Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovei A. B. dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovės A. B. priešieškinį ieškovei J. P. dėl nekilnojamųjų daiktų dalies atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą ieškovei imtis tam tikrų veiksmų, tai yra keisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, susijusius su nekilnojamuoju daiktu – gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas nutartimi uždraudė ieškovei atlikti tokius veiksmus, kurių ji de jure negali atlikti. Keisti netikslius ar klaidingus duomenis pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnį turi teisę tik Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Pagal šią teisės normą teisė priimti sprendimus dėl registro netikslių ar klaidingų duomenų keitimo priklauso išimtinai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, kuris yra šiais klausimais savarankiškas. Diskrecijos teisė vertinti, ar keičiant netikslius ar klaidingus duomenis nebus pažeistos kitų asmenų teisės ar teisėti interesai, išimtinai priklauso Nekilnojamojo turto tvarkytojui. Todėl ieškovei pritaikytas draudimas negali sukurti tokių teisinių padarinių, kurių siekiant buvo priimta skundžiama nutartis.Teismo nutartimi ieškovei pritaikyti apribojimai leidžia disponuoti galimai klaidingais Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Tai neatitinka bendriems teisinio tikrumo, saugomų duomenų teisingumo principams. Nekilnojamojo daikto savininkas ar kiti suinteresuoti asmenys turi teisę ginti Nekilnojamojo turto registre saugomus duomenis apie nekilnojamuosius daiktus ir teises į juos, Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka reikalauti, kad neteisingi ar klaidingi registro duomenys būtų ištaisyti bei užtikrintas jų teisingumas ir išsamumas. Teisės kreiptis dėl registre saugomų galimai neteisingų ar klaidingų duomenų tikslinimo apribojimas yra neteisėtas. Teismo nutartis pažeidžia šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principus, nepagrįstai suteikdama pranašumą kitai šaliai. Taip pat šia nutartimi nepagrįstai apribojamas ieškovės procesinis veiksnumas, pvz. teikti teismui teisingus ir išsamius duomenis apie nekilnojamuosius daiktus ir teises į juos.Pati atsakovė savo veiksmais sudaro sąlygas ir prielaidas rinkti klaidingus duomenis apie nekilnojamąjį daiktą. Atsakovė pateikė antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame nurodyta, jog gyvenamasis namas turi du butus. Taigi pati atsakovė pripažįsta, kad namas yra dviejų butų, o ne vieno, kaip nurodyta Nekilnojamojo turto registre.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ieškovei buvo uždrausta keisti Nekilnojamojo turto registre gyvenamojo namo duomenis, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Ieškovė ieškiniu ir atsakovė priešieškiniu prašo atidalinti joms priklausančias gyvenamojo namo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovė prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo kadastrinių matavimų bylos plane 1A1m, su šią dalį sudarančiomis patalpomis: 2-1 (3.14 kv.m), 2-2 (10.03 kv.m), 2-3 (8.63 kv.m), 2-4 (7.34 kv.m), iš viso: 29,14 kv.m, ir rūsiu po pastatu - gyvenamuoju namu - pažymėtu kadastrinių matavimų bylos plane 1A1m, suformuluojant iš jų savarankišką nekilnojamojo turto objektą – butą Nr. 2, lauko tualetą pripažinti bendro naudojimo objektu, paliekant jį valdyti ieškovei ir atsakovei lygiomis dalimis po ½ dalį bendrosios nuosavybės teisėmis. Įpareigoti atsakovę savo lėšomis ir savo sąskaita nugriauti savavališkai pastatytą priestatą 2a1m, sutvarkyti statybvietę ir atstatyti gyvenamojo namo būklę, buvusią iki savavališkos statybos pradžios, tuo pačiu užtikrinti pagrindinio nekilnojamojo daikto-gyvenamojo namo naudojimą pagal jo tikslinę paskirtį-gyvenamąją. Pripažinti ieškovei teisę gauti statybą leidžiantį dokumentą pagal AB „Vilniaus vandenys“ 2013 m. liepos 4 d. prisijungimo sąlygas Nr. 13/921 parengtą techninį projektą ir atlikti statybos darbus-pakloti vandentiekio įvadą gyvenamajam namui, be atsakovės sutikimo.

