- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-03-01
- Bylos Nr.
- 1A-53-107-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-9-00037-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Savinijus Katauskas, Rasa Valentinienė
- Nuteistasis
- R. I.
- Kategorijos
- 1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
Teisėja Zita Romanovaitė Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00037-2011-7
2012 m. kovo 1 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d. ir nuteistas:
pagal BK 300 str. 1 d. – 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 228 str. 1 d. – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. I. nuteistas už tai, kad, būdamas statutinis valstybės tarnautojas, (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, žinodamas, kad automobilis „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), nėra daužtas, 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) poste, esančiame (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, surašė prekių tikrinimo aktą Nr. PTA A 136015, kuriame tyčia nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad vizualiai apžiūrėjęs automobilį „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidimų nenustatė, t. y. kad vizualiai automobilis „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir buvo toks, koks nurodytas deklaracijoje IM A – bendrajame administraciniame dokumente Nr. 7LU96405609, taip patvirtindamas, kad automobilis yra daužtas, šį suklastotą dokumentą patvirtino savo parašu.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, bendrajame administraciniame dokumente Nr. 7LU96405609 grafoje „J PASKIRTIES ĮSTAIGOS TIKRINIMAS“ įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. prekių muitinio tikrinimo būdus ir rezultatą iš klasifikatoriaus „11; 41/99“, reiškiančius, kad patikrinta deklaracijoje nurodyta prekė, nustatyta šioje deklaracijoje nurodytos prekės klasifikacija, pažeidimų nenustatyta, šį suklastotą dokumentą patvirtino savo vardiniu muitininko spaudu „(duomenys neskelbtini)“ ir parašu. Šiais savo veiksmais R. I. suklastojo tikrą dokumentą – prekių tikrinimo aktą Nr. PTA A 136015 ir bendrąjį administracinį dokumentą Nr. 7LU96405609.
R. I. nuteistas ir už tai, kad, būdamas statutinis valstybės tarnautojas, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad automobilis „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), nėra daužtas, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, karjeros ir tarnybinio bendradarbiavimo principais), 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas), 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą (nepiktnaudžiauti tarnyba) reikalavimus, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 7 straipsnį (muitinės veikla grindžiama įstatymo viršenybės, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, asmenų lygybės įstatymui, viešumo ir profesinės paslapties, skaidrumo, profesionalumo, asmeninės iniciatyvos bei atsakomybės ir tarnybinės drausmės, vienvaldiškumo ir kolegialumo derinimo principais), 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą (vykdyti muitų teisės aktų reikalavimus), „Dėl bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos patvirtinimo“ 4 straipsnį (muitinės procedūros arba kito muitinės sankcionuoto veiksmo muitinis įforminimas deklaracijoje – tai deklaracijos ir kartu su ja muitiniam tikrinimui ir įforminimui priimtų dokumentų, nurodytų atitinkamos muitinės procedūros arba kito muitinės sankcionuoto veiksmo atlikimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose, įforminimas muitinėje: įregistravimas, papildymas duomenimis apie atliktą muitinį tikrinimą ir jo rezultatus, panaudotas prekių identifikavimo priemones, tikrinimą atlikusius ir sprendimus dėl veiksmų su prekėmis priėmusius muitinės pareigūnus, muitinės įstaigas, kurioms buvo pateikta deklaracija ir prekės, pažymėjimas antspaudais, spaudais su įrašais ir žymomis), 19 straipsnį (įregistravus deklaraciją arba T2L dokumentą atliekamos jos (jo) bei kartu su ja pateiktų dokumentų ir prekių muitinis tikrinimas), 26 straipsnį (deklaracijos muitinis įforminimas laikomas baigtu, kai muitinės pareigūnas instrukcijos nustatyta tvarka užpildo atitinkamus deklaracijos langelius, sudeda visus spaudus su įrašais ir antspaudais nustatytose deklaracijos egzempliorių vietose bei, atitinkamais atvejais, kartu su ja pareiktuose dokumentuose), 26 straipsnio 1 dalį (ir priėmęs sprendimą išleisti prekes atiduoda atitinkamus deklaracijos egzempliorius muitinės procedūros vykdytojui, kuris įgyja teisę atlikti su prekėmis veiksmus, nurodytus atitinkamos muitinės procedūros ar kito muitinės sankcionuoto veiksmo atlikimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose, šiuo atveju laikoma, kad muitinės procedūra arba kitas muitinės sankcionuotas veiksmas, kuriam deklaruotos prekės, yra įformintas), (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2001 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. RŽ3-55, 7 straipsnio 19 dalies (pagal teisės aktų nustatytus rizikos požymius ar gautą informaciją atlikti transporto priemonių, asmenų, dokumentų ir prekių tikrinimą poste arba subjekto pageidaujamoje vietoje ne muitinės poste), su kuria pasirašytinai supažindintas 2007 m. kovo 1 d., reikalavimus, 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) , suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, surašė prekių tikrinimo aktą Nr. PTA A 136015, kuriame tyčia nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atliktą automobilio „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), fizinį tikrinimą ir rezultatus, šį suklastotą dokumentą patvirtino savo parašu. Be to, 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, bendrajame administraciniame dokumente Nr. 7LU96405609 grafoje „J PASKIRTIES ĮSTAIGOS TIKRINIMAS“ įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad atlikus fizinį automobilio tikrinimą pažeidimų nenustatyta. Deklaracijoje padarytus įrašus, žinodamas, kad jie melagingi, patvirtino savo vardiniu muitininko spaudu „(duomenys neskelbtini) “ ir parašu.
Skundžiamu nuosprendžiu konstatuojama, kad šiais savo veiksmais R. I., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti norminių aktų nustatytos tarnybos valstybės tarnyboje ir muitinėje tvarkos, sumenkino valstybės institucijos Klaipėdos teritorinės muitinės prestižą, diskreditavo (duomenys neskelbtini), kaip valstybės tarnautojo, vardą, tuo padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei ir jos interesams.
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. I. teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra paremtas prielaidomis, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, veika kvalifikuota neteisingai, priimant nuosprendį buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, todėl nuosprendis naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde rašoma, kad apylinkės teismas privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Remiantis 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7 punkto nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismo išvados, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstos. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tai reiškia, kad byloje esantys įrodymai turėjo būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tik toks vertinimas galėjo sudaryti prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek kaltinantys, tiek ir teisinantys įrodymai. Apylinkės teismas anksčiau išdėstytų reikalavimų nesilaikė.
