- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-17
- Bylos Nr.
- 1S-500-72/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Tomas Zdanavičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo L. Š. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-23 nutarties, kuria atmestas L. Š. skundas dėl Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 1-ojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorės 2012-03-19 nutarimo, kuriuo paliktas galioti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio apskrities VPK) Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos Rasos Styrienės 2012-02-23 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2012-04-04 Panevėžio miesto apylinkės teisme gautas L. Š. skundas, kuriuo ji prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 1-ojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorės 2012-03-19 nutarimą bei Panevėžio apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos Rasos Styrienės 2012-02-23 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus specialistės I. B. veiksmų, susijusių su jos (L. Š.) ir jos mažametės dukros I. Š. prievartiniu iškeldinimu iš buto, esančio A. M. g. 9, Panevėžyje ir prievartiniu apgyvendinimu Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ centre 2011 metais.
Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-23 nutartimi atmestas L. Š. skundas dėl Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 1-ojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorės 2012-03-19 nutarimo, kuriuo paliktas galioti Panevėžio apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos Rasos Styrienės 2012-02-23 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo. Teismas nutartyje konstatavo, kad susipažinus su bylos medžiaga net ir neatlikus papildomų L. Š. prašomų veiksmų yra akivaizdžiai matyti, kad nėra padaryta nusikalstama veika, numatyta Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d. Tokiai išvadai pagrindo suteikia duomenys apie tai, kad pati L. Š. prašė leisti jai apsigyventi „Šeimos namuose“, nurodydama, kad ji konfliktuoja su mama, kuri girtauja, o pati buto išsinuomoti negali, nes to neleidžia pajamos. Pareigūnė I. B. padėjo L. Š., kad ji būtų priimta į „Šeimos namus“, lankė ją, vežė jai higienos priemones.
Šalies argumentai
Skundu L. Š. prašo panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Nurodo, kad su teismo nutartimi nesutinka. Teismo nutartyje yra remiamasi tik I. B. paaiškinimu bei jos pačios rašytiniu prašymu ją apgyvendinti Moterų krizių centre, kuris buvo išgautas pavartojant psichologinį spaudimą. Į jos prašymus patikrinti kitas labai svarbias faktines aplinkybes nebuvo atsižvelgta. Prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareigūnės I. B. veiksmų, susijusių su jos prievartiniu iškeldinimu iš buto, nesant teismo sprendimo. Pažymi, jog pati pareigūnė neneigia informavusi apie galimybę apsigyventi Moterų krizių centre, pasiūliusi ten gyventi ir net pati nuvežusi. Mano, kad I. B. neturėjo jokios įstatymų numatytos teisės jai siūlyti išsikelti iš buto. Nurodo, kad vaiko teisių konvencija numato, jog mažametis asmuo negali būti iškeldintas, nesuteikus jam kito, ne prastesnio, būsto. Tuo tarpu Moterų krizių centras suteikia tik laikiną apgyvendinimą. Negalima laikyti, kad tai yra būsto suteikimas. I. B. teiginiai, kad ji siūliusi apsigyventi Moterų krizių centre dėl neva būste buvusių prastų materialinių sąlygų neatitinka tikrovės. Mano, kad pareigūnė meluoja, siekdama pateisinti savo neteisėtus veiksmus. Nurodo, kad tomis pačiomis dienomis lankėsi ir vaiko teisių skyriaus specialistės, tačiau jos sąlygas gyventi vaikui nustatė tinkamas. Pareigūnė atvyko gavusi rašytinį jos motinos prašymą ją bei jos dukrą iškeldinti iš buto. Atvykusi pareigūnė paaiškino, kad jos motina yra būsto savininkė ir sprendžia, kas gali jame gyventi. Pareigūnė liepė važiuoti į Moterų krizių centrą, o jai atsisakius tai daryti, pati ten ją nuvežė. Nuvykus privertė rašyti prašymą apgyvendinti, paaiškino, kad iš motinos namų jau yra iškeldinta ir atsisakydama rašyti prašymą apgyvendinti, liks be gyvenamosios vietos, o kadangi vaikas be gyvenamosios vietos likti negali, todėl jos dukra bus nuvežta į vaikų globos namus. Nutartyje pažymima, kad pareigūnė neturi asmeninio suinteresuotumo jai pakenkti. Tačiau I. B. prievartinį iškeldinimą motyvavo tuo, kad jos motina R. Š. nenori, jog ji su vaiku pas ją gyventų. Tai patvirtina ir jos motinos rašytas prašymas policijai ją bei jos dukrą iškeldinti iš buto. Nutartyje nurodoma, kad jos materialinė padėtis buvo prasta. Tačiau materialiniai sunkumai nėra priežastis ją iškeldinti. Mano, kad taip pat negalima laikyti, jog liudytojų parodymai nėra įrodymai, todėl prašo apklausti prievartinį iškeldinimą mačiusius laidytojus, Moterų krizių centro direktorę. Kadangi I. B. neturėjo jokio teisinio pagrindo prašyti jos išsikelti iš buto, juolab vykdyti prievartinį iškeldinimą, mano, kad ji piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos L. Š. skundas atmetamas.
