Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-654-555/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-22
Bylos Nr.: 2A-654-555/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-03048-2013-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Egidijus Tamašauskas (pran.)
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Naras“
Atsakovas: A. R.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-654-555/2014;Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03048-2013-6;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Vytautas Švetkauskas;

Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1, 121.21 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naras“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-3577-91/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naras“ ieškinį atsakovui A. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

atsakovas teikė ieškovei prekes, t. y. pagamintus stalus, kuriuos ieškovė parduodavo. Ieškovė liko skolinga atsakovui. Pasibaigus skolos mokėjimo terminui, šalys sutarė, kad 1 677,60 litų skola bus padengiama prekėmis, atsakovui iš ieškovės už 1 677,60 Lt už parduotas prekes gavus dušo kabiną, maišytuvus, praustuvą, 2012 m. birželio 30 d. buvo išrašyta buhalterinė pažyma, kuri patvirtina tarpusavio įsiskolinimo įskaitymą.

Šalies argumentai

Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti susitarimą dėl tarpusavio skolų įskaitymo bei jo pagrindu sudarytą 2012 m. birželio 30 d. buhalterinę pažymą negaliojančia nuo jų sudarymo momento (ab initio), taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo 1 677,6 Lt; įpareigoti BUAB „Naras“ administratorių įtraukti A. R. į BUAB „Naras“ kreditorių sąrašą su 1 677,6 Lt finansiniu reikalavimu, priteisti ieškovei iš atsakovo 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos ieškinio sumos (t. y. 1 677,6 Lt), nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2013-08-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad neteisminė ieškovo UAB „Naras“ bankroto procedūra buvo pradėta 2012 m. rugpjūčio 8 d., administratorius, vykdydamas įstatymo nuostatas patikrino įmonės sudarytus sandorius ir nustatė, kad ginčijamas sandoris akivaizdžiai turėjo įtakos ieškovės mokumui. UAB „Naras“, faktiškai būdamas nemokus, išskyręs iš daugelio kreditorių vieną – atsakovą A. R. ir suteikęs jam pirmenybę patenkinti savo reikalavimą, pažeidė kitų kreditorių interesus ir dėl minėto sandorio sudarymo ieškovės finansinė padėtis pablogėjo ir ieškovė nebegalėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, ieškinį dalyje dėl reikalavimo įpareigoti BUAB „Naras“ administratorių įtraukti atsakovą į BUAB „Naras“ kreditorių sąrašą su 1 677,60 Lt finansiniu reikalavimu paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad atsiskaitymas prekėmis vyko ne su vienu atsakovu, o su visais kreditoriais. Teismas sprendė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos sudarant tarpusavio skolų įskaitymo dokumentus nebuvo pažeistos, juos sudarius nei atsakovas, nei ieškovas grynųjų pinigų negavo, todėl, teismo vertinimu, tiek buhalterinė pažyma, tiek ir PVM sąskaita faktūra patvirtina prievolės įvykdymo suderinimą, tai yra susitarimą atsiskaityti už pateiktas prekes, tai neprieštaravo tarp šalių susiklosčiusiai verslo praktikai. Teismas pažymėjo, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreditoriui, šiuo atveju BUAB „Naras“ administratoriui, ginančiam kitų kreditorių teises, ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu jie pažeidžia kreditorių teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinį grindžia iš esmės viena – pagrindine aplinkybe, kad vienam iš UAB „Naras“ kreditorių – atsakovui A. R. buvo sudaryta pirmenybės teisė į skolos atgavimą, tuo buvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Teismas manė, kad ši aplinkybė yra nepakankama, nes bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas, užskaitydamas tarpusavio atsiskaitymą gautomis prekėmis sumažino kreditorių skaičių. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas būdamas nemokus ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Šiai aplinkybei nustatyti nėra būtina, kad būtų priimtas sprendimas iškelti skolininkui bankroto bylą ar pradėti neteisminę bankroto procedūrą. Tačiau, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija BUAB „Naras“ bankroto administratorius, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo ar neteisminės bankroto procedūros pradėjimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Teismas pažymėjo, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas UAB „Naras“ turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Teismo manymu, toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip vadovaujantis jam suteiktomis teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, teismo vertinimu reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla ar pradėta neteisminė bankroto procedūra, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Teismas iš byloje surinktos medžiagos sprendė, kad UAB „Naras“, prieš sudarydamas ginčijamą sandorį, dar nežinojo apie paskolos sutarties nutraukimą ir turėjo pagrįstų lūkesčių, kad kredito sutartis bus pratęsta, todėl negalėjo žinoti, kad jam gresia bankrotas. Teismas laikė, kad UAB „Naras“ turėjo pagrįstų lūkesčių dėl kredito sutarties pratęsimo todėl, kad kredito sutartis buvo pratęsta 8 kartus, kai situacija nekilnojamojo turto rinkoje 2008–2009 metais buvo ženkliai blogesnė. Teismas sprendė, kad atsakovas, niekaip negalėjo žinoti apie UAB „Naras“ nemokumą, nes byloje nėra pateikta duomenų, kad viešuose registruose, prieinamuose tretiesiems asmenims, buvo duomenų apie UAB „Naras“ turto areštą ar kitokius suvaržymus. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog 2012 m. birželio 1 dienai UAB „Naras“ turėjo 74 kreditorius, o neteisminės bankroto procedūros pradėjimo metu 2012 m. rugpjūčio 8 d. buvo likę tik 10 kreditorių. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad skolininko UAB „Naras“ 2012 m. birželio 1 dienai atsiskaitymai su kitais kreditoriais sumažėjo, tačiau buvo nuosekliai vykdomi. Todėl teismo manymu, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį, nes dėl sudarytos buhalterinės pažymos ieškovo galimybė atsiskaityti su kreditoriais nesumažėjo, taip pat byloje nenustatyta kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog kitaip buvo pažeistos kreditorių teisės.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl kito ieškinio reikalavimo dėl BUAB „Naras“ administratoriaus įpareigojimo įtraukti A. R. į BUAB „Naras“ kreditorių sąrašą su 1 677,60 Lt finansiniu reikalavimu, pagrįstumo, nurodė, kad tai išvestinis ieškinio reikalavimas, priklausantis nuo pirmojo ieškinio reikalavimo patenkinimo. Atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymo nuostatas ieškovė pati sudaro bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą ir jų reikalavimų sąrašą ir šia tvarka dar galima pasinaudoti, vadovaujantis CPK 296 str. 1 d. 12 p. reikalavimą paliko nenagrinėtu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, ko pasekmėje nepagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog vienam iš UAB „Naras” kreditorių atsakovui A. R. buvo sudaryta pirmenybės teisė į skolos atgavimą yra nepakankama, nes tokiu būdu buvęs sumažintas kreditorių skaičius. Ieškovė nurodo, kad tarpusavio susitarimas dėl įskaitymo, kuris buvo įformintas buhalterine pažyma, pažeidžia ieškovės kreditorių teises bei teisėtus interesus, nes šiuo sandoriu buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių patenkinti savo reikalavimus pirmumo tvarka, kai ieškovas buvo faktiškai nemokus ir taip sumažinant kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, taip pat įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, ir atsižvelgdamas į tai ginčijamas sandoris yra pripažintinas negaliojančiu. Ginčijamas sandoris, ieškovės nuomone, yra pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes tenkina visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas:

