Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pavaduotojas 2010 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 2-407(4F.9) „Dėl atsisakymo įregistruoti savarankišku politinės kampanijos dalyviu“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2-407(4F.9)), kuriuo atsisakė registruoti visuomeninę organizaciją „Vieningas Kaunas“ savarankišku 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos, prasidėjusios 2010 m. lapkričio 3 d., dalyviu.

Visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ 2010 m. lapkričio 9 d. padavė Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai (toliau – ir VRK) skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pavaduotojo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 2-407(4F.9) ir priimti naują sprendimą – įregistruoti visuomeninę organizaciją „Vieningas Kaunas“ savarankišku 2011 m. vasario 27 d. savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos dalyviu.

Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. Sp-90 (toliau – ir Sprendimas Nr. Sp-90) atmetė visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ skundą ir atsisakė registruoti šią organizaciją savarankišku 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos, prasidėjusios 2010 m. lapkričio 3 d., dalyviu. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas motyvuojamas tuo, kad Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis asmenų, kurie gali būti registruojami savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, sąrašas: politinė partija; pretendentas; save iškėlęs kandidatas; referendumo iniciatoriai: referendumo oponentai. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys, kurie gali būti registruojami savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, kai yra juos iškėlusios politinės partijos teikimas (prašymas), tai yra: politinės partijos iškelti kandidatai Seimo vienmandatėje rinkimų apygardoje ar kandidatų sąrašai rinkimuose į savivaldybių tarybas arba Europos Parlamentą. Visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ teisinė forma yra asociacija, todėl ji nėra tinkamas subjektas būti savarankišku politinės kampanijos dalyviu.

II.

Pareiškėjas visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ kreipėsi su skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. Sp-90 ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pavaduotojo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 2-407(4F.9) bei įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją priimti naują sprendimą – įregistruoti visuomeninę organizaciją „Vieningas Kaunas“ savarankišku 2011 m. vasario 27 d. savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos, prasidėjusios 2010 m. lapkričio 3 d., dalyviu. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti: 1) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. liepos 20 d.) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui, 119 straipsnio 2 daliai ir teisinės valstybės principui; 2) ar Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. rugsėjo 15 d.), 5 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 30 d.) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui, 119 straipsnio 2 daliai ir teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo nuomone, nors Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. Sp-74 patvirtintame Savarankiškų ir atstovaujamųjų politinės kampanijos dalyvių registravimo ir registruotų politinės kampanijos dalyvių sąrašo paskelbimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra numatyta, kad visuomeninės organizacijos gali kandidatuoti savivaldybių tarybų rinkimuose ir būti registruojamos savarankiškais rinkimų politinės kampanijos dalyviais, tokią teisę visuomeninėms organizacijoms tiesiogiai suteikia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2006 m. gruodžio 30 d. iki 2010 m. liepos 20 d., buvo nurodyta, kad kandidatus į tarybos narius gali kelti partija ar politinė organizacija, įregistruota pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų, t. y. teisė kelti kandidatus rinkimuose buvo suteikta tik politinėms partijoms. Tačiau Konstitucinis Teismas dar 2007 m. vasario 9 d. nutarimu pripažino, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo įstatymų leidėjas pakeitė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą – aktualioje įstatymo redakcijoje yra numatyta galimybė pavieniam asmeniui savo kandidatūrą rinkimuose iškelti asmeniškai. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, pasyvioji rinkimų teisė turi būti suteikta ir asociacijoms.

