Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Švenčionių rajono savivaldybei dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti: 1) ar Švenčionių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. T-125 (toliau – ir Sprendimas) patvirtintos Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narių lėšų su tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms skyrimo, naudojimo ir atsiskaitymo už jas tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6.3., 6.4., 6.8. punktai ta apimtimi, kuria numatyta, kad „tarybos nario veiklai naudojamos transporto priemonės eksploatavimo, nuomos (išskyrus išperkamąją nuomą), techninio aptarnavimo, draudimo, remonto ir kuro įsigijimo išlaidos“, 6.10., 9, 10 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatoms; 2) ar Tvarkos 6.5. punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 5 punkto ir 26 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatoms; 3) ar Tvarkos 6.9. punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatoms; 4) ar išmokos dydžio ir atsiskaitymo tvarkos nustatymas ne reglamente, o atskiru Sprendimu, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies bei 26 straipsnio 2 dalies nuostatoms; 5) ar Tvarkos 5 ir 7 punktai neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai, o Tvarkos 6.2. punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išmokos gali būti naudojamos pašto prekėms apmokėti, ir 6.6. punktas – Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai, 24 straipsnio 5 punktui bei 30 straipsnio 2 dalies 7 punktui.

Pareiškime (b. l. 1–5) ir jo papildyme (b. l. 60–61) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6, 7, 13, 16, 19, 20, 26, 30, 21, 32, 34, 56 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 7 straipsniu buvo pakeista Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis ir joje nustatyta, jog tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, apmokėti kas mėnesį gali būti skiriama išmoka atsiskaitytinai. Šios išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatoma reglamente. Minėto straipsnio dalyje nustatytas baigtinis sąrašas paslaugų, už kurias atsiskaityti skiriama tarybos nariui šiame straipsnyje numatyta išmoka, t. y. už kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugas. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 919 2 punktu patvirtintomis Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų naudojimo reprezentacinėms išlaidoms taisyklėmis, knygų, gėlių ir suvenyrų išlaidos priskiriamos reprezentacinėms išlaidoms. Darė išvadą, kad Tvarkos 6.3. punkte numatytos išlaidos nepatenka nė į vieną paslaugų grupę, nustatytą Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje. Nurodė, jog Tvarkos 10 punktas, numatantis knygų, gėlių ir suvenyrų įsigijimo papildomą išlaidų atsiskaitymo tvarką, yra neatsiejamai susijęs su Tvarkos 6.3. punktu, todėl taip pat yra neteisėtas. Dėl Tvarkos 6.4. punkto nurodė, jog pagal bendrąjį viešųjų pirkimų žodyną (Komisijos 2007 m. lapkričio 28 d. reglamentas (EB) Nr. 213/2008, iš dalies keičiantis ir pataisantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2195/2002 Dėl bendro viešųjų pirkimų žodyno) laikraščiai, dienraščiai, periodiniai leidiniai ir žurnalai yra priskiriami bendrai spaudinių sąvokai, todėl spaudinių (periodinių leidinių bei laikraščių) prenumeratos taip pat negalima pagrįsti nė viena paslaugų kategorija, nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje. Dėl Tvarkos 6.5. punkto rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, 24 straipsnio 5 punktu, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir darė išvadą, kad tarybos nario kompiuterinės technikos įsigijimo, nuomos, techninės priežiūros, remonto ir eksploatavimo išlaidas tiesiogiai turėtų apmokėti savivaldybės administracija. Be to, pažymėjo, jog tai, kad išmoka gali būti naudojama interneto paslaugoms apmokėti, jau yra numatyta Tvarkos 6.1. punkte. Todėl Tvarkos 6.5. punktas prieštarauja ne tik Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 5 punkto, 30 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatoms, bet ir tos pačios Tvarkos 6.1. punkte nustatytam reglamentavimui. Teigė, kad Tvarkos 6.8. punkto nuostata, numatanti, jog išmoka gali būti naudojama transporto priemonės eksploatavimui, nuomai, techniniam aptarnavimui, remontui, draudimui bei kuro įsigijimui prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai. Atkreipė dėmesį, kad minėto įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta išmoka tik už transporto paslaugų apmokėjimą. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.716 straipsnio 1 dalimi, 6.477 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, jog transporto priemonės nuoma ir transporto paslaugos yra priskiriamos skirtingoms sutarčių rūšims, todėl atsižvelgiant į tai, jog tarybos narių išlaidos yra apmokamos iš savivaldybės biudžeto lėšų, kurios turi būti naudojamos efektyviai ir racionaliai, manė, kad taryba nepagrįstai išplečia transporto paslaugų sąvoką. Taip pat nurodė, jog transporto paslaugoms nėra priskiriamos išlaidos, netiesiogiai susijusios su transporto priemonių naudojimu, t. y. techninio aptarnavimo, remonto, draudimo, kuro įsigijimo išlaidos. Atsižvelgdamas į tai, kad Tvarkos 9 punktas, numatantis papildomą išlaidų atsiskaitymo tvarką už transporto priemonės remontą ir techninį aptarnavimą, yra neatsiejamai susijęs su Tvarkos 6.8. punktu, teigė, kad jis taip pat yra neteisėtas. Dėl Tvarkos 6.9. punkto rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 bei 3 dalimis ir darė išvadą, kad Vietos savivaldos įstatyme jau yra nustatytas tarybos nario kelionės sąnaudų padengimo pagrindas, todėl neaišku, kokios ir kokiu tikslu išvykusiam tarybos nariui turėtų būti padengtos kelionės išlaidos, vadovaujantis Tvarkos 6.9. punktu. Dėl Tvarkos 6.10. punkto nurodė, jog išmokai gauti atidarytų banko sąskaitų administravimo paslaugų apmokėjimas nepatenka nė į vieną paslaugų kategoriją, nustatytą Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nustatant valstybės institucijų kompetenciją, viešojoje teisėje vadovaujamasi principu „draudžiama viskas, kas nėra leista“. Darė išvadą, kad nei Vietos savivaldos įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikė teisės savivaldybės tarybai aiškinti ir taikyti plečiamai Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatas ta apimtimi, kurioje nustatyta, už kokias paslaugas savivaldybės tarybos narys gali atsiskaityti iš savivaldybės biudžeto gauta išmoka. Atkreipė dėmesį į Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, kuris reiškia, kad savivaldybės veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, t. y. turi būti užtikrinamas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Pažymėjo, jog netiesioginio teisėtumo principas reiškia, kad savivaldybės institucijų ir jų pareigūnų veiklą reglamentuojantys teisės aktai turi būti priimti ne tik teisėtai, bet ir turi būti pakankamai aiškūs ir tikslūs, nekeliantys abejonių dėl jų turinio ir taikymo, nedviprasmiški. Atkreipė dėmesį, kad Švenčionių rajono savivaldybės taryba, tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms skirtos išmokos dydį ir atsiskaitymo tvarką nustatė atskiru sprendimu, nors Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje imperatyviai numatyta, kad šiame straipsnyje minimos išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka turi būti nustatoma reglamente. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 3 dalį savivaldybės tarybos veiklos tvarka ir formos nustatomos Vietos savivaldos įstatyme ir savivaldybės tarybos veiklos reglamente. Todėl teigė, kad savivaldybės tarybos nariui skirtos išmokos dydžio ir atsiskaitymo tvarkos nustatymas atskiru savivaldybės tarybos sprendimu prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies bei 26 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Taip pat nurodė, kad Tvarkos 6 ir 7 punktais nustačius, jog mėnesiui skirtų lėšų limitas yra sumuojamas kiekvieną ketvirtį, o ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos, yra pažeidžiama Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog kas mėnesį gali būti skiriama tarybos reglamente nustatyto dydžio išmoka atsiskaitytinai. Įtvirtinus mėnesiui skirtų lėšų sumavimą ketvirčiais bei galimybę jas naudoti iki einamojo ketvirčio mėnesio pabaigos, netenka prasmės mėnesio limito nustatymas, kadangi per pirmą ir antrą mėnesį nepatyrus jokių išlaidų, trečią mėnesį gali būti panaudojama visų 3 mėnesių išmokų suma ir mėnesio limitas (išmokos dydis) šiuo atveju nėra taikomas. Darė išvadą, kad toks tarybos nustatytas reglamentavimas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai bei principams, jog savivaldybės turtas turi būti naudojamas efektyviai ir racionaliai. Taip pat rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, 24 straipsnio 5 punktu, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktu, Civilinio kodekso 6.716 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad savivaldybės administracija turi pareigą aprūpinti savivaldybės tarybos narius visomis materialinėmis priemonėmis, reikalingomis tarybos nario pareigoms atlikti. Teigė, kad savivaldybės tarybos narys Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka mokamą išmoką gali naudoti tik toms konkrečiai išvardintoms paslaugoms, kurių jam tiesiogiai nesuteikia savivaldybės administracija, apmokėti. Atsižvelgiant į tai, nurodė, kad abejoja Tvarkos 6.2. ir 6.6. punktų atitikimu Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms.

Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybė prašė Sprendimą ir juo patvirtintą Tvarką pripažinti teisėtais ir pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Dėl Tvarkos nustatymo ne savivaldybės tarybos veiklos reglamente nurodė, kad įgyvendindama aktualios redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, Švenčionių rajono savivaldybės taryba 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą „Dėl Švenčionių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto 2008 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. T-5 „Dėl Švenčionių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ Nr. T-124. Rėmėsi jo 1.7. punktu ir darė išvadą, kad esminė Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį įgyvendinanti nuostata buvo tinkamai nustatyta Švenčionių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamente (toliau – ir Reglamentas), o Sprendimu Tvarka buvo teisėtai detalizuota. Teigė, kad Sprendimas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies bei 26 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Dėl Lietuvos savivaldybių asociacijos ir Savivaldybių kontrolierių asociacijos nurodė, kad Tvarkos tekstas, tarpininkaujant Lietuvos savivaldybių asociacijai, visoms Lietuvos Respublikos savivaldybėms buvo rekomenduotas Savivaldybių kontrolierių asociacijos (Vietos savivaldos įstatymo 52 str. 7 d., 54 str. 6 d.). Teigė, kad šioje administracinėje byloje patenkinus pareiškėjo pareiškimą ir pripažinus, jog tam tikri Tvarkos punktai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymui, neigiamų pasekmių neišvengtų ne tik atsakovas, tačiau ir Tvarkos tekstą rengę bei rekomendavę subjektai. Taip pat rėmėsi ABTĮ 110 straipsnio l dalimi, nurodė, kad siekiant tinkamo šios administracinės bylos išnagrinėjimo yra būtina suteikti galimybę asociacijoms įgyvendinti ABTĮ 53 straipsnio 2 dalyje ir kitose susijusiose normose numatytas teises. Atsakovo nuomone, šios bylos išsprendimas gali turėti įtakos Lietuvos savivaldybių asociacijos bei Savivaldybių kontrolierių asociacijos teisėms ar pareigoms, todėl jos turi būti įtrauktos į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Taip pat nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija dėl Tvarkos 5 ir 7 punktų. Teigė, kad šie punktai atitinka Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, kadangi įstatymų leidėjas, Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtindamas nuostatą „<...> paslaugoms <...> apmokėti kas mėnesį gali būti skiriama išmoka atsiskaitytinai“, siekė savivaldybių tarybų narių išmokų, susijusių su jų, kaip tarybos narių, veikla, skyrimo skaidrumo bei savivaldybių tarybų narių privalomo atsiskaitymo už jiems skirtas, faktiškai gautas ir panaudotas išmokas. Tokius įstatymo leidėjo tikslus patvirtina 2009 m. vasario 27 d. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas Nr. XIP-379, 2009 m. balandžio 28 d. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas Nr. XIP-582, 2009 m. gegužės 13 d. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas Nr. XIP-582 (2) bei 2010 m. sausio 12 d. Vietos savivaldos įstatymo 14, 19 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas Nr. XIP-1642. Pažymėjo, jog konkretaus išmokų skyrimo atsiskaitytinai tvarkos įgyvendinimo būdo nustatymą įstatymų leidėjas paliko savivaldybių tarybų nuožiūrai. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos savivaldybių asociacija ir Savivaldybių kontrolierių asociacija visoms Lietuvos Respublikos savivaldybėms skirtu Rekomenduojamu tvarkos tekstu pasiūlė būtent ketvirtinę savivaldybių tarybų nariams skiriamų konkretaus neviršytino mėnesinio dydžio išmokų apskaitos ir atsiskaitymo už jau panaudotas išmokas tvarką. Būtent tokios nuostatos buvo numatytos Švenčionių rajono savivaldybės tarybos patvirtintos Tvarkos 2, 4, 5,7 punktuose. Pažymėjo, jog analogiška tvarka yra nustatyta ir Seimo narių lėšų aprašo l, 4, 6 ,8 punktuose. Dėl Tvarkos 6.2. ir 6.6. punktų nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies frazėje „<...> susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms <...>“ minimos paslaugos apima ir su tokiomis paslaugomis betarpiškai susijusias prekes. Pažymėjo, kad Rekomenduojamo tvarkos teksto 4.2. punkte yra nurodyta, kad išmoka gali būti panaudota „pašto prekių ir paslaugų įsigijimui“, o 4.9. punkto pagrindu – „kanceliarinių prekių įsigijimui“. Seimo narių lėšų aprašo 7.2. punkte aptariamos „pašto prekių ir paslaugų įsigijimo išlaidos“, o 7.10. punkte– „kanceliarinių prekių įsigijimo išlaidos“.

II.

Spręsdamas dėl išmokos dydžio ir atsiskaitymo tvarkos nustatymo ne reglamente, o Sprendimu, atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies bei 26 straipsnio 2 dalies nuostatoms, teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 16 straipsnio 6, 7 dalimis, 13 straipsnio 9 dalimi. Darė išvadą, kad tarybos nario veiklos išlaidų kompensavimui skirtos išmokos dydžio ir atsiskaitymo tvarkos nustatymas ne reglamente, o atskiru sprendimu, iš esmės neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies ir 26 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kadangi tiek Reglamentas, tiek Tvarka patvirtinti savivaldybės tarybos sprendimais, kurių priėmimo tvarka yra identiška, be to, Reglamente nustatyta, kad šis klausimas išsprendžiamas atskiru sprendimu, šios Reglamento nuostatos atitikimo aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams nėra prašoma tirti.

Teismas taip pat konstatavo, jog Tvarkos 6.9. punkto nuostata prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 ir 3 dalims, kadangi Tvarka reglamentuoja išmokos Švenčionių rajono savivaldybės tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusių kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugų išlaidų apmokėjimui skyrimo, naudojimo ir atsiskaitymo už ją tvarką, o 6.9. punkte numatytos kelionės ir apgyvendinimo išlaidos, kurios nepatenka į kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugų išlaidų tarpą. Atkreipė dėmesį į Reglamento 71 punktą.

Sprendė, jog Tvarkos 6.10. punktas savaime neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai, nes pagal Tvarkos 4 punkto nuostatas išmoka pervedama į tarybos narių nurodytas banko sąskaitas, tarybos nariai realiai patiria su tokios sąskaitos administravimu susijusias išlaidas, todėl išmokai gauti atidarytų banko sąskaitų administravimo paslaugų apmokėjimo išlaidos yra kanceliarinės Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies prasme. Teismas taip pat sprendė dėl Tvarka nustatyto atsiskaitymo už lėšų panaudojimą tvarkos. Kadangi Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nenustato paslaugoms apmokėti skirtos išmokos, kuri skiriama kas mėnesį ir atsiskaitytinai, panaudojimo laikotarpio ir atsiskaitymo už ją tvarkos, sprendė, jog Tvarkos 5 ir 7 punktų nuostatos dėl išmokos lėšų limito sumavimo ketvirčiais, kurios iš esmės ir kelia abejonių pareiškėjui, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai ir neteisingai vertino, jog atsakovo pateikti argumentai dėl Lietuvos savivaldybių asociacijos bei Savivaldybių kontrolierių asociacijos dalyvavimo priimant Sprendimą ir tvirtinant Tvarką yra teisiškai nereikšmingi. Šių asociacijų dalyvavimas rengiant Tvarką bei iniciatyvumas paskatino tai, kad analogiška Tvarka buvo patvirtinta ne tik Švenčionių rajono savivaldybėje, bet ir daugumoje kitų savivaldybių. Skundžiamame sprendime netinkamai ir neteisingai nesivadovauta įstatymo ir teisės analogija, lyginant Tvarką su iš esmės analogišku Seimo narių lėšų aprašu. Seimo narių lėšų aprašas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnę teisinę galią turinčiam teisės aktui, nors jame dėstomos iš esmės tapačios taisyklės, kurios įtvirtintos Sprendime patvirtintoje Tvarkoje. Pritaikius įstatymo ar teisės analogiją ir užpildant Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies spragą, Tvarka taip pat laikytina teisėta bei turi būti galiojanti. Šiuo metu yra išnagrinėta panaši administracinė byla pagal Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje prašymą dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimo dalies teisėtumo ištyrimo ir 2011 m. balandžio 15 d. priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas. Esant ne vienai tapačiai bylai, įsiteisėjęs teismo sprendimas bet kurioje iš jų galimai turės precedento reikšmę likusiose bylose. Todėl siekiant tinkamai suformuoti teismų praktiką bei siekiant išvengti teismo apkrovimo iš esmės tapačių ginčų nagrinėjimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šias bylas turėtų nagrinėti kartu, priimdamas vieningą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. sausio 2 d. pateikė pareiškimą, kuriuo atsisako savo 2010 m. gruodžio 13 d. pareiškimo ištirti Švenčionių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. T-125 patvirtintos „Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narių lėšų su tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms skyrimo, naudojimo ir atsiskaitymo už jas tvarkos“ teisėtumą ir šio pareiškimo 2011 m. vasario 1 d. papildymo, kadangi atsakovas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. T-78 „Dėl Švenčionių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ 2.10 punktu pripažino netekusiu galios Švenčionių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. T-125, kuriuo buvo patvirtinta „Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narių lėšų su tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms skyrimo, naudojimo ir atsiskaitymo už jas tvarka“. Pareiškėjas nurodė, kad atsisakymo nuo pareiškimo pasekmes jam yra žinomos.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad dėl pareiškėjo pareikšto atsisakymo nuo pareiškimo neprieštarauja.

Pareiškimas tenkintinas.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsniu pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį. Pareiškėjo pateiktas pareiškimas atitinka šias sąlygas ir nesant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatytų atsisakymą nuo paduoto pareiškimo ribojančių aplinkybių bei pareiškėjui patvirtinus, kad jam žinomos atsisakymo nuo pareiškimo pasekmes, pareiškimas yra pagrįstas.

Pripažinus pareiškimą pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimo atsisakymą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.