Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Stankevičiaus,

nedalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atstovei Vilchelminai Pipinienei,

trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui; trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2017 m. gegužės 12 d. teisme gautas pareiškėjos V. L. patikslintas skundas, kuriuo pareiškėja teismo prašė:

panaikinti 2017 m. kovo 24 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (6.5) I-1877;panaikinti 2017 m. vasario 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus sprendimą Nr. PE_SP2-38;pripažinti darbą Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ laikotarpiu nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. odos pjaustytoja ir šlifuotoja darbu ypatingomis sąlygomis;įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių skirti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis, įtraukiant į darbą laiką ypatingomis sąlygomis Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ laikotarpį nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. odos pjaustytoja ir šlifuotoja bei laikotarpį nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. odos ištempėja ant rėmo (b. l. 13-14).

Pareiškėjos nuomone Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Šiaulių skyrius 2017 m. vasario 27 d. sprendime Nr. PE_SP2-38 formaliai vertino pateiktus dokumentus, neįsigilino į realiai dirbto darbo pobūdį, o apsiribojo tik formaliu pareigų pavadinimo įrašu darbo knygelėje. Taip pat neišsiaiškino aplinkybių, kurios reikšmingos skiriant kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, t.y. kad darbą dirbant Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ apdailos ceche laikotarpiu nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. gavau pieno produktus. Ši aplinkybė turėjo būti vertinama, kaip įrodymas patvirtinantis, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis. Nors konkretus profesijos pavadinimas – odos šlifuotoja nenurodytas TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2 (toliau - ir Sąrašas Nr.2). Pareiškėjos nuomone odos šlifavimo ir apipjaustymo darbai savo pobūdžiu yra darbai ypatingomis sąlygomis, kaip ir odos ištempimas ant rėmo, ir vien tai, kad pareigų pavadinimas neįtrauktas į Sąrašą Nr. 2, negali asmeniui sutrukdyti gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Pareiškėja 2016 m. birželio 6 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą Šiaulių skyrių su prašymu dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas paskyrimo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybas Šiaulių skyrius įvertino pateiktus dokumentus ir 2017 m. vasario 27 d. Sprendimu Nr. PEJSP2-38 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti Pareiškėjai kompensaciją. Sprendime nurodė, kad kompensacija už ypatingas darbo sąlygas neskiriama, nes Pareiškėja neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnio bei Aprašo 2 p. nustatytų reikalavimų, t. y. neišdirbo nustatyto kompensacijai gauti laiko ypatingomis sąlygomis. Pagal Sąrašo Nr. 2 XI skyriaus „Chemijos pramonė" 7 punktą „Paruošimo ir apdirbimo cechai", teisę gauti kompensaciją turi asmenys, dirbę odų ir avikailių ištempėjais ant rėmų. Pagal Pareiškėjos kompensacijos byloje esančius dokumentus, 1993 m. lapkričio 3 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu Valstybinės Šiaulių odos gamyklos „Stumbras" apdailos ceche Pareiškėja dirbo odų ir avikailių ištempėja ant rėmų (1993-11-03 įsakymas Nr. 103-K), t. y. ėjo pareigas, nurodytas Sąraše Nr. 2. Todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Šiaulių skyrius 1993 m. lapkričio 3 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpį (t. y. 1 metus 1 mėnesį 29 dienas) įskaitė į jos darbo laiką kompensacijai gauti. Radioaparatūros ir prietaisų montuotojo, endokrininės žaliavos surinkėjo, odų apipjaustytojo, odų šlifuotojo bei gaminių, pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotojo pareigybės Sąrašuose Nr. 1 ar Nr. 2 neįvardytos, todėl laikotarpių, kuriais ėjo Pareiškėja minėtas pareigas, Šiaulių skyrius pagrįstai neįskaitė į jos darbo laiką kompensacijai gauti. Pareiškėja, eidama pareigas, įtrauktas į Sąrašo Nr. 2 XI skyrių, įgijo 1 metų 1 mėnesio 29 dienų stažą. Kadangi Pareiškėja, dirbdama iki 1994 m. gruodžio 31 d., neįgijo Pensijų įstatymo 67 straipsnyje nustatyto 10 (dešimt) metų stažo visai kompensacijai gauti arba 5 (penkerių) metų 1988-1994 metų laikotarpiu stažo kompensacijos daliai gauti, neįgijo ir teisės gauti kompensaciją, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Šiaulių skyrius 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. PE_ SP2-38 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti Pareiškėjai kompensaciją, todėl prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos V. L. skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl 2017 m. kovo 24 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo Nr. (6.5)I-1877 bei 2017 m. vasario 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus sprendimo Nr. PE_SP2-38 teisėtumo bei pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2017 m. vasario 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog nesutinka su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. PE_SP2-161 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas V. L.“, kadangi neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnyje bei Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo. Pagal šių teisės aktų nuostatas, teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. (iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo) nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, numatytus Lietuvoje galiojusiuose buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir 2 (toliau – Sąrašas Nr. 1, Sąrašas Nr. 2), su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1990 m. kovo 11 d. Moterims, kurios ne mažiau kaip 10 metų dirbo darbus, numatytus Sąraše Nr. 2, kompensacija išmokama už 10 metų. Kai darbus numatytus Sąraše Nr. 2, jos dirbo mažiau nei 10 metų, jos turi teisę gauti kompensacijos dalį, jeigu tokius darbus dirbo ne mažiau kaip 5 metus 1988-1994 metų laikotarpiu (Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 ir 5 dalys). Pareiškėja pateiktuose dokumentuose įrodė, kad laikotarpiu nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. V. Š. odos gamyklos „Stumbras“ apdailos ceche pareiškėja dirbo odų ir avikailių ištempėja ant rėmų, t.y. 1 metus 1 mėnesį 29 dienas, ėjo pareigas nurodytas Sąraše Nr. 2, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius 1 metus 1 mėnesį 29 dienas įskaitė į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti, tačiau neįskaitė laikotarpio nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d.

Kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas apskaičiuojamos, skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – Pensijų įstatymas) bei Lietuvos Respublik?s Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas).

Vadovaujantis Sąrašo Nr. 2, XI skyriaus „Chemijos pramonė“ 7 punktą „Paruošimo ir apdirbimo cechai“ yra įvardyti teisę gauti kompensaciją asmenys, dirbę odų ir avikailių ištempėjais ant rėmo. Taigi, teisinis reguliavimas nustato, jog tam, kad būtų mokama atitinkamo dydžio kompensacija už ypatingas darbo sąlygas, pareiškėja turi būti dirbusi Sąraše Nr. 2 išvardintus darbus ir būtų dirbusi odų ir avikailių ištempėja ant rėmų 10 metų stažo visai kompensacijai gauti arba 5 metų 1988-1994 metų laikotarpiu stažo kompensacijos daliai gauti.

Pažymėtina, kad šalys nesutaria dėl laikotarpio nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. vertinimo. Pareiškėja tvirtina, kad šis laikotarpis turi būti įskaitytas į darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Atsakovas nurodo priešingai, kad minėtas laikotarpis pagrįstai nebuvo įtrauktas į pareiškėjos darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti.

Administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje surinktus įrodymus pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nurodytas taisykles. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, įrodymais administracinėje byloje laikytini visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Dėl laikotarpio nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d.

Atsakovo nuomone, laikotarpis nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. neįskaičiuotas į pareiškėjos darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai jai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Pareiškėja tvirtina, kad šis laikotarpis turi būti įskaitytas į darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Atsakovė nurodo priešingai, kad minėtas laikotarpis pagrįstai nebuvo įtrauktas į pareiškėjos darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, nes Radioaparatūros ir prietaisų montuotojo, endokrininės žaliavos surinkėjo, odų apipjaustytojo, odų šlifuotojo bei gaminių, pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotojo pareigybės neįvardytos Sąrašuose Nr. 1 ar Nr. 2, kaip darbas ypatingomis darbo sąlygomis.

Byloje esantys rašytinai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja kreipdamasi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių pateikė darbo knygelę iš kurios matyti, kad Šiaulių odos gamykloje pareiškėja pradėjo dirbti nuo 1987 m. gegužės 21 d. apdailos ceche odų apipjaustytoja mokine, 1987 m. birželio 2 d. pervesta į apdailos cechą šlifuotoja mokine, 1987 m. spalio 1 d. suteikta odų šlifuotojos 3 kategorija, nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. ryšium su nauja apmokėjimo sistema dirbo gaminių pusfabrikačių ir medžiagų šlifuotoja (b. l. 7-8).

Pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, jog nuo 1987 m. gegužės 21 d. pradėjo dirbti odos gamykloje „Stumbras“ apdailos ceche, odų apipjaustytoja mokine, nuo 1987 m. birželio 2 d., šlifuotoja. Nurodė, jog odos į cechą patekdavo iš apačios iš mirkimo ir rauginimo cechų, odos būdavo apipiltos sieros rūgštimi, amoniaku bei įvairiomis cheminėmis priemonėmis ant rankų būdavo išbėrimai, alergija. Šiame ceche dirbo odų apipjaustytojai, apretuotojai, ištempėjai, dažytojai. Odų šlifuotojai išlygindavo odą, ją šlifuodavo, kad odos paviršius būtų lygus. Taip pat pažymėjo, kad dirbo visus darbus, ką liepdavo meistras. Be to, kiekvieną rytą visi cecho darbuotojai gaudavo pieno produktus.

Liudytoja S. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog dirbo su pareiškėja odos gamykloje „Stumbras“, apdailos ceche apie 10 metų. Pažymėjo, jog dirbdavo visus darbus, kur pasakydavo meistrai darbuotojams eiti dirbti, ten ir eidavome. Nurodė, jog odas atveždavo iš kito cecho, apačioje buvo mirkimas, odas mirkydavo cheminėse medžiagose, odas iš apačios pakeldavo į viršų, kur odas apipjaustydavome. Cechuose įrengimai buvo seni, taip pat visas cechas gaudavo pieną.

Liudytoja G. P. teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėją pažįsta nurodė, kad laikotarpiu nuo 1987 m. iki 1993 m. dirbo odos gamykloje „Stumbras“, cechas vadinosi apdailos. Nurodė, kad kai atėjo dirbti į cechą pareiškėja dirbo šlifuotoja. Apačioje buvo kailių mirkimo cechas, odas mirkydavo cheminėse medžiagose, cechuose nebuvo ventiliacijos. Cecho darbuotojai gaudavo pieną.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai neįskaičiavo į pareiškėjos darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėja visą laiką dirbo tą patį odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai Sąraše Nr. 2 nurodyta pareigybė ir asmens faktiškai užimta pareigybė skiriasi tik tuo, jog pastaroji be nurodytų Sąraše apimdavo ir papildomų darbinių funkcijų, asmens dirbtas laikas įskaitytinas į stažą ypatingomis darbo sąlygomis (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-480/2010, Nr. P146-204/2010).

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad iš AB „Stumbras“ archyvinės pažymos matyti, kad pareiškėja nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 1990 m. balandžio 13 d. buvo išleista nemokamų vaiko atostogų (vaiko gimimas 1990 m. birželio 7 d.), nuo 1990 m. rugpjūčio 21 d. iki 1991 m. gruodžio 7 d. dalinai apmokamų atostogų vaiko priežiūrai iki 1,5 metų amžiaus, Įsakymo Nr. 309), ir nuo 1991 m. gruodžio 8 d. iki 1993 m. birželio 7 d. pareiškėja buvo išleista atostogų vaiko priežiūrai (2005 m. vasario 8 d. „Šiaulių Stumbro“ pažyma Nr. 248, Įsakymo Nr. 417), todėl atsakovo nuomone pareiškėja laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 1993 m. birželio 8 d. faktiškai nedirbo (b. l. 23).