1) actio Pauliana yra reiškiamas visų esamų kreditorių kreditorinių reikalavimų ieškovės atžvilgiu pagrindu;

2) ieškovė neturėjo galimybės atsiskaityti su atsakovu, o atlikdama tarpusavio skolų užskaitą, suteikė pirmenybės teisę išskirtinai atsakovui anksčiau už kitus tuo metu buvusius ieškovės kreditorius, patenkinti savo reikalavimą. Sandoriai nebuvo privalomi įstatymų nustatyta tvarka, todėl šalys juos sudarė savo laisva valia. Ieškovė nuo 2012 m. balandžio mėn. faktiškai buvo nemoki. UAB „Naras” buvo įsipareigojusi AB bankas SNORAS grąžinti paimtą kreditą iki 2012 m. balandžio 1 d., tačiau šios savo prievolės laiku ir tinkamai neįvykdė (negrąžino bankui 12 711 947,83 Lt kredito, priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių, t. y. iš viso 13 816 720,82 Lt). Nors 2012 m. liepos 19 d. rašte BAB bankui SNORAS ieškovo direktorius N. S. konstatuoja, jog tarpinės finansinės atskaitomybės, sudarytos 2012 m. birželio 30 d. duomenimis, bendrovė tapo nemoki, ieškovės vertinimu, bendrovė buvo nemoki jau anksčiau, kuomet suėjo ieškovės prievolės terminas bankui grąžinti kreditą, tačiau ji kredito negrąžino. Kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Todėl, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bei neteisingai įvertino tai, jog ginčo sandoris jo sudarymo metu atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jo sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams;

3) ieškinys teikiamas teismui nesuėjus vienerių metų senaties terminui;

4) nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog UAB „Naras” turėjo objektyvią ir neišvengiamą pareigą sudaryti ginčijamą sandorį. Byloje nėra nustatyta tokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti imperatyvus, kurie būtų riboję ginče susitarimo sudarymo laisvę, bet būtų apsprendę būtinybę (teisinę prievolę) ieškovui sudaryti ginčijamą sandorį.

