- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-10
- Bylos Nr.
- e2-23333-566/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16777-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Butrimienė
- Ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- UAB „Delfi“
- Trečiasis asmuo
- B. D.
- Advokatai
- Adomas Kunčius, Algirdas Čiurlis
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo (duomenys neskelbtini)ieškinį atsakovui UAB „Delfi“ trečiajam asmeniui B. D. dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, nurodydamas, kad 2016 m. balandžio 27 d. internetiniame portale http://www.delfi.lt/grynas buvo paskelbtas žurnalistės (trečiojo asmens) B. D. straipsnis pavadinimu „Gražiausios Vilniaus vietos pavirto pilių rezervatu: turtuoliams čia galima viskas“. Ieškovas nurodo, kad šiame straipsnyje sakiniuose – „Turniškės kraštovaizdžio draustinyje esančiuose dviejuose sklypuose - (duomenys neskelbtini)- pastatyta nemažai statinių. <...> Vienas sklypas draustinyje priklauso J. V., įmonės „Kodmeda“, kuri Lietuvos gydymo įstaigoms tiekia rentgenodiagnostines medžiagas ir įrangą, direktorius“ – yra paskelbti ieškovo asmens duomenys: vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, darbovietė ir užimamos pareigos, kurie priskiriami prie privataus asmens gyvenimo duomenų, kuriuos draudžiama viešinti be asmens sutikimo. Nurodė, kad atsakovas internetiniame portale http://www.delfi.lt/grynas 2016 m. balandžio 28 d. publikavo straipsnį „Virš pilių Vilniaus draustiniuose praskrido sraigtasparniu: pamačius nuotraukas atvimpa žandikaulis“ bei 2016 m. gegužės 5 d. straipsnį „Gražiausias Vilniaus vietas galite pamiršti: iš parko išvijo net Seimo narius”, kuriuose be ieškovo sutikimo pakartotinai atskleidė ieškovo vardą, pavardę, vietovę, kurioje ieškovas gyvena, darbovietę ir užimamas pareigas. Siekdamas apginti savo teises ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą UAB „Delfi“ bei į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, prašydamas pašalinti iš straipsnių ieškovo privataus gyvenimo duomenis, tačiau atsakovas pažeidimo nepašalino. Nurodė, kad straipsniuose aprašomi galimi įvairių asmenų veiklos Verkių ir Pavilnių regioniniuose parkuose draustinio teritorijoje pažeidimai, pateiktos nuotraukos, filmuota medžiaga, tačiau nepateikiama jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas yra atlikęs, ar įtariamas atlikęs kokius nors draudžiamus veiksmus. Ieškovo teigimu, ginčo straipsnių kontekste ieškovo privataus gyvenimo detalių (vardo, pavardės, gyvenamosios vietos, duomenų apie darbovietę ir užimamas pareigas) paskelbimas buvo nebūtinas ir nepateisinamas. Be to, toks privataus gyvenimo paviešinimas ieškovui buvo žalingas, nes ieškovo asmens duomenų atskleidimas ginčo straipsniuose, kuriuose minimi asmenys apibūdinami, kaip nepaisantys įstatymų turtuoliai, ne tik sudarė sąlygas identifikuoti ieškovo asmenybę, bet ir formavo ieškovo kaip teisės pažeidėjo įvaizdį. Ieškovo teigimu, informacija apie jo privatų gyvenimą paskleista be jo sutikimo, ieškovas nėra viešasis asmuo ir jo padėtis visuomenėje nėra tokia, dėl kurios visuomenė būtų suinteresuota žinoti jo asmeninius duomenis, todėl ieškovo konstitucinė teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą buvo pažeista. Vadovaudamasis Civilinio kodekso 2.23 str. 4 d., ieškovas prašo teismo: 1) įpareigoti atsakovą UAB „Delfi“, nedelsiant, bet ne vėliau, kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, išimti neteisėtai paskelbtus ieškovo J. V. asmens duomenis (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, darbovietė ir užimamos pareigos) iš internetinio portalo http://www.delfi.lt/grynas taip, kad ieškovo asmens duomenys, kuriuos paskleidė atsakovas, nebūtų prieinami visuomenei paieškai naudojant bet kokias kitas internetines naršykles; 2) priteisti iš atsakovo UAB „Delfi „ ieškovo J. V. naudai 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (e.b.l. 1-4).
