- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-06
- Bylos Nr.
- 2-429/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00777-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Traidenis“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1735-125/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Traidenis“ ieškinį atsakovui uždarąjai akcinei bendrovei „Hidrostatyba“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Traidenis“ kreipėsi su ieškiniu į Klaipėdos apygardos teismą prašydamas pripažinti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“ (informacija neskelbiama) raštu Nr. (informacija neskelbiama) atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų ieškovui įskaitymo sandorį negaliojančiu; priteisti ieškovo naudai iš atsakovo (informacija neskelbiama) Lt skolos ir (informacija neskelbiama) Lt palūkanų; priteisti ieškovo naudai iš atsakovo (informacija neskelbiama) proc. dydžio procesines palūkanas nuo ieškinio pareiškimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant arba esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, ne mažesnei kaip 186 428,70 Lt sumai. Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindu ieškovas nurodė, jog turtinis ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos, atsakovas pažeidė atsiskaitymo už atliktus darbus terminus, atsakovas elgėsi nesąžiningai neįspėdamas ieškovo atlikęs įskaitymą pagal nepagrįstai pareikalautus kompensuoti nuostolius, ieškovo reikalavimai atsakovui yra tinkamai pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir gali būti patenkinti, prašomos taikyti laikinosios priemonės neviršija ieškinio reikalavimų, atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi pareikšto ieškinio užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui UAB „Hidorstatyba“ priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar pas trečiuosius asmenis, neviršijant pareikšto reikalavimo ribų – 186 428,70 Lt, leidžiant iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį, privalomuosius mokėjimus valstybei (mokesčiai ir įmokos) bei atsiskaityti su ieškovu. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio suma yra didelė, atsakovas nevykdydamas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų elgiasi nesąžiningai, ilgą laiką negrąžina skolos, ieškovas pateikė duomenis, tikėtinai pagrindžiančius ieškinio reikalavimus, yra pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Hidrostatyba“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį ir klausimą dėl ieškovo UAB „Traidenis“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones išspręsti iš esmės, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Taip pat prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atskirojo skundo pateikimu ir nagrinėjimu.
Ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes ieškovui yra žinoma atsakovo turtinė padėtis, jo galėjimas vykdyti prievoles, taip pat dėl ieškovo kaltės atsiradusių atsakovo nuostolių pagrindas ir dydis. Tarp šalių kilusiame ginče ieškovas nesielgė ir nesielgia sąžiningai, nes būtent ieškovo veiksmai iniciavo ginčo, kurį pats ieškovas vengė spręsti, nagrinėjimą, todėl atsakovo elgesys negali būti vertinamas kaip pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui atsakovo atžvilgiu. Vykdant 2010 m. rugpjūčio 30 Rangos sutartį Nr. 970, ieškovas, pagal tarp šalių sudarytą Jungtinės veiklos sutartį atsakingas už įrengimų objektui tiekimą ir montavimą, pakeitė objekto statybos konkursui pasiūlytos įrangos tipą, kas nulėmė esminį statybos darbų statomame objekte apimčių padidėjimą. Turėdamas atlikti nenumatytų apimčių darbus atsakovas patyrė papildomas išlaidas, kurių nebūtų patyręs ieškovui tinkamai vykdant Rangos bei Jungtinės veiklos sutartis. Apie atsakovo patirtas išlaidas ieškovas žinojo nuo 2010 m., tačiau į atsakovo reikalavimus atlyginti patirtus nuostolius nereagavo, todėl atsakovas 2013 m. spalio 23 d. pareiškimu įskaitė šalių tarpusavio priešpriešinius reikalavimus.Atsakovo turto apimtis ir veiklos pelningumas savaime užtikrina galimų teismo sprendimų įvykdymo užtikrinimą. Ieškovo reikalaujama suma, santykyje su atsakovo turtu, nėra didelė. Atsakovo turtinė padėtis nekelia grėsmės dėl galimo teismo sprendimo neįvykdymo ir turi būti pripažįstama kaip pagrindas atsakovo atžvilgiu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.Laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeidžia atsakovo teises bei teisėtus interesus. Šalių tarpusavio reikalavimai yra kilę iš to paties sandorio vykdymo, atsakovas byloje įrodinės, kad turėjo neginčijamą 293 570,35 Lt dydžio nuostolių atlyginimo reikalavimo teisę ieškovui, kuri atlikus įskaitymą, sumažėjo iki 127 384,46 Lt. Atsakovas sieks neįvykdytos ieškovo prievolės patenkinimo tame pat procese, todėl turtinių apribojimų taikymas vienos iš ginčo šalių atžvilgiu prieštarauja šalių interesų pusiausvyrai.Taikytos laikomosios apsaugos priemonės neproporcingai ir nepagrįstai varžo atsakovo veiklą, nes gali sąlygoti atsakovo verslo partnerių nepasitikėjimą atsakovu, turėti įtakos naujų sandorių sudarymui bei lemti padidintas sąnaudas sandorių vykdymo užtikrinimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą ieškovas prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį nepakeistą.
