Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 281 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė G. L. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant G. L. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Nukentėjusiajai J. G. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų bei nukentėjusiajai S. R. – 979,84 Lt turtinės žalos atlyginimo, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 24 d. nutartis, kuria Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendis pakeistas: J. G. iš nuteistojo G. L. priteista 1600 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir S. R. – 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 20, apie 11.20 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kur važiavimo kryptimi yra po dvi eismo juostas, esant saulėtai dienai ir geram matomumui – iš vairuotojo kabinos dienos metu 300–400 metrų, asfaltuotame sausame kelyje, vairuodamas automobilį „Mersedez Benz 200“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikė Kelių eismo taisyklių 51, 53, 75 punktų reikalavimų ir sukėlė eismo įvykį, dėl kurio nukentėjo du žmonės, t. y., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustojo, nepraleido per važiuojamąją dalį perėja ėjusių ir į jo automobilio judėjimo krypties važiuojamosios dalies pusę įžengusių pėsčiųjų S. R. bei J. G. ir jas partrenkė. Eismo įvykio metu nukentėjusiajai S. R. buvo sunkiai, o J. G. – nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad savo kaltės nepripažino nuo pat tyrimo pradžios, tačiau teismai neanalizavo ir net neužsiminė apie pateiktus svarius gynybos įrodymus ir argumentus, jų nepaneigė.

Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi, keitėsi ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, neatitinka susiklosčiusios eismo situacijos. Nukentėjusioji J. G. nurodo, kad antra juosta važiavęs automobilis sustojo jų praleisti. Tačiau liudytojai G. B., Ž. M., kita nukentėjusioji S. R. nepatvirtina šios aplinkybės. To nematė ir kasatorius, o liudytojas M. M. negalėjo nurodyti, kad sustojęs automobilis buvo būtent tas, kuris važiavo maždaug per korpusą pirmiau kasatoriaus automobilio. Iš S. R. parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, jog antroje juostoje iki įvykio sustojusio automobilio ji nematė, o teisme ji jau nurodė, kad nebepamena, ar antra juosta važiavęs automobilis buvo sustojęs. Tokie nukentėjusiosios parodymai kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu, nes beveik visas kitas reikšmingas aplinkybes ji atsimena. Be to, šios nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės, kad, priėjus iki kelio vidurio, joms iš dešinės automobiliai buvo dar toli, todėl greitu žingsniu jos ėjo link šaligatvio, aiškiai prieštarauja logikai ir įvykio situacijai, nes nukentėjusiosios nespėjo pereiti gatvės, o tai rodo, kad jos žengė nuo kelio vidurio link kelkraščio automobiliams esant prie pat. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių konkrečių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė.

Teisme J. G. patvirtino, kad, einant per perėją, ji sakė S. R., jog neskubėtų, o S. R. atsakė – “einam, jeigu nutrenks, vis tiek būsim teisios”. Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė yra labai reikšminga vertinant įvykio situaciją. Iš jos galima daryti išvadą, kad abi nukentėjusiosios suprato, kad per gatvę skuba pavojingu būdu, numatė galimas pasekmes ir turėjo galimybę tokių pasekmių išvengti, tačiau savo veiksmų nepakeitė ir leido kilti neigiamoms pasekmėms. Teismas neatsižvelgė į šias svarbias aplinkybes, nukentėjusiųjų parodymų kruopščiai neanalizavo, tik padarė bendro pobūdžio nemotyvuotą išvadą, kad tiki nukentėjusiųjų parodymais, nes jie atitinka faktines bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitais tiki. Liudytojų G. B. ir Ž. M., kurie vieninteliai matė patį įvykį, parodymų teismas net neanalizavo ir nenurodė, kodėl juos atmeta. Teismas taip pat nenurodė, kodėl netiki kasatoriaus parodymais ir juos atmeta, nors kasatorius nuo tyrimo pradžios davė išsamius parodymus, kurių nekeitė iki pat bylos išnagrinėjimo. Apygardos teismas formaliai nurodė, kad tiki liudytojų M. M. bei A. P. parodymais, nes jie atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra įtikinamesni. Kasatoriui sunku suprasti, kuo jie įtikinamesni ir kokias faktines aplinkybes atitinka, nes byloje dėl faktinių aplinkybių ir vyksta ginčas. Be to, šie liudytojai byloje buvo nustatyti ir apklausti tik po pusės metų, paties įvykio nematė, liudijo paprašyti nukentėjusiųjų tėvų ir tai teismui jokių abejonių nesukėlė, tuo tarpu liudytojų G. B. ir Ž. M. parodymais nepatikėjo. G. B. ne tik matė įvykį, buvo netrukus apklaustas, bet ir pats dar padėjo nukentėjusiąsias įkelti į greitosios pagalbos automobilį. Ž. M. buvo apklaustas truputį vėliau. Teismas teigia, kad G. B. ir Ž. M. patvirtino, jog pėsčiosios ėjo per perėją, tačiau šie liudytojai niekada taip neteigė, priešingai, jie netgi nurodė apytikrį atstumą metrais, kiek pėsčiosios bėgo už pėsčiųjų perėjos. Vien ši teismo išvada patvirtina, kad nebuvo įsigilinta į liudytojų parodymus ir bylos medžiagą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi specialisto V. P. išvados Nr.(duomenys neskelbtini) punktu, tačiau šioje išvadoje buvo tiriama tik ta situacija, kai pėsčiosios ėjo per perėją, bet nebuvo tiriama, kai jos bėgo per perėją, ėjo ar bėgo už perėjos. Pagal gynybos prašymą buvo paskirta užduotis atlikti pakartotinį tyrimą. Teismas apie pakartotinę to paties specialisto išvadą Nr.(duomenys neskelbtini) neužsimena, jos neanalizuoja. Ši aplinkybė buvo akcentuojama apeliaciniame skunde, tačiau jokio atsakymo apygardos teismas nepateikė ir net neužsiminė apie tai. Byloje buvo pateikta ir V. M. specialisto išvada. Specialistas V. P. sutiko su jo išvadomis, kiti proceso dalyviai neginčijo šių išvadų, tačiau teismas taip pat neatkreipė jokio dėmesio į atliktą tyrimą, apie jį net neužsiminė nutartyje, nors toks klausimas buvo keliamas apeliaciniame skunde. Liko neaišku, kodėl teismas nepatikėjo šio mokslininko išvadomis, nenurodė jokių motyvų, kodėl jas atmeta.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė imperatyvią BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatą, nes, palyginus su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pablogino kasatoriaus padėtį priteisdamas atstovavimo išlaidas. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal kasatoriaus ir civilinio atsakovo UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus, o BPK nenumato, kad nuteistojo padėtis gali būti bloginama esant civilinio atsakovo skundui.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. L. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl G. L. apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Ši įstatymo nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir nustato apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

Reikalavimo pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereikia suprasti kaip nurodymo pa­teik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mą į kiek­vie­ną apeliacinio skundo ar­gu­men­tą, ta­čiau, ne­sant motyvuo­tų iš­va­dų bent dėl da­lies ape­lia­ci­nio skun­do pra­šy­mų ar es­mi­nių ar­gu­men­tų, lai­ko­ma, kad skun­das li­ko ne­iš­nag­ri­nė­tas, taip pa­žei­džiant BPK 320 straips­nio 3 da­lies rei­ka­la­vi­mus. Tai es­mi­nis BPK rei­ka­la­vi­mų pa­žei­di­mas, nes dėl jo ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo pri­im­tus nuosp­ren­dį ar nu­tar­tį ne­ga­li­ma lai­ky­ti tei­sė­tais (BPK 369 straips­nio 3 da­lis). Kai apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Išnagrinėjusi nuteistojo G. L. kasacinį skundą, kolegija daro išvadą, kad kasacinis skundas yra pagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pirmiau minėtų BPK nuostatų. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 24 d. nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl esminių BPK 320 ir 322 straipsnių reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendį pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą, kuriuo buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir jo teisėtumas, nesilaikė įstatymo reikalavimų dėl bylų apeliacinio nagrinėjimo, nes neišdėstė tinkamai motyvuotų išvadų dėl G. L. apeliacinio skundo esminių argumentų. Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas, ar G. L. pagrįstai nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 ir 3 dalis, netyrė visų bylos aplinkybių, kurias savo apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, todėl nepateikė tinkamai motyvuotų išvadų dėl esminių nuteistojo G. L. apeliacinio skundo argumentų, o teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas suklydo nurodydamas, kad liudytojo G. B. ir Ž. M. parodymai nesutampa su kitų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais tik dėl nukentėjusiųjų judėjimo pėsčiųjų perėjoje būdo, nes šie liudytojai, kaip teisingai nurodoma skunde, niekada neteigė, jog nukentėjusiosios judėjo per pėsčiųjų perėją. Ši aplinkybė patvirtina, kad teismas neįsigilino į bylos medžiagą, neišsamiai ją analizavo, todėl padarė neteisingas išvadas dėl šių liudytojų parodymų vertinimo.

Teismas niekaip nevertino G. L. argumentų dėl byloje esančių specialisto išvadų (V. P. specialisto išvada Nr.(duomenys neskelbtini), V. M. specialisto išvada), kuriomis kasatorius grindžia savo nekaltumą. Teismas taip pat tik lakoniškai pasisakė dėl nukentėjusiųjų parodymų vertinimo, iš esmės neatsakydamas į G. L. nurodytas, jo manymu, reikšmingas nukentėjusiųjų parodytas aplinkybes, kurios kelia abejonių jų atitikimu tikrovei, yra prieštaringos.

Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nenurodė, kodėl atmeta liudytojų G. B. ir Ž. M. parodymus, nuteistojo G. L. paaiškinimus, kurie, anot jo, yra išsamūs, vienodi ir atitinka minėtų liudytojų parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių skundo argumentų nepatikrino.

Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo G. L. motyvai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra teisingi. Šie BPK pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo išvados dėl nuteistojo esminių apeliacinio skundo argumentų turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.