- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-12
- Bylos Nr.
- A-756-855-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- H. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Anatolijaus Baranovo, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir moralinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 2S-1137 ir priteisti iš Lietuvos valstybės 200 000 Lt moralinės žalos atlyginimui. Nurodė, kad 2006 m. liepos 18 d. buvo pristatytas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, kur asmens kratos metu iš jo paimtas asmeninis kompiuteris ,,Fujitsu Lifebook”, tuo padarant žymią žalą. Minėtame kompiuteryje buvo saugoma informacija, susijusi su Vilniaus miesto pirmajame apylinkės teisme nagrinėjama byla, todėl pareiškėjas neteko galimybės tinkamai jai pasirengti. Pareiškėjas į tardymo izoliatorių – kalėjimą buvo pristatytas kaip nuteistasis ir jam Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio pagrindu atsiradusi teisė turėti kompiuterį negalėjo būti panaikinta. Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnų veiksmai pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 dalies, 89, 96 straipsnių nuostatas, todėl pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį valstybė privalo atlyginti padarytą neturtinę žalą. Be to, kalinant pareiškėją Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kamerose Nr. 113 ir 321 jis patyrė pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, kadangi buvo kalinamas nežmoniškomis – higienos ir sanitarinių normų neatitinkančiomis sąlygomis, teisė į dviejų valandų pasivaikščiojimus buvo ribojama. Kalėjimų departamentas 2006 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 2S-1137 ,,Dėl skundo tyrimo“ nepagrįstai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnų veiksmus pripažino teisėtais.
Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnyje įvardinti nuteistieji neturi teisės naudotis kompiuteriais, todėl asmeninis kompiuteris, kaip draudžiamas kalinamiesiems turėti daiktas, iš pareiškėjo buvo paimtas teisėtai. Pareiškėjo laikymas kardomojo kalinimo vietoje atitiko Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimus. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai 2006 m. birželio 8 d. atlikę Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kamerų mikroklimato matavimus patvirtino, kad oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio parametrai atitinka nustatytas normas. Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą dėl visų anksčiau aptartų aplinkybių išnagrinėjo laiku, atsakymą pagrindė galiojančias įstatymais bei nurodė apskundimo tvarką.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodo, kad tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Reikalavimas atlyginti žalą yra neteisėtas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal Kardomojo kalinimo įstatymo (1996 m. sausio 18 d. įstatymo Nr.I-1175 redakcija) 1 straipsnio 1 ir 2 dalis minėtas įstatymas nustato asmenų, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas, taip pat asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, laikymo kardomojo kalinimo vietose tvarką ir sąlygas bei šio įstatymo nustatyta kardomojo kalinimo (suėmimo) tvarka yra vienoda ir privaloma visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir asmenims. To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog kardomojo kalinimo vietose taip pat gali būti laikomi nuteisti laisvės atėmimu asmenys, palikti tardymo izoliatoriuje arba perkelti į jį iš pataisos darbų įstaigų atlikti tardymo veiksmų baudžiamosiose bylose arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi kardomojo kalinimo vietose laikomų asmenų teisinį statusą apibrėžia Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos. Kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1-18 punktuose įtvirtintos asmenų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, teisės, tačiau šiose normose nėra numatyta, kad tokiose vietose laikomi asmenys turėtų teisę naudotis kompiuteriais. Pareiškėjui buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu teisėtai buvo neleista juo naudotis. Nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas dėl pasivaikščiojimo trukmės – kalinamieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą (Kardomojo kalinimo įstatymo 13 str. 1 d. 11 p., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymas Nr.178 „Dėl Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“).
Teismas nurodė, kad byloje esančiame Ekstremalių sveikatai situacijų centro 2006 m. birželio 8 d. Mikroklimato, šiluminio komforto ir pakankamos šiluminės aplinkos parametrų matavimų protokole konstatuota, kad šiluminės aplinkos parametrai (oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis) kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 42:2004 „Gyvenamųjų ir viešojo naudojimo pastatų mikroklimatas“ normuojamas vertes (b. l. 29-30).