5) skolininkas ir trečiasis asmuo buvo nesąžiningi, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Ieškovės nesąžiningumą pagrindžia aukščiau nurodytos aplinkybės, t. y. pirmumo teise buvo patenkintas išimtinai atsakovo reikalavimas, taip sumažinant kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą. Be to, ieškovas sandorio sudarymo metu faktiškai buvo nemokus. Atsakovas, būdamas verslininkas, ieškovės vertinimu neabejotinai turėjo suprasti, jog ieškovė turi finansinių sunkumų, kadangi neturėjo galimybių atsiskaityti su atsakovu piniginėmis lėšomis.

Atsiliepimas

Atsakovas A. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 25–27).

Trečiasis asmuo bankrutavusi AB „Snoras“ prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Minėta teisės norma įpareigoja apeliacinės instancijos teismą absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą patikrinti ir ex officio. Teismų praktikoje absoliučiais teismo sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami esminiai proceso teisės nuostatų, nustatančių teismo veiklos ribas, pažeidimai, ir, esant bent vienam CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytam pažeidimui, laikoma, kad nebuvo tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme. Kolegija absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius.

Viena iš būtinų sąlygų actio Pauliana taikyti yra kreditoriaus teisių pažeidimas. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Nagrinėjamu atveju ginčijami sandoriai, kuriais iki bankroto bylos įmonei iškėlimo su vienu iš kreditorių, t. y. atsakovu, buvo atsiskaityta perduodant jam prekes už skolos sumą. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, administratorius, patikrinęs įmonės sandorius, nustatė šias aplinkybes ir pareiškė ieškinį actio Pauliana pagrindu ginčydamas Susitarimą dėl tarpusavio skolų įskaitymo bei jo 2012 m. birželio 30 d. buhalterinę pažymą nurodydamas, kad sandorių sudarymo momentu UAB ,,Naras” buvo faktiškai nemoki, todėl sudarytas sandoris pažeidė kitų kreditorių interesus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Plėtodama actio Pauliana taikymo praktiką pagal bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad sprendžiant, ar ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamų sandorių esmę. Neatsižvelgus į nurodytas aplinkybes gali būti pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra vieno kreditoriaus sąskaita nepagrįstai suteikiant naudą kitiems kreditoriams ir taip sudarant sąlygas piktnaudžiauti teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Tai, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises, bankroto administratorius grindė tuo, kad perdavus atsakovui prekes jam nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, taip pažeidžiant kitų kreditorių interesus, nes sandorių sudarymo metu UAB „Naras“ jau buvo nemoki. Tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad sandorių sudarymo metu UAB „Naras“ būtų nemoki.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai nurodė, kad toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo–pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Priešingai, tokie sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė vertėsi mažmenine ir didmenine prekyba statybinėmis bei apdailos medžiagomis, baldais, buitine technika, sienų ir grindų dangomis, chemijos bei elektros prekėmis, įrankiais, elektros ir telekomunikaciniais laidais bei kabeliais. Nekilnojamojo turto statyba „Šaltinio g. kvartalas“ ir pardavimas buvo tik šalutinis bendrovės verslas. Bylos duomenimis UAB „Naras“ nemoki tapo nepratęsus kredito sutarčių, pagal kurias skolos grąžinimo terminas baigėsi 2012 m. balandžio 1 d. Ieškovė nesusitarė su banku dėl kredito sutarčių pratęsimo pradėjus paties banko AB „Snoras“ bankroto procedūrą. Todėl prekių – dušo kabinos, praustuvo, maišytuvų – perleidimas atsakovui mažmeninėmis kainomis nelaikytinas priešingu ieškovės interesams sandoriu, nes prekės nebuvo tiesiogiai naudojamos įmonės veikloje, t. y. jos nebuvo būtinos išlaikyti nuosavybėje ieškovės tolimesnei veiklai vykdyti, tačiau priešingai, kreditoriaus atsisakymas įvykdyti prievolę pinigais padėjo sutaupyti ieškovės apyvartinių lėšų atsiskaitymui su kitais kreditoriais. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikdamas pirmenybę kitam kreditoriui pažeidė kitų kreditorių teises, būtina nustatyti tokią skolininko būklę, kai jis objektyviai nepajėgus vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, o kreditorių reikalavimų tenkinimas iš skolininko turto laikantis įstatymų nustatyto eiliškumo geriausiai atitinka kreditorių interesus. Ieškovė, šiai aplinkybei pagrįsti nurodo, kad atsakovo finansinio reikalavimo, kurio vertė – 1 677,60 Lt, patenkinimas bendrovės turtu pažeidė kreditorių, iš esmės pagrindinio kreditoriaus - banko, kurio finansinis reikalavimas sudarė daugiau nei 13 mln. Lt, interesus. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime išsamiai išanalizavo aplinkybes dėl galimo ieškovės nemokumo sandorių sudarymo metu, t. y., kad bendrovė buvo moki, ji vedė derybas su banku dėl kredito sutarties pratęsimo ir turėjo pagrindo tikėtis, kad kredito sutartis bus pratęsta. Tik kredito sutarties nepratęsimas sudarė situaciją, kad ieškovė nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais todėl, kad nepratęsus kredito sutarties, bendrovei reikėjo padengti įsiskolinimą bankui, kuris, kaip minėta, sudarė daugiau nei 13 mln. Lt. Ieškovei turint turto už 15 mln. Lt, ir bankui pareikalavus grąžinti visą įsiskolinimą su palūkanomis, įmonė tapo nemoki. Todėl, teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą sprendimą šiuo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti ieškovo nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę.