Priešieškiniu atsakovė prašo pripažinti jai nuosavybės teises į patalpas, pagal MB „Matininko darbai“ parengtą nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą bei planą Nr.1, pažymėtas 1-1 koridorius - 5,64 kv.m., 1-2 virtuvė - 9,25 kv.m, 1-4 kambarys - 7,45 kv.m, 1-5 kambarys - 10-20 kv.m., viso 32,54 kv.m., lauko tualetą, pripažinti ieškovei asmeninę nuosavybės teisę į patalpas, pagal VĮ „Registrų centras“ parengtą nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą bei planą Nr.2, pažymėtas: 2-1 tambūras-3.14 kv.m, 2-2 koridorius-virtuvė-10,03 kv.m., 2-3 kambarys-8,63 kv.m; 2-4 kambarys-7,34 kv.m., viso 29,14 kv.m; rūsį, kurio bendras plotas - 32,29 kv.m, pripažinti atsakovės asmeninę turtinę teisę į didesnę turto dalį – priestatą 2a1/m MB „Matininko darbai“ parengtame plane Nr.1, pažymėtą indeksu 1-3 (kambarys-16,74 kv.m.).

Abi bylos šalys iš esmės siekia bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo, ginčas tarp jų yra kilęs dėl pagalbinių patalpų bei statinių naudojimosi. Atsakovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė, kadangi sužinojo, jog ieškovė 2014 m. liepos 31 d. VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui pateikė prašymą pakeisti duomenis apie gyvenamojo namo paskirtį, Nekilnojamojo turto registre nurodant, jog gyvenamasis namas yra dviejų butų pastatas.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su ieškove, jog pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2-5 straipsnius nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teises, kitas daiktines teises, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytus juridinius faktus registruoja tik Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Tačiau pagal šio įstatymo 33 straipsnį Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas duomenis registre gali keisti ir pagal suinteresuotųjų asmenų, tai yra nekilnojamojo turto savininkų, prašymus dėl netikslių ir klaidingų duomenų patikslinimo ir ištaisymo arba neišsamių papildymo. Ieškovės pateiktas 2014 m. rugpjūčio 14 d. VĮ „Registrų centras“ raštas kaip tik ir patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registre gyvenamojo namo duomenų keitimo klausimas buvo iškeltas ieškovės iniciatyva (b.l. 62). Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė ieškovei Nekilnojamojo turto registre keisti gyvenamojo namo duomenis.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas ar kitas proceso dalyvis, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Kadangi ieškinio ir priešieškinio tikslas yra turto atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, teismas turi spręsti apie tinkamiausią abiems šalims atidalinimo būdą pagal nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą bei kitus Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis. Todėl pripažintina, kad ieškovės inicijuotas Nekilnojamojo turto duomenų apie gyvenamąjį namą keitimas gali pažeisti atsakovės teises, nes padaryti pakeitimai gali pasunkinti teismo sprendimu galimai patenkinto jos prašomo atidalijimo vykdymą. Taigi, taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra pagrįstos ir nepažeidžia ekonomiškumo principo. Apeliacinės instancijos teismas neturi duomenų apie ieškovės inicijuojamą Nekilnojamojo turto duomenų pakeitimo pagrįstumą, tai yra, kokios klaidos ar netikslumai yra padaryti registre, bei, ar tokios klaidos trukdo tinkamai atidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovei yra išaiškintina, kad paaiškėjus, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys tikrai neatitinka faktinio ir teisėto gyvenamojo namo statuso, ji gali, pateikdama pirmos instancijos teismui registro duomenų keitimo būtinumą patvirtinančius dokumentus, pagal CPK 149 straipsnį prašyti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar panaikinti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.