- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-29
- Bylos Nr.
- 1A-56-511-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-77-1-00341-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- V. T.
- Advokatai
- Raimundas Kurklietis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas) teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 str. ir nuteistas 4 (ketverių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. T. nuteistas už tai, kad žinodamas apie 2011-04-08 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. jam paskirtą 55 parų arešto bausmę, nuo minėto nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. nuo 2011-04-29 vengė atlikti arešto bausmę – išvyko iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone, ir nuo arešto bausmės vykdymo pasislėpė, kol 2011-08-16 apie 23 val. telefonu pats paskambino policijos pareigūnams ir pranešė, kad ketina atlikti paskirtą bausmę
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-11-16 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 242 str. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 242 str., todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Mano, kad jo veiksmai nesudaro nusikaltimo sudėties. Nagrinėdamas bylą apylinkės teismas nenustatė jokių veiksmų, kuriais jis išreiškė savo valią neatlikti jam paskirtos arešto bausmės, todėl yra tikras, kad negalėjo jo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Neneigia, kad žinojo apie jam skirtą arešto bausmę, tačiau nebuvo informuotas apie bausmės atlikimo laiką, vietą ir tvarką. Iki pat 2011-08-16, kai pats paskambino į policijos komisariatą pasidomėti dėl bausmės atlikimo, nebuvo gavęs jokio pranešimo apie tai, kada ir kur turi vykti atlikti jam paskirtą 55 parų arešto bausmę. Mano, kad tokie jo aktyvūs veiksmai paneigia teismo padarytą išvadą, kad jis nesirūpino ir nesidomėjo arešto bausmės vykdymo klausimais. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jis nuo bausmės vykdymo pasislėpė. Tai, kad buvo išvykęs dirbti, neįrodo, jog slėpėsi ir sąmoningai išsisukinėjo nuo arešto bausmės atlikimo. Mano, kad jį būtų galima laikyti pasislėpusiu, jeigu jis būtų niekam nežinomoje vietoje, jo būtų neįmanoma rasti, jis būtų niekam nepasiekiamas. Šiuo atveju jis nebuvo pasislėpęs, aktyviai dalyvavo socialiniame gyvenime – dirbo, bendravo su žmonėmis, įskaitant ir pareigūnais. Nurodo, kad teismas rėmėsi liudytojos V. A. parodymais, tačiau jų vertinimas buvo akivaizdžiai neobjektyvus. Iš šios liudytojos parodymų matyti, jog visos jo paieškos apsiribojo apsilankymu (duomenys neskelbtini) kaime, nenurodant nei kada, nei kiek kartų tai buvo daroma. Mano, kad jo išvykimas iš šio kaimo negali būti vertinamas kaip vengimas atlikti bausmę. Jis per tris mėnesius apie10 kartų lankėsi (duomenys neskelbtini) kaime, po keletą dienų nakvodavo motinos namuose, tačiau jo niekas neieškojo. Be to, tyrėjai V. A. buvo žinoma apie tai, kad jis telefonu palaikė ryšius su savo artimaisiais, tačiau per juos nebuvo įteiktas joks jam skirtas pranešimas. Tai, jog jo sesuo ir motina informavo šią pareigūnę apie jo buvimo vietą, taip pat įrodo, kad jis nesislapstė. Nurodo, kad liudytojos V. A. pokalbis telefonu su juo taip pat nebuvo išsamiai ištirtas. Jų pokalbių metu net nebuvo užsiminta apie bausmės atlikimą, nebuvo informuotas apie būtinybę grįžti ir terminą, iki kada turi tai padaryti. Pokalbio metu jam buvo pasakyta, kad reikalingi parodymai kažkokio asmens byloje, o toks pareigūnės sąmoningas jo klaidinimas dabar panaudotas prieš jį. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad jo telefono numeris teisėsaugos pareigūnams buvo žinomas, o pagal jo buvimo vietą buvo galima jį surasti, tačiau niekas jo neieškojo, pasirinkdami paprasčiausią būdą jį nepagrįstai apkaltinti vengimu atlikti bausmę. Nurodo, kad nėra nei vieno dokumento, patvirtinančio jo paieškas laikotarpiu nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki jo skambučio policijai. Taip pat nei vienas įrodymas nepatvirtina, kad jis sąmoningai, tyčia, aktyviais veiksmais siekė išvengti paskirtos bausmės atlikimo. Jis paprasčiausiai daugiau buvo kitame Lietuvos rajone, nei(duomenys neskelbtini) k., ir niekas jo tuos kelis mėnesius neieškojo, apie būtinybę skubiai atlikti arešto bausmę neinformavo. Vien jo negyvenimas ar neradimas ankstesnėje gyvenamojoje vietoje negali būti laikomas vengimu atlikti paskirtą bausmę. Atkreipia dėmesį, kad teisme nebuvo apklausti liudytojai, galėję patvirtinti, kad jis nevengė bausmės atlikimo – tai K. L., G. S.. Su minėtais asmenimis jis nuolat bendravo po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, gynėjas advokatas - tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas, ginčydamas savo kaltę dėl vengimo atlikti arešto bausmę pagal Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-04-08 nuosprendį, apeliaciniame skunde pateikia du pagrindinius argumentus: jis nežinojo nuosprendžio, kuriuo nuteistas arešto bausme, vykdymo procedūros ir sąmoningai nesislapstė nuo jo ieškojusių policijos pareigūnų. Šie apelianto skundo argumentai nepagrįsti. Bylos duomenys leidžia teigti, kad V. T. žinojo arešto bausmės atlikimo tvarką. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-04-08 nuosprendis, kuriuo V. T. pagal BK 253 str. 1 d. paskirta 55 parų arešto bausmė, įsiteisėjo 2011-04-29. Nors nuteistasis nuosprendžio paskelbime nedalyvavo, tačiau asmeniškai per pašto siuntų skyrių 2011-05-04 nuosprendžio nuorašą gavo (b. l. 9, 23-24). Apeliantas neneigia gavęs teismo nuosprendį ir žinojęs apie jam paskirtą 55 parų arešto bausmę, tačiau tvirtina nežinojęs bausmės vykdymo procedūros. Tačiau nuosprendžio, kurį apeliantas gavo, rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodyta, kad bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo sulaikymo dienos, o iki nuosprendžio įsiteisėjimo V. T. paliktina kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 10-11). Nors nuosprendyje ir nėra nurodyta arešto bausmės atlikimo tvarka, tačiau V. T., esant paskirtai kardomajai priemonei – rašytiniam pasižadėjimui neišvykti, privalėjo laikytis šios kardomosios priemonės ir iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone, niekur neišvykti. Liudytojas D. M. parodė, kad po teismo jo sugyventinės A. B. brolis V. T. jam sakė, kad jį nubaudė 55 parų arešto bausme, tačiau jis geriau išvyks iš namų, nes per vasarą arešto bausmės atlikti neketina, o bausmę geriau atliks žiemą. Po savaitės jam V. T. paskambinęs pasakė, kad išvažiavo kirsti miško, kad jo nelauktų, jis namo negrįš, nes vasaros metu nesiruošia atlikinėti arešto, bausmę geriau atliks žiemos metu. Tokie liudytojo D. M. parodymai sutampa su liudytojos A. B. parodymais, kad 2011 m. balandžio pabaigoje, ar gegužės pradžioje jos brolis V. T. išvyko lyg tai į Alytaus rajoną kirsti miško. Gal po poros savaičių paskambinęs D. M. pasakė, kad jo nelauktų, nes jam reikia atlikti 55 parų arešto bausmę, o jis per vasarą sėdėti nenori, sakė, kad bausmę geriau atliks žiemą. Šie liudytojų parodymai patvirtina, kad apeliantas žinojo, jog įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, jis nedelsdamas privalo vykdyti bausmę. Be to, apeliaciniame skunde V. T. teigia, kad sugrįžęs į namus jis pats paskambino į policijos komisariatą pasidomėti dėl bausmės atlikimo, o toks apelianto elgesys rodo, kad jam buvo visiškai aišku, kaip jis turi elgtis, vykdydamas nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ne tik tai, kad apeliantas žinojo laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarką, bet ir nuo pat nuosprendžio įsiteisėjimo datos aktyviai vengė atlikti šią bausmę. Liudytojos policijos pareigūnės V. A. parodymais teisme ir byloje esančiu jos tarnybiniu pranešimu (b. l. 6), nustatyta, kad liudytoja, vykdydama nuosprendį, nuvykusi į apelianto namus, rado jo seserį, kuri paaiškino, kad V. T. išvykęs iš namų, davė jo telefono numerį. Paskambino V. T., jis pažadėjo grįžti į namus. Po to dar keletą kartų jam skambino, tačiau į jos telefono skambučius V. T. nebeatsiliepė. Skambino V. T. motinai, tačiau ji nežinojo, kur gyvena jos sūnus, o V. T. telefono numerį turėjo tokį pat, kokį jai buvo davusi jo sesuo. Niekas tiksliai nežinojo, kur išvykęs V. T.. Be namiškių, apie V. T. domėjosi ir kaimo gyventojų, tačiau jie sakė, kad V. T. nebuvo grįžęs. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas D. M. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad policijos pareigūnai ieškojo apelianto ir apie tai jis net kelis kartus sakė pačiam V. T.. Tačiau V. T. į tai jam atsakydavo, jog tegul ieško, jam tas pats. Liudytoja A. B. taip pat parodė, kad girdėjo, kaip D. M. V. T. sakė, kad jis baigtų kvailioti ir grįžtų namo, nes dėl arešto bausmės atlikimo jo visur ieško policija. Tačiau V. T. nuo pat išvykimo nebuvo sugrįžęs į namus. Apelianto skundo argumentai, kad jis nesislapstė, o dirbo kitame rajone, miške, dažnai lankydavosi (duomenys neskelbtini) kaime, po keletą dienų nakvodavo motinos namuose, tačiau jo niekas neieškojo, nepagrįsti, nes pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad apeliantas nuo pat išvykimo nebuvo sugrįžęs į namus, o apelianto šeimos nariai nežinojo, kur jis tiksliai išvykęs. Aptarti duomenys rodo, kad V. T., žinodamas apie arešto bausmės vykdymo tvarką, po to, kai gavo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašą, išvyko iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone, šeimos nariams nenurodė kitos buvimo vietos, nenuvyko į teisėsaugos institucijas, jam skambinusiai policijos pareigūnei pažadėjo grįžti į namus, bet po to daugiau į jos skambučius nebeatsiliepė, taip sąmoningai vengdamas atlikti nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę. Apelianto veikoje nustatyti visi BK 242 str. numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl tenkinti jo skundo prašymą ir išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.