Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5.; 2.6. 8.7..; 2.6.11.1.; 2.6.11.6.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

2019 m. birželio 20 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. L. įmonės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vandeima“ ieškinį atsakovei R. L. įmonei dėl be teisinio pagrindo gautų lėšų grąžinimo ir pagal atsakovės R. L. įmonės priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vandeima“ dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Vandeima“ ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovės R. L. įmonės 20 000 Eur sumą, kaip gautą be teisinio pagrindo arba kaip nepagrįstai gautą avansą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės R. L. įmonės savininkė R. L. savo iniciatyva kreipėsi į UAB „Vandeima“ vadovą V. S., nurodydama, kad įmonei trūksta apyvartinių lėšų, todėl prašė paskolinti pinigų. Atsakovė 2016 m. balandžio 5 d. išrašė ieškovei avansinę PVM sąskaitą faktūrą 20 000 Eur sumai, nurodydama „Avansas už žemės sklypą“. Ieškovė 2016 m. balandžio 6 d. bankiniu pavedimu pervedė į atsakovės banko sąskaitą 20 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodant „Avansas pagal išankstinę sąskaitą-faktūrą LEB 20160401 už žemės sklypą“. Tačiau šalys dėl jokio žemės sklypo pirkimo–pardavimo, nuomos ar panašių santykių niekada nesitarė, nei preliminari, nei pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo, nei kokia nors kita sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su raginimu grąžinti 20 000 Eur sumą. Gavusi minėtą raginimą atsakovė 2016 m. spalio 10 d. raštu atsakė, kad sumokėtą 20 000 Eur avansą įsipareigoja grąžinti iki 2016 m. lapkričio 2 d. Atsakovė iki nurodytos datos gautos 20 000 Eur sumos negrąžino. Atsakovė privalo grąžinti minėtą sumą, kadangi ją gavo be teisinio pagrindo, t. y. šalys nebuvo sudariusios jokio sandorio, taip pat nėra jokio įstatymo, teismo sprendimo ar kito pagrindo, numatyto CK 1.136 straipsnyje, kuris pateisintų 20 000 Eur gavimą, o teismui laikant, kad nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas tarp šalių susiformavusiems santykiams nėra galimas, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės nepagrįstai gautą 20 000 Eur avansą.

2. Atsakovė R. L. įmonė priešieškinyje teismo prašė patvirtinti 2016 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties tarp UAB „Vandeima“ ir R. L. įmonės dėl 62400/69000 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo sudarymą ir pripažinti galiojančia 2016 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Vandeima“ nupirko iš R. L. įmonės 62400/69000 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), už 20 000 Eur kainą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2016 m. balandžio 6 d. sudarė žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Vandeima“ nupirko, o R. L. įmonė pardavė 62400/69000 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), už 20 000 Eur kainą. Šias aplinkybes patvirtina 2016 m. balandžio 5 d. PVM sąskaita faktūra LEB Nr. 20160401, pagal kurią ieškovė pervedė 20 000 Eur už perkamą žemės sklypą, t. y. sumokėjo visą perkamo sklypo kainą. Šalių santykiai buvo artimi, ieškovės vadovas buvo atsakovės įmonės savininkės dukros sugyventinis, todėl šalys dėl abipusio pasitikėjimo neskyrė dėmesio teisinių santykių įforminimui bei susitarė sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį vėliau įforminti notarine tvarka. Tačiau po to, kai šalys sudarė minėtą sandorį, ieškovės vadovo ir atsakovės savininkės dukters tarpusavio santykiai tapo konfliktiški, jie nutraukė bendrą gyvenimą, dėl ko ieškovė šiuo metu ne tik atsisako įforminti sandorį notarine tvarka, bet ir neigia paties sandorio sudarymo faktą, reikalaudama grąžinti 20 000 Eur sumą, sumokėtą už jau parduotą žemės sklypo dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei UAB „Vandeima“ iš atsakovės R. L. įmonės 20 000 Eur sumą, kaip gautą be teisinio pagrindo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atsakovės R. L. įmonės priešieškinį atmetė, priteisė ieškovei UAB „Vandeima“ iš atsakovės R. L. įmonės 1 055,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybei iš atsakovės R. L. įmonės – 6,53 Eur teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