Bylos nagrinėjimo metu ieškovas ieškinį palaikė jame nurodytais motyvais bei prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi. Ieškovo atstovas pažymėjo, kad ieškovui nėra pritaikyta teisinė atsakomybė, valstybės ar savivaldybės institucijos nėra įpareigojusios ieškovo pašalinti pažeidimus. Nurodė, kad vartelius valstybinėje žemėje ties ieškovui priklausančiu žemės sklypu įrengė ne ieškovas, bet gretimo sklypo naudotojas. Paaiškino, kad jie nerakinami, todėl netrukdo patekti prie valstybinės žemės sklypo. Nurodė, kad varteliai įrengti siekiant apsisaugoti nuo laukinių žvėrių. Pažymėjo, kad net ir nustačius ieškovo padarytą teisės pažeidimą, atsakovas nenurodė, kaip privačių asmens duomenų atskleidimas sietinas su viešo intereso apsauga. Ieškovo atstovas pažymėjo, kad ieškovas brangiai vertina asmeninę ir dalykinę reputaciją ir nors ginčo publikacijose nėra teigiama, kad ieškovas yra įstatymo pažeidėjas, tačiau skaitytojams, įskaitant ir ieškovo verslo partnerius bei draugus, toks įspūdis susidaro. Nurodė, jog ieškovo darbovietė ir užimamos pareigos neturėjo jokios visuomeninės reikšmės.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ginčijamos publikacijos yra skirtos atskleisti įstatymų pažeidimus – netesėtas statybas Verkių ir Pavilnių regioniniuose parkuose draustinio teritorijoje, taip pat kitus pažeidimus. Atsakovo teigimu, po paskelbtų ginčijamų publikacijų kompetentingų valstybės institucijų atlikti tyrimai, nustatyti teisės aktų pažeidimai ir vieši pareiškimai patvirtina viešo intereso buvimą. Remdamasis teismų praktika nurodė, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškreipti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį. Pažymėjo, jog ieškovas nebandė teigti ir įrodinėti, kad atsakovas ar trečiasis asmuo sąmoningai iškreipė ar sąmoningai nutylėjo informaciją. Nurodė, kad kiti ginčijamose publikacijose paviešinti įstatymų pažeidėjai jokių pretenzijų nereiškia, todėl mano, jog ieškovas neadekvačiai jautriai sureagavo į informacijos apie įstatymų pažeidimus paskelbimą. Akcentavo, jog ginčijamose publikacijose buvo paskelbta informacija siekiant atskleisti įstatymų pažeidimus, todėl ieškovo sutikimas nebuvo reikalingas tokiai informacijai paskelbti, be to, teisei priešingų veikų darymas atima iš asmens teisę tikėtis privatumo. Atsakovo manymu, ieškovas klaidingai bando sutapatinti teisėtus privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčius, kuriuos turi jokių priešingų teisei veikų nepadaręs asmuo, su tais objektyviai ribotais privataus gyvenimo lūkesčiais, kuriuos teisėtai gali turėti asmuo, kai valstybės institucijos užfiksavo asmens padarytus įstatymų pažeidimus. Atsiliepime ieškinį prašė atmesti ir priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (e.b.l. 38-45).
Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko atsiliepime išdėstytais argumentais. Paaiškino, kad ginčo publikacijų tikslas buvo ne konstatuoti teisės pažeidimus, bet išsiaiškinti faktines aplinkybes, t. y. turint informacijos apie tikėtina viešojo intereso pažeidimą, nustatyti, ar Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose nėra daromi aplinkosauginiai pažeidimai. Nurodė, kad publikacijose ieškovo privačių duomenų atskleidimas buvo svarbus visuomenei atsižvelgiant į galimų teisės pažeidimų pobūdį ir viešą interesą.
Trečiasis asmuo B. D. atsiliepimo į ieškovo ieškinį nepateikė.
Atsiliepimas
Bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo B. D. su ieškiniu nesutiko, palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus. Ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad publikacijų tikslas – atlikti platų tyrimą dėl valstybinės žemės užėmimo ir kitų pažeidimų, galimai padarytų daugelio asmenų, ne tik ieškovo. Pažymėjo, kad duomenys apie įmonių vadovus yra vieši, be to, įmonės vadovo statusas yra ypatingas ir skiriasi nuo bet kurio kito darbuotojo. Paaiškino, jog prieš pirmąją publikaciją telefonu ji buvo susisiekusi su ieškovu ir informavo apie ruošiamos publikacijos pobūdį, tačiau, ieškovas nurodė, jog pažeidimų nėra padaręs, jokių dokumentų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybės, trečiajam asmeniui susipažinti nesiūlė.