Nuteistojo R. I. tvirtinimu, viso proceso metu jis davė nuoseklius, bylos aplinkybes atitinkančius parodymus. Kaltu neprisipažino ir parodė, kad savo darbines pareigas vykdė tinkamai, automobilius, kuriuos reikėdavo patikrinti, apžiūrėdavo visada. Tą patį patvirtino ir byloje kaip liudytojai apklausti kolegos R. P., A. Š., liudytojas Ž. M., kuris dirbo V. S. IĮ vadybininku. Nuteistasis pažymėjo, kad tiek jam, tiek ir kitiems darbuotojams tekdavo labai didelis darbo krūvis, kuris galėjo turėti įtakos tam, kad savo darbą jis dažnai atlikdavo skubėdamas, negalėjo tinkamai įsigilinti ir detaliai apžiūrėti kiekvieną automobilį, be to, nurodė, kad neatmestina ir klaidos tikimybė. Galėjo būti parodytas ir ne tas automobilis, kuris galėjo būti to paties modelio ir stipriai sužalotas. Pagal darbo specifiką šiuo konkrečiu atveju automobilį parodė V. S. IĮ darbuotojas liudytojas Ž. M.. Jis tikrai galėjo nurodyti ne tą automobilį, to paties modelio automobilių per pamainą būdavo po keletą. Tačiau Ž. M. parodė, kad neatsimena, ar dalyvavo atliekant automobilio „Volvo“ fizinį patikrinimą. Tokiu būdu Ž. M., žinodamas, kad jo dalyvavimas apžiūrint automobilį buvo privalomas, sąmoningai siekė išvengti atsakomybės. Galimą klaidos tikimybę patvirtina ir liudytoja R. P., kuri parodė, kad galbūt buvo supainioti automobiliai. Tą patvirtino ir kiti liudytojai (A. Š.).
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad duodamas parodymus apie tai, jog automobilį „Volvo“ jis apžiūrėjo, jis parodė, kad šio automobilio iš visų pusių neapėjo, jį matė, tačiau į kiekvieną sužalojimą neįsigilino dėl didelio darbo krūvio. Kadangi apeliantui tenka apžiūrėti daug automobilių, savo darbą tenka atlikti prabėgomis, apžiūrint jam pateiktą automobilį tik paviršutiniškai. Taip pat kartais nėra galimybės apžiūrėti automobilių iš visų pusių todėl, kad vieni automobiliai būna užstatyti kitais automobiliais. Šiuo konkrečiu atveju kažkokius sužalojimus ar įbrėžimus viename iš automobilio šonų apeliantas matė, sugadinimus sulygino su defektacijos aktu, jie atitiko, kitų defektų neapžiūrėjo dėl darbo krūvio, pasitikėjo defektacijos aktu, turto vertintojo darbu.
Nuteistasis pažymi, kad teismas į jo parodymus neįsigilino visiškai, juos nepagrįstai atmetė. Teismas savo išvadas motyvavo tik tuo, kad apelianto parodymai nelogiški, kad net aplaidžiai atliekant automobilio fizinį patikrinimą neįmanoma ant nedaužto automobilio pastebėti daužimo ir sužalojimo žymes ten, kur jų nėra. Teismo nuomone, tai ir paneigia apelianto parodymus, kad automobilį jis apžiūrėjo. Teismas, remdamasis tik nuteistąjį kaltinančiais įrodymais, neįvertino jį teisinančių įrodymų. Teismas, vertindamas įrodymus, turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje esantys įrodymai turėjo būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Apylinkės teismas pasirėmė tik nuteistąjį kaltinančiais liudytojų T. M., E. N., A. R., J. Č., A. S., kurie dirba Muitinės imuniteto tarnyboje, parodymais. Visų jų parodymų esmė ta, kad automobilį „Volvo“ jie patikrino išvykus jam iš teritorijos, kad automobilis esą buvo visiškai sveikas, be jokio įbrėžimo. Tačiau niekas iš šių liudytojų nematė, ar nuteistasis automobilį apžiūrėjo ar ne. Jie teismui pateikė prielaidą, kad nuteistasis automobilio galėjo ir neapžiūrėti, o teismas šia prielaida pasirėmė kaip faktu. Apelianto tvirtinimu, teismas jį pripažino kaltu remdamasis šių liudytojų išsakytomis prielaidomis, bet grįsti nuosprendį spėjimais ir prielaidomis negalima.
Skunde teigiama, kad teismo nuosprendyje nėra aptartos tokios svarbios bylai aplinkybės, kaip automobilio „Volvo“ apžiūros aktas ir specialisto išvada. Juose fiksuotų automobilių defektų ir sužalojimų teismas neįvertino, prieštaravimų nepašalino. Apeliantas nurodo, kad iš specialisto išvados matyti, kad automobilis tikrai nebuvo sveikas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad automobilis jau buvo remontuotas, buvo keistos automobilio priekio detalės. Byloje yra automobilio apžiūros aktas, jame objektyviai nustatyta, kad yra galinio dešinės pusės sparno defektas, kuro įpylimo dangčio defektas. Taigi automobilis turi sužalojimų ir jis tikrai nėra visiškai sveikas. Šie sužalojimai ir defektai patvirtina aplinkybes, kad apeliantas ant automobilio vieno šono matė tam tikrus defektus, paneigia kategoriška kaltinimo liudytojų tvirtinimą, kad automobilis buvo visiškai sveikas be mušimo ir įbrėžimo žymių.
Liudytojai R. P. ir A. Š. parodė, kad darbo krūvis buvo išties didelis. Liudytoja R. P. parodė, kad per klaidą automobiliai galėjo būti supainioti, liudytojas A. Š. taip pat parodė, kad klaida galėjo įsivelti dėl darbo krūvio. Kad muitininkams tekdavo dideli darbo krūviai, pažymėjo ir liudytojas T. M.. Jis parodė, kad per pamainą, kuri sudaro 12 val., įmanoma fiziškai apžiūrėti 80 automobilių. Tačiau teismas darbo krūvio įtakos nuteistojo veiksmams bei galbūt dėl šio krūvio atsiradusiai klaidai, apžiūrint automobilius, neįvertino. Apie didelį darbo krūvį teismas nuosprendyje nepasisakė, jo įtakos nuteistojo veiksmams neįvertino, tik nurodė, kad į didelį darbo krūvį atsižvelgtina nustatant bausmės dydį. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo pozicija, kad darbo krūvis turi įtakos tik jo bausmės dydžiui. Mano, kad darbo krūvis turėjo įtakos jo veiksmų kvalifikavimui, yra įsitikinęs, kad, jei ne didelis darbo krūvis, jis savo darbą būtų galėjęs atlikti tikrai išsamiai ir kruopščiai, o ne paviršutiniškai. Valstybės tarnyboje nesugebėjimas susitvarkyti su dideliu darbo krūviu vertinamas kaip nesugebėjimas dirbti, o jei nesugebi dirbti – tai tada gali prarasti darbą.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 80 automobilių reikia apžiūrėti per 12 valandų – 720 min. Vienam automobiliui apžiūrėti tektų 9 minutės ir tai, jeigu nereikėtų atlikti kitų darbų, jei šie automobiliai būtų sustatyti į vieną eilę, ir visas 12 val. per visą pamainą eitumei nesustodamas. Nuteistasis nurodo, kad tiek jam, tiek ir kitiems muitininkams tekdavo atlikti ir kitus darbus, tikrinti kitus krovinius, teritorija didelė, kroviniai išskirstyti po visą teritoriją. Vien vaikščiojimas iš vieno teritorijos galo iki kito trukdavo tam tikrą laiką, pagaliau reikia nueiti paimti ir pačius krovinio dokumentus. Apeliantas prieina prie išvados, kad vienam automobiliui apžiūrėti tekdavo apie 2–3 minutes ar net mažiau laiko.
