Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-12-05 · Civilinė byla Nr. 2A-228

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-12-05
Bylos Nr.
2A-228
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas (pirm.), Konstantinas Gurinas (pran.), Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
N. K.
Ieškovas
R. Š.
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A– 228/2005 m.Procesinio sprendimo kategorija 35.4; (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Artūro Driuko,kolegijos teisėjų: Konstantino Gurino (pranešėjas) ir Virginijos Čekanauskaitės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Daliui Vaitekūnui,atsakovui N. K. , atsakovo atstovui adv. Vladimirui Buslovičiui,vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. K. (N. K. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-177-53/2005 pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovui N. K. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas R. Š. kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su pareikšimu dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui N. K. dėl 40000 Lt skolos priteisimo. N. K. su priimtu teismo įsakymu nesutiko ir 2004 m. sausio 9 d. pareiškė prieštaravimus, kurie teisme buvo priimti. Vadovaudamasis CPK 439 str., ieškovas R. Š. pareiškė ieškinį atsakovui N. K. , kuriuo prašė priteisti iš pastarojo 40000 Lt negrąžintos paskolos, 1200 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 5% dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atstovavimo išlaidas. Ieškovas savo reikalavimą grindė 2002 m. rugpjūčio 9 d. atsakovo N. K. surašytu pakvitavimu, kuriame nurodyta, kad pastarasis pinigus priėmė iš ieškovo ir įsipareigojo 40000 Lt grąžinti pagal pirmą pareikalavimą.

Šalies argumentai

2004 m. liepos 7 d. ieškovas R. Š. teismui pateikė patikslintą ieškinio pareiškimą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 128000 Lt negrąžintos paskolos, 3840 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 5% dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atstovavimo išlaidas. Nurodė, kad ieškinys yra grindžiamas 2002 m. rugpjūčio 9 d. atsakovo surašytu pakvitavimu, kuriuo atsakovui paskolinta 40000 Lt, taip pat dar trimis paskolos sutartimis, pagal kurias ieškovas atsakovui yra perdavęs 88000 Lt. Atsakovas šią sumą turėjo grąžinti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kad ši paskolos suma nėra grąžinta, ir į tai, kad 2003 m. spalio 23 d. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2²⁸ - 895/03 sprendimu bei 2004 m. gegužės 25 d. Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-167/2004 nutartimi konstatuota, kad 2002-04-16 tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys dėl 36000 Lt ir 20000 Lt bei 2002-07-01 sudaryta paskolos sutartis dėl 32000 Lt atitinka visiems paskolos sutartims keliamiems reikalavimams, nurodytiems CK 6.870 str. 1, 2 d., ieškovas padidino savo ieškinio reikalavimą 88000 Lt. Taip pat nurodė, kad atsakovo 2002-08-09 pasirašytas pakvitavimas tiek forma, tiek turiniu atitinka CK 6.870 ir 6.871 str. paskolos sutartims keliamus reikalavimus. 2002-08-09 pakvitavime nėra jokios nuorodos į 2002-04-16 paskolos sutartis, todėl nėra jokio pagrindo pakvitavimą laikyti tarpiniu dokumentu, patvirtinančių paskolų sudarymą. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad 2003-10-23 Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2²⁸ -895/03 pagal N. K. firmos ieškinį atsakovui R. Š. dėl paskolos sutarčių ir kilnojamojo turto įkeitimo pripažinimo negaliojančiomis konstatavo, kad N. K. gavo 40000 Lt, ką patvirtina jo paties rašytinis patvirtinimas, kuris atitinka CPK 6.870 str. 1, 2 d. ir 6.871 str. 1 d. reikalavimus, keliamus paskolos sutarčiai. Todėl, sutinkamai su CPK 182 str. 2 p., ieškovui nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.

