Šiaulių apygardos teismo nutartis

2010-01-05 · Civilinė byla Nr. 2A-22-210/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-05
Bylos Nr.
2A-22-210/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Kursevičius (pran.), Laisvė Aleknavičienė, Birutė Simonaitienė
Atsakovas
V. D.
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Advokatai
Rasa Valiukienė
Kategorijos
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas V. Kursevičius Civilinė byla Nr. 2A-22-210/2010

Teisėja E. Gailienė Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. sausio 5 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus,kolegijos teisėjų Laisvės Aleknavičienės ir Birutės Simonaitienės,sekretoriaujant Irenai Dominauskienei,dalyvaujant atsakovo V. D. atstovei advokatei Rasai Valiukienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-93-344/2009 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui V. D. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo V. D. 20 830 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2005-06-05 dėl K. B., vairavusio atsakovui V. D. priklausančią transporto priemonę „Opel Kadett“ ( valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R. R. priklausanti transporto priemonė „Mercedes Benz 300“ ( valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu K. B. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę „Opel Kadett“ ( valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjęs asmuo kreipėsi į ieškovą, kuris šią žalą draudimo išmokos forma atlygino ir įgijo regreso teisę į žalos atlyginimą iš atsakingo už eismo įvykį vairuotojo arba transporto priemonės savininko. Ieškovas dėl nuostolių atlyginimo su pretenzija kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas žalos neatlygino ir ieškovui yra skolingas 20 830 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas V. D. su ieškiniu nesutiko ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2005-06-05 automobilį „Opel Kadett“ ( valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) realiai nuosavybės teise valdė K. B., todėl atsakovu šioje byloje turėtų būti būtent eismo įvykio kaltininkas, kuris turi apmokėti LR transporto priemonių draudikų biuro patirtas išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo argumentai.

Žemesnės instancijos teismas

Telšių rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai iš atsakovo V. D. 5 000 Lt nuostoliams atlyginti ir 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad automobilis „Opel Kadett“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2002 m. vasario 19 d. įregistruotas atsakovo V. D. vardu. 2005 m. birželio 5 d. apie 18 val. Telšių r., sankryžoje Šiauliai-Palanga-Telšiai, automobilio „Opel Kadett“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas K. B., nepasirinkęs saugaus greičio, staiga įvažiavo iš šalutinio kelio Telšiai-Seda į sankryžą ir nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio „Mercedes benz 300“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo R. R.. Automobilio vairuotojas K. B. automobilį vairavo neblaivus, jam nustatytas 2,05 ‰ girtumas. 2005 m. birželio 6 d. K. B. mirė ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. R. R. AB „Lietuvos draudimas“ sumokėjo 20 830 Lt draudimo išmoką, o ieškovas LR Transporto draudikų biuras minėtą sumą kompensavo draudimo bendrovei. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad avarijos kaltininkas K. B. buvo teisėtas automobilio valdytojas, tačiau automobilio savininku viešajame registre įregistruotas atsakovas, kuris nevykdė pareigos jam priklausantį automobilį apdrausti transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, kuri imperatyviai nustatyta LR TPVCAPD įstatymo 4 str. 1 d., ir, žuvus automobilio valdytojui K. B., privalo atlyginti draudimo įstaigos patirtą žalą (nuostolius). Teismas nurodė, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (LR CK 6.270 str.), todėl atsakovas turėjo suvokti apie atitinkamą nors ir parduoto automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Teismas konstatavo, kad parduodamas automobilį kitam asmeniui, jo neišregistruodamas ir jo neapdrausdamas bei nepasirūpindamas draudimu, atsakovas pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus Biuro atžvilgiu, todėl jo atsakomybė su autoįvykio kaltininku būtų solidari, tačiau, kaltininkui K. B. autoįvykio metu žuvus, žalos (nuostolių) atlyginimo našta tenka atsakovui (LR Aukščiausiojo teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008 m.). Teismas vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LR CK 1.5 str.), atsižvelgė į tai, kad automobilį atsakovas buvo pardavęs kitam asmeniui, nuo 2005 metų atsakovas dirba ir gyvena užsienio valstybėje, atsakovas pats asmeniškai žalos nepadarė, žala buvo padaryta ne dėl jo kaltės, o taip pat į tai, kad avarijos kaltininkas K. B. autoįvykio metu buvo neblaivus – jam nustatytas sunkus girtumas – 2,05 ‰, įvertino tai, kad į užsienio šalį atsakovas su žmona išvyko dirbti dėl šalyje eilę metų vyraujančio nedarbo, palikdamas savo vaikus Lietuvoje, atsakovas ilgą laiką yra bedarbis, jo materialinė padėtis nėra gera, todėl prašomą priteisti žalos dydį sumažino ir priteisė iš atsakovo ¼ patirtų nuostolių (LR CK 6.282 str. 3 d.) bei ¼ dalį bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų esmė

Apeliaciniu skundu ieškovas LR transporto priemonių draudikų biuras prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo V. D. 20 830 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, sumažindamas atlygintinos žalos dydį daugiau negu suma, kuria turėjo būti apdrausta atsakovo civilinė atsakomybė, peržengė įstatymu apibrėžtas diskrecijos ribas – teismas izoliuotai taikė CK 1.5 straipsnio bei 6. 282 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neatsižvelgė į CK 6. 251 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintą specialiąją teisės normą bei nukrypo nuo teismų praktikos.Atsakovas neįrodė, kad jo šiuo metu tariamai sunki materialinė padėtis yra nuolatinio ir ilgalaikio pobūdžio ( CPK 12, 178 str.). Teismas, mažindamas priteistinos žalos dydį, neatsižvelgė į aplinkybių, apsprendžiančių atsakovo materialinę padėtį, visumą. Teismas materialinės padėties sunkumą vertino tik tais aspektais, kurie yra naudingi atsakovui, ir nevertino, jog atsakovas gauna užsienio valstybės mokamą bedarbio pašalpą, kuri užtikrina būtiniausių poreikių tenkinimą, be to, yra jauno amžiaus, ir tai leidžia tikėti, kad jo materialinė padėtis ne tik nekis, bet ateityje ir gerės.Atsakovas, nepadrausdamas jam priklausančios transporto priemonės, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, grubiai pažeidė LRTPVCAPD įstatymo nuostatas, todėl įvykus eismo įvykiui nuostolius patyrė apeliantas, kuris vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. D. prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad avarijos kaltininkas buvo būtent K. B., kuris vairavo neblaivus ir avarijos metu žuvo; atsakovas šiuo metu yra bedarbis, o mokamos bedarbio pašalpos užtenka praktiškai tik maistui; atsakovo žmona nuolatinio darbo neturi, šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, nekilnojamojo turto taip pat praktiškai neturi.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai, kuriais apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl nuostolių, jų dydžio, subjektų ir jų atlyginimo principų

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sausumos transporto priemonių draudimą reglamentuoja specialus – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Įstatymo paskirtis – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant atsakomybės dėl žalos atlyginimo, esant draudiminiam įvykiui apimtį, principus ir mastą būtina įvertinti vieną išskirtinų šio įstatymo bruožų – jo privalomumą. Aiškinant šią ir kitas įstatymo normas, būtina atsižvelgti į tai, kad registruota ir naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams. O tai ir lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus eksploatuojant.

Privalomai turi būti draudžiama kiekviena motorinė transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, tol kol ji yra įregistruota (Įstatymo 4 straipsnis). Tokia transporto priemonė turi būti draudžiama privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, o pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta transporto priemonės savininkui (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis).

Byloje yra nustatyta (to neginčija nei atsakovas, nei ieškovas), kad žala tretiesiems asmenims - apgadinant autoįvykio metu R. R. priklausančią transporto priemonę „Mercedes Benz 300“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo padaryta nedraustu automobiliu „Opel Kadet“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), teisiškai priklausančiu atsakovui V. D.. Žalos dydžio atsakovas neginčija. Jis nustatytas pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jo atsakomybės, dėl automobilio savininko pasikeitimo, t.y. jo pardavimo ir perdavimo tretiesiems asmenims, teisingai sprendė, kad avarijos kaltininkas K. B., kuriam automobilis buvo perduotas, nors ir buvo teisėtas automobilio valdytojas, tačiau automobilio savininku viešajame registre (teisiškai) įregistruotas atsakovas V. D., kuris, nevykdė pareigos jam priklausantį automobilį apdrausti transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nors tokia įstatymo nuostata imperatyviai nustatyta LR TPVCAPD įstatymo 4 str. 1 d. Todėl žuvus automobilio valdytojui (naudotojui) K. B., privalo atlyginti draudimo įstaigos patirtą žalą (nuostolius). Teismas pagrįstai nurodė, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (LR CK 6.270 str.), todėl atsakovas turėjo suvokti apie atitinkamą nors ir faktiškai parduoto automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes asmeniškai jam, kol automobilis viešajame registre yra jo nuosavybė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad parduodamas automobilį kitam asmeniui, jo neišregistruodamas ir jo neapdrausdamas bei nepasirūpindamas draudimu, atsakovas pažeidė imperatyvią įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus Biuro atžvilgiu, todėl jo atsakomybė su autoįvykio kaltininku būtų solidari, tačiau, kaltininkui K. B. autoįvykio metu žuvus, žalos (nuostolių) atlyginimo našta tenka atsakovui.

Išplečiant pirmosios instancijos teismo argumentus, kolegija primena, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovas V. D., teisiškai būdamas automobilio savininku, neturėjo teisės leisti naudotis automobiliu kitiems asmenims, nes šis nebuvo apdraustas. Leisdamas naudotis tokiu automobiliu, nepasidomėdamas ir nepasirūpindamas, kad automobilis būtų apdraustas, atsakovas pažeidė Įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu savo elgesiu padarė neteisėtus veiksmus (šiuo atveju Biuro) atžvilgiu.

Bylos duomenimis ieškovas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras vykdydamas 2002-03-29 Paslaugų tiekimo sutarties Nr. 1 (2.1.3. p.) nuostatas išmokėjo (kompensavo) AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą nukentėjusiajam autoįvykyje sumą – 20830,00 Lt draudimo išmoką. Nurodyta išmokėta suma pagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalą asmuo, arba asmuo neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Teisėjų kolegija spręsdama apeliaciniame skunde formuluojamą reikalavimą dėl visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimo, konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. Tačiau žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nebūtų pažeisti teisingumo ir proporcingumo principai. To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodytos išimtys, kada visiško nuostolių atlyginimo principas taikomas ne visa apimtimi ir gali būti mažinamas. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toks mažinimas yra ribojamas nuostata dėl draudimo sumos dydžio, kuria skolininko – atsakovo automobilio civilinė atsakomybė turėjo būti apdrausta.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Įstatymo 11 straipsnio reikalavimą, 2005-06-05 eismo įvykio metu transporto priemonės Opel Kadet, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta 100.000,00 eurų turtui ir 500.000,00 eurų asmeniui. Išmokėta suma sudarė 20 830,00 Lt. Todėl ši suma vadovaujantis Civilinio kodekso 6.251 straipsniu negalėjo būti sumažinta, nes tokiu atveju ji būtų mažesnė už draudimo sumą, kuria skolininkas privalėjo apdrausti savo civilinę atsakomybę.

Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir argumentus, kuriais teismas sumažino reikalavimo dydį, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad transporto priemonės nedraudimas, kai ją privaloma apdrausti, tokios neapdraustos transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyvių teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi šiuo atveju automobilio savininko V. D. atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad atsakovas neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Toks tyčinis pažeidimas šiuo atveju taip pat suponuoja pareigą atlyginti visą patirtą žalą.

Dėl Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 3 dalies taikymo

Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas atlygintinos žalos dydį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.282 straipsnio 3 dalies pagrindu nepagrįstai šią teisės normą taikė izoliuotai nuo kitų teisės normų, neįvertino CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos specialios taisyklės, todėl padarė įstatymo taikymo klaidą.

Kolegija pasikartoja, kad pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo patenkinimo atsakovui atsirastų neigiamų, nepriimtinų ir sunkių padarinių. Toks reguliavimas visiškai suprantamas ir teisiškai pagrįstas, nes leidžia teismui įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tokia įstatymo nuostata glaudžiai siejasi su CK 6.282 straipsnio 3 dalies ir CK 1.5 straipsnio nuostatomis ir joms neprieštarauja. Tačiau siekiant įgyvendinti ir kitus ne mažiau svarbius principus – proporcingumo principą, įstatymo leidėjas nustatė ir šių teisės normų taikymo ribas (CK 6.251 straipsnio 2 dalis): toks nuostolių atlyginimo sumažinimas neturi pažeisti įstatymo imperatyvo, t.y. jis negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė turėjo būti privalomai apdrausta.

Vertinant CK 6.282 straipsnio 3 dalyje suformuluotą reikalavimą dėl žalą padariusio asmens turtinės padėties, kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad mažinant atlygintinos žalos dydį, reikšmę turi tik sunki skolininko turtinė padėtis, t. y. asmuo atsakingas už žalą neturi turto, pajamų, užtikrinančių jo būtį ir paprasčiausių poreikių tenkinimą, ir tokia situacija yra ilgalaikio pobūdžio. Bylos aplinkybės liudija, kad atsakovo turtinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga, tačiau pagal esamus duomenis negalima kategoriškai teigti, kad ji yra itin sunki ir turi ilgalaikio pobūdžio elementų. Laikina bedarbystė ir kitos panašios laikinai susidariusios aplinkybės, įtakojančios atsakovo laikiną turtinės padėties pablogėjimą, šiuo atveju negali nulemti įstatyme įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo. Tai, kad tokia padėtis yra ilgalaikio pobūdžio, byloje duomenų nėra. Atsakovas yra jaunas, darbingo amžiaus, gaunantis bedarbio išmokas užsienio valstybėje, kurios nėra mažos, todėl negalima teigti, kad ši padėtis yra itin sunki ir ilgalaikio pobūdžio.

Visuma šių aplinkybių ir faktų pagrindžia apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (LR CPK 93 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teisme ieškovas sumokėjo 625 Lt žyminio mokesčio, taip pat turėjo 180,86 Lt kelionės į teismo posėdžius išlaidų ( 1 t. , b. l. 29, 109). Paduodamas apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 475 Lt žyminio mokesčio ( 2 t., b. l. 26). Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovui priteistina 1280,86 Lt ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat iš atsakovo valstybei priteistina 9,66 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme ( 2 t., b.l. 36).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti. Priteistą ieškovui – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įmonės kodas 125709291, buveinė Algirdo g. 38, LT 03606 Vilniuje, naudai iš atsakovo V. D., a/k (duomenys neskelbtini) 5000 Lt (penkių tūkstančių) sumą nuostoliams atlyginti padidinti iki 20 830,00 Lt ( dvidešimt tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimt litų).

Priteisti iš atsakovo V. D. ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 1280,86 Lt ( vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt litų 86 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo V. D. 9,66 Lt ( devynis litus 66 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei.

Teisėjai Vytautas KursevičiusLaisvė AleknavičienėBirutė Simonaitienė