- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-07
- Bylos Nr.
- eA-2279-1062/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01006-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Ramutė Ruškytė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, atsakovas) 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. BR6-1838927, 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. SP1-725(11.2.12E) ir 2017 m. kovo 17 d. raštą Nr. BR6-3144, priteisti iš NMA patirtas bylinėjimosi išlaidas ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 „Dėl paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 78 punktas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams.Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. BR6-1838927 NMA nusprendė skirti pareiškėjai 472,97 Eur dydžio galutinę paramos sumą ir taikyti ilgalaikę 29 848,21 Eur dydžio sankciją, o 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. SP1-725 (11.2.12E) pareiškėja buvo įpareigota grąžinti 10 636,11 Eur sumą už neteisingai deklaruotą plotą.Pareiškėja, nesutikdama su 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. BR6-1838927 dalimi dėl taikomos ilgalaikės sankcijos, teigė, kad atsakovas NMA skundžiamame sprendime nenurodė duomenų, kuriuose matytųsi pareiškėjos atlikti neteisėti veiksmai, kuriais pasireiškė neteisėtas deklaravimas ir nėra nurodyta, kaip buvo apskaičiuota ir paskirta sprendime nurodyta ilgalaikė sankcija. Skundžiamame sprendime nėra nurodytas sprendimo teisinis pagrindimas, o teisės aktai yra išdėstyti formaliai ir reglamentuoja pačių paraiškų teikimo tvarką, o ne sankcijų skyrimą. Pareiškėjos manymu, skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų privalomų reikalavimų teisės aktų turiniui, t. y. nenurodyti jokie individualaus administracinio akto priėmimo motyvai ir teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis buvo taikytos ilgalaikės sankcijos. Pareiškėjos nuomone, taikant Taisyklių 78 punktą, turi būti nuosavybės arba valdymo teisę turinčio asmens pranešimas arba skundas, pranešimas arba kita informacija, todėl atsakovas neturėjo diskrecijos teisės reikalauti iš pareiškėjos dokumentų, susijusių su žemės sklypų deklaravimu, taigi Taisyklių 78 punkte nustatyta procedūra buvo pradėta neteisėtai ir nepagrįstai. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas 2017 m. kovo 20 d. sprendime Nr. SP1-725 (11.2.12E) nepagrįstai teigė, kad sankcija buvo taikyta dėl neteisingo deklaravimo. Pareiškėjos nuomone, duomenų nepateikimas atsakovui per nustatytą terminą nėra neteisingas deklaravimas, o atsakovo minimame 2014 m. kovo 11 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 640/2014 nėra įtvirtinta, kad išmoka gali būti mažinama už dokumentų, patvirtinančių žemės valdymo teisę, nepateikimąAtsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, kad „Pasitikėjimo linija“ buvo gautas pranešimas dėl pareiškėjos, todėl atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 78 punktu, paprašė pareiškėjos pateikti žemės valdymo teisę bei žemės ūkio veiklos faktą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja, pateikdama paraišką už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus bei gyvulius, nurodė, kad yra susipažinusi Taisyklėmis ir pasirašydama paraišką patvirtino, kad suteikia atsakovui teisę patikrinti pateiktus duomenis ir gauti papildomos informacijos apie pareiškėjos vykdomą ūkinę veiklą. Pareiškėja patvirtino, kad nepateikus reikalaujamų duomenų arba pateikus duomenis neatsižvelgus į nurodytus terminus, pateikta paraiška toliau nebus administruojama, o išmokėta paramos suma bus susigrąžinta. Todėl, atsakovo nuomone, jis turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjos papildomų dokumentų.Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Žemės ūkio ministerija) atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką formuoja Žemės ūkio ministerija, o ją įgyvendina kitos teisės aktais įgaliotos institucijos. Todėl atsakovas NMA, veikiantis ministerijos administravimo srityje, pagal teisės aktų nustatytas funkcijas administruoja valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšas ir atlieka jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas. Žemės ūkio ministerija pažymėjo, kad pareiškėja, teikdama paraišką NMA patvirtino, jog yra susipažinusi su Taisyklėmis ir su visais reikalavimais gauti paramą bei su galimomis sankcijomis už teisės aktuose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą, todėl pareiškėja žinojo, kad atlikti teisės aktų pažeidimai gali lemti išmokų sumažinimą arba teisės į jas netekimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjos V. S. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. BR6-1838927, NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. SP1-725(11.2.12E) ir NMA 2017 m. kovo 17 d. rašto Nr. BR6-3144. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 25 d. NMA pateikė paraišką dėl paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius, o pateiktoje paraiškoje pažymėjo, kad pateikė teisingus duomenis ir susipažino su paramos teikimo taisyklėmis ir įsipareigoja jų laikytis bei pageidavo, kad su pateikta paraiška būtų atspausdintas įsipareigojimų lapas. 2017 m. sausio 26 d. raštu Nr. BR6-1260 pareiškėja buvo įpareigota pateikti dokumentus dėl visų 2016 m. pateiktoje paraiškoje deklaruotų laukų. Pareiškėjai išsiųstame laiške taip pat nurodyta, kad nepateikus prašomų dokumentų, bus taikomos teisės aktuose nurodytos sankcijos dėl neteisingo deklaravimo. 2017 m. kovo 3 d. pareiškėja atsakovui pateikė prašymą, kuriuo prašė patikslinti 2017 m. sausio 26 d. raštą Nr. BR6-1260 ir pateikti duomenis, kurių pagrindu pareiškėja galimai pažeidė teisės aktų nuostatas.Teismas nustatė, kad NMA 2017 m. kovo 17 d. raštu Nr. BR6-3144, atsakydamas į pareiškėjos prašymą, pakartotiniai paaiškino dėl privalomų pateikti dokumentų ir pažymėjo galimas pasekmes dėl dokumentų nepateikimo. NMA 2017 m. kovo 20 d. raštu Nr. BR6-1838927 pareiškėjai buvo skirta 472,92 Eur dydžio galutinė paramos suma ir taikyta ilgalaikė 29 848,21 Eur dydžio sankcija. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 20 d. NMA taip pat priėmė sprendimą Nr. SP1-725 (11.2.12E) dėl susidariusios skolos sugrąžinimo, kuriuo buvo nurodyta, kad parama pareiškėjai jau buvo išmokėta ir bendra grąžintina suma NMA yra 10 636,11 Eur. NMA 2017 m. kovo 28 d. raštu Nr. BR6-3475 informavo pareiškėją, kad jos atžvilgiu buvo pritaikyta tiesioginių išmokų finansinė drausmė (mažinimas) ir privaloma sumokėti skolos suma yra 10 512,72 Eur. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo asmens pateiktuose atsiliepimuose išdėstyta pozicija, kad pareiškėja, pateikdama 2016 m. gegužės 25 d. paraišką dėl paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius, susipažino ir sutiko laikytis nustatytų paramos teikimo taisyklių. Pareiškėja, pasirašydama paraišką, įsipareigojo pagal paraiškos III dalies 4 punktą, kad visa paraiškoje pateikta informacija gali būti patikrinta pagal Taisyklėse įtvirtintą vieną iš nurodytų kriterijų ir supranta, kad nepateikus reikalaujamos informacijos arba pateikus ją neatsižvelgiant į nurodytus terminus, paraiška toliau nebus administruojama, o išmokėta paramos suma bus susigrąžinta. Pagal Paraiškos III dalies 8 punktą pareiškėja suteikė NMA teisę patikrinti pateiktus duomenis ir gauti papildomos informacijos, o pagal 11 punktą pareiškėjo patvirtino, kad supranta, jog Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų žemės ūkio srityje pažeidimai gali lemti išmokų sumažinimą arba teisės į jas netekimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, pateikdama paraišką NMA, susipažino su paraiškos teikimo taisyklėmis ir suprato visas galinčias kilti pasekmes nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų.Teismas nurodė, kad remiantis Taisyklių 78 punktu, jei naudmenų ar kitų plotų nedeklaravęs, tačiau jų nuosavybės ar valdymo teisę turintis asmuo praneša apie pareiškėją, kuris einamaisiais arba praėjusiais metais neteisėtai deklaravo jo valdomus plotus, arba yra gaunamas skundas, pranešimas ar kita informacija apie galbūt netiksliai ir (arba) neteisėtai pareiškėjo einamaisiais arba praėjusiais metais deklaruotą plotą, parama už šiuos plotus pareiškėjui mokama, o išmokėta parama nesusigrąžinama tik tuo atveju, jeigu jis pateiks šių plotų dirbimo (žemės ūkio veiklą, kuri įrodoma pagal žemės ūkio produkcijos realizavimo, seniūnijos išduotą pažymą bei kitus minėtos veiklos fakto patvirtinimo dokumentus) bei žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus, o jei deklaruoti plotai, valdomi kelių bendraturčių (žemės sklypas valdomas pagal idealiąsias dalis) ir nėra notariškai patvirtinta ir įregistruota viešajame registre naudojimosi žemės sklypu tvarka, kartu su žemės dirbimo ir valdymo dokumentais pareiškėjas privalo pateikti rašytinius visų bendraturčių sutikimus, kur būtų aiškiai išskirta valdoma žemės sklypo dalis. NMA, remdamasi žemės sklypo planu ir valdymo teisės pagrindimo dokumentais, rašytiniais bendraturčių sutikimais, nustato, ar pareiškėjas teisėtai deklaruoja minėtus plotus. Pareiškėjui, įrodžiusiam žemės ūkio veiklos (dirbimo) faktą deklaruotoje žemės sklypo dalyje ar visame žemės sklype ir žemės valdymo teisę (pagal žemės valdymo teisės patvirtinimo dokumentus ir bendraturčių sutikimus, nustačius deklaravimo teisėtumą deklaruotoje žemės sklypo dalyje ar visame žemės sklype), išmokos mokamos, o išmokėta parama nesusigrąžinama. Už paramai deklaruotus plotus, kuriuose pareiškėjas neužsiėmė žemės ūkio veikla, taikomos nuostatos dėl neteisingo deklaravimo. Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime paaiškino, kad „Pasitikėjimo linija“ buvo gautas pranešimas, t. y. kita informacija dėl pareiškėjos neteisingai deklaruojamų laukų, todėl 2016 m. lapkričio 24 d. NMA pranešimu Nr. 1407648 kreipėsi į pareiškėją ir nurodė 20 darbo dienų terminą pateikti žemės valdymo teisę patvirtinančius dokumentus su žemės sklypo planais bei žemės dirbimą ir valdymą įrodančius dokumentus dėl visų paraiškoje deklaruotų laukų. Teismas nustatė, kad pareiškėja nustatytu terminu atsakovo prašomų pateikti dokumentų nepateikė. Teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas skundžiamame 2017 m. kovo 20 d. sprendime Nr. SP1-725(11.2.12E), pagrįstai vadovavosi Taisyklių 78 punkte išdėstyta tvarka ir, „Pasitikėjimo linija“ gavęs pranešimą dėl pareiškėjos neteisingai deklaruojamų laukų, kreipėsi su pranešimu pateikti duomenis, patvirtinančius tinkamą žemės sklypų deklaravimą. Pareiškėjai nustatytu terminu nepateikus prašomų duomenų, atsakovas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad tokiu atveju faktinis žemės plotas yra 0 ha, todėl 2016 m. paraiškoje deklaruotas plotas viršijo faktinį plotą 97,47 ha. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, skundžiamame sprendime pagrįstai nurodyta, kad tiesioginė išmoka už pirmuosius hektarus, žalinimo išmoka ir išmoka jaunajam ūkininkui, t. y. pareiškėjai, pagal Taisyklių 81 ir 86 punktus ir 2014 m. kovo 11 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 640/2014, kuris buvo papildytas 2016 m. gegužės 4 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) Nr. 2016/1393, 19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, 28 straipsnio 1 dalimi neskiriama ir taikoma papildoma nuobauda, t. y. ilgalaikė sankcija. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog atsakovas skundžiamame sprendime nenurodė kaip buvo apskaičiuota ilgalaikė sankcija, nes NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendime Nr. SP1-725(11.2.12E) yra aiškiai nurodyta, kas sudaro ilgalaikę sankciją ir pateiktas jos apskaičiavimas bei teisės aktų nuostatos, kurių pagrindu ilgalaikės sankcijos yra apskaičiuotos. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad duomenų nepateikimas atsakovui per nustatytą terminą nėra neteisingas deklaravimas. Taisyklių 4.20 punkte neteisingas deklaravimas apibrėžiamas kaip didesnio žemės ūkio naudmenų ar kito ploto, negu pareiškėjas valdo, ir (arba) didesnio ploto, negu jame užsiima žemės ir (arba) miškų ūkio veikla, deklaravimas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja nepateikė duomenų apie deklaruojamą žemę atsakovui, skundžiamame sprendime pagrįstai nurodyta, kad nepateikus duomenų laikytina, jog faktinis žemės plotas yra 0 ha, taigi paraiškoje deklaruotas faktinis plotas viršija faktinį plotą 97,47 ha, t. y. daugiau nei 50 proc., todėl atsakovė pagrįstai nustatė, kad negalėjo būti mokama parama už neteisingai deklaruotą plotą ir yra taikoma viršdeklaravimo sankcija. Teismas nurodė, kad pareiškėja skundu taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 „Dėl paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių 78 punktas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams. Teismas konstatavo, kad atsižvelgus į pareiškėjos skundą ir jame išdėstytus argumentus, pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą nėra, nes pareiškėja pateiktame prašyme neargumentavo, kaip ir kokiu būdu yra pažeidžiamos konstitucinės teisinės valstybės principai. Teismas nurodė, kad, atsižvelgus į bylos medžiagą, matyti, jog nagrinėjamą situaciją reglamentuoja tiek nacionaliniai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai, o Žemės ūkio ministerija, vykdydama teisės aktų nustatytą funkciją formuoti žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką, priėmusi Taisykles ir jų 78 punktu nustatė tvarką dėl vykdomų patikrinimų dėl žemės sklypų deklaravimo teisingumo. Teismas sprendė, kad Taisyklių 78 punktas, nustatantis patikrinimo tvarką, nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, įstatymų viršenybės ir teisės hierarchijos principų, todėl pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą atmetė. Teismas konstatavo, kad NMA pagrįstai priėmė skundžiamus 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. BR6-1838927, 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. SP1-725(11.2.12E) ir 2017 m. kovo 17 d. raštą Nr. BR6-3144, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja, pateikusi paraišką dėl paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius, buvo susipažinusi su Taisyklėmis ir paraiškos III dalyje įtvirtintais įsipareigojimais, taip pat buvo informuota ne vienu pranešimu, kuriuo buvo prašoma pateikti duomenis, susijusius su žemės deklaravimu, tačiau prašomų duomenų nepateikė, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą nėra. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skundas yra atmestinas, pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.
III.
Pareiškėja V. S. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti visiškai; 2) ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 ,,Dėl paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016-2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių 78 punktas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėja nurodo, kad byloje kilo ginčas dėl Taisyklių 78 punkto, reglamentuojančio NMA diskrecijos teisę nemokėti paramos ar ją susigrąžinti. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių 78 punkto atitikties konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnyje garantuojama asmens ūkinės veiklos laisvė. Nors tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reglamentuojami tiek įstatymais, tiek įvairiais žemesnės galios teisės aktais, tačiau dar 2006 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad esminius ūkinės veiklos draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, pagal Konstituciją galima reguliuoti tik įstatymu. Tame pačiame Konstitucinio Teismo nutarime pasisakyta, jog tik įstatymu galima nustatyti ir esminį poveikį ūkinei veiklai, galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nustatyti įpareigojimai yra nevykdomi ar netinkamai vykdomi. Europos Sąjungos išmokų mokėjimas/nemokėjimas ir/arba išmokėtų išmokų susigrąžinimas daro esminį poveikį ūkininko vykdomai veiklai. Todėl pareiškėja kelia klausimą, ar poįstatyminiu aktu, t. y. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu galėjo būti numatyta esminį poveikį ūkinei veiklai daranti priemonė – paramos nemokėjimas ar išmokėtos paramos susigrąžinimas. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teisme kėlė klausimą ir dėl to, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras turėjo įgaliojimus tvirtinti Taisykles. Minėtos taisyklės patvirtintos 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897, priimtu vadovaujantis 2002 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo IX-987 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 1994 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 1-533 7 straipsnio 25 ir 29 punktais. Tačiau nei vienoje iš šių įstatyminių normų nėra pavesta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui tvirtinti paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškų ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisykles, juo labiau sankcijas už šių taisyklių nesilaikymą.Pareiškėja teigia, kad 2017 m. kovo 20 d. NMA sprendimo Nr. BR6-1838927 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ dalis dėl taikomos ilgalaikės sankcijos neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė. Skundžiamame administraciniame akte trumpai paminėta, kad visos ilgalaikės sankcijos taikytos už neteisingą plotų deklaravimą. Kokiais faktiniais veiksmais pasireiškė neteisingas deklaravimas nėra nurodyta. NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendime Nr. BR6-1838927 taip pat nėra jokių duomenų, kaip apskaičiuotos ir kodėl būtent tokio dydžio skirtos ilgalaikės sankcijos, nėra ir jokio teisinio pagrindimo. Šiame administraciniame akte formaliai nurodyti 7 teisės aktai, kuriais tariamai vadovavosi atsakovas, tačiau šie teisės aktai yra labai didelės apimties, jie pirmiausia reglamentuoja pačių paraiškų pateikimo tvarką, o ne sankcijų skyrimą. Formalus kelių teisės aktų nurodymas negali būti suprantamas kaip tinkamas administracinio teisės akto teisinis pagrindimas. Atsakovas iš esmės pripažino, kad priimtas administracinis aktas neatitinka keliamų reikalavimų, nes 2017 m. kovo 20 d. sprendime Nr. BR6-1838927 yra nurodyta, jog pareiškėjas, norėdamas gauti išsamų sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, turi kreiptis į NMA ir pateikti parašu patvirtintą prašymą.Pareiškėja nurodo, kad byloje susidarė situacija, kai taikomos poveikio priemonės nėra niekaip motyvuojamos, skundžiamame akte apsiribojama tik faktų konstatavimu, bet nepateikiama jokių objektyvių duomenų, įgalinančių spręsti apie pateikiamų išvadų teisingumą ir apie poveikio priemonių taikymo pagrindo egzistavimą – taikomos sankcijos kildinamos iš menamų ir sprendime nurodomų nepagrįstų aplinkybių, vadovaujantis iš esmės tik Taisyklių 78 punkte atsakovui suteikta praktiškai neribota diskrecijos teise. Pareiškėja nurodo, kad NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. BR6-1838927 teisėtumą ginčijo ir dėl to, jog 2017 m. sausio 26 d. rašte Nr. BR6-1260 išdėstytų reikalavimų įvykdymui NMA nustatė 20 darbo dienų terminą. Tačiau Taisyklių 78 punkte nėra numatyta, kad dokumentai turi būti pateikiami per 20 darbo dienų. Koks teisės aktas nustatė atsakovui teisę savo nuožiūra nustatyti Taisyklių 78 punkte įtvirtintų reikalavimų vykdymą, neaišku. Dokumentų, patvirtinančių valdymo teisę, nepateikimas per 20 dienų gali būti vertinamas kaip savarankiškas pažeidimas, bet jo prilyginti neteisingam deklaravimui nėra jokių teisinių prielaidų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prilygino neteisingam deklaravimui dokumentų, patvirtinančių valdymo teisę nepateikimą per atsakovo savarankiškai nustatytą terminą.Atsakovas NMA atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad duomenų nepateikimas per nustatytą terminą yra laikytinas neteisingu deklaravimu, kadangi Taisyklių 4.20 punkte neteisingas deklaravimas apibrėžiamas kaip didesnio žemės ūkio naudmenų ar kito ploto, negu pareiškėjas valdo, ir (arba) didesnio ploto, negu jame užsiima žemės ir (arba) miškų ūkio veikla, deklaravimas. Kadangi pareiškėja nepateikė duomenų apie deklaruojamą žemę, NMA pagrįstai nurodė, kad nepateikus duomenų laikytina, jog faktinis žemės plotas yra 0 ha, taigi paraiškoje deklaruotas faktinis plotas viršija faktinį plotą 97,47 ha, t. y. daugiau nei 50 proc., todėl negalėjo būti mokama parama už neteisingai deklaruotą plotą ir yra taikoma viršdeklaravimo sankcija. Atsakovas sutinka, kad dokumentų nepateikimas per nustatytą 20 dienų terminą, galbūt galėtų būti laikomas savarankišku pažeidimu, tačiau tai būtų galima svarstyti, jei pareiškėja būtų dokumentus pateikusi pavėluotai. Šiuo atveju pareiškėja, nei pavėluotai NMA, nei pirmosios instancijos teismui metu tokių dokumentų nepateikė, todėl atsakovas daro prielaidą, kad pareiškėja tokių dokumentų pateikti neturi galimybės. Atsakovas dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginių, kad poįstatyminiu teisės aktu NMA suteikiama praktiškai neribota ūkininko patikros diskrecijos teisė, tokiu būdu yra pažeidžiamos konstitucinės teisinės valstybės principai, nurodo, kad pareiškėja, pateikdama paraišką, savo parašu patvirtino, jog yra susipažinusi su Taisyklėmis, bei suteikė NMA teisę patikrinti pateiktus duomenis ir gauti papildomos informacijos apie jos vykdomą ūkinę veiklą. Pareiškėja patvirtino kad žino, jog visa paraiškoje pateikta informacija gali būti patikrinta, ir įsipareigojo, neatsižvelgdama į paraiškos 2 lentelėje nurodytą informaciją, NMA paprašius pateikti įrodymą dėl žemės ūkio svarbos veikloje pagal vieną iš taisyklėse nurodytų kriterijų, o nepateikus reikalaujamos informacijos arba pateikus ją neatsižvelgiant į nurodytus terminus, paraiška toliau nebus administruojama, o išmokėta paramos suma bus susigrąžinta. Taip pat Taisyklių 78 punkte yra nurodyta, jog NMA, remdamasi žemės sklypo planu ir valdymo teisės pagrindimo dokumentais, rašytiniais bendraturčių sutikimais, nustato, ar pareiškėjas teisėtai deklaruoja minėtus plotus.Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisės aktais, kuriais vadovaujantis NMA vykdo pareiškėjų prisiimtų įsipareigojimų vykdymo kontrolę, nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, įstatymų viršenybės ir teisės hierarchijos principų. Pareiškėja nepateikė jokių argumentų keliančių abejonių dėl Taisyklių 78 punkto atitikimo pamatiniams teisės principams, todėl NMA nesutinka su pareiškėjos prašymu ištirti Taisyklių 78 punkto teisėtumą.Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti.Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, tvirtindamas Taisykles, neperžengė kompetencijos ribų. Pareiškėja, teikdama paraišką, patvirtino, jog yra susipažinusi su Taisyklėmis, su visais reikalavimais gauti paramą ir su galimomis sankcijomis už teisės aktuose nurodytų įsipareigojimų ir reikalavimų nevykdymą/nustatytus pažeidimus. Pareiškėja žinojo, kad Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų žemės ūkio srityje pažeidimai gali lemti išmokų sumažinimą arba teisės į jas netekimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiu, kad NMA suteikiama išskirtinė padėtis kitos ginčo šalies atžvilgiu, kadangi ji neturėjo jokios procesinės galimybės paneigti informacijos, gautos „Pasitikėjimo linija“, nes NMA 2016 m. lapkričio 24 d. pranešimu Nr. 1407648 bei 2017 m. sausio 26 d. raštu „Dėl dokumentų pateikimo“ (reg. Nr. BR6-1260), pareiškėjos prašė pateikti žemės valdymo teisę bei žemės ūkio veiklos fakto patvirtinimo dokumentus, tačiau dokumentų jo dokumentų nepateikė.Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjai NMA sprendime lentelės forma pateikiamas taikytinų sankcijų rūšių bei dydžių sąrašas, taip pat pateikta lentelė, kurioje nurodyta, kokiais duomenimis remdamasi NMA pareiškėjai moka paramą, paaiškinto, kad pareiškėja turi teisę kreiptis su prašymu į NMA, jei pageidauja išsamaus, Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkančio išaiškinimo, o jį gavusi, taip pat gali skųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas šias aplinkybes įvertino, dėl jų pasisakė, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ginčas šioje byloje kilo dėl NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. BR6-1838927, 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. SP1-725(11.2.12E) ir 2017 m. kovo 17 d. rašto Nr. BR6-3144 teisėtumo ir pagrįstumo.Apeliantės nuomone, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 „Dėl paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (toliau tekste – ir Įsak. Nr. 3D-897) 78 punktas prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams.Apeliantės manymu, Įsak. Nr. 3D-897 priimtas vadovaujantis 2002 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo IX-987 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 1994 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 1-533 7 straipsnio 25 ir 29 punktais. Tačiau nei vienoje iš šių įstatyminių normų nėra pavesta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui tvirtinti paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškų ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisykles, juo labiau sankcijas už šių taisyklių nesilaikymą.Pažymėtina, kad Įsak. Nr. 3D-897 priėmimo pagrindu nurodytas Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 7 straipsnio (Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros paramos įgyvendinimo šaltiniai ir priemonės) 2 dalies 1 punktu (kuriame nustatyta, kad žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros paramos įgyvendinimo priemonės yra tiesioginės išmokos) nėra pavesta Žemės ūkio ministrui tvirtinti paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškų ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisykles. Tačiau šio įstatymo 8 straipsnio (Paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai administravimas) 1 dalyje nustatyta, kad valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones administruoja ir įgyvendina inter alia (be kita ko) Žemės ūkio ministerija. Todėl vien tai, kad Įsak. Nr. 3D-897 nurodytas priėmimo pagrindas yra netikslus – nepaminėti kiti Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo straipsniai, iš kurių žemės ūkio ministrui kyla teisė tvirtinti paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškų ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisykles, savaime nereiškia, kad Taisyklės patvirtintos nesant įstatyminio pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos nurodytu aspektu Įsak. Nr. 3D-897 patvirtintų Taisyklių 78 punktas prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams.Apeliantės nuomone, vadovaujantis Konstitucijos 46 straipsniu Europos Sąjungos išmokų mokėjimas/nemokėjimas ir/arba išmokėtų išmokų susigrąžinimas daro esminį poveikį ūkininko vykdomai veiklai; ilgalaikių sankcijų taikymas yra ekonominio poveikio priemonės, galinčios daryti esminį poveikį ūkinei veiklai. Todėl pareiškėjos nuomone, ilgalaikių sankcijų taikymas, kaip esminį poveikį ūkinei veiklai galinčios daryti ekonominio poveikio priemonės, turi būti reglamentuojamos tik įstatymo lygmeniu, o to nepadarius pažeidžiama Konstitucija.Šiame kontekste pažymėtina, kad Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 3 straipsnio ,,Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politikos tikslai“ 1 dalyje nurodyta, kad: „Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politika nustatoma Lietuvos Respublikos teisės aktais, Europos Sąjungos teisės aktais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis“. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Konstitucinis Teismas (2006 m. kovo 14 d. nutarimas, 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas, 2007 m. gegužės 8 d. sprendimas) yra konstatavęs, kad Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją. Atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 3 straipsnyje yra daroma nuoroda į Europos Sąjungos teisės aktus, todėl šio įstatymo nuostatos aiškintinos, kartu su žemiau nurodytu Europos Sąjungos reglamentu kuris, kaip Europos Sąjungos teisės aktas, pagal Konstitucijos sudedamosios dalies – Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, nuostatomis. 2016 m. gegužės 4 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2016/1393, kuriuo iš dalies keičiamas Deleguotasis reglamentas (ES) Nr. 640/2014, papildė Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatas dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos ir dėl išmokų neskyrimo arba atšaukimo sąlygų bei administracinių nuobaudų, taikomų tiesioginėms išmokoms, paramai kaimo plėtrai ir kompleksinei paramai. Šio reglamento 19a straipsnyje (Administracinės nuobaudos už deklaruotą per didelį plotą, susijusį su bazinės išmokos sistema, vienkartinės išmokos už plotus sistema, perskirstymo išmoka, jaunųjų ūkininkų schema, išmoka už plotus, kuriuose esama gamtinių kliūčių, smulkiųjų ūkininkų sistema, su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusiomis išmokomis ir išmokomis už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių) nustatyta: ,,1.Jeigu 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasėlių grupės plotas, deklaruojamas pagal Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 III antraštinės dalies 1, 2, 4 bei 5 skyriuose ir V antraštinėje dalyje numatytas pagalbos sistemas ir pagal Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 30 ir 31 straipsniuose nurodytas paramos priemones, viršija pagal šio reglamento 18 straipsnį nustatytą plotą, pagalba ar parama apskaičiuojama pagal remiamą plotą, sumažintą 1,5 aptikto skirtumo, jei tas skirtumas didesnis kaip 3 % arba du hektarai remiamo ploto. Administracinė nuobauda neviršija 100 % sumų, apskaičiuojamų atsižvelgiant į deklaruotą plotą. 2. Jeigu pagalbos arba paramos gavėjui nebuvo skirta jokia 1 dalyje nurodyta administracinė nuobauda už deklaruotą per didelį plotą, susijusį su atitinkama pagalbos sistema ar paramos priemone, toje dalyje nurodyta administracinė nuobauda sumažinama 50 %, jeigu deklaruoto ir remiamo ploto skirtumas neviršija 10 % remiamo ploto. 3.Jeigu administracinė nuobauda pagalbos arba paramos gavėjui buvo sumažinta pagal 2 dalį, o kitais paraiškų teikimo metais tam pagalbos arba paramos gavėjui turi būti skirta kita šiame straipsnyje ir 21 straipsnyje nurodyta su atitinkama pagalbos sistema ar paramos priemone susijusi administracinė nuobauda, pagalbos arba paramos gavėjas sumoka visą administracinę nuobaudą už tuos kitus paramos teikimo metus ir sumą, kuria pagal 1 dalį apskaičiuota administracinė nuobauda buvo sumažinta pagal 2 dalį. 4.Jei pagal 1, 2 ir 3 dalis apskaičiuotos sumos per trejus kalendorinius metus, einančius po kalendorinių metų, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, nepavyksta visiškai išskaityti pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 28 straipsnį, likutis panaikinamas.“ (2016 m. rugpjūčio 19 d. L 225/46 Europos Sąjungos oficialusis leidinys).Atsižvelgiant į šios nutarties 45–46 punktuose aptartąjį teisinį reguliavimą ir argumentus matyti, kad išmokų nemokėjimas, jų susigrąžinimas, sankcijų taikymas kyla tiesiogiai iš Reglamento, pirmiausia iš jo 19 a punkto. Todėl negalima teigti, kad žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintos taisyklės neturi teisinio pagrindo ir jų 78 punktas aptartu ūkinės veiklos ribojimo aspektu prieštarauja Konstitucijai, ypač atsižvelgiant į tai, kad ūkinės veiklos ribojimo prigimtis šiame 78 punkte yra specifinė – jis taikomas tik kaip pasekmė neteisėtai pareiškėjo deklaruoto žemės sklypo.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dokumentų, patvirtinančių žemės valdymo teisę nepateikimas per atsakovo nustatytą 20 dienų terminą, reiškia, kad pareiškėja neteisingai paraiškoje deklaravo remiamą žemės plotą. Apeliantės teiginys, kad Agentūra negalėjo nustatyti 20 dienų terminą, kurio nėra numatyta Taisyklių 78 punkte, atmestinas, nes NMA nustatytas terminas nėra neprotingas, ypač atsižvelgiant į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja faktiškai turėjo ilgesnį terminą dokumentams pateikti. Be to, Taisyklių 6.1. yra nustatytas analogiškas 20 dienų terminas: pareiškėjai, įrodymo dokumentus dėl žemės ūkio svarbos savo veikloje Agentūrai pateikia einamaisiais metais ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo Agentūros pranešimo išsiuntimo dienos. Apeliantės teigimu, NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendime Nr. BR6-1838927 nurodyti 7 teisės aktai, kuriais tariamai vadovavosi atsakovas, tačiau šie teisės aktai yra labai didelės apimties, jie pirmiausia reglamentuoja pačių paraiškų pateikimo tvarką, o ne sankcijų skyrimą; šiame sprendime nėra jokių duomenų, kaip apskaičiuotos ir kodėl būtent tokio dydžio skirtos ilgalaikės sankcijos, nėra ir jokio teisinio pagrindimo.Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2017 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2017).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, nustatyti ar turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (2017 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2017).Vertinant ginčijamą NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. BR6-1838927 „Dėl skirtos išmokos ir taikomų sankcijų“ matyti, kad jame nurodytos 6 rūšių sankcijų pavadinimai ir konkreti sankcijos suma eurais, (nurodant ir galutinę sumą – 29 848,21 Eur); taip pat žemiau nurodyti septyni teisės aktų pavadinimai, nesiejant šių aktų konkrečių nuostatų su konkrečia taikoma sankcija. Toks sprendimas stokoja aiškumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja žinojo, kad neteisėtas žemės ploto deklaravimas sukelia neigiamas teisines pasekmes, tačiau tai kartu nepanaikina viešojo administravimo subjekto (NMA) pareigos nurodyti kuo remiantis priimti ginčijami sprendimai, kas leistų pareiškėjai suprasti ginčijamų teisės aktų turinį bei jų teisinį įvertinimą.Kartu pažymėtina ir tai, kad pareiga pareiškėjai grąžinti susidariusią skolą kilo iš kito tą pačią 2017 m. kovo 20 d. priimto ir ginčijamo NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. SP1-725(11.2.12E) bei NMA 2017 m. kovo 17 d. rašto Nr. BR6-3144. NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendime Nr. SP1-725(11.2.12E) grąžintinos sumos ir viršdeklaravimo sankcija yra siejami su atitinkamų aktų konkrečiomis nuostatomis. Visi trys sprendimai yra tarpusavyje susiję ir pastarieji du atitinkamai detalizuoja pirmąjį ginčijamą sprendimą. Pareiškėja nekelia klausimo, kad pastarieji sprendimai yra neaiškūs ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatyta esminių trūkumų, sukliudžiusių teisės akto adresatui suprasti ginčijamo teisės akto – NMA 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. BR6-1838927 „Dėl skirtos išmokos ir taikomų sankcijų“ esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą, kuris buvo pakankamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjos skundą, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjai klausimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.