Atsakovas N. K. su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2002 m. balandžio 16 d. su ieškovu R. Š. sudarė dvi paskolos sutartis atitinkamai 20000 Lt ir 36000 Lt sumoms. Paskolos sutarčių pasirašymo metu pinigai atsakovui perduoti nebuvo, o vykdant šias sutartis iš R. Š. buvo gauta 32000 Lt suma. Atsakovas nesutinka, kad 2002 m. rugpjūčio 9 d. surašytas patvirtinimas, kuriame nurodyta, jog jis paėmė iš ieškovo 40000 Lt kreditą, yra atskira paskolos sutartis. Šis patvirtinimas buvo išduotas siekiant įrodyti, kad ieškovą ir atsakovą sieja paskoliniai santykiai, o atsakovas, surašydamas šį pranešimą – pakvitavimą, turėjo omenyje 2002 m. balandžio 16 d. pasirašytų paskolos sutarčių egzistavimą bei būsimo 40000 Lt kredito gavimą iš ieškovo. 40000 Lt suma buvo paminėta todėl, kad ieškovas faktiškai buvo pradėjęs vykdyti 2002 m. balandžio 16 d. paskolos sutartis ir iki 2002 m. liepos 1 d. buvo perdavęs atsakovui 32000 Lt sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo N. K. ieškovui R. Š. 128000 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2003 m. gruodžio 19 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, 3480 Lt žyminio mokesčio ir 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei valstybės naudai 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo paaiškinimus dėl paskolos sutarčių surašymo aplinkybių. Pagal CPK 182 str. 2 d. reikalavimus, teisme nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. gegužės 24 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 23 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas N. K. ieškinys R. Š. dėl 2002 m. balandžio 16 d. paskolos sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatyta, kad 2002 m. balandžio 16 d. sutartyse yra nurodytos esminės paskolos sutarties sąlygos, o sutartys atitinka įstatymo nustatytą formą. Paskolos sutarčių dalykas nurodytas esamuoju laiku. Todėl daroma išvada, kad paskolos dalyko perdavimo faktas yra užfiksuotas pačiose paskolos sutartyse, o tai reiškia, kad pinigai pagal ginčijamas paskolos sutartis atsakovui buvo perduoti šių sutarčių sudarymo metu ir jis, pasirašydamas sutartis, šį faktą patvirtino. Atsakovas neįrodė aplinkybių, kad jis pagal šias paskolos sutartis gavo mažesnę pinigų sumą negu nurodyta šiose sutartyse. Teismas taip pat atmetė atsakovo paaiškinimus dėl 2002 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutarties pasirašymo aplinkybių. Nurodė, jog tai, kad atsakovas gavo 40000 Lt yra įrodyta ieškovo paaiškinimais, 2002 m. rugpjūčio 9 d. atsakovo ranka surašytu pakvitavimu, taip pat įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 23 d. sprendimu. Teismas taip pat nepagrįstais laikė atsakovo paaiškinimus, kad 2002 m. liepos 1 d. pakvitavimas nėra atskira paskolos sutartis. Nurodė, kad 2002 m. liepos 1 d. atsakovo ranka surašytas pakvitavimas atitinka CK 6.870 str. 1, 2 d. ir 6.871 str. 1 d. paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus, jame nurodyta, jog atsakovas gavo iš ieškovo 32000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs paskolą ar kad jis negavo šių pinigų.

Šalies argumentai

Atsakovas N. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR CK 6.193 str., numatantį, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, išsiaiškinant pirmiausia tikruosius šalių ketinimus, atsižvelgiant į šalių tarpusavio praktiką ir kt. kriterijus. Todėl apie paskolos sutarčių egzistavimą tarp šalių galima daryti išvadą ne tik iš formalių rašytinių paskolos sutarčių, bet ir iš faktinių šalių santykių bei kitų rašytinių įrodymų.

2) Iš bylos matyti, kad N. K. firmai tikslinė paskola 88000 Lt sumoje jachtos „Dailė“ remontui pagal 2001-09-21 paskolos sutartį suteikta nebuvo. Dėl šios priežasties su atsakovu buvo susitarta dėl 56000 Lt paskolos ir R. Š. pageidavimu 2002-04-16 buvo sudarytos dvi paskolos sutartys atitinkamai 20000 Lt ir 36000 Lt. Tačiau paskolos sutarčių pasirašymo metu R. Š. pinigų neperdavė. Apeliacinės instancijos teismas 2004-05-24 nutartyje, remdamasis vien tik pažodiniu 2002-04-16 sutarčių teksto aiškinimu, padarė išvadą, kad paskolos dalyko perdavimo faktas yra užfiksuotas pačiose paskolos sutartyse, o tai reiškia, kad pinigai buvo perduoti šių sutarčių sudarymo metu. Apeliantas pažymi, jog teismas neatsižvelgė į tai, ar R. Š. turėjo pakankamai pinigų, kad suteiktų paskolą ir ignoravo tos pačios sutarties 2.1 punktą, kur taip pat esamuoju laiku nurodyta, jog paskolos gavėjas įkeičia jachtos „Fortuna“ bilieto originalą, t. y. jachtos „Fortuna“ bilieto originalo perdavimo faktas R. Š. taip pat yra užfiksuotas pačioje paskolos sutartyje, kas prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