4. Teismas nustatė, kad atsakovei R. L. įmonei priklauso 62400/69000 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – žemės ūkio. Atsakovei priklausančiai žemės sklypo daliai nuo 2008 m. gruodžio 2 d. yra įregistruota hipoteka. Atsakovė 2016 m. balandžio 5 d. išrašė avansinę PVM sąskaitą faktūrą 20 000 Eur sumai, kaip avansą už žemės sklypą, kurioje prekių tiekėju nurodyta R. L. įmonė, o prekių pirkėju nurodyta UAB ,,Vandeima“. Bankinės operacijos detali informacija patvirtina, kad 2016 m. balandžio 6 d. ieškovė atliko 20 000 Eur sumos mokėjimą atsakovei, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad tai yra avansas pagal išankstinę sąskaitą faktūrą už žemės sklypą. 2016 m. spalio 10 d. raštu atsakovė įsipareigojo grąžinti 20 000 Eur sumą iki 2016 m. lapkričio 2 d. Iš atsakovės 2016 m. rugsėjo 30 d. balanso Nr. 1 matyti, kad atsakovė yra deklaravusi, jog įmonei priklauso materialusis turtas – žemė, kurio balansinė vertė yra 26 066 Eur. Analogiška aplinkybė nurodyta ir atsakovės 2017 m. gruodžio 31 d. balanse Nr. 1.

5. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie liudytų ikisutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės buvimą, t. y. kad vyko derybos dėl 62400/69000 dalies žemės sklypo perleidimo, kad dėl jo įsigijimo buvo sudaryta preliminari pirkimo–pardavimo sutartis, kad buvo atliktas perleidžiamo nekilnojamojo turto objekto vertinimas ar pan. Be to, atsakovei priklauso 62400/69000 dalis žemės sklypo, o likusi 6600/69000 dalis minėto žemės sklypo priklauso S. S.. Atsakovė (kuri, remiantis R. L. paaiškinimais, laikytina pardavėja) nesilaikė imperatyvių įstatymo reikalavimų ir apie ketinimą parduoti turimą žemės sklypo dalį neinformavo bendraturčio, kaip tai numato CK 4.79 straipsnis, taip pat neinformavo ir notaro bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kaip tai numato Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, nors žemės sklypo paskirtis yra žemės ūkio.

6. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovė, teigdama, jog pardavė turėtą žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį UAB „Vandeima“, neatliko jokių veiksmų, kurie liudytų, kad ji vykdė CK 6.321 straipsnio 2 dalyje pardavėjui nustatytą pareigą panaikinti perduodamų daiktų įkeitimą (hipoteką), nepaisant to, ar įkeitimas (hipoteka) buvo įregistruotas ar ne, išskyrus atvejus, kai pirkėjas, iš pardavėjo gavęs tinkamą informaciją, sutinka pirkti daiktus, teisės į kuriuos yra suvaržytos tokiu būdu. Duomenų, kad ieškovė būtų sutikusi įsigyti hipoteka apsunkintą nekilnojamojo turto dalį, nėra. Ieškovės vadovas teismo posėdžio metu nurodė, kad niekada nebuvo matęs jokių žemės sklypo dokumentų, nežinojo, kad jis yra įkeistas, be to, jokiomis aplinkybėmis nebūtų pirkęs hipoteka apsunkinto žemės sklypo.

7. Teismas nustatė, kad atsakovė, teigdama, jog pardavė turėtą žemės sklypo dalį ieškovei, nefiksavo jo perdavimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, liudijančių, kad ieškovė po 2016 m. balandžio 6 d. elgėsi su 62400/69000 dalimi žemės sklypo kaip su savo, ja naudojosi ar ja disponavo. Priešingai, iš R. L. įmonės 2016 m. rugsėjo 30 d. balanso Nr. 1 ir 2017 m. gruodžio 31 d. balanso Nr. 1 matyti, kad atsakovė toliau deklaravo, jog būtent R. L. įmonei priklauso materialusis turtas – žemė, kurio balansinė vertė yra 26 066 Eur.