Ieškovui J. V. apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai ir laiku. Atsakovas į teismo posėdį neatvyko, jo neatvykimo į teismo posėdį priežastys nežinomos. Ieškovas atstovaujamas tinkami, todėl byla nagrinėjama ieškovui nedalyvaujant (CPK 246 str. 2 d.).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2016 m. balandžio 27 d. internetiniame portale http://www.delfi.lt/grynas buvo paskelbtas straipsnis pavadinimu „Gražiausios Vilniaus vietos pavirto pilių rezervatu: turtuoliams čia galima viskas“. Straipsnyje, be kita ko, nurodyti tokie teiginiai: „Turniškės kraštovaizdžio draustinyje esančiuose dviejuose sklypuose - (duomenys neskelbtini) - pastatyta nemažai statinių. Negana to, aplink sklypus esanti valstybinė žemė yra neprieinama visuomenei ir naudojama tik sklypų savininkų. Iš žemėlapio nuotraukos panašu, kad valstybinėje žemėje veikla vyksta abiejuose sklypuose. Vieno sklypo savininkai valstybinėje žemėje iškasė tvenkinį ir iki pat dabar sėkmingai juo naudojasi, dar yra išgrįstas takelis nuo tvenkinio iki namo, panašu, kad valstybinėje žemėje stovi ir kiti statiniai, o įdomiausia yra tai, kad prie tvenkinio niekas negali prieiti, nes iš vienos pusės du sklypus juosia aklina tvora, iš kitos pusės yra natūralus kanalas ir prie tvenkinio valstybinėje žemėje labai norint galima tik priplaukti. Taip pat ten galimai lygintas šlaitas, sėta žolė ir visa tai padaryta draustinio teritorijoje. Vienas sklypas draustinyje priklauso J. V., įmonės „Kodmeda“, kuri Lietuvos gydymo įstaigoms tiekia rentgenodiagnostines medžiagas ir įrangą, direktoriui. Sklypas, šalia kurio yra iškastas vandens telkinys, priklauso G. K. – įmonės „Literna“ direktoriui. Įmonės veiklos sritys yra didmeninė prekyba, elektrodalys ir elektroįranga. „Ten šalia yra tas tvenkinys, ten kaimyno. Pas mane nieko valstybinėje žemėje nėra“, - komentavo J. V.“ (e.b.l. 5-17).
2016 m. balandžio 28 d. internetiniame portale http://www.delfi.lt/grynas buvo paskelbtas straipsnis pavadinimu „Virš pilių Vilniaus draustiniuose praskrido sraigtasparniu: pamačius nuotraukas atvimpa žandikaulis“, kuriame nurodomi tokie teiginiai: „Didžioji dalis šių atvejų siejama su įtakingais verslininkais, teisininkais bei visuomenės veikėjais. Pavyzdžiui, su teisininku ir advokatu K. J., verslininku, „Visa pica“ direktoriumi B. A., medicininę įrangą teikiančios bendrovės „Kodmeda“ direktoriumi J. V., verslininku, įmonės „Literna“ direktoriumi G. K., stambiu Lietuvos meno kolekcininku E. A., „milijonierių advokatu“ vadinamu M. Ž. ir kitais“ (e.b.l. 20-22).
2016 m. gegužės 5 d. internetiniame portale http://www.delfi.lt/grynas paskelbtame straipsnyje „Gražiausias Vilniaus vietas galite pamiršti: iš parko išvijo net Seimo narius”, be kita ko, nurodoma: „<...> Seimo nariai <...> apsilankė šalia esančioje teritorijoje (duomenys neskelbtini). Ten taip pat valstybinėje draustinio žemėje buvo iškastas tvekinys. Be to, ir kitame sklype akivaizdžiai užimta valstybinė žemė, o visuomenei sunku prie jos prieiti. Vienas sklypas draustinyje priklauso J. V., įmonės „Kodmeda“, kuri Lietuvos gydymo įstaigoms tiekia rentgenodiagnostines medžiagas ir įrangą, direktoriui. Sklypas, šalia kurio yra iškastas vandens telkinys, priklauso G. K. – įmonės „Literna“ direktoriui“ (e.b.l. 25-32).
Nustatyta, kad ieškovo J. V. vadovaujama UAB „Kodmeda“ veikia sveikatos sektoriuje, diegia ir parduoda modernių technologijų radiologijos įrangą ir informacines sistemas. Įmonė ir jos vadovas (ieškovas) J. V. yra pelnę apdovanojimų bei nominacijų tiek Lietuvoje („Stipriausios Lietuvoje 2011“ įmonės sertifikatas), tiek užsienyje („Pasaulio verslo lyderės nominacija“, „The Bizz“ prizai, J. V. suteiktos „Pasaulio verslo lyderio“, „Meistriškos rinkodaros vadybos“ nominacijos ir kt.)-(e.b.l. 86-99).