3) Vertindamas 2002-04-16 sutarčių teksto 1.1 punktą, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-10-09 nutartyje (bylos Nr. 3K-7-768/2003) suformuluotos taisyklės, nustatančios, kad atskiras sutarties punktas turi būti vertinamas tarp šalių susiklosčiusių santykių bei visų susitarimo sąlygų kontekste, taip pat atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Todėl, vertindamas 2002-04-16 sutarčių teksto 1.1 punktą, teismas turėjo vadovautis viso dokumento tekstu ir šį punktą vertinti tarp šalių susiklosčiusių santykių bei visų paskolos sutarčių ir jų pagrindu surašytų pakvitavimų sąlygų kontekste.

4) Apeliantas taip pat nurodo, kad 2002-08-09 jo paties surašytas patvirtinimas nėra atskira paskolos sutartis, o yra tarpinis dokumentas, išduotas 2002-04-16 d. paskolos sutarčių pagrindu. 40000 Lt suma šiame patvirtinime minima todėl, kad R. Š. pradėjo dalinai vykdyti 2002-04-16 paskolos sutartis, iki 2002-07-01 faktiškai perdavė jam 32000 Lt, žadėjo sumokėti dar 8000 Lt. Šis dokumentas įrodo faktinę aplinkybę, kad jis pinigų gavo mažiau, negu nurodyta 2002-04-16 d. paskolos sutartyse.

5) Be to, teismas nepasisakė dėl pateiktų ieškovo turto ir pajamų deklaracijų, iš kurių matyti, jog 2001-2002 metais R. Š. neturėjo piniginių lėšų, kad suteiktų atsakovui paskolų už 216000 Lt.

Atsiliepimas

Ieškovas R. Š. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Skundžiamas sprendimas grindžiamas tarp šalių 2002 m. balandžio 16, liepos 1 bei rugpjūčio 9 dienomis sudarytomis paskolos sutartimis.

Nesutikdamas su sprendimu apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino tarp šalių 2002 m. balandžio 16 d. sudarytas sutartis, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad jis gavo iš ieškovo visus sutartyje nurodytus pinigus. Tačiau būtent ši aplinkybė (pinigų pagal nurodytas sutartis gavimo faktas) jau buvo išnagrinėta kitoje civilinėje byloje, kurioje įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 23 d. sprendimu buvo atmestas N. K. firmos ieškinys R. Š. dėl paminėtų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pareikštas tuo pagrindu, kad visa paskolos suma apeliantui perduota nebuvo. Be to, paminėtame sprendime buvo konstatuota, kad atsakovas gavo iš ieškovo 40 000 Lt pagal 2002 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartį.

Tai suteikė pirmosios instancijos teismui pagrindą, sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo, pareikšto dėl paskolų suteiktų pagal aukščiau paminėtas sutartis grąžinimo, vadovautis CPK 182 str. 2 p.

Dėl nurodytos priežasties didžiąją dalį apeliacinio skundo sudarantys argumentai, skirti nurodytų sutarčių negaliojimui, teisiniu požiūriu yra niekiniai, dėl to nepagrįsti ir plačiau neanalizuojami.

Be to, ieškovo pateiktų paskolos sutarčių tekstų analizė neleidžia teigti, kad jas pasirašant atsakovas nebuvo gavęs paskolos sumų. Tai patvirtina kaip sutarčių tekste, aptariančiame pinigų gavimo faktą, panaudotas esamasis ar būtasis laikas, taip ir sutartyse numatyti paskolos grąžinimo terminai.

Be to, paskolų suteikimo faktą patvirtina ir byloje pateiktos ieškovo vienkartinė gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija bei 2002m. patikslinta gyventojo turto ir pajamų deklaracija (b.l. 108-118).

Dėl pasakyto naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo N. K. (N. K. ) 16,4 Lt (šešiolika litų 40 centų) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas Artūras DriukasTeisėjai Konstantinas GurinasVirginija Čekanauskaitė