Atsakovo finansiniai duomenys ir faktinės aplinkybės nepagrindžia, kad atsakovo finansinė padėtis yra itin gera ir teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė šioje byloje kilti negali. Atsakovo turimam nekilnojamajam turtui nustatytos hipotekos rodo, kad atsakovas turi kitų kreditorių, o iš šio turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo išieškojimas negalimas. Atsakovo skolos kreditoriams yra itin didelės (daugiau nei 53 mln. Lt), todėl atsakovo turto galimai nepakaktų ir šių kreditorių reikalavimams patenkinti, ir įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą. Atsakovo piniginių lėšų turėjimas nepagrindžia, kad egzistuoja galimybė šias lėšas panaudoti ieškovo reikalavimams patenkinti, nes, iš paties atsakovo paaiškinimų, manytina, jog šios lėšos gautos vykdant darbus projektuose bei galimai skirti konkretiems darbams apmokėti. Įstatymai imperatyviai nustato, kad išieškojimas negali būti nukreiptas į lėšas, gautas iš ES ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti. Atsakovas, įrodinėdamas savo itin gerą finansinę padėtį, su atskiruoju skundu pateikė balansą už 2012 metus, tačiau vengė pateikti naujausius 2013 metų finansinius rodiklius, kas kelia pagrįstų abejonių dėl pateiktų duomenų aktualumo ir pagrįstumo.Atsakovas nepagrindžia savo teiginių, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir itin apsunkina jo veiklą. Atsakovas nepagrindė jokiais įrodymais savo argumentų, jog ateityje gali kilti neigiamos pasekmės dėl verslo partnerių pasitikėjimo sumažėjimo. Jei, kaip teigia atsakovas, jo padėtis rinkoje yra itin stipri, jis disponuoja didelės vertės piniginėmis lėšomis, todėl turto areštas tik 186 428,70 Lt sumai negalėtų sukelti sunkumų tokiai stipriai ir finansiškai pajėgiai bendrovei, todėl pritaikytos apsaugos priemonės laikytinos proporcingos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pritaikė atsakovui UAB „Hidrostatyba“ laikinąsias apsaugos priemones, laikytina teisėta ir pagrįsta. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.). Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str., 329 str. 2 d.).
Pirmiausia, apeliantas skundą argumentuoja tuo, kad ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes ginčas tarp šalių kilo būtent dėl ieškovo kaltės, kuri sąlygojo ir nuostolių atsakovui atsiradimą. Apeliantas nurodė, jog tarp šalių kilusį ginčą pats ieškovas vengė spręsti dar nuo 2010 m., kai šalys sudarė Jungtinės veiklos sutartį dėl 2010 m. rugpjūčio 30 Rangos sutarties Nr. 970 vykdymo. Atsakovas nurodė, jog pagal tarp šalių sudarytą Jungtinės veiklos sutartį ieškovas buvo atsakingas už įrengimų objektui tiekimą ir montavimą, pakeitė objekto statybos konkursui pasiūlytos įrangos tipą, kas nulėmė esminį statybos darbų statomame objekte apimčių padidėjimą. Turėdamas atlikti nenumatytų apimčių darbus atsakovas patyrė papildomas išlaidas, kurių nebūtų patyręs ieškovui tinkamai vykdant Rangos bei Jungtinės veiklos sutartis. Apie atsakovo patirtas išlaidas ieškovas žinojo nuo 2010 m., tačiau į atsakovo reikalavimus atlyginti patirtus nuostolius nereagavo, todėl atsakovas 2013 m. spalio 23 d. pareiškimu įskaitė šalių tarpusavio priešpriešinius reikalavimus. Be to, atsakovas pareiškė, jog byloje įrodinės, kad turėjo neginčijamą nuostolių atlyginimo reikalavimo teisę ieškovui ir sieks neįvykdytos ieškovo prievolės patenkinimo tame pat procese, todėl turtinių apribojimų taikymas vienos iš ginčo šalių atžvilgiu prieštarauja šalių interesų pusiausvyrai. Tokie atsakovo teiginiai nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai neaktualus, juolab kad jis dar nepateikė nei atsiliepimo į ieškinį, nei priešieškinio. Klausimai dėl ieškinio pagrįstumo ir faktinių aplinkybių, bus išspręsti ištyrus ir įvertinus pateiktus įrodymus teisme priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nevertina apelianto argumentų, susijusių su pareikšto ieškinio pagrįstumo vertinimu.
