Sutartyje, būtų įregistruotos jos vardu. Pareiškėjo teigimu, nei Sutartyje, nei Pažymoje nėra nurodyta, kad įsigytas daiktas–automobilių stovėjimo aikštelė–yra bendro naudojimo. Pabrėžia, kad automobilių stovėjimo vietas ir plotą prie jų, įsigytus kaip nuosavybę, registratorius nežinia kokiu pagrindu įregistravo, kaip bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę, ir tuo pažeidė pareiškėjo teisę į nuosavybę. Mano, kad šis klausimas turėjo būti išspręstas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog (duomenys neskelbtini) GNSB Pažymoje nėra nurodyta, kad automobilių stovėjimo vietos Nr. 1, 2, 3 ir 4 kv. m ploto sandėliukas yra bendro naudojimo patalpa, taip pat, kad automobilių stovėjimo aikštelės vietų registracija Nekilnojamojo turto registre kaip bendro naudojimo patalpos neatitinka patalpos įsigijimo dokumentuose nurodytos paskirties. Pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantas, Pažymoje aiškiai įvardinta, kad „E. L. <...> yra 2 kambarių buto <...> ir automobilių stovėjimo aikštelės Rl-1 (87/1000 - 897,23), turinčios 78,06 kv. m bendro ploto, esančios tame pačiame name, savininkė“, todėl teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog šioje Pažymoje duomenų, patvirtinančių, kad E. L. būtų įgijusi nuosavybės teises į tam tikras konkrečias automobilių stovėjimo aikštelės vietas ar atskirą nekilnojamojo turto objektą–Garažo boksą, nėra. Pažymi, kad apeliantas, teigdamas, jog automobilių stovėjimo vietas ir plotą prie jų, įsigytus kaip nuosavybę, registratorius nežinia kokiu pagrindu įregistravo kaip bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę ir tuo pažeidė pareiškėjo teisę į nuosavybę, kvestionuoja Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2002 m. sausio 28 d. priimto sprendimo teisėtumą, kurio, kaip teisingai nurodė teismas, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjas neskundė.Nesutinka su apeliaciio skundo argumentais dėl teismo sprendimo prieštaringumo Pažymos teisėtumo vertinimo klausimu ir pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į bendrosios kompetencijos teismą dėl Pažymos pripažinimo negaliojančia ar jos pakeitimo, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad Pažyma, kuria remiantis įrašyti duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, nėra nuginčyta ir šioje administracinėje byloje Pažymos teisėtumas nevertinamas.Pažymi, kad Nekilnojamojo turto registre žyma, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Sutarties pagrindu negali būti registruojama, nes ši Sutartis neatitinka pirkimo-pardavimo sutarčiai keliamų reikalavimų (ši sutartis nepatvirtinta notaro, be to, iš sutarties nuostatų galima daryti išvadą, kad tarp šalių buvo sudaryta ne pirkimo-pardavimo, o statybos rangos sutartis). Be to, žymos, nurodytos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkte, Nekilnojamojo turto registre registruojamos iš karto po šio sandorio sudarymo ir išregistruojamos, kai Nekilnojamojo turto registre sutarties pagrindu įregistruojamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 3 dalis). E. L. nuosavybės teisės į Butą Pažymos pagrindu buvo įregistruotos dar 2002 m. sausio 28 d., todėl pareiškėjas nepagrįstai Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą dėl žymų įrašymo taiko šiuo atveju. Prašo šį atsiliepimą į J. L. apeliacinį skundą laikyti ir trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro atsiliepimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Administracinis ginčas kilo dėl teritorinio registratoriaus 2016 m. vasario 19 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pakeisti Buto kadastro duomenis ir įrašyti Garažo bokso kadastro ir registro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą. Sprendimas grįstas tuo, jog pareiškėjas nepateikė viešojo administravimo subjekto sprendimo, patvirtinančio nekilnojamojo daikto – Garažo bokso suformavimo atskiru objektu, bei šiam nekilnojamajam daiktui nebuvo suteiktas adresas. Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre 2002 m. sausio 28 d. buvo įregistruotos E. L. nuosavybės teisės į 64,96 kv. m ploto Butą su bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, 1999 m. lapkričio 3 d. parengtos kadastro duomenų bylos ir Pažymos pagrindu. Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre 2006 m. spalio 30 d. buvo pakeisti (amalgamacijos būdu, įregistravimo pagrindas 2006 m. spalio 23 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, sumažėjęs plotas 20,38 kv. m) kadastro ir registro duomenys, t. y. buvo įregistruotas faktas, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso Butas su bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele R1-1 (87/1000 iš 897,23 kv. m, t. y. 78,06 kv. m). Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ginčo metu surinktų ir įvertintų įrodymu pagrindu pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Nekilnojamojo turto kadastro registre užfiksuota, kad automobilių stovėjimo aikštelę R1-1 sudarė viena 897,23 kv. m ploto bendro naudojimo patalpa, valdoma bendrosios dalinės nuosavybės teise, kurios dalies (87/1000-897,23) savininku yra pareiškėjas.Atkreiptinas dėmesys, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre.Remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. To paties įstatymo 2 dalyje nurodyta, jog kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 3 dalyje, Kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuolat akcentuoja, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1660/2012, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1990/2013).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi ir padarė pagrįstą išvadą, kad nekilnojamojo turto kadastro objektu gali būti registruojama patalpa, kuri turi būti suformuota Nekilnojamojo turto kadastro 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais kaip atskiras nekilnojamas daiktas. Tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas teikdamas prašymą kadastro tvarkytojui nepateikė, naginėjant bylą taip pat nenustatyta, kad reikšmingai pakito bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos automobilių stovėjimo aikštelės R1-1 teisinis statusas, kas sudarytų pagrindą duomenų keitimui Nekilnojamojo turto kadastre. Todėl ginčijamas atsakovo sprendimas tinkamai įvertintas ir pripažintas teisėtu bei pagrįstu.Iš esmės teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl kitų ginčo aplinkybių vertinimo bei teisės aktų taikymo, todėl dėl jų plačiau nepasisako.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.