Pareiškėjos nuomone, motinystės atostogų laikas turi būti įskaitytas į stažą kompensacijai už darbą ypatingomis darbo sąlygomis gauti vadovaujantis Pensijų įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta nuostata.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kvestionuojama, kad paminėtu laikotarpiu (nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d.) pareiškėjos dirbtas darbas AB „Stumbras“ neatitiko paminėtame Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus, taip pat kvestionuojama, kad pareiškėjai yra taikytinos Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punkto (ir paminėto šio įstatymo 56 straipsnio) nuostatos. Moterims, kurios ne mažiau kaip 10 metų dirbo darbus, numatytus Sąraše Nr. 2, kompensacija išmokama už 10 metų. Kai darbus, numatytus Sąraše Nr. 2, jos dirbo mažiau nei 10 metų, jos turi gauti kompensacijos dalį, jeigu tokius darbus dirbo ne mažiau kaip 5 metus 1988-1994 metų laikotarpiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtai kompensacijai gauti darbo ypatingomis sąlygomis būtinas laikotarpis, pagal Pensijų įstatymo 67 ir 56 straipsnius (turi būti) apskaičiuojamas metais. Tai suponuoja prielaidą, kad šioje įstatymo galią turinčioje materialinės teisės normoje panaudota samprata „darbo laikas“ turi būti traktuojama kaip tam tikro darbo trukmė viso jo tęsimosi prasme. Nei šioje teisės normoje, nei kitose aptariamų straipsnių nuostatose nėra specialiai aptartų išlygų (nuorodų) į tam tikrus darbo trukmės laikotarpius, kurie neįskaitomi į darbo ypatingomis sąlygomis laiką. Minėtame Apraše 9 punkte, nei kitose Aprašo (Tvarkos) nuostatose taip pat nėra konkrečiai apibrėžti darbo santykių periodai, kurie turi būti neįskaitomi į darbo ypatingomis sąlygomis trukmę Pensijų įstatymo 67 ir 56 straipsnių taikymo prasme. Be to, aiškinant Aprašo 9 punktą (Tvarkos 7 p.) sisteminiu teisės aiškinimo būdu, darytina išvada, kad įstatymus įgyvendinančio teisės akto leidėjas neturėjo tikslo sukurti naują, įgyvendinamam teisės aktui prieštaraujančią teisės normą. Šiame kontekste pastebėtina, kad priešingas – tik lingvistinis <...> šios nuostatos aiškinimas suponuotų protingumo kriterijui prieštaraujančią situaciją, kai faktiniam darbui ypatingomis sąlygomis būtų priskirtas tik darbo laikas, per kurį darbuotojas fiziškai būna ypatingose darbo sąlygose, nes taip pat reikštų, kad darbo ypatingomis darbo sąlygomis trukmės nebūtų galima įskaityti, pvz. į kasmetinių atostogų laiką. Socialinio teisingumo požiūriu situacija su vaiko priežiūros atostogų neįskaitymu į darbo ypatingomis sąlygomis laiką Pensijų įstatymo 67 straipsnio taikymo prasme diskriminuotų tokioms atostogoms išėjusį asmenį palyginus su kitais tokį patį darbą dirbusiais asmenimis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015).

Įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. L. laikotarpiu nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. faktiškai dirbo odų šlifuotojos, odų apipjaustytojos darbą, todėl ji turi teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Esant šioms aplinkybėms, skundas tenkintinas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1877 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2017 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. PE_SP2-38 panaikintini. Atsakovas įpareigotinas įskaityti pareiškėjai V. L. darbo ypatingomis sąlygomis Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ laikotarpį nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 odų šlifuotojos ir odų apipjaustytojos įtraukiant į dirbtą laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti ir skirti pareiškėjai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Pareiškėja prašo teismo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 136).

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja už skundo padavimą teismui sumokėjo 30,00 Eur (trisdešimt eurų) žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad yra tenkinami pareiškėjos skundo reikalavimai pareiškėjai priteistinas 30,00 Eur žyminis mokestis sumokėtas teismui už skundo padavimą iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos V. L. skundą tenkinti.

Panaikinti 2017 m. kovo 24 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (6.5) I-1877.

Panaikinti 2017 m. vasario 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus sprendimą Nr. PE_SP2-38.

Pripažinti darbą Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ laikotarpiu nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. odos pjaustytoja ir šlifuotoja darbu ypatingomis sąlygomis.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių skirti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis, įtraukiant į darbą laiką ypatingomis sąlygomis Šiaulių odos gamykloje „Stumbras“ laikotarpį nuo 1987 m. gegužės 21 d. iki 1993 m. lapkričio 2 d. odos pjaustytoja ir šlifuotoja bei laikotarpį nuo 1993 m. lapkričio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. odos ištempėja ant rėmo.

Priteisti Pareiškėjai V. L. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 30,00 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.