Apelianto nuomone, kalbant apie klaidos tikimybę, klaida galėjo įsivelti dėl apelianto kaltės, dėl tam tikro jo aplaidumo, kurį sukėlė darbo krūvis. Savo darbo aplaidumą apeliantas pripažįsta ir neginčija. Apeliantas daro prielaidą, kad klaida galėjo įsivelti ir dėl to, kad jį sąmoningai galėjo suklaidinti kitas asmuo tyčiniais veiksmais, parodydamas jam ne tą automobilį. Taip galėjo pasielgti liudytojas Ž. M., kuris dirbo V. S. IĮ vadybininku. Ž. M. teisme parodė, kad žinojo, jog muitininkams tenka labai dideli darbo krūviai ir kad tinkamai atlikti darbą jie neturi galimybės. Kadangi Ž. M. nuolat dalyvaudavo atliekant fizinius patikrinimus, jo darbas buvo susijęs su automobilių išmuitinimu uoste, nuteistasis juo pasitikėjo, o pasitikėdamas galėjo neatkreipti dėmesio į tai, kad jam buvo parodytas ne tas automobilis. Nuteistojo R. I. nuomone, teismas turėjo įvertinti ir Ž. M. veiksmus, nes jo dalyvavimas fiziniame automobilio patikrinime buvo būtinas, dokumentuose yra jo parašas, kad jis dalyvavo atliekant fizinį automobilio patikrinimą. Apelianto nuomone, taikyti dvejopų standartų negalima, jį pripažinti kaltu dėl dokumentų suklastojimo, o automobilio apžiūroje dalyvavusio Ž. M. veiksmų neįvertinti visiškai negalima. Nuteistasis tvirtina turįs pagrindo įtarti, kad jis buvo suklaidintas ir dėl didelio darbo krūvio, ir dėl pasitikėjimo Ž. M., buvo įtrauktas į gerai suplanuotą organizuotos grupės, kuri galėjo užsiimti sąmoningu automobilių vertės mažinimu pasinaudojant jiems palankiomis aplinkybėmis, veiklą.
Apeliaciniame skunde rašoma, kad jeigu teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. I. neatliko fizinio patikrinimo ir pasirašė dokumentus automobilio neapžiūrėjęs, tai Ž. M., pasirašydamas prekių tikrinimo akte, taip pat padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. Ž. M. turėjo žinoti, kokia tikroji automobilio būklė, tačiau kaltinimas jam nepareikštas. Abejotina ir teisme išsakyta automobilio savininko V. S. pozicija, kad jis esą leido Ž. M. pasirašyti už jį. Kyla klausimas, ar Ž. M. veikė V. S. vardu tik darbiniuose reikaluose ar ir civiliniame gyvenime. Kai asmuo pasirašo kito asmens vardu jam sutikus, visada lieka galimybė dokumento autentiškumą nuginčyti, teigiant, kad pasirašė ne tas, kuris turėjo pasirašyti.
Apeliantui kelia abejonių ir turto vertintojo A. Z., kuris atliko automobilio vertinimą, jo neapžiūrėjęs, veiksmai. V. S. patvirtino, kad automobilio taip pat neapžiūrėjo. Tiek A. Z., tiek V. S. turėjo žinoti realią automobilio būklę, tačiau jie suklastojo defektacijos aktą, pagal kurį Ž. M. parodė apeliantui automobilį ir dokumentuose pasirašė V. S. vardu. Todėl nuteistojo nuomone, jis galėjo būti suklaidintas kitų asmenų tyčiniais veiksmais, o už šios visos gerai organizuotos grupės veiksmus turi atsakyti tik jis vienas.
Nuteistasis R. I. mano, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai, kad į kaltinamąjį aktą buvo įtraukti tik jį kaltinančių Muitinės imuniteto tarnyboje dirbančių liudytojų parodymai. Nors kiti asmenys, tokie kaip R. P., A. Š., Ž. M., A. Z., V. S., buvo apklausti, jie į kaltinamąjį aktą įtraukti nebuvo. Teismas juos apklausė tik nuteistojo ir jo gynėjo prašymu. Apeliantas tvirtina, kad visa byla, kaltinimas ir visi Muitinės imuniteto tarnybos pareigūnų, kurie apklausti kaip liudytojai, parodymai remiasi muitinės pareiškimu (b. l. 5), kuriame nurodyta, kad apelianto parodymai neatitinka tikrovės, o kadangi duomenys neatitinka tikrovės, darytina išvada, kad dokumentai yra suklastoti siekiant sumažinti automobilio vertę.
Nuteistasis atkreipia teismo dėmesį į tai, kad ta pati Muitinės imuniteto tarnyba jo veiksmus jau ištyrė ir juos įvertino, jį nubaudė už darbo drausmės pažeidimą, kadangi, remiantis išvada, apeliantas aplaidžiai atliko automobilio apžiūrą. Nuosprendis grindžiamas tik viena prielaida, kad nuteistojo parodymai neatitinka tikrovės ir yra nelogiški, todėl manoma, kad nuteistasis meluoja. Tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, kad kiti liudytojai parodė, jog jis automobilių fizinį patikrinimą atlikdavo visada, kad buvo didelis darbo krūvis, kad galėjo būti supainiotas automobilis, kad galėjo įsivelti klaida. Byloje telefoninių pokalbių apie tai, kad automobilio netikrintų, nėra, taip pat nėra ir techninių priemonių, atliekant operatyvinius veiksmus, protokolų, sekimo protokolų ir panašių protokolų duomenų, kuriais būtų įrodyta, kad nuteistasis pasirašė sėdėdamas kabinete. Jokie liudytojai automobilio apžiūros ar jo neapžiūros fakto nematė. Visiškai nenustatyta, kokią naudą iš tokio nematymo nuteistasis turėjo.