Byloje esančiame Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. gegužės 23 d. rašte Nr. (38-18)-VR-1.7-964, adresuotame trečiajam asmeniui B. D., nurodoma, jog valstybinėje žemėje, esančioje Turniškės kraštovaizdžio draustinyje, šalia žemės sklypų (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), yra įrengta kūdra, kurios plotas 0,0343 ha. Taip pat nurodoma, jog Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūroje 2016 m. kovo 4 d. gautas skundas dėl valstybinėje žemėje iškasto vandens telkinio, kurį išnagrinėjus pradėta administracinio teisės pažeidimo procedūrą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkui G. K. (e.b.l. 46).
Byloje pateiktame 2016 m. gegužės 24 d. darbo grupės, sudarytos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. D1-278 „Dėl darbo grupės sudarymo“ pažymos priede „Galimi pažeidimai, užfiksuoti Verkių regioniniame parke“, nurodyta: Verkių regioninis parkas - Turniškio kraštovaizdžio draustinyje, adresu (duomenys neskelbtini); pažeidimo rūšis – valstybinės žemės užėmimas; pažeidimo esmė: veikla vystoma valstybinėje žemėje greta sklypų (įrengta kūdra, veja, akmenynas) (e.b.l 46-63). 2016 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos pranešime spaudai informavo visuomenę apie aplinkos ministro sudarytos darbo grupės dėl aplinkosauginių pažeidimų Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose tyrimo išvadas, nurodant, jog Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ir Valstybinės miškų tarnybos atstovai atliko tyrimą, kuriuo nustatė 3 atvejus, kai statiniai pastatyti neturint jokio leidimo ir dar 30 galimų pažeidimų, kuriems išaiškinti reikės atlikti papildomus tyrimus (e.b.l. 47-48).
Iš byloje esančio 2016 m. birželio 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 49ŽN-227 matyti, jog Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriaus specialistai, vykdydami žemės naudojimo valstybinę kontrolę, 2016 m. birželio 7 d. atliko žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudojimo patikrinimą ir nustatė, jog šiaurės rytinėje dalyje valstybinėje žemėje pastatyti varteliai, kurių ilgis 1,77 m. (e.b.l. 130-131). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydamas pateikti informaciją, susijusią su vartelių (sujungiančių žemės sklypą (duomenys neskelbtini) su kaimyniniu sklypu), įrengtų valstybinėje žemėje, priklausomybe bei teisėtumu (e.b.l. 128). Teismui pateiktame 2016 m. spalio 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus rašte Nr. 49PD-577 nurodoma, kad patikrinimo metu nustatyta, kad tarp žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)ir žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), valstybinėje žemėje pastatyti varteliai, kurių ilgis 1,77 m. Taip pat nurodyta, kad gavus iš J. V. advokato informaciją, jog minėtus vartelius įrengė kaimynas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius minėto žemės sklypo savininkams išsiuntė kvietimą atvykti į skyrių dėl administracinio teisės pažeidimo išaiškinimo ir/ar administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo (e.b.l. 129). Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas patvirtino, jog ginčo varteliai yra nuimti.
2016 m. spalio 11 d. antstolio Vitalio Milevičiaus faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 13-16-1184 nurodyta, jog žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kraštinė, esanti palei įvažiavimo į sklypo kelią yra aptverta tvora; likusios žemės sklypo kraštinės, besiribojančios su valstybinės žemės sklypu jokiomis tvoromis nėra aptvertos; prie valstybinės žemės sklypo, besiribojančio su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančiais žemės sklypais netrukdomai patenkama pro (duomenys neskelbtini), esančios namų valdos sklypo ribą, lygiagrečią Verkių gatvei; jokių tvorų, skiriančių valstybinės žemės sklypą nuo (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), esančių namų valdų nėra, todėl netrukdomai galima patekti prie netoliese esančio vandens telkinio (tvenkinio) ir kitų valstybinio žemės sklypo vietų (e.b.l. 147).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl ieškovo teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimo, atsakovui internetiniame portale paskelbus publikacijas, kuriose atskleisti ieškovo privatūs duomenys (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, darbovietė ir užimamos pareigos), bei neturtinės žalos atlyginimo.
Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę (Peck v. the United Kingdom,no. 44647/98, judgement of 28 January 2003). Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2008).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnyje detalizuojamas Konstitucijos 22, 24-25 straipsniuose ir Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į privatų gyvenimą gynimas civiliniais teisiniais būdais. CK 2.23 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą yra ginamos, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) informacijos paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleista informacija yra apie ieškovą; 3) faktas, jog paskleista informacija yra apie žmogaus privatų gyvenimą; 4) faktas, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; 5) faktas, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2001). Ieškovo teigimu, ginčo publikacijose buvo paskleisti duomenys apie privatų ieškovo gyvenimą, šie duomenys buvo paskleisti be ieškovo sutikimo, ieškovas nėra viešas asmuo, jo pareigos ir padėtis visuomenėje nėra tokia, dėl kurios visuomenė būtų suinteresuota žinoti jo asmeninius duomenis, todėl ieškovo teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą buvo pažeista ir turi būti ginama.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas internetiniame portale http://www.delfi.lt/grynas paskelbė tris publikacijas, kuriose nurodė ieškovo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, darbovietę ir užimamas pareigas. Teismas sutinka, jog minėti duomenys yra apie ieškovo privatų gyvenimą. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl paties informacijos paskelbimo fakto, paskleistos informacijos pobūdžio ar atsakovo sutikimo nebuvimo tarp šalių nėra, atsakovas šių aplinkybių neginčija.
Pripažintina, kad atsakovas, internetiniame portale paskelbęs privačius ieškovo asmens duomens, apribojo ieškovo teisę į privatų gyvenimą, garantuojamą Konstitucijos 22 straipsnyje ir Konvencijos 8 straipsnyje. Tačiau, nagrinėjamo ginčo kontekste būtina pažymėti, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Galimybė riboti asmens teisę į privatų gyvenimą nurodyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama, kai yra tokių sąlygų visuma: pirma, galimybė riboti tokią teisę (pagrindas) nustatyta įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų apsaugos, užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti gyventojų sveikatą ar dorovę arba kitų žmonių teises ir laisves); trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Būtinumą laikytis išvardytų sąlygų ne kartą yra pabrėžęs EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2000 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje L. prieš Suomiją (L. v. Finland, no. 25651/94, judgment of 27 April 2000); L. L. prieš Prancūziją (L. L. v. France, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006), kt.).
Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta laisvė gauti ir skleisti informaciją. Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvė, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Nurodyta laisvė yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų. Tačiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisė skleisti informaciją taip pat nėra absoliuti. Tiek teisės į privatų gyvenimą, tiek teisės į saviraiškos laisvę apribojimo sąlygos iš esmės yra tokios pačios: pirma, galimybė apriboti atitinkamą teisę (pagrindas) turi būti nustatyta įstatyme; antra, tokiu apribojimu turi būti siekiama teisėto tikslo; trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Tokiu atveju, kai duomenys apie tam tikro asmens privatų gyvenimą paviešinami per visuomenės informavimo priemones, kyla dviejų konstitucinių, taip pat Konvencijos saugomų vertybių – teisės į privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 straipsnis, Konvencijos 8 straipsnis) ir teisės į saviraiškos laisvę, apimančios tiek teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti (Konstitucijos 25 straipsnis, Konvencijos 10 straipsnis), konfliktas. Skelbiant informaciją, susijusią su asmens privačiu gyvenimu, apribojama jo teisė į privatų gyvenimą, garantuojama Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, taigi toks apribojimas galimas tik laikantis Konstitucijos, Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje ir įstatymų nustatytų sąlygų. Antra vertus, ribojant žiniasklaidos teisę skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, ribojama laisvė skleisti informaciją, garantuojama Konstitucijos 25 straipsnyje, Konvencijos 10 straipsnyje, todėl draudimas skelbti nurodytą informaciją galimas tik laikantis Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje, Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje ir įstatymuose nustatytų sąlygų. Kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės saugomų vertybių pusiausvyros, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).