8. Teismas pažymėjo, kad tik įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Kadangi atsakovė neįrodė, jog realiai vykdė tariamai su ieškove 2016 m. balandžio 6 d. sudarytą susitarimą dėl žemės sklypo dalies perleidimo, nėra įvykdžiusi imperatyvių teisės aktų reikalavimų dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo, priešieškinio reikalavimas pripažintinas nepagrįstu. Atmetus atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia, teismas sprendė, kad atsakovė be jokio teisinio pagrindo 2016 m. balandžio 6 d. gavo iš ieškovės 20 000 Eur sumą (šalių nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai). Be to, pati atsakovė 2016 m. spalio 2 d. raštu pripažino, kad turi pareigą grąžinti 20 000 Eur sumą, ir įsipareigojo ieškovei minėtą sumą grąžinti iki 2016 m. lapkričio 2 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovė R. L. įmonė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog buvo sudaryta sutartis su ieškove dėl 62400/69000 dalies žemės sklypo perleidimo. Šalys 2016 m. balandžio 6 d. sudarė žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė nupirko, o atsakovė pardavė 62400/69000 dalis žemės sklypo už 20 000 Eur kainą. Šias aplinkybes patvirtina 2016 m. balandžio 5 d. PVM sąskaita faktūra, pagal kurią ieškovė pervedė 20 000 Eur už perkamą žemės sklypą, t. y. sumokėjo visą perkamo sklypo kainą. Atsakovės atstovė R. L. teismo posėdžio metu patvirtino, kad tarp šalių vyko derybos, kaip bus toliau naudojamas žemės sklypas, kad bus statomas gyvenamųjų namų kvartalas, kadangi ieškovė užsiima statybomis, šalys kūrė ateities planus, susijusius su gyvenamųjų namų statyba.

1.2. Šalys 2016 m. balandžio 6 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė aiškiai išreiškė valią parduoti jai priklausančias 62400/69000 dalis žemės sklypo už 20 000 Eur kainą. Šalys susitarė dėl būtinų tokios sutarties sąlygų – dalyko ir kainos. Ieškovė sumokėjo atsakovei visą kainą už įgyjamą žemės sklypą, kas patvirtina pagrindinės sutarties sudarymą.

1.3. Žemės sklypas buvo perduotas ieškovei valdyti, o pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta ir patvirtinta notariškai dėl artimų ieškovės akcininko ir vadovo bei atsakovės savininkės santykių, kadangi ieškovės vadovas V. S. ir atsakovės savininkės dukra buvo sugyventiniai.

1.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ji, kaip pardavėja, vykdė tariamai sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. R. L. įmonė neatliko absoliučiai jokių veiksmų, kuriuos kaip pardavėja ji privalėjo atlikti, nes šie argumentai neturi reikšmės teisinių santykių kvalifikavimui. Ieškovės vadovui apie hipoteką buvo žinoma, o visus kitus teisinius veiksmus šalys susitarė atlikti tvirtinant pirkimo–pardavimo sutartį notarine tvarka.

10. Ieškovė UAB „Vandeima“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Atsakovė neįrodė, kad šalys derėjosi dėl esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, jokia preliminari ar pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad tarp šalių būtų vykusios derybos dėl žemės sklypo ar jo dalies pirkimo, atsakovės pozicija paremta vien jos paaiškinimais

2.2. Nors atsakovė R. L. įmonė nurodo, kad ieškovė atsisakė įforminti šią sutartį notariškai ir dėl to remiasi CK 6.309 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią, kai pirkti arba parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą, atsakovė nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio ieškovės atsisakymą įforminti pirkimo–pardavimo sutartį notariškai.

