Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. (toliau – D. V.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, buvo sumažinta vienu trečdaliu, skiriant D. V. sumažintą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ši bausmė buvo subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu D. V. paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, skiriant jam galutinę subendrintą 11 (vienuolikos) mėnesių ir 22 (dvidešimt dviejų) dienų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos įstaigoje ir jos pradžią skaičiuojant nuo 2021 m. birželio 7 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. V. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 242 straipsnį, už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę atvirosios kolonijos sąlygomis (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), turėdamas teisę išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, būdamas įdarbintas (2021 m. vasario 26 d. darbo sutartis Nr. 306) UAB ,,E.“ atlikti pagalbinius darbus, 2021 m. gegužės 18 d. nuo 06.30 val. iki 20.00 val. buvo išleistas į darbą, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau be svarbios priežasties nustatytu laiku iki 2021 m. gegužės 18 d., 20.00 val., negrįžo į įkalinimo vietą. 2021 m. gegužės 19 d., apie 13.15 val. buvo surastas ir sulaikytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnų (duomenys neskelbtini), esančiame ,,(duomenys neskelbtini)“ miške. Tokiais savo veiksmais D. V. pažeidė Alytaus pataisos namų direktoriaus 2021 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 1-49 patvirtintų „Nuteistųjų, kuriems suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos ar atliekančių bausmę atvirojoje kolonijoje ir gyvenančių pataisos namams priklausančiose gyvenamosiose patalpose, esančiose pataisos namų teritorijoje, elgesio taisyklių“ 4.2 punkto reikalavimus laikytis nustatyto maršruto, 4.3 punkto reikalavimus po darbo laiku grįžti į gyvenamąsias patalpas ir apie tai informuoti priežiūrą vykdantį pareigūną.

3. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. V. ir jo gynėjas pritarė apeliacinio skundo prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame nuteistojo skunde nėra ginčijama jo kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o teisėjų kolegijai patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, abejoti D. V. veiksmų teisiniu vertinimu neturi pagrindo, todėl nuteistojo kaltės klausimas šia nutartimi išsamiau neanalizuotinas. Apeliaciniame skunde D. V. nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti.

5. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Iš aptarto seka, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Ir vis tik, bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti (sušvelninti ar pagriežtinti) tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė.

6. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

7. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste įvertinus D. V. skundžiamu nuosprendžiu skirtą bausmę, jos rūšį bei dydį, atsižvelgiant į nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą bei padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, spręstina, kad D. V. skirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, todėl švelninti ją remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

8. Bylos duomenims, D. V., veikdamas tiesiogine tyčia, įvykdė vieną baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikaltimas įvykdytas D. V. atliekant laisvės atėmimo bausmę atvirosios kolonijos sąlygomis, turint galimybę be sargybos ar palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai didina D. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą ir aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, reikalauja vertinti itin atidžiai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad į pataisos įstaigą nustatytu laiku nuteistasis negrįžo, nes buvo pasiilgęs savo artimųjų ir norėjo su jais susitikti, tačiau šias aplinkybes paneigia pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu D. V. pateikta įvykių versija. Jo teigimu, 2020 m. gegužės 18 d. jis išvyko į darbą (už pataisos įstaigos ribų). Prieš pietus jis su kitu nuteistuoju išgėrė degtinės ir abu sugalvojo nuvykti į (duomenys neskelbtini). Taksi automobiliu nuvykę į (duomenys neskelbtini), su pažįstamais miškelyje girtuokliavo, kol kitą dieną jį sulaikė policijos pareigūnai. Šie pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistojo duoti parodymai teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog į pataisos įstaigą nustatytu laiku D. V. negrįžo dėl itin ciniškos aplinkybės – norėjo pavartoti alkoholio su savo pažįstamais, todėl vertinti šią aplinkybę nuteistojo naudai, tikint jo apeliacinio skundo motyvais, jog jis siekė susitikti su savo artimaisiais, kurių nematė ilgą laiką, nėra pagrindo. Svarbu ir tai, jog, sprendžiant iš D. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos, alkoholį nuteistasis vartojo darbo metu, taip pažeisdamas jam žinomą darbo tvarką, o tai neabejotinai neigiamai charakterizuoja D. V. ir leidžia pagrįstai spręsti, jog net ir būdamas struktūrizuotoje aplinkoje nuteistasis negeba laikytis nustatytų taisyklių, tokiu būdu nedėdamas jokių pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai.