Atsižvelgiant į tai, kad galimybė apriboti teisę į privatų gyvenimą (pagrindas) turi būti nustatyta įstatyme, nagrinėjamu atveju aktuali yra Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme (toliau – VIĮ) įtvirtinta nuostata, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą (VIĮ 14 straipsnio 3 dalis). Remdamasis minėta įstatymo nuostata, atsakovo teigimu, ginčo publikacijoms ieškovo sutikimas nebuvo reikalingas, nes publikacijos paskelbtos siekiant atskleisti galimus įstatymų pažeidimus, susijusius su viešo intereso apsauga. Įvertinus visų trijų ginčo publikacijų turinį, matyti, jog publikacijoms bendra tai, kad jose aprašomi bei analizuojami galimi Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose (įsikaitant ir draustinių teritorijas) padaryti teisės pažeidimai, susiję su valstybinėje žemėje neteisėtais pastatytais statiniais, iškastais tvenkiniais, nutiestais keliais ir kitais pažeidimais. Publikacijose taip pat aprašomi valstybės ir savivaldybės institucijų atliekami tyrimai dėl galimų teisės pažeidimų saugomose teritorijose, pateikiami valstybės pareigūnų bei galimai pažeidimus padariusių asmenų pasisakymai publikacijose analizuojamais klausimais. Vertinant publikacijų turinį konstatuotina, jog jos nėra nukreiptos išimtinai į ieškovo galimai padarytus teisės pažeidimus. Jose aprašomi daugelio kitų asmenų galimai padaryti teisės pažeidimai, taip pat nurodomi jų vardai, pavardės, užimamos pareigos ir kt.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) nuostatų įgyvendinimas bei tinkamas teritorijų planavimas ir statybų procesas saugomose teritorijose laikytini viešuoju interese (žr. pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015). Ginčo publikacijose iš esmės keliamas klausimas dėl Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančių draustinių apsaugos tinkamo įgyvendinimo. Remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 8 d., draustiniai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Atsižvelgiant į draustinių valstybinę bei visuomeninę reikšmę, juose įstatymu draudžiamos tokios veiklos kaip su draustinio steigimo tikslais nesusijusių statinių statymas, išskyrus tam tikras išimtis, naujų vandens telkinių įrengimas ir kt. (STĮ 9 str. 2 d.). Nors saugomų teritorijų apsaugai užtikrinti yra sukurta ir veikia valstybės bei savivaldybių institucijų sistema, tačiau tai nereiškia, jog visuomenės informavimo priemonės, turėdamos pagrindą manyti, jog valstybei ir visai visuomenei svarbiose saugomose teritorijose galimai daromi teisės pažeidimai, negalėtų atlikti tyrimo ar siekti išsiaiškinti su tuo susijusias aplinkybes.
Iš bylos medžiagos matyti, jog būtent po atsakovo aukščiau nurodytų publikacijų galimiems aplinkosauginiams pažeidimams Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose tirti aplinkos ministras sudarė darbo grupę. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ir Valstybinės miškų tarnybos atstovai Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose atliko tyrimą, kuriuo nustatė 3 atvejus, kai statiniai pastatyti neturint jokio leidimo ir dar 30 galimų pažeidimų, kuriems išaiškinti reikalinga atlikti papildomus tyrimus. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad trečiojo asmens B. D. publikacijos turėjo realų ir objektyvų pagrindą. Teismas sprendžia, jog ginčo publikacijose iš esmės buvo nagrinėjami klausimai, susiję su viešo intereso gynimu, siekiant išsiaiškinti saugomose teritorijose galimai daromus teisės pažeidimus. Teismo vertinimu publikacijose nėra konstatuojamas konkrečių teisės pažeidimų padarymas, bet iškeliama abejonė dėl statinių teisėtumo ir kitų pažeidimų, siekiama išsiaiškinti faktines aplinkybes, susijusias su galimais teisės pažeidimais, atliekamas tyrimas apžiūrint vietą, apžvelgiami kompetentingų valstybės institucijų ir pareigūnų atliekami tyrimai ir pasisakymai šiuo klausimu.
Siekiant nustatyti, ar atsakovas, publikacijose paskelbdamas ieškovo privačius duomenis, nepažeidė jo teisę į privatų gyvenimą, būtina įvertinti, ar ieškovo teisės į privatų gyvenimą apribojimas buvo proporcingas teisėtam tikslui (viešajam interesui, susijusiam su įstatymų pažeidimų atskleidimu) pasiekti. Nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškovo teiginiu, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovui būtų pritaikyta teisinė atsakomybė arba jis valstybės ar savivaldybės institucijų būtų įpareigotas pašalinti padarytus pažeidimus. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog ginčo publikacijose konkretūs teisės pažeidimai nėra priskiriami ieškovui, jis taip pat nėra įvardijamas pažeidėju.