Teisėjų kolegija sutinka, kad įstatyme nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimas gali sudaryti prielaidas ginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu vertinant jį kaip kreditoriaus teisių pažeidimą, tačiau tik nustačius visas būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas. Vertindama pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes tokiu CK 6.66 straipsnio taikymo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu gali būti pažeistos tik tada, jeigu kreditorius actio Pauliana ginamą reikalavimo teisę turėjo sandorio sudarymo metu, arba ginčijamo sandorio metu egzistavo tokios teisės atsiradimo pagrindas, pvz., buvo sudarytas sandoris atidedant prievolės įvykdymo terminą. Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju teisių pažeidimas objektyviai nėra įmanomas. Tai taip pat reiškia, kad vien tik faktas, jog ieškinį pateikęs kreditorius buvo kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan. Pažymėtina, kad kreditoriaus teisių pažeidimą kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Pasisakydamas dėl kreditorių teisių pažeidimo šiuo aspektu nurodytina, kad UAB „Naras“ skolos darbuotojams, tiekėjams, kitos mokėtinos sumos nuo 2011 m. iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio ženkliai sumažėjo (1 t. b. l. 81-82). Pirmosios instancijos teismas šį aspektą išsamiai išnagrinėjo ir nustatė, kad 2012 m. birželio 1 d. UAB „Naras“ turėjo 74 kreditorius, o neteisminės bankroto procedūros pradėjimo metu 2012 m. rugpjūčio 8 d. buvo likę tik 10 kreditorių, bendrovės turimas turtas 2012 m. pabaigoje sudarė 13 953 013 Lt, o įsipareigojimai 2012 m. rugpjūčio 8 dienai – 13 526 531,15 Lt (1 t. b. l. 83), kas reiškia, kad kreditorinių reikalavimų padengimas prekėmis nepažeidė kitų kreditorių turtinių interesų.

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Minėta, kad ginčijamais sandoriais atsakovui buvo perleistos santechnikos prekės, tiesiogiai nenaudojamos įmonės veikloje ir nebūtinos išlaikyti nuosavybėje ieškovės tolimesnei veiklai vykdyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad turto perleidimu jo mažmeninėmis kainomis sumažinant skolą atsakovui nebuvo pakenkta bendrovės veiklai, dėl tokių veiksmų sumažėjo skolos, tačiau nenukentėjo galimybės atsiskaitinėti su kitais kreditoriais, kadangi pamažu buvo dengiami ir kitų kreditorių finansiniai reikalavimai. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Naras“ veiksmai sudarant ginčijamus sandorius atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padarė pagrįstas išvadas konstatuodamas, kad skolininkas ginčijamus sandorius sudarė dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių.

Kita actio Pauliana taikymui būtina sąlyga – šalių sąžiningumas. Tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Atsižvelgiant į tai, kad sandorius sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų, nustačius, jog ginčijami sandoriai nepažeidė kitų kreditorių teisių, o skolininkas ginčijamus sandorius sudarė dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad sudarydamos sandorius šalys buvo sąžiningos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl sprendimas paliktinas galioti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija LozoraitytėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas