Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Šumsko, teisėjų Jurgitos Mačionytės, Gintaro Dzedulionio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. B. (A.) ir nuteistojo A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. ir jam paskirta 1 metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

A. V. išteisintas nenustačius, kad jis padarė veiką numatytą pagal BK 149 str. 1 d.

Iš kaltinamojo A. V. A. B. (A.) priteista nusikaltimu padarytą 14,48 Eur turtinę žalą ir 1000 Eur neturtinę žalą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 19 d., laikotarpyje nuo 2.00 val. iki 6.00 val. bute, Dariaus ir Girėno g. 5-2, Vilniuje, iš ant palangės buvusios rankinės pagrobė A. B. (A.i) priklausantį turtą - mobilaus ryšio telefoną „Prestigio“ 1000 Lt (289,62 Euro) vertės, 50 Lt (kas atitinka 14,48 Euro) grynųjų pinigų, iš viso nukentėjusiajai padarydamas 1050 Lt (kas atitinka 304,10 Euro) žalą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė A. V. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo A. V. apeliacinio skundo.

.

A. V. savo apeliaciniame skunde prašo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., t.y. tai, jog savo kaltę dėl nusikaltimo numatyto BK 178 str. 1 d. jis pripažino ir nuoširdžiai gailisi, prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir pritaikyti jo atžvilgiu BK 75 str. nuostatas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t.y. tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus nuosavybei ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama, jei teismas nustato bent du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) bent vieną iš šių alternatyvų: kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką arba padėjimą išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t.y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2009, 2K-122/2012). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-7-156/2010).

Ankščiau paminėtų aplinkybių teismas byloje nenustatė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis iš tiesų nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo pagal BK 178 str. 1 d. neneigė, tačiau tai padarė dėl surinktų byloje įrodymų, o ne savanoriškai. Įvertinus byloje surinktus duomenis laikytina, kad nuteistojo gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra formalus, o įstatymas reikalauja ne tik gailėjimosi, bet ir jo nuoširdumo.

Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta veika ir nuteistojo asmenybe, ir savo sprendimą – ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo – suformuluoti atsižvelgdamas į BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t.y. turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar tuo bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Įvertinus byloje esančius duomenis laikytina, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus jos atlikimo. Nuteistasis A. V. praeityje 5 kartus teistas, daug kartų baustas administracine tvarka, šios aplinkybės neleidžia matyti, jog bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti be realaus paskirtos bausmės vykdymo, nes nuteistojo nusikalstamų veikų pavojingumas yra pakankamai didelis. Todėl laikytina, kad apylinkės teismas pagrįstai nuteistajam netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo paskirtos bausmės vykdymo.

Nors nuteistojo A. V. nuomone, teismas priteisė nukentėjusiajai nepagrįstai didelę 1000 eurų dydžio neturtinę žalą, tačiau patikrinus byloje nustatytas aplinkybes sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad vagystės įvykdymo aplinkybės nuketėjusiąją labai pažemino, įskaudino, kadangi, kaip nustatyta bylos duomenimis, po lytinių santykių buvusių tarp A. V. ir A. B. (A.), nuteistasis nukentėjusiąja pasinaudojo ir ją apvogė, nuketėjusiosios teigimu, jos sveikata po šio įvykio dar labiau pablogėjo. Be to, pirmosios instancijos teismas priteisdamas neturtinę žalą pagrįstai įvertino A. V. turtinę padėtį, jo vardu yra įregistruoti trys automobiliai, kas rodo, kad finansinė jo padėtis nėra bloga. Pažymėtina ir tai, kad visa prašoma atlyginti neturtinė žala 2900 Eur dėl to, jog nusikalstama nuteistojo veika nebuvo sietina su reiškiamu kaltinimu dėl išžaginimo buvo sumažinta iki visiškai realios 1000 Eur dydžio sumos. Atsižvelgus į visas byloje nustatytas aplinkybes laikytina, kad teismas priteisė 1000 Eur dydžio neturtinę žalą nuketėjusiajai pagrįstai, nenukrypdamas nuo teisingumo ir sąžiningumo principų.

Dėl nukentėjusiosios A. B. (A.) apeliacinio skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str., 301 str. reikalavimų.

Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, jog pagal BPK 20 str. 3 d., įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2 K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d., reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-251/2008).

Nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde prašo nubausti nuteistąjį A. V. pagal BK 149 str. 1 d. dėl išžaginimo, tačiau tenkinti pastarojo prašymo pagrindo nėra. Byloje nėra duomenų, kurie leistų neginčijamai ir neabejotinai tvirtinti, kad lytiškai santykiaujama buvo prieš A. B. (A.) valią.

Nuteistasis A. V. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu neneigė aplinkybės, kad tarp jo ir nukentėjusiosios buvo lytiniai santykiai. Jis teigė, kad lytiniai santykiai vyko abipusiu sutarimu, nukentėjusioji neprieštaravo, nesipriešino (t.1., b.l.120; t.3, b.l.55-56).

Nors apeliaciniame skunde nuketėjusioji nenurodė jokių argumentų dėl nuteistajam reiškiamo kaltinimo pagal BK 149 str. 1 d., tačiau bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nurodė, kad pasipriešinimas kaltinamajam pasireiškė stūmimu nuo savęs ir sakymu nelįsti. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad kaltinamasis ją smaugė (t. 3, b.l.25-30). Patikrinus byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad specialisto išvadoje Nr. G2366/14 (01), jokie sužalojimai ant nukentėjusiosios kaklo nenustatyti (t.1, b. l.27-29), nors specialistui buvo žinoma, kad nukentėjusioji skundėsi, jog įvykio metu ją smaugė. Specialisto išvadoje nurodyta, kad yra A. B. (A.) nustatytos poodinės kraujosruvos dilbiuose, tačiau iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad įvykio dieną ji buvo nualpusi stotelėje prie autobuso, ją pakėlė kažkoks vaikinas. Nuteistasis apklausų metu taip pat nurodė, kad nukentėjusioji du kartus griuvo, jis vieną kartą padėjo jai atsikelti, o kitą kartą jai padėjo kitas žmogus. Šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad sužalojimai ant nukentėjusiosios rankų galėjo atsirasti ne tik jai krentant, bet ir ją kitiems asmenims keliant ar kontaktuojant su kitais bukais daiktais. Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos nukentėjusiosios apžiūrėtos medicininės kortelės matyti, kad nukentėjusioji ir iki 2014 m. liepos 19 d. turėjo sveikatos problemų, jai buvo nustatyti veido kaulų lūžiai, ji buvo siųsta konsultuotis pas psichiatrą. Be to, nukentėjusioji bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad ji problemų dėl žandikaulio turėjo ir iki išprievartavimo. Visos šios apylinkės teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti ir ne įvykio metu.

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tuomet kai kaltinimas grindžiamas tik nukentėjusiosios parodymais, tokie parodymai negali kelti jokių abejonių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įvykio dieną tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji buvo neblaivūs. Šį faktą patvirtina alkotesterio parodymai, nes po įvykio 2014 m. liepos 19 d. 9 val. 9 min. A. B. (A.) buvo nustatytas lengvas girtumas (t.1, b.l.21).

Byloje taip pat nustatyta, kad įvykio dieną nuteistasis ir nukentėjusioji visą dieną kartu vartojo alkoholinius gėrimus. A. V. kartu su nukentėjusiąja atėjo į jos namus ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus, nukentėjusioji kartu su alkoholiu vartojo įvairius vaistus – raminamuosius, nuo skausmo, apklausų metu nukentėjusioji neneigė, jog ji neprieštaravo, kad A. V. prigultų jos lovoje, paaiškino, kad matė kaip jis nusirengia rūbus. Šios byloje nustatytos aplinkybės verčia abejoti tinkamu pačios nukentėjusiosios teisingu aplinkos, įvykių suvokimu ir vėlesniu įvykio aplinkybių vertinimu. Tuo labiau, kad nukentėjusioji turėjo pagrindą supykti ant nuteistojo, kadangi pastarasis po lytinių santykių pagrobė jos telefoną ir pinigus iš jos rankinės.

Nustatyta, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų prieš nukentėjusiąją padarytą nusikaltimą numatytą BK 149 str. 1 d., nėra liudytojų, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiosios teiginius. Byloje taip pat nėra pakankamai duomenų, kad lytinis aktas buvo atliktas nukentėjusiajai nesutinkant, prieštaraujant, o jos nesutikimas buvo išreikštas tokiu būdu, kad ir A. V. suvokė nukentėjusiosios nenorą turėti lytinių santykių.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos K. T. yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-04-12, 2004-12-29, 2006-01-16 nutarimai). Pažymėtina, kad vienas iš nekaltumo prezumpcijos aspektų yra tas, kad įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o visos abejonės aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai. Teismų praktikoje pripažįstama be kita ko ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-372/2012). Taigi, šiuo konkrečiu atveju visi neaiškumai, kurių teismas negali pašalinti pagrįstai buvo vertinami A. V. naudai.

Įvertinus visas nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad šioje byloje nėra patikimų duomenų leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą dėl A. V. kaltės padarius BK 149 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Todėl laikytina, kad A. V. dėl kaltinimo pagal BK 149 str. 1 d. yra išteisintas pagrįstai.

Atsižvelgiant į visa tai kas išdėstyta konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nukentėjusiosios A. B. (Amšiejienės) ir nuteistojo A. V. apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais jo keisti ar naikinti, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiosios A. B. (A.) ir nuteistojo A. V. apeliacinius skundus atmesti.