Pareiškėjas pabrėžė, kad rinkimai yra svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, pagrindinė valstybėje taikomo demokratinio valdymo principo išraiška. Balsavimo teisė yra įtvirtinta Konstitucijoje. Rinkimų teisė subjektyviąja prasme yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė dalyvauti rinkimuose. Ši teisė skirstoma į pasyviąją rinkimų teisę – teisę būti išrinktam, bei aktyviąją rinkimų teisę – teisę rinkti. Pasyvioji rinkimų teisė – Lietuvos Respublikos piliečio galimybė iškelti save kandidatu į renkamas pareigybes, agituoti rinkėjus balsuoti už save ir pan. Pasyviosios rinkimų teisės pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje, kurioje skelbiama, jog teisę būti išrinktam nustato Konstitucija bei įstatymai. Konstitucijoje yra įtvirtinti pagrindiniai rinkimų principai: 1) visuotinių rinkimų principas; 2) tiesioginių rinkimų principas; 3) lygių rinkimų principas; 4) slapto balsavimo principas. Visuotinių rinkimų principas plačiuoju požiūriu reiškia kiekvieno asmens galimybę kelti savo kandidatūrą ir būti įregistruotam kandidatu. Šis principas draudžia įstatymų leidėjui be objektyvios būtinybės riboti rinkėjų ar kandidatų galimybę dalyvauti rinkimuose. Konstitucija šio principo kontekste nustato išlygas, kurias asmuo privalo atitikti siekdamas įgyvendinti tinkamai pasyviąją rinkimų teisę: 1) kandidato pilietybė; 2) priesaika ar pasižadėjimas užsienio valstybei; 3) kandidato amžius; 4) kandidato veiksnumas; 5) kandidato sėslumas; 6) kandidato judėjimo laisvė, nesuvaržyta teismo paskirta bausme; 7) kandidato gyvenamoji vieta. Šie apribojimai, įtvirtinti Konstitucijoje, laikytini objektyviai pagrįstais. Nurodytos išlygos suponuoja, jog asmeniui, kuris atitinka šiuos nurodytus reikalavimus, negali būti ribojama pasyvioji rinkimų teisė, t. y. teisė kelti savo kandidatūrą rinkimuose. Be Konstitucijoje įtvirtintų išlygų asmens pasyviąją rinkimų teisę bei visuotinių rinkimų principą riboja netiesioginiai apribojimai, nustatyti įstatymuose bei kituose, žemesnės teisinės galios, teisės aktuose. Tačiau netiesioginiai apribojimai turi būti objektyvūs bei proporcingi ir negali nepagrįstai riboti asmenims Konstitucijoje suteiktų teisių. Privilegijuota teisė kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius yra suteikta politinėms partijoms. Ši politinėms partijoms nustatyta privilegija nepagrįstai riboja asociacijų galimybes pasinaudoti konstitucine pasyviąja rinkimų teise. Tokia privilegija lemia tai, kad asmuo, turintis konstitucinę teisę būti renkamas savivaldybės tarybos nariu, negali būti įregistruotas kandidatu, jei jo kandidatūrą iškelia ne politinė partija, o asociacija. Tai, pareiškėjo nuomone, akivaizdžiai pažeidžia Konstitucijoje nustatytą visuotinių rinkimų principą. Pareiškėjas pažymėjo, kad vieno asmens galimybės pasinaudoti pasyviąja rinkimų teise yra ribotos, palyginus su galimybėmis šią teisę įgyvendinti per asociacijas. Vien galimybės asmeniui išsikelti savo kandidatūrą rinkimuose įteisinimas nepanaikina nurodomų pažeidimų ir prieštaravimų Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarime inter alia nurodyta, jog siekiant analizuojamuose įstatymuose panaikinti nuostatas, prieštaraujančias Konstitucijai, būtina suteikti asociacijoms teisę savarankiškai įgyvendinti pasyviąją rinkimų teisę, t. y. kelti kandidatus rinkimuose. Tokiu būdu, dėl būtinybės įteisinti tokią asociacijų teisę Konstitucinis Teismas pasisakė tiesiogiai ir nedviprasmiškai. Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarime pažymėta, kad valstybės valdymas ir vietos savivalda yra dvi skirtingos Konstitucijoje įtvirtintos viešosios valdžios sistemos ir jos yra formuojamos bei funkcionuoja skirtingais konstituciniais pagrindais; įstatymu leidėjas, pasinaudodamas konstitucine diskrecija, gali nustatyti skirtingas Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų sistemas. Pastarojo Konstitucinio Teismo nutarimo turinys leidžia daryti išvadą, jog net ir pripažinus, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, ribojančios asociacijų teisę kelti kandidatus į Lietuvos Respublikos Seimą, neprieštarauja Konstitucijai, negalima tokio išaiškinimo taikyti savivaldybių tarybų rinkimus reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu.

Įstatymų nuostatose numatytas ribojimas taip pat pažeidžia Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintą teisę į laisvą susibūrimą. Tuo atveju, jei pavienis asmuo dėl finansinių galimybių, politinės įtakos stokos ar kitų aplinkybių neturi realios galimybės savo pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinti asmeniškai, kaip tai numatyta naujose įstatymų redakcijose, šis asmuo yra priverstas stoti į politinę partiją, dalyvauti jos veikloje ir tik tokiu būdu įgyvendinti konstitucinę pasyviąją rinkimų teisę. Konstitucinė piliečių teisė jungtis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas suponuoja tai, kad asmuo turi laisvą valią spręsti, priklausyti ar nepriklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Bet kokios teisės aktų nuostatos, ribojančios asmenų savanoriško apsisprendimo teisę, traktuotinos kaip asmenų konstitucinės teisės pažeidimas. Vieno konstitucinio principo įgyvendinimas negali pažeisti ar kitaip riboti kitų Konstitucijoje įtvirtintų garantijų. Tuo atveju, jei pavienis asmuo neturi galimybės savo pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinti asmeniškai, šio asmens apsisprendimas dalyvauti bendrijos ar asociacijos, tačiau ne politinės partijos, veikloje įgyvendinimas neturi ir negali riboti galimybės įgyvendinti konstitucinę pasyviąją rinkimų teisę. Be to, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas ir Konstitucijos 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas lygių teisių principas leidžia daryti išvadą, jog politinės partijos ir asociacijos Konstitucijos atžvilgiu yra lygiateisiai piliečių susivienijimai. Politinių partijų ir asociacijų lygiateisiškumo principas yra esminis šių organizacijų veiklos principas. Visos įstatymų nuostatos, neatitinkančios šio principo reikalavimų, prieštarauja Konstitucijai ir negali būti taikomos.

Konstitucijos preambulėje, 1 straipsnyje, 5 straipsnio 2 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje ir kituose Konstitucijos straipsniuose įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad asmens teisės ir laisvės privalo būti užtikrinamos, o valstybės institucijos turi veikti vadovaujantis išimtinai teise ir jai paklūstant, taip pat tai, kad aukščiausią teisinę galią valstybėje turi Konstitucija, o visi žemesnės galios teisės aktai privalo ją atitikti. Šio principo įtvirtinimas Konstitucijoje lemia taip pat ir teisės viešpatavimo principo įgyvendinimą. Teisinės valstybės principas suponuoja, kad tarp visų norminių teisės aktų egzistuoja hierarchija. Visos įstatymų nuostatos privalo atitikti Konstituciją, individualaus pobūdžio teisės aktai privalo atitikti įstatymų nuostatas bei kitus norminius teisės aktus. Šis principas taip pat saisto ir įstatymų leidėją, kuriam suteikiama teisė priimti tik tokius teisės aktus, kurie pilnutinai atitiktų Konstituciją. Nurodytų principų įgyvendinimas neatsiejamas nuo teisingumo principo taikymo. Teisinėje valstybėje visi teisės aktai privalo ne tik atitikti aukštesnės galios teisės aktų nuostatas, bet ir būti kiek įmanoma teisingesni visoms valstybėje egzistuojančioms interesų grupėms, orientuoti į visų šių interesų suderinimą ir patenkinimą, vengiant savivalės, nestabilumo ar interesų priešpriešos. Įteisinus nepagrįstus ir Konstitucijai prieštaraujančius apribojimus asociacijoms įgyvendinti pasyviąją rinkimų teisę keliant kandidatūras savivaldybių tarybų rinkimuose, yra grubiai pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ atitinka Konstitucinio Teismo nutarime nurodytus kriterijus, lemiančius visuomeninės organizacijos galimybę kelti kandidatūras rinkimuose. Visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ buvo įsteigta siekiant dalyvauti rinkimuose bei juose kelti kandidatus. Visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ įstatų 1.3 ir 2.1 punktuose nustatyti šios organizacijos steigimo tikslai – rūpintis Kauno miesto gerove, spręsti su savivalda susijusias problemas ir kurti geresnį Kauną, dalyvauti tvarkant įstatymų nustatytus savivaldybių vietos reikalus, ieškoti ir išgryninti geriausius kandidatus į Kauno miesto savivaldybės tarybą. Visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ buvo įsteigta jau po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, todėl pagrįstai tikėjosi tinkamo šio nutarimo įgyvendinimo, pakeičiant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas taip, kad šios neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, panaikintų Konstitucijai prieštaraujančius ribojimus visuomeninei organizacijai kelti kandidatus rinkimuose. Visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ taip pat atitinka visus kitus įstatymuose ir Apraše nustatytus reikalavimus, keliamus savarankiškam Rinkimų politinės kampanijos dalyviui, ir įstatymų nustatyta tvarka pateikė prašymą Vyriausiajai rinkimų komisijai, todėl yra registruotina savarankišku rinkimų politinės kampanijos dalyviu. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Vyriausioji rinkimų komisija tik formaliai atsisakė tenkinti pareikštą prašymą, iš esmės net nepasisakydama skundžiamame sprendime dėl pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų.