2.3. Atsakovė neįrodė, kad ji žemės sklypo dalį perdavė ieškovei, atsakovė šį turtą vis dar laiko savo nuosavybe.

2.4. Atsakovė neįrodė, kad pašalino arba bent jau bandė pašalinti kliūtis, dėl kurių pirkimo–pardavimo sutarties tiek sudarymas, tiek patvirtinimas teismine tvarka yra neįmanomas, t. y. atsakovė neįrodė, kad šalims tariamai susitarus dėl žemės sklypo dalies pardavimo, ji būtų informavusi žemės sklypo dalies savininkę S. S. apie pirmenybės teisę pirkti jai priklausančią dalį, taip pat nepateikė įrodymų, kad ji įvykdė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnyje numatytą pareigą, nesiėmė jokių veiksmų dėl hipotekos išregistravimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. Esminis ginčas byloje kilo pagal atsakovės priešieškinį, kuriame atsakovė prašė patvirtinti tarp šalių sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, dėl ko būtų pateisintas 20 000 Eur pagal šį sandorį gavimas ir neliktų pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą grąžinti šias lėšas, kaip be pagrindo įgytą turtą.

13. Byloje nustatyta, kad atsakovei R. L. įmonei priklauso 62400/69000 dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovė (prekių tiekėja) 2016 m. balandžio 5 d. išrašė avansinę PVM sąskaitą faktūrą ieškovei UAB „Vandeima“ (prekių pirkėjai) 20 000 Eur sumai, kaip dėl avanso už žemės sklypą, kurį ieškovė apmokėjo 2016 m. balandžio 6 d. bankiniu pavedimu. Atsakovė būtent šių aplinkybių pagrindu prašė patvirtinti žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, nurodydama, kad ieškovė vengia ją įforminti.

14. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės ieškinį ir priteisė iš atsakovės R. L. įmonės ieškovei UAB „Vandeima“ 20 000 Eur, kaip be pagrindo įgytą turtą, o atsakovės priešieškinį atmetė, kaip neįrodytą, su kuo nesutinka atsakovė, laikydama pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas nepagrįstomis.

Dėl pirkimo–pardavimo sandorio sutarties sudarymo patvirtinimo

15. Atsakovė, prašydama patvirtinti šalių sudarytą žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, ieškinį grindžia CK 6.309 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad, kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Pagal CK 6.311 straipsnį pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo–pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, išskyrus bankroto proceso metu sudaromas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.393 straipsnio 1 dalis), o formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 6.393 straipsnio 2 dalis).

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta norma (dėl sandorio, kuris turi būti įformintas notarine tvarka, pripažinimo galiojančiu), tiek ir specialioji – pirkimui ir pardavimui taikoma – CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės reiškia ir reikalaujamos sutarties formos, kaip būtinosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties elemento, pripažinimą (CK 6.159 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-61/2012; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015).

17. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Iš pirmiau nurodytų CK nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų galima daryti išvadą, kad tam, jog teismas, vadovaudamasis 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovė R. L. įmonė neįrodė, jog su ieškove UAB „Vandeima“ buvo sudaryta žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. teismas sprendė, kad nebuvo įrodyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį identifikuojantys požymiai, su kuo apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Byloje nepateikta jokių įrodymų, išskyrus pačios atsakovės paaiškinimus, kad šalys būtų derėjęsi dėl atsakovės nuosavybės teise valdomos žemės sklypo dalies perleidimo ieškovei, t. y. kad tarp šalių buvo kokie nors ikisutartiniai santykiai, jokie įrodymai nepatvirtina ieškovės ketinimo pirkti šią žemės sklypo dalį.