Kaip nurodė pats atsakovas, jis vykdo veiklą, susijusią su remiamų projektų vykdymu. CPK 668 straipsnio 3 dalis numato, jog išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, nustatytu E. S. teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip E. S. ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti. Tokiu būdu atsakovo sąskaitoje esančios lėšos, kad ir labai didelės, negali būti laikytinos garantuojančiomis galimo būsimo sprendimo įvykdymą, o pats atsakovas apie jo sąskaitoje esančių pinigų kilmę ir paskirtį nepasisakė, todėl, dabartiniu metu neturint kitokių duomenų, teismas kitaip išspręsti šį klausimą negali. Taip pat teisingai savo atsiliepime pažymėjo ieškovas, jog atsakovas, kaip savo itin geros finansinės padėties įrodymą pateikė 2012 m. balansą, tačiau nepateikė duomenų apie 2013 metų rodiklius, kas nesukelia pagrindo įvertinti atsakovo dabartinę finansinę būklę.
Teismas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai neatitinka proporcingumo kriterijų. Nagrinėjamuoju atveju, iki bylos dėl ginčo esmės išnagrinėjimo, ieškovas po atsakovo vienašališkai atlikto įskaitymo yra visiškai netekęs ginčo piniginės sumos, todėl tik dalinis ir laikinas atsakovo teisių apribojimas negali būti vertintinas kaip nepagrįstai pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą. Todėl teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė nepagrįsto pranašumo ieškovui prieš atsakovą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir lygios ieškinio reikalavimų sumai, t. y. tokios, kurios yra minimaliai reikalingos jų tikslams pasiekti.
Apeliantas, prašydamas panaikinti areštą, tuo pačiu nesiūlo alternatyvaus būsimo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o tik pareiškia, kad jo turto apimtis ir veiklos pelningumas savaime užtikrina galimų teismo sprendimų įvykdymo užtikrinimą. Teismo manymu tokiu būdu atsakovas pats sau prieštarauja, nes vienu atveju teigia, jog pritaikytos laikinosios priemonės varžo veiklą, kitu gi atveju nurodo, jog ieškovo reikalaujama suma, santykyje su atsakovo turtu, nėra didelė. Teismas atmeta tokius apelianto argumentus, kadangi pats atsakovas pateikia duomenis, jog operuoja milijoninėmis sumomis, palyginus su kuriomis ieškovo reikalavimų suma yra iš ties nedidelė ir todėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis neturėtų sukelti atsakovui didesnių pasekmių. Be to, kaip teisingai nurodė ir įrodymais pagrindė ieškovas, atsakovas turi labai didelių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių naudai taip pat yra įkeitęs sau priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tokiu atveju hipotekos turėtojas turėtų pirmumo teisę prieš kitus kreditorius, kas sukelia potencialią grėsmę, jog ieškovo reikalavimai negalėtų būti įvykdyti iš atsakovo turto. Paminėtina ir tai, jog atsakovas, teigdamas pritaikytų apsaugos priemonių pasėkoje galimai patirsiąs nuostolių, gali savo interesus bei teises apginti CPK 146 str. nustatyta tvarka, t. y. prašydamas, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Dabartiniu metu esanti situacija labiausiai atitinka abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, taip pat geriausiai užtikrina galimo būsimo sprendimo įgyvendinimą.
Laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 nutartis byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 2-323/2009, 2009 m. balandžio 30 d. nutartis byloje Nr. 2-330/2009). Apygardos teismas pagrįstai pripažino, jog teismo sprendimo vykdymas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti apsunkintas. Nagrinėjamuoju atveju, atsižvelgus į ieškinio reikalavimus bei tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, teismas turėjo visas teisines prielaidas tokiai išvadai padaryti.
Dėl aukščiau nurodytų argumentų konstatuotina, jog parinkta laikinoji apsaugos priemonė yra pagrįsta, proporcinga, labiausiai atitinka CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytą ekonomiškumo principą, todėl skundžiama Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį.