- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-11
- Bylos Nr.
- 3K-3-106/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis (pirm.), Sigitas Gurevičius, Aloyzas Marčiulionis (pran.)
- Ieškovas
- L. O., L. O. Š.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijai, Lietuvos žemės ūkio universitetui
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Aloyzo Marčiulionio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. O. Š. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. O. Š. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Lietuvos žemės ūkio universitetui dėl panaudos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. O. Š. ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia 2001 m. birželio 18 d. žemės panaudos sutarties, sudarytos atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir Lietuvos žemės ūkio universiteto, dalį, kuria atiduotas panaudai 0,48 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, šis žemės sklypas grąžintinas jos nuosavybėn, nes jį iki nacionalizacijos valdė savininkas (ieškovės tėvas) A. K.
Byloje ginčas yra dėl ieškovės ieškinio reikalavimo atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą, patenkantį į žemės plotą, perduotą pagal panaudos sutartį Universiteto mokslo ir mokymo reikmėms, t. y. ar nurodytas žemės sklypas pagal teisinį statusą priskiriamas prie valstybės išperkamos žemės ir ar dėl to į sklypą negali būti atkuriamos asmens nuosavybės teisės natūra.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškovės L. O. Š. ieškinys atmestas.
Teismas nustatė, kad Kauno apskrities viršininko administracija pripažino, jog ieškovės tėvas A. K. iki nacionalizacijos valdė 1 ha žemės (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į 0,28 ha žemės (duomenys neskelbtini) (b. l. 60,61). Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. vasario 27 d. įsakymu ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į dar 0,24 ha žemės (duomenys neskelbtini) (b. l. 84-88). Iki šiol neatkurta nuosavybė į 0,48 ha žemės sklypą, dėl kurio atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir Lietuvos žemės ūkio universiteto sudaryta 2001 m. birželio 18 d. žemės panaudos sutartis. Teismas nurodė, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnį valstybės reikmėms reikalinga žemė išperkama, jeigu ji suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitokioms mokslo reikmėms. Pagal Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 12 punktą žemė, suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitoms mokslo reikmėms, išperkama valstybės. Vyriausybės 1990 m. lapkričio 26 d. potvarkiu Nr. 290p Lietuvos žemės ūkio universiteto mokomajai gamybinei bazei steigti suteikta 684,70 ha žemės. Vėlesniais Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. ir 2005 m. kovo 21 d. nutarimais Nr. 266 ir 305 nustatytas Lietuvos žemės ūkio universitetui 719,62 ha žemės plotas. Taip patikslinus Universiteto naudojamo žemės sklypo ribas, ieškovei papildomai grąžinta 0,24 ha (b. l. 88-94). Kadangi į ieškovės pretenduojamą 0,48 ha žemės sklypą neterminuotas naudojimosi teises turi Lietuvos žemės ūkio universitetas mokslo ir mokymo reikmėms, tai ieškinio reikalavimas grąžinti ieškovės nuosavybėn 0,48 ha sklypą netenkintinas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutartimi ieškovės L. O. Š. apeliacinis skundas atmestas ir nutarta palikti nepakeistą Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimą.
Nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 Lietuvos žemės ūkio universitetui nustatytas bendras naudojamas 719,62 ha žemės plotas. Į šį plotą patenka A. K. nuosavybės teise valdytas žemės sklypas, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises ieškovė, tačiau ši žemė negrąžintina natūra, nes yra valstybės išperkama (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė L. O. Š. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, įpareigojantį atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją grąžinti ieškovės nuosavybėn 0,48 ha žemės (duomenys neskelbtini). Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Kasatorės teigimu, teismai turėjo taikyti 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, o ne netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
2. Lietuvos žemės ūkio universiteto naudojamos žemės ir kito turto nuosavybės teise apimtis suformuota Seimo 2000 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. VIII-2074, kuriuo patvirtintas Universiteto statutas. Pagal Statuto 71 ir 72 punktus nustatyta Vyriausybės teisė sutikus Universiteto senatui keisti Universiteto teritorijos ribas, bet nenustatyta teisės keisti priskirtų sklypų dydžius. Pagal Statuto priedo duomenis, Universitetui priskirta 738,25 ha žemės, iš jų 735 ha (duomenys neskelbtini). Byloje (b. l. 104) pateiktas kadastrinis planas neatitinka nurodytų teisės aktų, nes parengtas netekusių galios Vyriausybės nutarimų pagrindu, dėl to teismas negalėjo vadovautis šiuo bylos įrodymu (CPK 198 straipsnio 3 dalis). Bylos rašytiniai įrodymai – ginčijama 2001 m. birželio 18 d. panaudos sutartis ir Nekilnojamojo turto registro 2006 m. gruodžio 6 d. išrašo duomenys - nepatvirtina, kad sklypas (duomenys neskelbtini) priklauso atsakovui Lietuvos žemės ūkio universitetui. Prie žemės panaudos sutarties nepridėta sklypo plano.
3. Pagal išrašą iš Nekilnojamojo turto registro atsakovas valdo 359,13 ha (duomenys neskelbtini). Teismai nesivadovavo šiais duomenimis (Nekilnojamojo turto kadastro registro įstatymo 5 straipsnis).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės L. O. Š. kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:
1. Likusi ieškovės nuosavybėn neatkurta 0,48 ha buvusio savininko A. K. valdyta žemė negali būti grąžinta natūra, nes patenka į Vyriausybės nutarimais Lietuvos žemės ūkio universitetui patvirtintą plotą. Teismai vadovavosi pirmiau nurodytais nutarimais, dėl to padarė pagrįstą išvadą, kad žemė priskirtina valstybės išperkamai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą.
2. Ginčijamoje 2001 m. birželio 18 d. panaudos sutartyje nurodytas (duomenys neskelbtini), nes didžioji dalis iš šia sutartimi patvirtinto 359,13 ha ploto Lietuvos žemės ūkio universitetui patenka į (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, kad ieškovės ginčijamas plotas įeina į Lietuvos žemės ūkio universitetui priskirtą plotą, patvirtina Kauno rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) žemės kadastro plano duomenys.
Atsiliepimu į ieškovės L. O. Š. kasacinį skundą atsakovas Lietuvos žemės ūkio universitetas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:
1. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių grąžinti žemę natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė pasirinkti nuosavybės teisės atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.
2. Panaudos sutarties panaikinimas nesukeltų ieškovei jokių teisinių pasekmių - tai nebūtų pagrindas grąžinti jai žemę natūra, nes Universitetui žemė mokslo ir mokymo reikmėms suteikta ankstesniais Vyriausybės nutarimais. Kasatorė turi teisę atkurti pažeistas nuosavybės teises į ginčijamą turtą kitais įstatymų nustatytais būdais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovės tėvas A. K. iki nacionalizacijos valdė 1 ha žemės (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į 0,28 ha žemės (duomenys neskelbtini) (b. l. 60,61). Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. vasario 27 d. įsakymu ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į dar 0,24 ha žemės (duomenys neskelbtini) (b. l. 84-88). Iki šiol neatkurta nuosavybė į 0,48 ha žemės sklypą, patenkantį į žemės plotą pagal atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir Lietuvos žemės ūkio universiteto sudarytą 2001 m. birželio 18 d. žemės panaudos sutartį.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo patikrinimo forma. Kasacinis teismas, remdamasis pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina kasacine tvarka apskųstus teismų sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
Kasatorė L. O. Š. pateikė prašymą nagrinėti bylą žodiniame teismo posėdyje, motyvuodama tuo, kad ji galėtų žodžiu paaiškinti bylos aplinkybes. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad civilinės bylos kasacine tvarka nagrinėjamos ir jose priimti teismų procesiniai sprendimai peržiūrimi teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme iš naujo nenustatomos bylos faktinės aplinkybės ir nėra renkami, tiriami ir vertinami įrodymai, nes kasacine tvarka išnagrinėjus bylą išsprendžiami teisės taikymo klausimai. Kasacinis teismas patikrina, ar teisingai byloje priimtuose skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose taikytos materialinės ir procesinės teisės normos ir ar nenukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tos pačios kategorijos išnagrinėtose bylose. CPK 356 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad bylos kasacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, tik išimtiniais atvejais, nusprendusi, jog tai yra būtina, teisėjų kolegija paskiria žodinį bylos nagrinėjimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje pateiktas prašymas skirti žodinį bylos nagrinėjimą nesusijęs su teisės klausimų išsprendimu, šiuo prašymu kasatorė ketina paaiškinti bylos faktines aplinkybes, kurios jau yra nustatytos bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų, tai toks prašymas yra nepagrįstas, dėl to netenkinamas.
Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai dėl bylos šalių teisinį ginčą reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo yra dėl perduoto pagal panaudos sutartį Universitetui mokslo ir mokymo reikmėms žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir galimybės atkurti ieškovės nuosavybės teises natūra į ginčo sklypą teisės klausimų.
Vertindama kasacinio skundo argumentą, kad teismai turėjo taikyti 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, o ne netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje taikyta 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta teisės norma, pagal kurią kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms perduoti žemės sklypai negrąžintini natūra nuosavybėn asmenims, nes tai valstybės išperkama žemė ir už ją asmenims atlyginama nurodyto įstatymo 16 straipsnio nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad ši įstatymo nuostata buvo įtvirtinta ir galiojant ankstesniam 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymui ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad visą laiką, per kurį vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas piliečiams, nurodyta įstatymo nuostata išliko nepakitusi, tai rodo teisinio reglamentavimo nuoseklumą, dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad bylą išnagrinėję žemesniųjų instancijų teismai taikė anksčiau galiojusį įstatymą, nes tiek galiojusiame, tiek galiojančiame nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme įtvirtinta tapati nuostata dėl negalimumo piliečiams grąžinti žemės sklypą natūra, jei toks sklypas perduotas mokslo ir studijų institucijoms jų reikmėms.
Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostata, jog jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo išaiškinimuose pripažinta, kad įstatyme numatytas žemės išpirkimas iš asmens, pretenduojančio atkurti nuosavybės teises į tą žemę, savaime nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo principo. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359) 12 straipsnyje nustatyti atvejai, kai žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje atsakovui Lietuvos žemės ūkio universitetui mokomajai gamybinei bazei steigti 684,70 ha žemės sklypas buvo perduotas Vyriausybės 1990 m. lapkričio 26 d. potvarkiu Nr. 290p. Vėliau priimtais Seimo 2000 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. VIII-2074, Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 ir 2005 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 305 pakeistas šio sklypo dydis, patikslintos jo ribos. Bylos įrodymais patvirtinta, kad į atsakovui priskirtą žemės plotą patenka ieškovės ginčijamas žemės sklypas, į kurį ji siekia atkurti nuosavybės teises natūra. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad, priimant nurodytus Vyriausybės nutarimus, keičiančius ir tikslinančius Lietuvos žemės ūkio universitetui perduotą žemės sklypą, reikėjo Universiteto senato sutikimo. Šiuo argumentu neginčijamas žemės sklypo skyrimo atsakovui Vyriausybės 1990 m. lapkričio 26 d. potvarkiu Nr. 290p teisėtumas. Be to, byloje pateiktame atsakovo Lietuvos žemės ūkio universiteto atsiliepime į kasacinį skundą pripažįstama, kad žemės sklypas atsakovui buvo skirtas ir jo ribos vėlesnių teisės aktų pagrindu tikslintos teisėtai, taip pritariama Vyriausybės nutarimais nustatytai žemės sklypo ribų nustatymo ir perdavimo atsakovui tvarkai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje ginčijamas žemės sklypas atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai žemės sklypas, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises pilietis, priskirtinas valstybės išperkamai žemei, tai natūra šis sklypas negali būti sugrąžintas, o nuosavybės teisės turi būti atkurtos kitais įstatyme išvardytais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 10 d. nutartis A. S., B. S. v. Kauno apskrities viršininko administracija byloje Nr. 3K-3-598/2004, 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis E. P., E. Š. v. Vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centras ,,Pušynas“ byloje Nr. 3K-7-655/2004). Nurodytą teisės normos aiškinimo taisyklę visiškai atitinka bylą išnagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų procesiniuose sprendimuose padarytos išvados. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įstatymo nustatyta tvarka turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą ne natūra, o kitais įstatyme išvardytais būdais.
Byloje nenustačius teisinio pagrindo skundžiamiems pirmosios instancijos teismo sprendimui ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti, šie sprendimas ir nutartis paliekami nepakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.