Pagrindinis pareiškėjos L. Š. skundo argumentas yra tas, kad prokurorės nutarime ir teismo nutartyje esanti išvada, jog pareigūnės I. B. veiksmuose, susijusiuose su jos bei jos mažamečio vaiko prievartiniu iškeldinimu iš buto, nesant teismo sprendimo, nėra piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių, padaryta remiantis tik I. B. paaiškinimu ir jos pačios (pareiškėjos) rašytiniu prašymu ją apgyvendinti Moterų krizių centre, kuris buvo išgautas pavartojant psichologinį spaudimą, todėl yra neteisinga. Pareiškėja L. Š. mano, kad visos jos skunde nurodytos aplinkybės dėl galimai pareigūnės I. B. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi gali būti ištirtos tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir jo metu atlikus jos skunde nurodomus veiksmus – apklausus galimą prievartinį iškeldinimą mačiusius liudytojus, Moterų krizių centro direktorę. Su tokiais L. Š. skundo argumentais sutikti negalima.
Pažymėtina, kad, pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 str. nuostatas, ikiteisminis tyrimas nepradedamas, kai nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, viena iš kurių – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nėra galimybės patikimai nuspręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Tačiau proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas. Todėl jei net ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo gautame skunde nurodytus faktus apie padarytą nusikalstamą veiką reikia vertinti kaip akivaizdžiai neteisingus arba yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, neatidėliojant priimamas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Skundą nagrinėjantis teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga, konstatuoja, kad tiek prokurorės 2012-03-19 nutarime, tiek ir skundžiamoje teismo nutartyje įvertintos visos pareiškėjos skunduose nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam pareiškėjos nurodytų faktų dėl pareigūnės I. B. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., vertinimo, išsamiai atsakyta į pagrindinius pareiškėjos skundų argumentus, o padarytos išvados apie nusikalstamos veikos požymių ir pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvimą paremtos surinkta medžiaga, kurios visiškai pakanka tokioms išvadoms padaryti net ir neatlikus papildomų L. Š. prašomų veiksmų.
Nors pareiškėja L. Š. ir teigia, kad ji su mažamečiu vaiku pareigūnės I. B. buvo priverstinai iškeldinta iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei priverstinai apgyvendinta Moterų krizių centre, tačiau teismui pateiktoje medžiagoje tokių duomenų nėra. Teismui pateiktoje medžiagoje esantys duomenys kaip tik patvirtina, kad pati L. Š. pateikė prašymą leisti jai apsigyventi „Šeimos namuose“ nurodydama, jog negali toliau gyventi bute adresu (duomenys neskelbtini), nes nesutaria ir konfliktuoja su mama, kuri girtauja, o buto išsinuomoti pati negali, nes neleidžia mažos pajamos. Kad L. Š. materialinė padėtis 2010 m. pabaigoje ir 2011 m. pradžioje buvo labai bloga, patvirtina jos pačios Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadovei rašyti prašymai suteikti jai maisto davinių, tarpininkauti skiriant socialinę pašalpą. Atkreiptinas dėmesys, kad vienas iš tokių prašymų pareiškėjos rašytas 2011-01-05, t. y. dar iki jai su mažamete dukra apsigyvenant „Šeimos namuose“ (2011-02-03). Kad turėjo materialinių sunkumų savo skunde pripažįsta ir pati pareiškėja L. Š.. Iš pareigūnės I. B. parodymų matyti, kad ji, atsižvelgusi į L. Š. gyvenimo sąlygas (gyvena viename bute kartu su motina, su kuria nesutaria, pykstasi, dėl ko yra traumuojama jos mažametė dukra, bute labai šalta, nekūrenama, nes sugriuvusi krosnis, namuose viena sofa, L. Š. motina R. Š. miega ant žemės pasitiesusi čiužinį, vaiko į darželį nepriima, nes turi įsiskolinimų, nakčiai vaikas, kad nesušaltų, apdedamas plastikiniais buteliais su karštu vandeniu), pasiūlė jai galimybę apsigyventi „Šeimos namuose“, su kuo ji sutiko. Pareigūnė I. B. paaiškino, kad ji, norėdama padėti L. Š. šeimai, nuvežė 4 maišus įvairių rūbų vaikui, socialinių ugdymo priemonių ir žaislų, tarpininkavo dėl jos ir vaiko apgyvendinimo Moterų krizių centre, o vėliau, L. Š. neturint lėšų ten nuvykti, asmeniniu automobiliu ją su dukra ir daiktais nuvežė į „Šeimos namus“. Po to L. Š. kelis kartus lankė „Šeimos namuose“, vežė jai drabužių, higienos reikmenų. Pareigūnės teigimu, L. Š. džiaugėsi gyvenimo sąlygomis. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais pareigūnės I. B. parodymais, juolab kad L. Š. prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą pareigūnės I. B. atžvilgiu dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pateikė tik 2012-01-06, t. y. praėjus beveik metams nuo to laiko, kai pareigūnė neva prievarta ją su vaiku iškeltino iš buto esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir apgyvendino Moterų krizių centre. Nenustatyta, kad pareigūnė I. B. būtų turėjusi asmeninį suinteresuotumą pakenkti L. Š.. Draudimo ar teismo sprendimo dėl L. Š. iškeldinimo iš buto adresu (duomenys neskelbtini), kaip matyti iš surinktų ir teismui pateiktų duomenų, niekas nėra priėmęs, todėl kaip teisingai savo nutarime nurodė prokurorė bei skundžiamoje nutartyje teismas, L. Š., manydama, kad pas mamą jai su vaiku gyventi gera, gali bet kada į butą sugrįžti. Tačiau iš 2011-03-23 prašymo matyti, kad L. Š. iš „Šeimos namų“ išsikraustė susiradusi nuomojamą butą, o iš pareigūnės I. B. parodymų matyti, kad jai nebegyvenant su motina ji ir toliau su ja konfliktuoja. Taigi surinkti bei teismui pateikti duomenys nesuteikia pagrindo abejoti tuo, kad L. Š. iš (duomenys neskelbtini) išsikėlė esant blogoms sąlygoms ten gyventi tiek jai, tiek jos mažametei dukrai ir „Šeimos namuose“ apsigyveno savo noru, o pareigūnė I. B. jai padėjo, stengėsi, kad L. Š. būtų priimta į „Šeimos namus“, pati ją ten nuvežė, o vėliau lankė, vežė jai drabužių, higienos reikmenų. L. Š. skundo teiginys, kad jos prašymas apgyvendinti Moterų krizių centre buvo išgautas pareigūnei I. B. pavartojant psichologinį spaudimą, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad pareigūnės I. B. veiksmai buvo neteisėti, kad ji piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, padarydama L. Š. kokią nors moralinę ar turtinę žalą. Šiam faktui konstatuoti nėra būtina pradėti ikiteisminį tyrimą, tam užtenka medžiagoje esančių duomenų, kuriuos nagrinėdama L. Š. skundą išsamiai ištyrė prokurorė.
Pareiškėja L. Š. nepateikė apygardos teismui jokių naujų faktinių aplinkybių dėl pareigūnės I. B. galimai neteisėtų veiksmų, susijusių su jos (L. Š.) ir jos mažametės dukros I. Š. prievartiniu iškeldinimu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir prievartiniu apgyvendinimu Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ centre 2011 metais. Dėl visų pareiškėjos skundo argumentų išsamiai pasisakyta tiek prokurorės 2012-03-19 nutarime, tiek ir skundžiamoje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-23 nutartyje. Susipažinus su bylos medžiaga net ir neatlikus papildomų L. Š. prašomų veiksmų yra akivaizdžiai matyti, kad nėra padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 228 str. 1 d., todėl darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas dėl L. Š. skunduose nurodomų aplinkybių nepradėtas pagrįstai.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 1-ojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorės 2012-03-19 nutarimą, kuriuo paliktas galioti Panevėžio apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos Rasos Styrienės 2012-02-23 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei dėl jo priimtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-23 nutartį pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos naikinti dėl L. Š. skunde išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 1 p., 2 d.
nutarė:
Atmesti L. Š. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-23 nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.