Apeliantas sutinka su tuo, kad automobilio apžiūrą atliko aplaidžiai, o tokie veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne kaip tyčiniai veiksmai – dokumentų klastojimas ir piktnaudžiavimas tarnyba, bet kaip tarnybos pareigų neatlikimas. Atsakomybė už šią nusikalstamą veiką numatyta BK 229 str. Jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti tik kaip veiksmai, padaryti dėl neatsargumo, kuris baudžiamojoje teisėje suprantamas kaip nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas. Nuteistojo nuomone, teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai, nes neteisingai kvalifikavo jo veiką.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas jį nuteisė už tai, kad jis padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei ir jos interesams. Žala suprantama kaip valstybės institucijos, o būtent Klaipėdos teritorinės muitinės prestižo sumenkinimas, valstybės tarnautojo vardo diskreditavimas. Apelianto nuomone, šios įstatymo nuostatos taikomos tik tyčinio pobūdžio nusikalstamoms veikoms. Jeigu apelianto darbovietė jo veiksmus už netinkamą apžiūrą įvertino kaip tarnybinį nusižengimą, vadinasi, tokia praktika yra dažna. Šiuo atveju, siekiant objektyviai įvertinti visas byloje esančias aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu reikėjo paklausti Muitinės imuniteto tarnybą, kiek pareigūnų už tokio pobūdžio drausminius nusižengimus drausmės tvarka jau nubausta. Kadangi tokia praktika dažna, todėl tai jau savaime eliminuoja didelės neturtinio pobūdžio žalos padarymo valstybei požymį. Šis požymis yra labai subjektyvus ir vertinamojo pobūdžio, o drausminių nusižengimų paskyrimo praktika ir analogiška praktika už tuos pačius veiksmus baudžiamosiose bylose rodo, kad takoskyra yra labai nedidelė.
Nuteistasis R. I. nurodo, kad Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko A. S. įsakyme teigiama, kad „R. I. 2007-07-25 netinkamai atliko bendrajame dokumente nurodyto automobilio VOLVO S40 fizinį patikrinimą: nepatikrino deklaruojamo automobilio kėbulo numerio, neužfiksavo akivaizdžių pažeidimų ir tuo pažeidė darbo drausmę, tam tikrus įsakymus.“ Už netinkamą pareigų atlikimą buvo pareikštas papeikimas. Dėl to metus laiko R. I. negalėjo būti skatinamas, negalėjo gauti premijų. Paskirtą tarnybinę nuobaudą nuteistasis jau atliko, naujų pažeidimų nepadarė. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog jis jau buvo nubaustas ir atliko bausmę už tą patį pažeidimą, dėl kurio ir yra ši byla. Remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika niekas negali būti nubaustas už tą patį nusižengimą du kartus. Ši nuostata į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 6 dalį perkelta neteisingai. Baudžiamajame kodekse nurodytas neteisingas vertimas „niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą patį nusikaltimą“. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką – „niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą patį pažeidimą“. Teisės taikymo aspektu yra skiriamos tiek drausminė, tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė, todėl įvertinant tą aplinkybę, kad nuteistasis už tą pačią veiką jau buvo nubaustas drausmine tvarka, antrą kartą jo bausti, remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika, nebegalima. Apylinkės teismas į šiuos argumentus neatsižvelgė ir nurodė, kad patraukimas tarnybinėn atsakomybėn už tarnybinio nusižengimo padarymą nepaneigia nusikalstamos veikos padarymo fakto ir nelaikytinas baudimu už tą pačią veiką du kartus. Nuteistasis su tokia teismo išvada nesutinka, kadangi patraukimas tiek drausminėn atsakomybėn, tiek baudžiamojon atsakomybėn yra susijęs su tos pačios tarnybos, šiuo atveju Muitinės atliktu tarnybiniu patikrinimu. Tačiau vienu atveju atlikus tarnybinį patikrinimą jo veiksmai už tą pačią veiką, tos pačios tarnybos įvertinti kaip drausminis pažeidimas, o kitu atveju – kaip baudžiamasis nusikaltimas. Apeliantui nesuprantama jo darbovietės pozicija, kodėl jį reikėjo bausti administracine tvarka 2007-10-23, jeigu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2007-07-31. Taip gaunasi dvigubas nubaudimas. Nuteistojo įsitikinimu, tai yra šiurkštus jo teisių pažeidimas ir tokia įstatymų taikymo praktika negalima.
Nuteistasis R. I. aiškina, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog „R. I. (...) 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, surašė prekių tikrinimo aktą Nr. PTA A 136015, kuriame tyčia nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad vizualiai apžiūrėjęs automobilį „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) , pažeidimų nenustatė (...)“.
Nuteistasis teigia nesuprantąs, kokie pažeidimai turimi galvoje, ar kad jis nenustatė automobilio fizinių pažeidimų, t. y. defektų ir sužalojimų, nors jis nustatė, kad sužalojimų ir defektų buvo, ar jis nenustatė automobilio dokumentų pažeidimų, ar iš viso šioje situacijoje jokių pažeidimų tiek su automobilio būkle, tiek su jo dokumentais nebuvo. Toks nuteistajam pateiktas kaltinimas yra nekonkretus, pažeidžiantis jo teises, nes nuteistasis nežino, nuo kokių pažeidimų jam gintis, neaišku, kokius konkrečius pažeidimus jis padarė. Nuteistasis mano, kad negalėjimas tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų yra jo teisių šiurkštus pažeidimas ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu.
Šalies argumentai
Apelianto tvirtinimu, apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad nėra visiškai aišku, kokių pažeidimų R. I. tikrinimo metu nenustatė, todėl, apelianto nuomone, teismas turėjo pareigą grąžinti bylą prokurorui tyrimui papildyti, tačiau kaltinamojo akto trūkumus ėmėsi šalinti pats. Nuteistasis nesutinka su teismo pozicija, kad „pažeidimų nenustatė“, reiškia tai, kad vizualiai automobilis yra toks, koks nurodytas deklaracijoje – bendrajame administraciniame dokumente. Teismas, aiškindamas sąvokas, išėjo už teisminio nagrinėjimo ir įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribų. Teismo pareiga nėra kaltinti, teismas turi nešališkai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir priimti nuosprendį, kuris paremtas surinktais byloje įrodymais, atitinkančiais kaltinimą. Teismas negali pats „pritraukti“ kaltinimo prie bylos medžiagos. Taip pažeidžiama BPK 6 straipsnio 3 dalimi įtvirtinta vieno iš esminių baudžiamojo proceso principų nuostata, kad draudžiama kam nors teikti privilegijas. Teismas parodė aiškų palankumą kaltinimo pusei, teikė jai privilegijas ir kaltinimo naudai aiškino tam tikras aplinkybes. Tai šiurkštus BPK ir nuteistojo teisių pažeidimas. Taip pažeidžiamas ir BPK 7 straipsnyje numatytas rungimosi principas. Šis principas pažymi tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises. Teismas, rodydamas palankumą kitai šaliai, šiuo atveju kaltinimui, pažeidžia nuteistojo teises į gynybą. Teismas, nesilaikydamas BPK nuostatų dėl teisingo ir objektyvaus teismo, įstatyme numatyto rungtyniškumo principo, padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 369 str. 3d.).
Žemesnės instancijos teismas
Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo (nuteistojo) kaltumo arba nekaltumo bei kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nuteistojo nuomone, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o dėl vienpusiško bylos išnagrinėjimo jo veika kvalifikuota neteisingai. Kadangi nuteistasis kaltę, kad netinkamai ir aplaidžiai atliko automobilio apžiūrą, pripažino, teismas galėjo jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 229 straipsnį ir nuo baudžiamosios atsakomybės jį atleisti pagal laidavimą.
Nuteistasis R. I. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Jeigu teismas nustatytų, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo požymių, prašo jo veiką perkvalifikuoti į BK 229 straipsnį ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą. Teismui įvertinus, kad byloje padarytas esminis BPK pažeidimas, numatytas BPK 326 str. 5 d., nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-11-18 apkaltinamasis nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 str. 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
R. I. baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisme dėl to, kad R. I., būdamas statutinis valstybės tarnautojas, (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, žinodamas, kad automobilis „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), nėra daužtas, 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, surašė prekių tikrinimo aktą Nr. PTA A 136015, kuriame tyčia nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad vizualiai apžiūrėjęs automobilį „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) , pažeidimų nenustatė, t. y. kad vizualiai automobilis „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir buvo toks, koks nurodytas deklaracijoje IM A – bendrajame administraciniame dokumente Nr. 7LU96405609, taip patvirtindamas, kad automobilis yra daužtas, šį suklastotą dokumentą patvirtino savo parašu. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, bendrajame administraciniame dokumente Nr. 7LU96405609 grafoje „J PASKIRTIES ĮSTAIGOS TIKRINIMAS“ įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. prekių muitinio tikrinimo būdus ir rezultatą iš klasifikatoriaus „11; 41/99“ reiškiančius, kad patikrinta deklaracijoje nurodyta prekė, nustatyta šioje deklaracijoje nurodytos prekės klasifikacija, pažeidimų nenustatyta, šį suklastotą dokumentą patvirtino savo vardiniu muitininko spaudu „(duomenys neskelbtini)“ ir parašu. Šiais savo veiksmais R. I. suklastojo tikrą dokumentą – prekių tikrinimo aktą Nr. PTA A 136015 ir bendrąjį administracinį dokumentą Nr. 7LU96405609, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.
Be to, R. I., būdamas statutinis valstybės tarnautojas, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad automobilis „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) nėra daužtas, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, karjeros ir tarnybinio bendradarbiavimo principais), 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas), 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą (nepiktnaudžiauti tarnyba) reikalavimus, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 7 straipsnį (muitinės veikla grindžiama įstatymo viršenybės, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, asmenų lygybės įstatymui, viešumo ir profesinės paslapties, skaidrumo, profesionalumo, asmeninės iniciatyvos bei atsakomybės ir tarnybinės drausmės, vienvaldiškumo ir kolegialumo derinimo principais), 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą (vykdyti muitų teisės aktų reikalavimus), „Dėl bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos patvirtinimo“ 4 straipsnį (muitinės procedūros arba kito muitinės sankcionuoto veiksmo muitinis įforminimas deklaracijoje – tai deklaracijos ir kartu su ja muitiniam tikrinimui ir įforminimui priimtų dokumentų, nurodytų atitinkamos muitinės procedūros arba kito muitinės sankcionuoto veiksmo atlikimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose, įforminimas muitinėje: įregistravimas, papildymas duomenimis apie atliktą muitinį tikrinimą ir jo rezultatus, panaudotas prekių identifikavimo priemones, tikrinimą atlikusius ir sprendimus dėl veiksmų su prekėmis priėmusius muitinės pareigūnus, muitinės įstaigas, kurioms buvo pateikta deklaracija ir prekės, pažymėjimas antspaudais, spaudais su įrašais ir žymomis), 19 straipsnį (įregistravus deklaraciją arba T2L dokumentą atliekamos jos (jo) bei kartu su ja pateiktų dokumentų ir prekių muitinis tikrinimas), 26 straipsnį (deklaracijos muitinis įforminimas laikomas baigtu, kai muitinės pareigūnas instrukcijos nustatyta tvarka užpildo atitinkamus deklaracijos langelius, sudeda visus spaudus su įrašais ir antspaudais nustatytose deklaracijos egzempliorių vietose bei, atitinkamais atvejais, kartu su ja pareiktuose dokumentuose), 26 straipsnio 1 dalį (ir priėmęs sprendimą išleisti prekes atiduoda atitinkamus deklaracijos egzempliorius muitinės procedūros vykdytojui, kuris įgyja teisę atlikti su prekėmis veiksmus, nurodytus atitinkamos muitinės procedūros ar kito muitinės sankcionuoto veiksmo atlikimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose, šiuo atveju laikoma, kad muitinės procedūra arba kitas muitinės sankcionuotas veiksmas, kuriam deklaruotos prekės, yra įformintas), (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2001 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. RŽ3-55, 7 straipsnio 19 dalies (pagal teisės aktų nustatytus rizikos požymius ar gautą informaciją atlikti transporto priemonių, asmenų, dokumentų ir prekių tikrinimą poste arba subjekto pageidaujamoje vietoje ne muitinės poste), su kuria pasirašytinai supažindintas 2007 m. kovo 1 d., reikalavimus, 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) , suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, surašė prekių tikrinimo aktą Nr. PTA A 136015, kuriame tyčia nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atliktą automobilio „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), fizinį tikrinimą ir rezultatus, šį suklastotą dokumentą patvirtino savo parašu. Be to, 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, bendrajame administraciniame dokumente Nr. 7LU96405609 grafoje „J PASKIRTIES ĮSTAIGOS TIKRINIMAS“ įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, apie tai, kad atlikus fizinį automobilio tikrinimą pažeidimų nenustatyta. Deklaracijoje padarytus žinomai melagingus įrašus patvirtino savo vardiniu muitininko spaudu „(duomenys neskelbtini)“ ir parašu. Šiais savo veiksmais R. I., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti norminių aktų nustatytos tarnybos valstybės tarnyboje ir muitinėje tvarkos, sumenkino valstybės institucijos Klaipėdos teritorinės muitinės prestižą, diskreditavo (duomenys neskelbtini), kaip valstybės tarnautojo, vardą, tuo padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei ir jos interesams, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį už piktnaudžiavimą atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnį yra tokia veika, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atlieka veiksmus, kurie įeina į jo įgaliojimų ratą pagal pareigas, arba daro veiksmus, kurie priskirtini kito asmens kompetencijai, t. y. viršija tarnybos įgalinimus. Formaliai teisėta, įeinanti į valstybės tarnautojo pareigas veika gali tapti neteisėta ir užtraukiančia baudžiamąją atsakomybę dėl piktnaudžiavimo, jei konkrečioje situacijoje ji imtų prieštarauti tarnybos interesams. Prieštaraujanti tarnybos interesams veika yra tokia veika, kuri prieštarauja Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintiems principams, įstaigos ar įmonės tikslams, valstybės tarnautojo pareiginėms instrukcijoms, neatitinka valstybės, kitų institucijų, žmonių interesų ir nukreipta ne į valstybės ir asmenų teisėtų interesų gynimą, o į jų pažeidimą. Tai reiškia, kad valstybės tarnautojas, patekęs į prieštaringą situaciją, turėtų susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų arba, atvirkščiai, jų imtis. Piktnaudžiaujantis tarnyba valstybės tarnautojas, darydamas formaliai teisėtus veiksmus ar susilaikydamas nuo jų padarymo, iš tikrųjų iškreipia tarnybinės veiklos turinį, tarnybines funkcijas ir veikia priešingai tarnybos interesams. Todėl teismas visais atvejais turi pareigą atskleisti, kokiais įgaliojimais piktnaudžiavo valstybės tarnautojas, kodėl laikoma, kad įgaliojimai panaudoti priešingai tarnybos interesams, ir tik po to imtis piktnaudžiavimu padarytos žalos aptarimo. Kadangi piktnaudžiavimas susijęs su valstybės tarnautojo pareiginių įgaliojimų esmės iškreipimu ar jų viršijimu, nuosprendyje turi būti nurodyta, kokius teisės aktus asmuo savo veika pažeidė. Tai gali būti bendro pobūdžio teisės aktai (kaip antai, Valstybės tarnybos įstatymas) arba vidiniai įstaigos aktai, apibrėžiantys konkretaus asmens pareigines funkcijas. Neatskleidus BK 228 straipsnio dispozicijoje aprašytų nusikalstamų veiksmų pobūdžio, konkrečių kaltininko veikų, kalbėti apie padarinius nėra prasmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis Nr. 2K–407/2009). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis Nr. 2K–310/2010). Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai – psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir panašiai (kasacinė nutartis Nr. 2K–76/2007). Taigi, atskleidžiant piktnaudžiavimo kaltės turinį, būtina nurodyti tiek asmens psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir panašiai Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą.
Teisiamajame posėdyje nuteistasis R. I. dėl jam pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino, parodė, kad 2007-07-25, dirbdamas (duomenys neskelbtini), apžiūrėjo automobilį „Volvo“, atliko jo patikrinimą. Ž. M. jam pateikė Transporto priemonės apžiūros defektacijos aktą, kuriame buvo nurodyta, jog minėtas automobilis buvo daužtas. Nuteistasis prisiminė, jog automobilio apžiūros metu matė, kad daužta dešinė automobilio pusė. Kadangi automobilis galėjo būti užstatytas, jis galbūt iš visų pusių jo neapžiūrėjo, pasitikėjo defektacijos aktu. Per dieną reikėdavo patikrinti apie 80 automobilių, virš 100 konteinerių ir kitų krovinių, todėl dėl didelio darbo krūvio galbūt netinkamai atliko savo pareigas, už ką jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda. R. I. parodė, kad jis jokios naudos neturėjo, niekas jo, tikrinant „Volvo“ automobilį, kažko nepamatyti neprašė. R. I. tvirtinimu, jis visada automobilius tikrindavo, tarnyba nepiktnaudžiavo. Vertintojas surašo automobilio defektacijos aktą, nufotografuoja, kai automobiliai būna jau iškrauti. Jis pasitikėjo turto vertintoju (t. 2, b. l. 3–4).
Teisiamajame posėdyje liudytojas T. M. parodė, kad įvykio metu jis dirbo (duomenys neskelbtini) . Su kolegomis E. N. ir A. R. pastebėjo, kad iš muitinės posto išvyko tralas, kuris vežė raudonos spalvos automobilį „Volvo“. Sustabdę tralą ir apžiūrėję automobilį „Volvo“, jokių įdaužimų ant automobilio nepastebėjo. Pateiktuose muitinės dokumentuose buvo nurodyta, kad minėtas automobilis daužtas. Liudytojas parodė, jog už naujus automobilius reikia sumokėti didesnį mokestį, o už daužtus – žymiai mažesnį. Šio automobilio gavėja lyg ir turėjo būti muitinės pareigūnė. Kaip automobilis buvo apžiūrimas, liudytojas nematė (t. 2, b. l. 4–5).
Teisiamajame posėdyje liudytojas E. N. įvykio aplinkybių neprisiminė. Parodė, kad muitinės darbuotojams patikrinus automobilius, jie juos dar kartą patikrina prie vartų. Norint patikrinti automobilį, jį reikia iškrauti iš konteinerio. Kadangi automobilių tikrinimo atvejų būna labai daug, liudytojas automobilio „Volvo“ patikrinimo neprisiminė (t. 2, b. l. 6).
Teisiamajame posėdyje liudytojas A. R. parodė, kad, atlikus raudonos spalvos automobilio „Volvo“ patikrinimą, automobilis buvo sveikas. Pateiktuose dokumentuose taip pat nebuvo įrašo, jog automobilis daužtas, tačiau informacinėje duomenų bazėje buvo nurodyta, jog minėtas automobilis daužtas. Kaip muitinėje buvo tikrinamas automobilis, liudytojas nematė (t. 2, b. l. 6–7).
Teisiamajame posėdyje liudytojas J. Č. parodė, kad jis surašė automobilio sulaikymo protokolą, aprašė automobilio būklę. Kiek prisiminė, ant automobilio „Volvo“ defektų nematė (t. 2, b. l. 7).
Teisiamajame posėdyje liudytojas A. A. parodė, kad dirbo vairuotoju. Vežant tralu iš muitinės posto automobilį „Volvo“, jį sustabdė pareigūnai, patikrino minėto automobilio dokumentus. Liudytojui visų aplinkybių neprisiminus, teismas perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 143–144). Iš liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad V. S. perdavė jam automobilio „Volvo“ užvedimo raktelius ir automobilio dokumentus, kurių tiksliai išvardyti negalėjo, bei liepė autovežiu iš (duomenys neskelbtini) paimti iš automobilių aikštelės automobilį „Volvo“, kurį turėjo nuvežti į (duomenys neskelbtini), kur turėjo jo laukti žmogus. Liudytojas pagal dokumentus surado raudonos spalvos automobilį „Volvo“, patikrino, ar jis važiuojantis. Automobilis buvo nedaužtas. Sustabdžius jį muitinės pareigūnams, šie patikrino automobilio „Volvo“ dokumentus ir automobilį. Iš jų pokalbio liudytojas suprato, kad minėtas automobilis turėjo būti daužtas, tačiau ant jo daužimo žymių nebuvo. Muitinės pareigūnai jam leido važiuoti toliau. Automobilį nuvežė į (duomenys neskelbtini), kur jį pasiėmė nepažįstamas vyriškis. Liudytojas patvirtino, jog perskaityti parodymai yra teisingi (t. 2, b. l. 7–8).
Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, jog „R. I. (...) žinodamas, kad automobilis „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) , nėra daužtas, 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) , esančiame (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2007-07-25, tikslus laikas nenustatytas, surašė prekių tikrinimo aktą Nr. PTA A 136015, kuriame tyčia nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad vizualiai apžiūrėjęs automobilį „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidimų nenustatė (...)“.
R. I. pareikštas kaltinimas, jog jis žinojo, kad automobilis nėra daužtas, neatitinka tikrovės. 2007-07-25 Prekių tikrinimo akte Nr. PTA A 136015 išvadą, kad „patikrinus prekes pažeidimų nenustatyta“ (t. 1, b. l. 86) R. I. patvirtino pažymėdamas atitinkamą akto vietą kryželiu ir įrašydamas kodą 99 iš Muitinio tikrinimo rezultatų klasifikatoriaus. Akto eilutėje „nustatyti pažeidimai“ jokių įrašų nepadaryta. Išvadą „patikrinus prekes pažeidimų nenustatyta“ R. I. padarė, tai matyti iš paminėto prekių patikrinimo akto, atlikęs vizualinę neplombuotos prekės – transporto priemonės – apžiūrą, patikrinęs bendrąjį dokumentą – 2007-07-25 deklaraciją 7m96405609 (t. 1, b. l. 9–10, 69), kurios duomenys patvirtinti muitinės pareigūnų R. P., A. Š., R. I. parašais ir spaudais. Patikrinimas atliktas 2007-07-25 nuo 20.35 val. iki 20.50 val.
Kokių pažeidimų R. I. nenustatė (automobilio fizinių pažeidimų, t. y. defektų ir sužalojimų, ar automobilio ir jo gabenimo dokumentų pažeidimų) Prekių tikrinimo akte nekonkretizuota, bet iš akto struktūros matyti, kad to nurodyti ir nereikia, akte nustatytiems pažeidimams aprašyti skirta atskira vieta. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad iš kaltinimo formuluotės neaišku, kokius konkrečius pažeidimus nuteistasis padarė, turi pagrindą. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas padarė tokią pat išvadą (t. 2, b. l. 37), tačiau neaišku, kokiais faktais ir kokiu pagrindu remdamasis, nenustatytą aplinkybę išaiškino taip: „teismas savo iniciatyva kaltinime paaiškina, jog „pažeidimų nenustatė“ reiškia tai, kad „vizualiai automobilis „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) , ir buvo toks, koks nurodytas deklaracijoje IM A – bendrajame administraciniame dokumente Nr. 7LU96405609“. Toks ginčytinos aplinkybės išaiškinimas tėra tik bylos duomenimis nepagrįsta prielaida. Todėl apeliacinio skundo pastabos dėl nekonkretus kaltinimo, jo netikslumo yra pagrįstos, ginčyti, kad kaltinimo netikslumai nepažeidžia nuteistojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas konkrečiai (BPK 22 str. 3 d.), nėra pagrindo, kaltinimų nekonkretumas, be abejo, sudaro tam tikrų sunkumų ir tinkamai gynybai nuo jų.
Tokių asmenų, kurie patvirtintų, kad matė, kaip R. I. atliko automobilio „Volvo S40“ apžiūrą, arba būtų matę, kad jis to neatliko, nenustatyta. Liudytojai R. P. ir A. Š., kurių parašais ir spaudais taip pat patvirtinti automobilio eksporto deklaracijos duomenys (t. 1, b. l. 69), parodė, kad darbo krūvis (duomenys neskelbtini) išties buvo didelis. Liudytojo T. M. įtarimas, jog automobilio „Volvo S40“ gavėja galbūt buvo muitinės pareigūnė, kad jai buvo norėta padaryti kažkokių lengvatų, jokiais bylos duomenimis nepagrįstas. Iš liudytojo A. A. parodymų matyti, kad automobilį „Volvo S40“ jis nuvežė į (duomenys neskelbtini) , o ten jį pasiėmė nepažįstamas vyriškis.
2007-07-25 importo deklaraciją Nr. 7LU96405609, ją lydinčius dokumentus patikrino ir (duomenys neskelbtini) liudytoja R. P.. R. P. patikrino automobilio įsigijimo dokumentus, kitus dokumentus, automobilio muitinę vertę palygino su naudotų automobilių kainų žinyne (kataloge) nurodyta kaina. Nors liudytoja deklaracijoje (langelis J) nurodė, kad deklarantas pataisė vieną skaičių (deklaracijos langelyje 44), visumoje liudytoja padarė išvadą, kad, sutikrinant dokumentus, pažeidimų nenustatyta ir tai patvirtino muitinio tikrinimo būdo klasifikatoriuje tokią išvadą patvirtinančiu skaičiumi 99 (tokiu skaičiumi savo išvadą patvirtino ir R. I.). Liudytoja R. P., remdamasi automobilio defektacijos akte nurodyta likutine automobilio verte, importo deklaracijoje įrašė ir formulę automobilio vertei, kuria remiantis skaičiuojami mokesčiai, nustatyti. Liudytojos apskaičiuota vertė buvo mažesnė už tą, kurią deklaracijos 46 langelyje nurodė deklarantas, todėl už pagrindą buvo paimta deklaranto nurodyta statistinė automobilio vertė (t. 1, b. l. 69). Importo deklaracijos duomenys ir liudytojos R. P. parodymai patvirtina nuteistojo R. I. apeliacinio skundo argumentą, kad klastoti dokumentus dėl to, jog būtų skaičiuoti mokėti mažesni mokesčiai ar dėl kokių nors kitokių priežasčių, R. I. tikslo neturėjo.