Dėl visų nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio 1 dalies bei Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalių ir 5 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Atsiliepimu į skundą Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija prašė pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ prašymą panaikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad vadovavosi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kuriose išvardintas baigtinis asmenų, kurie gali būti registruojami savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, sąrašas ir visuomeninės organizacijos jame nėra įrašytos. Akcentavo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas ne tuo, jog buvo nesilaikyta Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatų, bet tuo, jog šio įstatymo nuostatos galimai prieštarauja Konstitucijai. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog Konstitucija tiesiogiai suteikia teisę visuomeninėms organizacijos kandidatuoti ir kad pareiškėjas atitinka visus įstatymuose nurodytus reikalavimus, keliamus savarankiškam politinės kampanijos dalyviui, nėra pagrįsti nuoroda į konkrečias teisės normas. Manė, kad pareiškėjo nuorodos į Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimą ir jame pateiktą Konstitucijos bei Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo santykio aiškinimą negali būti vienareikšmiškai taikomos esamai situacijai, nes nuo 2010 m. liepos 20 d. įsigaliojo daug Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimų, esmingai pakeistas ir šio įstatymo 34 straipsnis, kurio 3 dalis nustato teisę kiekvienam asmeniui, atitinkančiam įstatymo reikalavimus, išsikelti kandidatu.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo įstatuose įtvirtinta, jog asociacijos nariu gali būti juridiniai asmenys, kas iš esmės prieštarauja Konstitucijai, kuri juridiniams asmenims nesuteikia nei aktyviosios, nei pasyviosios rinkimų teisės. Pagal Asociacijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, asociacija gali įgyti tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jos veiklos tikslams, nurodytiems Civiliame kodekse, šiame įstatyme ir asociacijos įstatuose. Pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ įstatuose nenumatytas dalyvavimas rinkimų į savivaldybės tarybos narius politinėje kampanijoje ir kandidatų kėlimas, todėl pareiškėjo prašymas įregistruoti savarankišku politinės kampanijos dalyviu nesiderina su asociacijos tikslais, įtvirtintais jo įstatuose, ir neturėtų būti ginamas teisinėmis pirmesnėmis.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-968 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nėra numatyta, jog kandidatus į savivaldybių tarybų rinkimus gali kelti ir kiti kolektyviniai subjektai, t. y. ne tik politinės partijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai; 2) ar Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-813 redakcija) ta apimtimi, kurioje joje nėra numatyta, jog savarankišku politinės kampanijos dalyviu gali būti registruojami kiti kolektyviniai subjektai, t. y. ne tik politinės partijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai. Bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. priėmė nutarimą (Žin., 2011, Nr. 58), kuriuo, be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 86-4523, Nr. 141) 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip pat tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 63-3091) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, joje nenustatyta, kad savarankiškais politinės kampanijos dalyviais gali būti ne tik politinės partijos, bet ir kiti įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus atitinkantys kolektyviniai subjektai, kurių nariais gali būti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija pateikė papildomą paaiškinimą, kuriuo prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymi, kad rinkimų teisei yra būdingas proceso greitumo, nuoseklumo ir negrįžtamumo principai. Tai reiškia, kad visi rinkimų etapai ir juose numatytos procedūros turi būti vykdomos nuosekliai viena po kitos eiliškumo tvarka, griežtai apibrėžtais ir trumpais terminais, jokiomis aplinkybėmis neleistinas numatytų terminų nesilaikymas ar pratęsimas, taip pat teisinių pretenzijų reiškimas, pasibaigus terminui. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 5 straipsnio 1 dalį Vyriausioji rinkimų komisija prašymus įregistruoti savarankiškais politinės kampanijos dalyviais priimti pradeda prasidėjus politinės kampanijos laikotarpiui ir baigia tą dieną (įskaitytinai), kurią pagal atitinkamus įstatymus pradedamas pareiškinių dokumentų įteikimas, t. y. likus 65 dienoms iki rinkimų (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35 str. 1 d.). Teigia, kad Vyriausioji rinkimų komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kuriose išvardintas baigtinis asmenų, kurie gali būti registruojami tik savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, sąrašas, visuomeninės organizacijos jame neįrašytos. Pažymi, kad, vadovaujantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatomis, Vyriausioji rinkimų komisija toliau nuosekliai vykdė nustatytas rinkimų procedūras: 2011 m. vasario 27 d. įvyko rinkimai, Vyriausioji rinkimų komisija 2011 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. Sp-196 patvirtino galutinius rinkimų į Kauno miesto savivaldybės tarybą rezultatus, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarimą priėmė tik 2011 m. gegužės 11 d. Teigia, kad ginčijamas Vyriausiosios rinkimų komisijos Sprendimas Nr. Sp-90 buvo priimtas laikantis Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatų, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

V.