Ginčo publikacijose analizuojami galimi teisės pažeidimai tiek atsakovui priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), tiek gretimame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), be kita ko, nurodant, kad „aplink sklypus esanti valstybinė žemė yra neprieinama visuomenei ir naudojama tik sklypų savininkų“, „vieno sklypo savininkai valstybinėje žemėje iškasė tvenkinį <...> prie tvenkinio niekas negali prieiti, nes iš vienos pusės du sklypus juosia aklina tvora, iš kitos pusės yra natūralus kanalas ir prie tvenkinio valstybinėje žemėje labai norint galima tik priplaukti“, „taip pat ten galimai lygintas šlaitas, sėta žolė ir visa tai padaryta draustinio teritorijoje“, „ir kitame sklype akivaizdžiai užimta valstybinė žemė, o visuomenei sunku prie jos prieiti“. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovo ir jo kaimyno tvorą jungiantys varteliai pastatyti valstybinėje žemėje, nesant jokiam teisėtam pagrindui, t.y. neteisėtai. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, jog minėti varteliai yra tokio paties stiliaus, formos, aukščio ir spalvos (medinės tamsiai dažytos lentos), kaip ir ieškovo tvora, skirianti ieškovo žemės sklypą (rytinę jo pusę) (duomenys neskelbtini), nuo valstybinės žemės sklypo (e.b.l. 168-170, b.l. 84,85). Ieškovo sklypas aptvertas tvora dalinai (kampu), likusi dalis sklypo ribojasi su valstybinę žemę, kurią juosia vandens kanalas (b.l.86, 75). Vertinant pateiktas nuotraukas (b.l. 75, 86) matyti, kad už šiaurinės ir vakarinės ieškovo sklypo ribos yra suformuotos akmenų ekspozicijos, analogiškos esančioms ieškovo sklype. Ieškovo atstovo teigimu, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai leidus ieškovas prižiūri (šienauja) šalia šių ekspozicijų (už ieškovo sklypo ribų) esančią valstybinę žemę. Vertinant nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pašaliniam stebėtojui pagrįstai gali susidaryti įspūdis, jog visas žemės masyvas (ieškovo sklypas bei valstybinė žemė, kurioje suformuoti akmenynai), atribotas ieškovo tvora ir ginčo varteliais, sudaro vientisą kompleksą, turi tą patį naudotoją bei priklausomybę. Todėl žurnalistė (trečiasis asmuo) turėjo objektyvų pagrindą manyti, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimai galėjo būti padaryti. Minėta, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro sudarytos darbo grupės pažymos priede „Galimi pažeidimai, užfiksuoti Verkių regioniniame parke“, nurodoma, kad Verkių regioniniame parke Turniškės kraštovaizdžio draustinyje, adresu (duomenys neskelbtini), galimai padarytas teisės pažeidimas – valstybinės žemės užėmimas (pažeidimo esmė: veikla vystoma valstybinėje žemėje greta sklypų (įrengta kūdra, veja, akmenynas). Tokiu būdu valstybės institucijų (Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ir Valstybinės miškų tarnybos) atstovams patikrinus, kaip Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose vykdant veiklą laikomasi aplinkos apsaugos įstatymų, taip pat kilo pagrįstų abejonių dėl ieškovo veiksmų teisėtumo jam priklausančiame žemės sklype.
Bylos nagrinėjimo metu teikdamas paaiškinimus, ieškovas nurodė, jog minėtus vartelius įrengė ne ieškovas, bet žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojas (savininkas). Taip pat paaiškino, kad minėti varteliai yra nerakinami, be to, skirti apsisaugoti nuo laukinių žvėrių. Teismas siūlė šalims pateikti papildomus įrodymus Byloje (CPK 179 str.). Byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad už statinio (vartelių) įrengimą valstybinėje žemėje kaltam asmeniui būtų taikyta teisinė atsakomybė (CPK 178 straipsnis). Tačiau, teismas atkreipia dėmesį, kad pro šiuos vartelius galima patekti į ieškovui priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei su juo besiribojančią valstybinę žemę, tačiau ne į gretimą sklypą (duomenys neskelbtini), kurio naudotojas, ieškovo teigimu, minėtus vartelius ir pastatė. Be to, ieškovas ir jo atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl ginčo vartelių konstrukcija yra analogiška ieškovo tvorai. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės laikytinos galinčiomis sukelti pagrįstą abejonę dėl valstybinėje žemėje įrengtų vartelių įrengimo aplinkybių. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendžia, jog trečiasis asmuo B. D. (publikacijų autorė) visiškai pagrįstai, t. y. turint objektyvų pagrindą iškėlė klausimą dėl ieškovo veiklos jo valdomame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), teisėtumo. Pažymėtina, kad, aplinkybė, jog į valstybinę žemę galima patekti pro (duomenys neskelbtini), esančios namų valdos sklypo ribą (kaip konstatuota faktinių aplinkybių konstatavimo protokole), minėtos teismo išvados nepaneigia, nes varteliai, ribojantys priėjimą į draustinio teritoriją, buvo įrengti valstybinėje žemėje.