Bylos aplinkybės nepatvirtina, kad R. I. turėjo kokią nors tyčią veikti priešingai tarnybos interesams, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Kaltinimai, kad dėl R. I. veikos didelės žalos patyrė valstybė ar jos institucija – Klaipėdos teritorinė muitinė, ar valstybės tarnautojo vardą diskreditavo taip, kad padarė didelės neturtinio pobūdžio žalos valstybei ir jos interesams, byloje surinktais ir neginčytinais įrodymais nepagrįsti, niekuo nepagrįsta ir nuteistojo tiesioginė tyčia suklastoti tikrą dokumentą.
Byloje iškilo sąvokos „daužtas automobilis“ supratimo problema, kuri tiesiogiai siejama su muitinės pareigūno kaltinamojo R. I. tinkamu pareigų atlikimu ir atsakomybe. Bylos duomenys patvirtina, jog automobilis „Volvo S40“ savo vertę prarado ne vien dėl moralinio nusidėvėjimo, bet ir todėl, kad buvo patekęs į autoįvykį ir todėl buvo sužalotas (daužtas) (t. 1, b. l. 70–71), tai patvirtina specialisto išvada (t. 1, b. l. 91–93), vėliau automobilis buvo suremontuotas. Iš bylos aplinkybių matyti, kad, automobilį suremontavus, jis buvo parduotas JAV, dar vėliau vandens transportu atgabentas į (duomenys neskelbtini). Ar automobilis „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamas naudojimui, patvirtinti ar paneigti galėjo tik automobilių techninės apžiūros centro specialistai, atlikę automobilio techninę apžiūrą. Pirkdamas naudotą automobilį, pirkėjas turi teisę žinoti, kokius sužalojimus automobilis buvo patyręs ir kas jame buvo suremontuota. Tokia pirkėjo teisė yra užtikrinta pardavėjo garantija (patvirtinimu) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės, kuri egzistuoja nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta, ar ne (garantija pagal įstatymą) (CK 6.317 str. 2 d. ). Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Pardavėjas neatsako pagal CK 6.327 straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. Pardavėjas pagal sutartį ir Civilinį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po CK 6.327 straipsnio 3 dalyje nurodyto momento ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą. Pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka (CK 6.327 straipsnis). Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Įstatymai ar sutartis gali numatyti pardavėjo pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui (CK 6.333 straipsnio 1–4 dalys). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 str. 6 d.). Jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti, kad daiktas būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu arba kad atitinkamai būtų sumažinta pirkimo kaina, arba kad pardavėjas neatlygintinai pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas trūkumams ištaisyti, arba būtų sugrąžinta sumokėta kaina ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 str. 1 d.). Sutarties sąlygos, panaikinančios ar apribojančios pardavėjo atsakomybę už daiktų trūkumus, negalioja, išskyrus atvejus, kai jis pirkėjui atskleidė daikto trūkumus, kurie pardavėjui buvo ar turėjo būti žinomi, taip pat atvejus, kai pirkėjas savo rizika pirko daiktus iš asmens, kuris nėra profesionalus pardavėjas (CK 6.334 str. 4 d.).
Bet koks reikalavimas kaltinamajam R. I. kaip muitinės pareigūnui 2007-07-25 importo deklaracijoje Nr. 7LU96405609 ar kituose muitinio tikrinimo dokumentuose savo parašu ir spaudu patvirtinti, kad automobilis „Volvo S40“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) , nėra ir nebuvo daužtas, galėtų būti vertinamas kaip kurstymas R. I. klastoti dokumentus, o jeigu tokių dokumentų, patvirtinančių, kad automobilis nedaužtas, panaudojimu būtų siekiama apgauti potencialų automobilio pirkėją, tai ir bendrininkavimu sukčiavime.
Nustatytos bylos aplinkybės ir ištirti įrodymai duoda pagrindą teigti, kad R. I. veikų, turinčių požymių nusikaltimų, numatytų BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., nepadarė, todėl dėl šių kaltinimų išteisintinas (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Apeliaciniame skunde kalbama apie baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Kiekvienu nusikaltimu yra pažeidžiami atitinkamu baudžiamuoju įstatymu saugomi visuomeniniai santykiai, t. y. sukeliami tam tikri padariniai visuomenės saugomų vertybių srityje. Įstatymų leidėjas tam tikrų veikų sudėtis apibrėžė kaip materialiąsias, kaip būtiną veikos sudėties požymį įtvirtindamas padarinių atsiradimą. BK 229 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas. Tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu. BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. padarinių – didelės žalos – kilimas yra būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Todėl kiekvienu atveju konstatuojant BK 229 straipsnyje numatytos veikos požymius, turi būti nustatomi konkretūs tokios veikos padariniai. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei, fiziniams ar juridiniams asmenims.
Ne kiekvienu atveju netinkamai vykdant pareigas yra padaroma nusikalstama veika, numatyta BK 229 straipsnyje. Didelė žala yra būtinas BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis. Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė. Didelė žala valstybei galėtų būti konstatuojama nustačius, kad dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens poelgio sutriko normali valstybės institucijų veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir panašiai. Apeliacinės instancijos teismas jokių panašių faktų nenustatė.
Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pareigūnas, neatlikdamas savo pareigų, visada diskredituoja pareigūno vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei (kasacinė byla Nr. 2K–512/2004). Nagrinėjamoje byloje R. I. valstybei turtinės žalos nepadarė, o teigti, kad R. I. elgesys sukėlė tokius padarinius (neturtinę žalą), dėl kurių tas elgesys negalėtų būti vertinamas kaip drausminis nusižengimas, nėra jokio pagrindo kaip nėra pagrindo R. I. veiksmus prilyginti nusikalstamai veikai, numatytai BK 229 straipsnio 1 dalyje. Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2007-10-23 įsakymu Nr. RŽ22–536 posto inspektoriui R. I., atliekančiam pareigas (duomenys neskelbtini), už netinkamą pareigų atlikimą buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog „R. I. 2007-07-25 netinkamai atliko bendrajame administraciniame dokumente Nr. 7LU96405609 nurodytos prekės – automobilio „Volvo S40“, (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) ) – fizinį tikrinimą: nepatikrino deklaruojamo automobilio kėbulo numerio, neužfiksavo akivaizdžių pažeidimų ir tuo pažeidė Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. RŽ3–162 patvirtintų (duomenys neskelbtini) nuostatų 8.2 punkto, 2006-10-23 Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko įsakymu Nr. RŽ3–360 patvirtinto (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 7.1 punkto nuostatas. Aplaidžiai atlikdamas tarnybines pareigas padarė tarnybinį nusižengimą“ (t. 1, b. l. 114).
Įrodymų vertinimas apylinkės teisme atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados bylos aplinkybių neatitiko. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-11-18 apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 1 p., kolegija
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-11-18 apkaltinamąjį nuosprendį dėl R. I. panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
R. I. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d. išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
R. I. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti –panaikinti.