Šis administracinis ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos Sprendimo Nr. Sp-90 ir Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pavaduotojo Sprendimo Nr. 2-407(4F.9), kuriais visuomeninę organizaciją „Vieningas Kaunas“ atsisakyta registruoti savarankišku 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos, prasidėjusios 2010 m. lapkričio 3 d., dalyviu, teisėtumo ir pagrįstumo bei Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įpareigojimo įregistruoti visuomeninę organizaciją „Vieningas Kaunas“ savarankišku 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos, prasidėjusios 2010 m. lapkričio 3 d., dalyviu.

Pažymėtina, kad byloje iškilus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnio ir Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimui, šių teisės normų atitikimas Konstitucijai buvo patikrintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo. Konstituciniam Teismui priėmus 2011 m. gegužės 11 d. nutarimą, bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.

VI.

Pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimą Nr. Sp-90 ir Sprendimą Nr. 2-407(4F.9) bei įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją įregistruoti pareiškėją 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos dalyviu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų politinė kampanija prasidėjo dar 2010 m. lapkričio 3 d., patys savivaldybių tarybų rinkimai įvyko 2011 m. vasario 27 d., o Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. Sp-196 buvo patvirtinti galutiniai rinkimų į Kauno miesto savivaldybės tarybą rezultatai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 86-4523, Nr. 141) 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip pat tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 63-3091) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, joje nenustatyta, kad savarankiškais politinės kampanijos dalyviais gali būti ne tik politinės partijos, bet ir kiti įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus atitinkantys kolektyviniai subjektai, kurių nariais gali būti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas savo paties priimamų nutarimų teisinę galią yra ne kartą pažymėjęs, jog ši Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė nėra absoliuti. Konstitucijos 110 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokiu konstituciniu reguliavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.“ Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad kol pareigūno sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1–438/2005 ir kt.).

Atsižvelgiant į anksčiau paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pirmiau paminėti argumentai ir aplinkybės lemia, kad nagrinėjamame ginče „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas yra neįvykdytas, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Taigi ta aplinkybė, kad atsakovui priimant skundžiamus sprendimus, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis, taip pat Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarime nurodyta apimtimi dar nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neužkerta kelio pareiškėjui reikalauti, kad jo pažeistos teisės būtų veiksmingai ginamos, inter alia, kad būtų panaikinti jo teises pažeidę administraciniai aktai, tokiu būdu neleidžiant, kad būtų galutinai įvykdyti tie sprendimai, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikytini dar neįvykdytais.

VII.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo skundžiamų aktų teisėtumą iš esmės, visų prima pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 11 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad nors šiame nutarime konstatuota, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip pat tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės neleidžia demokratiškai sudaryti atstovaujamųjų savivaldos institucijų, įgyvendinti savivaldos teisės, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra iš esmės paneigiama konstitucinė vietos savivaldos samprata.

Antra, minėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 86-4523, Nr. 141) 34 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 63-3091) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, joje nenustatyta, kad savarankiškais politinės kampanijos dalyviais gali būti ne tik politinės partijos, bet ir kiti įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus atitinkantys kolektyviniai subjektai, kurių nariais gali būti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog minėtuose įstatymuose egzistavo taip vadinamoji legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, bet nėra legislatyvinės institucijos. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.

Atsižvelgiant į anksčiau paminėtus argumentus, teismas nagrinėjamą individualų ginčą tarp pareiškėjo ir atsakovo sprendžia teisinio reguliavimo spragas užpildydamas ad hoc.