9. Šios išvados kontekste įvertintina ir tai, kad šis nusikaltimas D. V. nebuvo pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo nusikalstamų veikų padarymą, jis buvo teistas ne kartą. Nors, vien tik buvę D. V. teistumai negali nulemti griežčiausios bausmės skyrimo kaltininkui, tačiau ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis neabejotinai vertinama kaip asmenį charakterizuojanti aplinkybė ir be kitų duomenų, į kuriuos atsižvelgia nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą, todėl šių duomenų ignoravimas, sprendžiant asmeniui paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumo bei proporcingumo klausimą, negalimas. Svarbu ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką D. V. padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatytą tvarka nepanaikintą teistumą, dėl ko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. V. recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Tai sunkina nuteistojo baudžiamąją atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog nusikalstamą veiką D. V. padarė būdamas recidyvistu, pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, bylos duomenimis, nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, o tai vėlgi sunkina jo baudžiamąją atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šių duomenų visumoje nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog vertinamu atveju nebuvo nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, atmestini kaip nepagrįsti.

10. Ankstesni nuteistojo teistumai, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumas bei faktas, kad naują nusikalstamą veiką D. V. padarė vis dar atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už ankščiau įvykdytą nusikaltimą pataisos įstaigoje, neabejotinai atskleidžia antivisuomenines D. V. nuostatas, jo neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir rodo, kad jo neigiamos nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio nagrinėjamoje byloje, todėl naujos nusikalstamos veikos padarymas buvo tik loginė jo gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio pasekmė. Akivaizdu, kad ankstesniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais D. V. atžvilgiu taikyti jo teisinę padėtį švelninantys institutai – bausmės vykdymo atidėjimas, nebuvo pakankami siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų, kadangi jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, savo elgesio teigiama linkme nekoreguoja ir savo tikslų laisvėje nesiekia teisėtais būdais ir priemonėmis. Net ir realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas pataisos įstaigoje jokios teigiamos įtakos D. V. elgesiui neturėjo. Skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką D. V., kaip minėta, padarė atlikdamas jam skirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, kur jo elgesys net ir be naujos nusikalstamos veikos padarymo nepasižymėjo pavyzdingumu. Bylos duomenimis, pataisos įstaigoje nuteistasis buvo vieną kartą baustas drausmine tvarka, be kita ko, už alkoholio vartojimą. Bausmės atlikimo metu skatintas nebuvo. Be to, į pastabas D. V. reaguoja nenoriai, jo asmenybėje vyrauja asocialios vertybės, nuteistasis yra linkęs pasiduoti kitų asmenų įtakai, vidaus tvarkos taisykles ir režimo reikalavimus, būdamas pataisos įstaigoje, jis įsisavino blogai, laisvalaikį leidžia beprasmiškai, dėl ko, pataisos įstaiga D. V. charakterizavo neigiamai (b. l. 24). Šių duomenų visuma suponuoja pagrįstą išvadą, kad jokių pastangų siekdamas koreguoti savo elgesį teigiama linkme net ir būdamas pataisos įstaigoje D. V. nedėjo, tinkamo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį jam nepavyksta, o tai rodo, kad jis kritiškai nevertina savo neigiamo elgesio pasekmių ir nesistengia pasitaisyti.

11. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad šiuo metu nuteistasis jau yra atlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, susirado darbą. Nors šios aplinkybės rodo teigiamus nuteistojo elgesio pokyčius, tačiau, įvertinus tai, kad dirbti asmuo pradėjo tik 2021 m. spalio 26 d., pagrįstai manytina, kad vos kiek mažiau nei vieną mėnesį stebimas teigiamas nuteistojo elgesys negali paneigti aukščiau išdėstytų, jo asmenybę iš esmės neigiamai charakterizuojančių duomenų visumos, ir neleidžia teisėjų kolegijai spręsti, jog D. V. asmenybė jau yra pakitusi ir bausmės tikslai šiuo metu gali būti pasiekti neskyrus jam realaus laivės atėmimo.

12. Konstatuojant šią išvadą atsižvelgtina ir į tai, kad D. V. turi tik pagrindinį išsilavinimą, jokios specialybės nėra įgijęs, jos įgyti nesiekė ir atlikdamas jam skirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje. Be to, remiantis Lietuvos Teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, nuteistasis turi menką oficialią darbo patirtį. Įvertinus tiek jo praeityje buvusius teistumus, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (alkoholį vartojo darbo metu), pagrįstai abejotina, kad vien tik darbo egzistavimas šiuo atveju gali veikti kaip apsauginis faktorius nuo galimo pakartotinio nuteistojo nusikalstamo elgesio.

