Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

M. T., gim. (duomenys neskelbtini) Raseinių r., a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas Raseinių rajono apylinkės teismo: 1) 2016-01-22 nuosprendžiu pagal LR BK 138 str. 2 d. 1 p., 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 m. 4 mėn., vykdymas atidėtas 1 mm. 6 mėn. 2) 2016-06-29 nuosprendžiu pagal LR BK 140 str. 2 d., 140 str. 2 d. 2 m. laisvės atėmimo, bausmės vykdymas atidėtas 2 m., kaltinamas pagal LR BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl fizinio skausmo sukėlimo

M. T. 2016-10-24, apie 17.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,56 promilės(duomenys neskelbtini), virtuvėje sudavė kumščiu ne mažiau kaip penkis kartus į šoną, į šonkaulių sritį savo močiutei V. O. R., po to namo kieme tempdamas už apykaklės ją pargriovė ir spyrė gulinčiai ne mažiau kaip tris kartus koja į šoną, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Kaltinamasis M. T. teisiamojo posėdžio metu kaltu prisipažino ir paaiškino, jog visų įvykio aplinkybių neprisimena, nes buvo neblaivus, tačiau prisimena, kad be jokios aiškios priežasties, grįžęs neblaivus namo 2016-10-24, sudavė kumščiais virtuvėje močiutei į šoną ne mažiau kaip penkis kartus, dėl ko močiutė pravirko, todėl suprato, jog jai skauda. Po to, bijodamas, kad močiutė skambina policijai, lauke pastvėrė ją už pakarpos, timptelėjo, dėl ko močiutė pargriuvo, ir spyrė gulinčiai į šoną 2-3 kartus. Jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės yra teisingi, tik patikslina, jog lauke močiutės nestūmė. O timptelėjo už pakarpos ir spyrė ne į pečius, o į šoną.

Nukentėjusioji V. O. R. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tuoj po įvykio pareigūnai jos neapklausinėjo. Įvykio metu ji buvo neblaivi. 2016-10-24 grįžęs iš darbo anūkas virtuvėje sėdinčiai ant suoliuko kumščiavo jai į šoną, dėl ko ji pajuto skausmą, ėmė verkti, prašė, kad nemuštų. Po to lauke anūkas stvėrė ją už pakarpos, timptelėjo, dėl ko ji pargriuvo, užsidengė galvą rankomis ir juto, kad anūkas jai spyrė į šonus. Smūgių abiem atvejais buvo daug.

Liudytoja J. A. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus. Paaiškino, kad svečiavosi pas V. O. R.. Grįžęs iš darbo neblaivus M. T. be jokios aiškios priežasties sėdinčiai virtuvėje ant suoliuko V. O. R. kumščiu trenkė į šoną, spyrė. Išbėgusi į lauką ji matė, kad M. T. gulinčiai močiutei spardė į šoną. Po patirtų smūgių V. O. R. verkė, ji gynė moterį.

Iš tarnybinių pranešimų matyti, kad V. O. R. teigė, jog M. T. rankos kumščiais ir dešiniuoju keliu trenkė į pilvo sritį, kairįjį šoną (b. l. 9-11), tuoj po įvykio ji buvo neblaivi, todėl apklausti nepavyko (b. l. 4).

Iš alkotesterio šaknelės matyti, kad kaltinamojo kraujyje rasta 1,56 promilės etilo alkoholio, nukentėjusiosios 1,70 promilių etilo alkoholio (b. l. 14-15).

Nukentėjusioji V. O. R. parodė, kad anūkas M. T. virtuvėje jai kumščiu smūgiavo į šoną, po to lauke spardė į šoną. Tokius pačius parodymus davė ir liudytoja J. A.. Analogiški yra ir kaltinamojo M. T. parodymai. Visi išvardinti įrodymai yra tarpusavyje susiję ir sudaro vieningą visumą. Jiems prieštaraujančių įrodymų nėra, o papildomi įrodymai užfiksuoti tarnybiniuose pranešimuose apie panaudotą fizinį smurtą.