Teismas pažymėjo, kad prašydamas atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjas teigė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojai pažeidė jo teises bei sąmoningai žemino jo žmoniškąjį orumą, kas sukėlė jo reputacijos pablogėjimą, pažeminimą, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, neabejotinai bloginamas bendravimas su aplinkiniais, tačiau jokių nurodytą moralinę žalą pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė. Be to, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas buvo nuo 2006 m. liepos 18 d. iki 2006 m. liepos 25 d., t. y. palyginti trumpą laiką. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį, jog atėmus kompiuterį jis negalėjo tinkamai pasiruošti teismo posėdžiui, kadangi į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pareiškėjas iš Pravieniškių pataisos namų buvo atvežtas 2006 m. liepos 18 d. po pietų, o teismo posėdis buvo numatytas kitos dienos rytą, t. y. 2006 m. liepos 19 d. Teismo nuomone, pareiškėjas teismo posėdžiui galėjo pasiruošti iš anksto. Be to, nėra pagrindo pripažinti, jog minėta įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas padarė išvadą, kad nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) veiksmų, nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog Kalėjimų departamento 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas Nr.2S-1137 „Dėl skundo tyrimo“ yra neteisėtas bei dėl atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti. Be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad teismas, pasisakydamas dėl higienos normų, negalėjo remtis 2006 m. birželio 8 d. tikrinimo protokolu, nes šis dokumentas pareiškėjui nebuvo pateiktas. Be to, pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime buvo kitu laiku nei nurodoma šiame dokumente. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant įkalinimo įstaigų mikroklimatą privalu vadovautis ne HN 42:2004, bet HN 69-1997 (HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos“, 11.7 p.).
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimai grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Visiems bausmes Lietuvos Respublikoje atliekantiems asmenims taikomi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai (Bausmių vykdymo kodekso 3 str. 2 d.). Kardomojo kalinimo įstatymas nustato asmenų, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas, taip pat asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, laikymo kardomojo kalinimo vietose tvarką ir sąlygas (Kardomojo kalinimo įstatymo 1 str. 1 d.). Šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad kardomojo kalinimo vietose gali būti laikomi nuteisti laisvės atėmimu asmenys, perkelti į jį iš pataisos darbų įstaigų atlikti tardymo veiksmų baudžiamosiose bylose arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 dalies nuostatą leidžiama kalėjimuose laikinai, bet ne ilgiau kaip dešimt parų laikyti iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkeliamus nuteistuosius bei tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą siunčiamus nuteistuosius. Minėto kodekso 89 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji, kurie pagal šio Kodekso 83 straipsnio 3 dalį kalėjime yra laikinai, laikomi rakinamose kamerose atskirai nuo kitų nuteistųjų. Jie gali gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauna kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Šis pasivaikščiojimas vyksta atskirai nuo kitų nuteistųjų. Kardomojo kalinimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta nuostata nuteistuosius kardomojo kalinimo vietų kamerose laikyti atskirai nuo kitų kalinamųjų ir atsižvelgiant į pataisos darbų įstaigos režimo rūšį, nustatytą teismo nuosprendžiu. Šių teisės normų sisteminis ir teleologinis aiškinimo metodai suponuoja išvadą, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į tardymo izoliatorių-kalėjimą, tiek dėl jų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, tiek ir dėl jų dalyvavimo nagrinėjant bylą teisme negali būti besąlygiškai taikomos tik kardomajame kalinime esančių asmenų teisinę padėtį ir jų laikymo sąlygas reglamentuojančios teisės normos, visiškai ignoruojant Bausmių vykdymo kodekso nuostatas. Tokią išvadą leidžia daryti ir Bausmių vykdymo kodekso 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas, taip pat ir bendras kiekvienoje demokratinėje valstybėje galiojantis draudimo reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas H. J. į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą buvo perkeltas laikinai, dėl pageidavimo dalyvauti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo posėdyje, kur buvo nagrinėjama civilinė byla pagal jo ieškinį. Todėl, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir padarytas išvadas, teisėjų kolegijos nuomone, jam turėjo būti taikomos Bausmių vykdymo kodekso 89 ir 96 straipsniuose numatytos teisės paskambinti telefonu, pasivaikščioti dvi valandas ir naudotis kompiuteriu, jei jo laikymo ir naudojimosi aplinkybės atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles. Pažymėtina, kad Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės taikomos: 1) asmenims, kuriems kardomąja priemone paskirtas kardomasis kalinimas (suėmimas); 2) nuteistiesiems laisvės atėmimu, kuriems nuosprendis neįsiteisėjo; 3)asmenims, kuriems nuosprendis įsiteisėjo, iki jų pasiuntimo etapu į pataisos darbų įstaigas; 4) nuteistiesiems, perkeltiems iš pataisos darbų įstaigų dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn kitoje byloje, jeigu jiems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Pareiškėjas, kaip asmuo atliekantis laisvės atėmimo bausmę pataisos darbų įstaigoje, ir tik laikinai perkeltas į tardymo-izoliatorių kalėjimą, nepatenka nei vienai taisyklėse nurodytų asmenų kategorijai. Tokiu būdu jam netaikytinas ir Kardomojo kalinimo įstatymo 1 priedėlyje įtvirtintas draudimas kalinamajam turėti kompiuterį.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog dėl šios pareiškėjo skundo dalies pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, pripažintina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai, neleisdami pareiškėjui paskambinti telefonu, naudotis kompiuteriu ir išvesdami pasivaikščioti tik vieną valandą, pažeidė H. J. , kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo teises, nustatytas anksčiau minėtose Bausmių vykdymo kodekso ir Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatose.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo laikomas kamerose, kuriose yra nežmoniškos, žmogaus orumą žeminančios kalinimo sąlygos: drėgmė, byrantis tinkas, nėra ventiliacijos, netinkamas apšvietimas, 8 m² ploto patalpose laikomi penki asmenys, ir kt., t. y. sąlygos, neatitinkančios higienos normų HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos“ 11.7 punkto reikalavimų. Byloje esantys Ekstremalių sveikatai situacijų centro visuomenės saugos patikrinimo aktai patvirtina, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, reikalingas remontas, tačiau higieninė būklė patenkinama (b. l. 39, 41). Minėtuose aktuose nurodytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas žino susidariusią padėtį ir ją bando taisyti: dalyje kamerų vykdomi kapitaliniai remontai.
Pareiškėjas, teigia, kad jo laikymas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2006 m. liepos 18 – 25 dienomis neteisėtai apribojant teises, sąmoningai žeminant žmogiškąjį orumą, sukėlė dvasinius sukrėtimus, žalojo sveikatą, ir prašo priteisti neturtinę 200 000 Lt žalą. Šį reikalavimą grindžia Civilinio kodekso 6.250 ir 6.271 straipsniais.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 4 dalis neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laiko šių subjektų neteisėtą veiką – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiais įstatymais, nustatančiais tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir kt. Tokiems įstatymams priskirtinas ir Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis. Tačiau tokios žalos atlyginimui būtina nustatyti ir sąlygų visumą: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) bei priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos. Taigi, reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien teiginių, kad kameros neatitinka higienos normos reikalavimų ir dėl to buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, žalojama sveikata, žeminamas žmogiškasis orumas žalos atlyginimui nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie tardymo izoliatoriaus-kalėjimo trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Administracinėje byloje Nr. A4-246/2007). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė žalos padarymo fakto. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo trumpą laiką – 7 dienas ir tai neprieštaravo Bausmių vykdymo kodekso nuostatoms. Atsižvelgiant į kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklę, galima daryti prielaidą, kad jis turėjo tam tikrus nepatogumus, tačiau teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Pareiškėjas buvimo izoliatoriuje-kalėjime metu jokių skundų ir prašymų administracijai nepateikė (b. l. 36, 42-44), nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl tokių jo laikymo sąlygų, neišvedimo pasivaikščioti papildomą antrą valandą pablogėjo sveikata, kad kompiuterio laikinas paėmimas ar neleidimas paskambinti sukėlė konkrečias pasekmes, kad pareigūnai sąmoningai jam būtų sudarę nežmoniškas sąlygas. Aplinkybė, kad kai kuriais atvejais vienam kameroje laikomam asmeniui tenka mažiau nei 5 m² ploto, priklauso ne nuo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos ir ne dėl jos kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nenustatyta, kad apelianto nurodomos laikymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos padarė jam neturtinę žalą, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimą pakeisti. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 2S-1137 dalį, kuria pripažinta, kad kardomojo kalinimo vietose esantiems (laikinai perkeltiems dėl dalyvavimo kitose bylose) nuteistiesiems nėra nustatyta teisė naudotis kompiuteriu ir pasivaikščioti dvi valandas, panaikinti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.