13. Pagrindo švelninti D. V. skirtą bausmę nesudaro ir nuteistojo teiginiai dėl jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Ši aplinkybė skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į ją buvo atsižvelgta skiriant D. V. vos kiek didesnę nei BK 242 straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę, ją BK 64¹ straipsnio pagrindu dar ir sumažinant vienu trečdaliu. Vertinti šią aplinkybę pakartotinai ir dar labiau sušvelninti asmeniui skirtą bausmę, nėra pagrindo. Tokiu būdu, vertinti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. V. skirtą bausmę kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo. Ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant D. V. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistojo elgesys, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Šiuo metu, teisėjų kolegijos vertinimu, tik D. V. skirta laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

14. Skundžiamu nuosprendžiu D. V. skirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, buvo subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu jam paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, skiriant jam galutinę subendrintą 11 (vienuolikos) mėnesių ir 22 (dvidešimt dviejų) dienų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos įstaigoje. Šioje vietoje teisės taikymo klaidų pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė. BK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Byloje nustatyta, kad D. V. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu atidedant 3 (trejiems) metams. Tačiau, 2020 m. spalio 2 d. nutartimi laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas D. V. buvo panaikintas ir jis buvo pasiųstas į pataisos įstaigą atlikti jam Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Naują skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė atlikdamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu jam skirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, kurios vykdymas priimant skundžiamą Alytaus apylinkės teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendį vis dar nebuvo pasibaigęs. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu teisėtai ir pagrįstai D. V. paskirtą bausmę BK 64 straipsnio pagrindu bendrino su ankstesniu nuosprendžiu jam paskirta ir neatlikta bausmės dalimi (BK 64 straipsnio 1, 3 dalys). Keisti nuosprendį šioje vietoje dėl to, kad šiuo metu D. V. jau yra atlikęs Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, nėra pagrindo.

15. Nuteistojo D. V. prašymas leisti jam atlikti laisvės atėmimo bausmę atvirojoje kolonijoje, taip pat netenkinamas. Nuo 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog bausmės atlikimo vietą parenka teismas, pripažinta netekusia galios. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) pakeitimo 2019-06-27 XII–2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atlieka pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83, 90 straipsniuose. Pagal BVK 21 straipsnį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdo pataisos įstaigos. To paties kodekso 65 straipsnyje įtvirtinta, jog į konkrečią pataisos įstaigą, pagal Kalėjimų departamento nustatytą tvarką, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Atsižvelgiant į nuo 2020 m. liepos 1 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą, sprendžiama, jog nustatant bausmės atlikimo vietą nuteistajam D. V., turi būti taikomos BVK nuostatos, pagal kurias bausmės atlikimo vieta nustatoma bausmę vykdančios institucijos. Nustatyti konkrečią laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi teisėto pagrindo. Šio sprendimo priėmimas, sprendžiant iš šiame punkte aptarto teisinio reguliavimo, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų kompetencijai nepriklauso.

16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš D. V. valstybės naudai priteistinos 124,56 eurų dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokato užmokestis (b. l. 131).

17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

18. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytoje išimtyje, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Be to, nagrinėjamu atveju D. V. buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą pataisos įstaigoje, didžiąją baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalį jis praleido pataisos įstaigoje, kas tik patvirtina, kad efektyviai nuteistojo teisinei gynybai užtikrinti buvo būtinas gynėjo dalyvavimas. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo ir paties nuteistojo pasikviestas advokatas, tačiau jis dalyvavo tik paskutiniajame teismo posėdyje, iki to laiko nuteistojo interesus apeliacinės instancijos teisme gynė jam paskirtas advokatas iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyriaus, todėl išlaidų už šio advokato dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo procese nepriteisimas dėl nuteistojo pasirinkto advokato dalyvavimo viename teismo posėdyje, šiuo atveju būtų nepateisinamas.

19. Tačiau, kiekvienu atveju, sprendžiant, ar valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nagrinėjamu atveju turėtų būti priteisiamos iš nuteistojo D. V., turi būti įvertinta ir jo turtinė padėtis. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis buvo neseniai paleistas į laisvę iš pataisos įstaigos. Šiuo metu jis turi darbą, tačiau jį asmuo susirado tik 2021 m. spalio 26 d. Duomenų apie nuteistojo turimą turtą ar pinigines santaupas laisvėje, nėra. Skundžiamu nuosprendžiu jam skirta reali laisvės atėmimo bausmė, kuri šia nutartimi paliekama galioti, kas reiškia, jog asmuo vėl praras darbą ir grįš į pataisos įstaigą atlikti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms D. V. turtinę padėtį, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas nagrinėjamu atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 333 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo D. V. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.