Remiantis bylos medžiaga, pripažintina, jog ginčo publikacijose iš esmės buvo nagrinėjami klausimai susiję su viešo intereso gynimu, siekiant išsiaiškinti valstybės saugomose teritorijose (draustiniuose) galimai daromus teisės pažeidimus. Nors byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog kompetentingos valstybės institucijos ar pareigūnai ieškovui, už veiklą jam priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), būtų taikę teisinę atsakomybę, tačiau pagal VIĮ 14 straipsnio 3 dalį informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus, taigi minėta teisės norma nereikalauja, kad publikacijos paskelbimo metu būtų konstatuotas asmens padarytas teisės pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad galimi ieškovo pažeidimai buvo padaryti valstybės saugomoje teritorijoje (draustinyje), kurios apsaugos tinkamas įgyvendinimas teismų praktikoje pripažįstamas viešuoju interesu, teismas sprendžia, jog ieškovo privataus gyvenimo duomenų ginčo publikacijose atkleidimas buvo susijęs su viešo intereso apsauga, siekiant atskleisti įstatymų pažeidimus, todėl atitiko VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį, kai informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be paties asmens sutikimo.
Teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad jis nėra viešasis asmuo, tačiau, nagrinėjamu atveju privačių asmens duomenų atskleidimo būtinumas grindžiamas ne ieškovo kaip viešo asmens statusu ar su jo visuomenine veikla, bet su visuomenės informavimo priemonės veikla, padedant atskleisti įstatymų pažeidimus (VIĮ 14 straipsnio 3 dalis). Ginčo publikacijose ieškovas minimas greta kitų galimai aplinkosauginių teisės pažeidimų padariusių asmenų, kurie publikacijose pristatomi kaip verslininkai, įmonių vadovai, advokatai, t. y. asmenys, visuomenėje turintys didesnį žinomumą ar įtaką nei likusi visuomenės dalis. Be to, teismo vertinimu, bet kurioje interneto paieškos sistemoje nurodžius ieškovo vardą bei pavardę, paieškos rezultate atsiranda tiek ieškovo darbovietę, tiek jo užimamos pareigos, kurios ir nurodytos ginčo publikacijose. Nors ieškovo laikyti viešuoju asmeniu ir nėra pagrindo, tačiau, atsižvelgiant į ginčo publikacijose nagrinėjamą problemą, reikšmingą visuomenei, taip pat į ieškovo, kaip įmonės, pelniusios pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, vadovo statusą, bei įtarimus apie neteisėtą ieškovo veiklą valstybės saugomoje teritorijoje, galimai pažeidžiančią ir viešąjį interesą, informacijos apie ieškovo privatų gyvenimą paskleidimas atitiko teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti, jos paskelbimas buvo proporcingas teisėtam tikslui (viešajam interesui, susijusiam su įstatymų pažeidimų atskleidimu) pasiekti (CK 2.23 straipsnio 3 dalis, VIĮ 14 straipsnio 3 dalis).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovo teisės į privatų gyvenimą apribojimą teismas pripažino teisėtu ir pagrįstu, t. y. esant įstatymo nustatytam pagrindui apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą bei nustačius šio ribojimo teisėtą tikslą, ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą išimti paskelbtus ieškovo asmens duomenis iš internetinio portalo http://www.delfi.lt/grynas atmestinas. Atmetus pirmąjį ieškinio reikalavimą, kaip išvestinis atmestinas ir ieškinio reikalavimas priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys atmestas, t. y. sprendimas priimtas atsakovo naudai, atsakovo naudai iš ieškovo priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Delfi“ bylos nagrinėjimo metu patyrė 513,30 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (e.b.l. 106, 108-109). Atsižvelgiant į tai, kad prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio, vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktu bei 93 straipsnio 1 dalimi, atsakovui iš ieškovo priteistina 513,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Remiantis CPK 92 straipsniu ir 96 straipsnio 1 dalimi, valstybės naudai iš ieškovo priteistina 5,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 269-270 straipsniais, 279 straipsniu, 307 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Ieškovo J. V. ieškinį atsakovui UAB „Delfi“ atmesti.
Priteisti atsakovui UAB „Delfi“, į.k. 125483974, iš ieškovo J. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 513,30 Eur (penkis šimtus trylika eurų ir 30 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovo J. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 5,86 Eur (penkis eurus ir 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, a/s Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.