Tokiu būdu, byloje surinktais įrodymais, kurie nekelia abejonių, įrodyta, kad kaltinamasis M. T. tyčia sudavė ne mažiau kaip penkis kartus kumščių į šoną ir spyrė ne mažiau kaip tris kartus gulinčiai į šoną nukentėjusiajai – močiutei V. O. R., taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

LR BK 2 str. nuostatomis asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, jei jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 2 d., sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tame tarpe ir nukentėjusiam asmeniui sukėlus fizinį skausmą. Pagal LR BK 140 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė yra galima tik už veiką - fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų nukentėjusiojo sveikatos sužalojimą konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: arba mušimu, arba kankinimu, arba kitokiu smurtavimu.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad M. T. suduodamas smūgius nukentėjusiajai močiutei V. O. R., t. y. ją mušdamas, sukėlė pastarajai fizinį skausmą.

Aplinkybės, jog V. O. R. buvo sukeltas fizinis skausmas įrodytos jos pačios parodymais, jog po patirtų smūgių ji dėl skausmo verkė, liudytojos J. A. ir kaltinamojo M. T. parodymais, jog matė verkiančią nukentėjusiąją.

Šiuos savo veiksmus kaltinamasis M. T. padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tokie kaltinamojo veiksmai, atsižvelgiant į kvalifikuojančius požymius, atitinka LR BK 140 str. 2 d. sudėtį, nes smurtauta močiutės atžvilgiu.

Nors M. T. buvo kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 140 str. 2 d., tačiau teisiamojo posėdžio metu prokuroras prašė jo veiksmus dėl fizinio skausmo sukėlimo kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos, kuri minima tik LR BK 63 str. 10 d., kur pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo interpretavimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Teismų praktikoje šie klausimai jau spręsti, dėl tokių kriterijų teismų sprendimuose pasisakyta. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui. Šioje konkrečioje byloje yra vertinamas taip pat ir nusikalstamos veikos dalyko aspektas, kuris šiuo konkrečiu atveju byloje yra lemiamas. M. T. kaltinamas sudavęs smūgius nukentėjusiajai V. O. R.. Veika padaryta toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, veika padaryta analogišku būdu – mušimu, todėl atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, laikoma tęstine nusikalstama veika.

Nors M. T. buvo kaltinamas tuo, kad virtuvėje sėdinčiai V. O. R. spyrė nenustatytą skaičių kartų į šoną, tačiau teisminio nagrinėjimo metu šios aplinkybės nepasitvirtino, nes tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja teisme parodė, jog buvo suduoti smūgiai kumščiais, todėl ši aplinkybė patikslinta.

Dėl grasinimo nužudyti

M. T. 2016-10-24, apie 17.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,56 promilės etilo alkoholio) savo močiutės V. O. R. kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), laikydamas rankoje savadarbį kamščiatraukį, juo grasino nužudyti močiutę V. O. R., dėl ko buvo pagrindas manyti, kad nusikaltimas gali būti įvykdytas.

Kaltinamasis M. T. dėl šios nusikalstamos veikos kaltu prisipažino ir parodė, kad 2016-10-24 grasino močiutei, jog ją padurs. Grasino tuoj po to, kai mušė, t. y. smūgiavo kumščiais ir spardė koja. Nukentėjusioji V. O. R. parodė, kad buvo išsigandusi, gulėdama ant žemės, buvo užsidengusi rankomis galvą, bijodama, kad nebūtų į ją smūgiuojama, todėl nematė kas vyksta, tačiau girdėjo, kaip anūkas šaukė, jog ją nužudys. Liudytoja J. A. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad M. T. po smūgių sudavimo V. O. R., kuomet ji gulėjo ant žemės, pasiėmęs iš lauko virtuvėlės kamščiatraukį, jį laikydamas rankoje ir mosikuodamas, artėdamas link nukentėjusiosios šaukė, kad ją nužudys, tačiau ji prašė, kad kaltinamasis liautųsi, todėl pastarasis grįžo į virtuvėlę ir numetė kamščiatraukį.

Pagal LR BK 145 str. 1 d. baudžiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes, turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).

Nukentėjusioji V. O. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius ir iš esmės sutampančius parodymus apie tai, jog M. T. 2016-10-24 ją mušė, o po to grasino, kad nužudys, sakydamas, jog užmuš. Ką jis tuo metu darė, nematė, nes po patirtų smūgių rankomis užsidengė galvą ir saugojosi, kad nebūtų sužalota galva. Anūkas jai grasino pirmą kartą, todėl nukentėjusiosios manymu, jai buvo iškilusi reali grėsmė, tačiau ji negali paaiškinti, kodėl anūkas nieko jai nepadarė. Liudytoja J. A. taip pat parodė, kad M. T. iš pradžių mušė močiutę, o vėliau pasiėmęs iš lauko virtuvėlės kamščiatraukį, laikydamas jį rankoje ir mosikuodamas rankoje, eidamas link V. O. R. šaukė, kad ją užmuš, tačiau ji prašė, kad šis ramintųsi. Kaltinamasis M. T. taip pat parodė, kad po to, kai mušė močiutę, pasiėmė iš lauko virtuvėlės kamščiatraukį ir nešdamasis jį rankoje grasino, kad padurs močiutę. Į kiemą jis išbėgo ir mušė močiutę, bijodamas, kad ši nekviestų policijos.

M. T. grasinimas V. O. R. buvo realus, įtikinantis, kaltinamasis rankoje laikė kamščiatraukį, prieš tai nukentėjusiąją mušė, sakė, kad nužudys, ji buvo verčiama bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimas paveikė V. O. R., ji rankomis laikė apglėbusi galvą, kad nepatirtų smūgių į ją. Grasindamas M. T. akivaizdžiai suvokė savo elgesio bauginamą pobūdį nukentėjusiajai V. O. R., nes prieš tai mušė močiutę, norėjo sukelti jai baimės jausmą, kad ši nekviestų policijos pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog M. T. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d. sudėtį.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės

Kaltinamojo M. T. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi, nukentėjusiosios atsiprašė, jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Skirdamas bausmę kaltinamajam M. T. teismas atsižvelgia į tai, kad jis padarė nesunkius nusikaltimus, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, anksčiau teistas už analogiškus tyčinius nusikaltimus, baustas administracine tvarka, nedirba, Darbo biržoje neregistruotas. Nusikalstamas veikas padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu. Laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais buvo atidėtas du kartus. Per kiek daugiau nei vienerius metus padarė 6 nusikalstamas veikas, kas rodo aiškų jo polinkį nusikalsti, nenorą keistis ir resocializuotis visuomenėje, kad nusikaltimų darymas yra dėsninga jo gyvenimo būdo išdava, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas laiko, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltinamajam bausmę savo dydžiu mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis (LR BK 61 str.).

Į bausmę įskaitytinas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

M. T. pripažinti kaltu pagal LR BK 140 str. 2 d. ir paskirti 9 mėn. laisvės atėmimo.

Jį pripažinti kaltu pagal LR BK 145 str. 1 d. ir paskirti 6 mėn. laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d. bausmes bendrinti jas iš dalies sudedant prie griežčiausios iš paskirtų bausmių pridedant dalį švelnesnės bausmės ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 1 metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 3 d. prie 2016-06-29 Raseinių rajono apylinkės teismo paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

Vadovaujantis LR BK 66 str. į bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2016-10-26 17.30 val. iki 2016-10-26 11.21 val., dvi paras, vieną sulaikyme išbūtą parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Raseinių rajono apylinkės teismą.