19. Atsakovė neva buvusius šalių sutartinius pirkimo–pardavimo santykius grindžia dviem rašytiniais įrodymais, o būtent, atsakovės 2016 m. balandžio 5 d. išrašyta avansine PVM sąskaita faktūra ieškovei UAB „Vandeima“ (prekių pirkėjai) 20 000 Eur sumai, sąskaitoje nurodant, kad tai avansas už žemės sklypą (e. b. l. 5), ir ieškovės 2016 m. balandžio 6 d. atliktu bankiniu pavedimu šios sumos apmokėjimui, nurodant, kad tai avansinis apmokėjimas pagal šią išankstinę sąskaitą faktūrą už žemės sklypą (e. b. l. 6). Tačiau šie įrodymai gali patvirtinti tik dalies pirkimo–pardavimo kainos apmokėjimą (kadangi nurodyta, jog sumokėtas avansas), bet jie nėra pakankami, kad galėtų patvirtinti šalių susitarimo dėl konkretaus daikto (žemės sklypo dalies) pirkimo–pardavimo ir konkrečių tokio susitarimo sąlygų, be to, nėra jokių duomenų, kad žemės sklypo dalis buvo perduota pirkėjai valdyti, o žemės sklypo dalies perdavimo aktas tarp šalių nėra pasirašytas, taip pat nėra duomenų, kad ieškovė šiuo sklypu būtų naudojusi ar juo kaip nors kitaip disponavusi kaip savininkė (pvz., išnuomojusi, atidavusi panaudai ar pan.). Atvirkščiai, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovės nurodoma parduoto žemės sklypo dalis liko ieškovės valdyme, jos žinioje ir jos nuosavybėje, nes šis turtas ir toliau liko registruotas kaip R. L. įmonės turtas, jis buvo rodomas ir įmonės finansinėje atskaitomybėje (e. b. l. 46-47, 50-52). Esant tik tokiems neva įvykusio sandorio įrodymams, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad tarp šalių buvo konkretus susitarimas dėl konkrečios žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo už konkrečią šalių sutartą kainą (nes avansas yra tik dalies kainos sumokėjimas) ir kad šis turtas pirkėjai buvo perduotas valdyti, o sandorio pabaigimui liko tik šiuos santykius įforminti įstatymo nustatyta tvarka. Todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad šalys susitarė dėl būtinųjų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų yra visiškai nepagrįsti, nes nepakanka vien atsakovės atstovės paaiškinimų apie neva buvusį tokį šalių susitarimą. Atsakovė, teigdama, kad sklypo dalis ieškovei buvo perduota valdyti, nenurodo jokių tokį perdavimą patvirtinančių įrodymų.

20. Atsakovė, neigdama teismo išvadą, kad ji neįrodžiusi ir kitų aplinkybių, jog ji, kaip sklypo pardavėja, tariamai vykdė pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat nenurodo jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima padaryti kitokią, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadą. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog būtų atliktas pirkimo–pardavimo objektu esančio turto vertinimas, kad pardavėja, žemės sklypą valdydama bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kita bendraturte (S. S.), pastarajai būtų pranešusi apie ketinimą parduoti savo turto dalį tam tikra šalių sutarta kaina, kad buvo įvykdyti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio reikalavimai dėl informavimo apie žemės ūkio paskirties žemės pardavimą per notarą arba Nacionalinę žemės tarnybą, visiškai pagrindžia išvadą, kad pati atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kurie leistų patvirtinti jos pasirengimą sandoriui sudaryti ir sandorio sudarymo realumą. Nurodytų veiksmų neatlikimas paneigia sandorio sudarymą. Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovės žemės sklypo dalis buvo apsunkinta hipoteka, šalims tariantis dėl jos pirkimo–pardavimo, taip pat turėtų būti atskirai aptarta, tačiau atsakovė tik savo paaiškinimais tvirtina, kad ieškovės vadovui buvo apie tai žinoma, tačiau jam tai neigiant, ši aplinkybė nėra įrodyta.

21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, o apeliantė, nesutikdama su teismo padarytomis išvadomis, nenurodo jokių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, paprasčiausiai aplinkybes interpretuoja jai priimtina ir pageidautina linkme. Tokie apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

23. Apeliantės (atsakovės) R. L. įmonės apeliacinį skundą atmetus, jai bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

24. Ieškovė UAB „Vandeima“ pateikė teismui rašytinius įrodymus apie turėtas bylinėjimosi išlaidas (484 Eur) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydžio (1,3 x 970,3), o jos turėtas išlaidas patvirtina į bylą pateikti įrodymai – 2019 m. balandžio 2 d. PVM sąskaita faktūra, 2019 m. balandžio 3 d. mokėjimo nurodymas. Todėl apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistina 484 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. L. įmonės (juridinio asmens kodas 160297774) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vandeima“ (juridinio asmens kodas 304124055) 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.