Šiuo aspektu pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pažymėjo, kad pasirinkus proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi būti užtikrinta galimybė teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius – ne tik politinių partijų – sąrašus (o jeigu įstatymų leidėjas nuspręstų – ir individualiai). Susivienijimai (asociacijos), kurie pagal įstatymą turi turėti teisę sudaryti minėtus sąrašus, gali būti sukuriami tam tikriems savivaldybių tarybų rinkimams, bet jie, jeigu tai būtų nustatyta įstatyme, gali būti ir nuolat veikiantys. Minėtame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nebūtų konstituciškai nepagrįstas ir toks teisinis reguliavimas, kai toli gražu ne bet koks (ne bet kokiems tikslams sukurtas) susivienijimas (inter alia ne bet kokia asociacija, visuomeninė organizacija, bendrija) galėtų sudaryti kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašą ir pateikti jį registruoti savivaldybių tarybų rinkimams. Be to, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti reikalavimus, kuriuos turi atitikti ne politinių partijų sąrašai, inter alia tai, kiek asmenų turi būti įrašyta į tokį sąrašą, ar kas nors turi paremti tokį sąrašą, kad jis būtų įregistruojamas savivaldybių tarybų rinkimams, o jeigu taip, tai kiek asmenų turi tai padaryti, laiką, kada toks sąrašas turi būti pateiktas registruoti ir kaip tai turi būti daroma ir t.t. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas, jog teritorinių bendruomenių nariai savo pasyviąją rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius gali įgyvendinti būdami įtraukti į ne politinių partijų sąrašus, privalo paisyti tos akivaizdžios aplinkybės, kad rinkimai yra politinis procesas. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, taip pat gali įstatymu nustatyti tam tikrus kriterijus, susijusius su atitinkamą sąrašą sudarančio ir pateikiančio registruoti savivaldybių tarybų rinkimams susivienijimo, kuris nėra politinė partija, veiklos teritorija (pavyzdžiui, kad ji apimtų atitinkamą Lietuvos Respublikos teritorijos administracinį vienetą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ 2010 m. rugpjūčio 24 d. buvo įregistruota Juridinių asmenų registre (b. l. 22), jos teisinė forma yra „asociacija“. Pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (2 str. 1 d.), asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Asociacija yra viešasis juridinis asmuo, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.74 straipsnio 2 dalį viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad asociacija gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jos veiklos tikslams, nustatytiems Civiliniame kodekse, Asociacijų įstatyme ir asociacijos įstatuose. Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asociacijos įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje. Pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktą asociacijos įstatuose turi būti nurodyti asociacijos veiklos tikslai, kurie turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritis bei rūšis.

Visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ veiklos įstatuose (b. l. 22-33) nurodyta, kad jos tikslai yra rūpintis Kauno miesto gerove, spręsti su savivalda susijusias problemas ir kurti geresnį Kauną, dalyvauti tvarkant įstatymų nustatytus savivaldybių vietos reikalus, siekti konstruktyvios partnerystės tarp miestiečių ir valdžios, ieškoti ir išgryninti geriausius kandidatus į Kauno miesto savivaldybės tarybą, remti kandidatus į savivaldybės tarybą ir kt. Tačiau pareiškėjo įstatuose nėra aiškiai ir konkrečiai suformuluoti visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ tikslai būti aktyviu ir tiesioginiu politinio rinkimų į savivaldybių tarybas proceso dalyviu (dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, būti savarankišku jų politinės kampanijos dalyviu ar kt.). Pareiškėjo įstatuose nėra nurodyta, jog visuomeninė organizacija suteikia savo valdymo organams teisę pareikšti apie organizacijos ketinimą kelti kandidatų sąrašus ar juos iškelti, nėra numatytas pareiškinių dokumentų Vyriausiajai rinkimų komisijai ar savivaldybės rinkimų komisijai teikimas, t. y. pareiškėjo veiklos įstatuose nenumatytas jo dalyvavimas rinkimų į savivaldybės tarybos narius politinėje kampanijoje ir kandidatų kėlimas.

Atsižvelgdama į pirmiau paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad visų pirma įstatymų leidėjas turi pareigą pašalinti teisinio reguliavimo spragas, o teismas šiuo atveju tik ad hoc jas užpildo, teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo šioje išskirtinėje situacijoje daryti išvadą, kad visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ turėjo būti įregistruota savarankišku 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos dalyviu kaip kitas teisės reikalavimus atitinkantis kolektyvinis subjektas, kuris nėra politinė partija. Vien tik tai, jog pareiškėjo įregistruota teisinė veiklos forma yra „asociacija“ bei veiklos įstatuose deklaruojami tikslai yra abstrakčiai ir nekonkrečiai susiję su tam tikrais politiniais procesais, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nesudaro pagrindo laikyti visuomeninę organizaciją „Vieningas Kaunas“ kitu kolektyviniu subjektu, galėjusiu kelti kandidatus į savivaldybių tarybų rinkimus ir būti savarankišku savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos dalyviu. Dėl šios priežasties nagrinėjamas pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Jei pareiškėjas mano, kad dėl neteisėtų valstybės ar jos institucijų veiksmų jis patyrė žalą, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis jis gali reikalauti, kad ši žala jam būtų atlyginta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 121 straipsnio l dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.