Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1198-320/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-07-15
Bylos Nr.: I-1198-320/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00158-2016-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Irena Varžinskienė
Pareiškėjas: R. M.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kategorijos

1.15Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

Administracinė byla Nr. I-1198-320/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00158-2016-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.37.2.3.; 3.21 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 15 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas R. M. ir atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Bylos šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, jos išreiškė prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 96, 109).

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. M. skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, priteisti jam 5 000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK areštinė), atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. spalio14 d. periodiškai iki 2016m. balandžio 12 d. Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose Nr. 23, 19, 13, 17, 2 ir 16 buvo laikomas neužtikrinant 5 kv. m gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui, todėl tokioje kameroje laikomas turėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Kamerose įrengti tualetai nėra atskirti nuo bendros kameros erdvės dvipuse aukšta sienos pertvarka su durimis, todėl naudojantis tualetu esi matomas tuo metu kameroje esančių asmenų bei pareigūnų per stebėjimo langelį duryse. Tualetuose nėra unitazų, yra tik tupiama skylė su kanalizacijos skyle grindyse. Taip pat nėra unitazų bakelių, vanduo į tualeto skylę purškia tiesiogiai, didžiule srove, todėl kai nuleidžiamas tualete vanduo, dažnai nuo srovės tualeto turinys išsitaško ant netoliese esančių sienų. Be to, tuo metu, kai yra naudojamasi tualetu, kameroje būną nepakeliama smarvė. Taip pat nurodė, kad atvykus į areštinę, dažniausiai esi patalpinamas į nešvarias kameras, kuriose nėra muilo, tualetinio popieriaus ar sanitarinių reikmenų kamerai susitvarkyti. Be to, jei atvykus etapu į areštinę nori nusiprausti duše (kas privaloma pagal higienos normas), turi rašyti prašymą. Teigė, jog kartą per dieną vienai valandai yra suteikiama galimybė pasivaikščioti, tačiau jam nei karto nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti areštinės kiemelyje dieną. Areštinės pasivaikščiojimų grafike nėra numatyta šių pasivaikščiojimų laiko kaita (kad vieną dieną būtų vedami pasivaikščioti rytą, kitą dieną – po pietų). Mano, jog specialiai į kiemą pasivaikščioti yra vedami nuo 7.30-8.00 val. ryto, nes tokiu laiku mažai kas eina pasivaikščioti (tuo metu oras dar būna vėsus ar šaltas ir ne visi turi šilčiau apsirengti) ir tokiu būdu areštinės prižiūrėtojai išvengia darbo. Be to, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) išaiškinimui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsniui. Konvojaus pareigūnų 2016 m. balandžio 4 d. buvo pristatytas į teismo salę su antrankiais, tokiu būdu pažeidžiant ne tik jo teisę nebūti žeminamu Konvencijos 3 straipsnio prasme, bet ir nekaltumo prezumpciją, nustatytą Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Būnant Panevėžio apskrities VPK areštinėje nuo nežmoniškų gyvenimo sąlygų, kurios žemino jo, kaip žmogaus, orumą, sukėlė didelius dvasinius skausmus, išgyvenimus, depresiją, žalojo jo sveikatą, nuolat jautė gavos skausmą, sukilusį kraujospūdį, širdies ritmo sutrikimus, todėl dažnai kreipėsi į areštinės gydytoją pagalbos dėl šių sveikatos sutrikimų. Ne kartą buvo kviesta ir greitoji pagalba.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apskrities VPK teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 12-15) bei papildomame atsiliepime (b. l. 95-96) pareiškė, kad su pareiškėjo skundo reikalavimu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjui būnant Panevėžio apskrities VPK areštinėje tik trumpą laikotarpį ploto teko nežymiai mažiau nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriame vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau 3 kv. m, o mažas kameros plotas, EŽTT sprendimuose vertinamas kaip ypač mažas, neįtikėtinai mažas yra toks, dėl kurio kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos judėti. Pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto ginčo laikotarpiu pateikęs nebuvo. Areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. Tuo tikslu 2005 m. atlikus Panevėžio apskrities VPK areštinės antrojo korpuso remontą, sanitariniame mazge buvo įdėti kabliukai. Iš pateikiamų Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo skunde minimų higienos normų pažeidimų nustatyta nebuvo. Pareiškėjas buvo vestas praustis 2016 m. balandžio 10 d., 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. vasario 6 d., 2015 m. lapkričio 25 d., 2015 m. spalio 31 d., 2015 m. spalio 25 d., 2015 m. spalio 17 d., taigi teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama nepažeidžiant nustatytos tvarkos. Pareiškėjus pasivaikščioti buvo vestas 2016 m. balandžio 12 d. – 8.19 val., 2016 m. balandžio 4 d. – 13.17 val., 2015 m. spalio 25 d. – 11.24 val. Pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos į pasivaikščiojimus, tačiau jis ne visada buvo nusiteikęs pasinaudoti šia teise. Pažymėjo, jog R. M. buvo sulaikytas už labai sunkių nusikaltimų padarymą, kaltinimai pareikšti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį, todėl jam antrankiai buvo uždėti teisėtai ir pagrįstai. Nurodė, jog R. M. ne kartą buvo apžiūrėtas bendruomenės slaugytojos, skundėsi nerimu, patiriama įtampa. Tačiau mano, jog tokia sulaikytojo būklė yra normali organizmo reakcija, laukiant teismo sprendimo už padarytus sunkius nusikaltimus. Sulaikytajam laiku ir tinkamai buvo suteiktos medicininės paslaugos, paskirti medikamentai. Skunde nenurodyta jokių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius, kad sveikata suprastėjo būtent dėl netinkamų sulaikymo sąlygų. Pareiškėjo skundas teismui pagrįstas visiškai abstrakčiais teiginiais, frazėmis, kurios šabloniškai naudojamos daugelio pareiškėjų, nenurodyti jokie požymiai, kuriais pasireiškė neturtinė žala. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų teritorinės policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatytas) (įstatymo redakcijos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) (galiojusi nuo 2009m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) bei minėto ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) (įsigaliojusi nuo 2015 m lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės). Vidaus tvarką Panevėžio apskrities VPK areštinėje ginčo laikotarpiu reguliavo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Panevėžio apskrities VPK viršininko 2015 m. rugpjūčio14 d. įsakymu Nr. 50-V-442 (b. l.61-71).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą, be kita ko, kildina iš jo laikymo Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus 5 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo, bei iš to kilusio judėjimo galimybių sumažėjimo.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad minimalaus kameros ar gyvenamosios patalpos ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse sulaikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kadvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio apskrities VPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, atsakovę atstovaujantis Panevėžio apskrities VPK pateikė Asmens patalpinimo į kameras išrašuose, vyriausiojo specialisto L. M. 2016 m. balandžio 20 d. tarnybiniame pranešime„Dėl R. M. laikymo areštinėje“ bei kituose rašytiniuose dokumentuose (b. l.12, 24, 30-35). Tam tikrus duomenis pateikė ir pareiškėjas (b. l. 2, 6). Atsižvelgus į šiuos duomenis bei Panevėžio apskrities VPK pateiktą informaciją apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (b. l. 27),darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose Nr. 25, 20, 14, 18, 13, 3, 2 ir 16, iš viso39 paras, iš jų – 21,5 paros pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą (kamerose Nr. 16ir 20, kuomet jose pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis, bei kameroje Nr. 13, 14 ir 25, kai jose buvo laikomas su dar vienu asmenimis), o 17,5 paros – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nurodytų argumentų pagrindu, konstatuotina, jog Panevėžio apskrities VPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus siejo ir su netinkamu sanitarinio mazgo bei ventiliacijos įrengimu bei privatumo neužtikrinimu, naudojantis Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose įrengtu tualetu.

Ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. sanitarinių mazgų įrengimą policijos areštinėse reglamentavo Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal 23 punktą, policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. ir šiuo metu galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo ir ventiliacijos įrengimo kamerose, atsižvelgė į 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akto Nr. H5-409(b. l. 112-115) duomenis, kuriuos Panevėžio VSC užfiksavo 2015 m. rugpjūčio 25 d., atlikęs periodinį patikrinimą Panevėžio apskrities VPK areštinėje. Akte nurodyta, jog visose areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6 ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir daugiau nei 120 cm aukščio mūrinės pertvaros,padengtos plytelėmis sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai. Sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga.Yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro. Operatyviojo patikrinimo, atliktokameroje Nr. 18, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, metu užfiksuota, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai – praustuvė, tualetas techniškai tvarkingi, atsukus kranus, vanduo bėga (b. l. 20-21).Iš valstybę atstovaujančio Panevėžio apskrities VPK teiktų procesinių dokumentų taip pat nustatyta, kad ginčo laikotarpiu areštinės kamerose veikė moderni vėdimo sistema (b. l. 28).Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų bei ventiliacijos įrengimas Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 ir 23 punktų bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Tuo tarpu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimą teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose reglamentuojančių nuostatų neliko. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas nagrinėdamas bylą nenustatė, kad pareiškėjas dėl Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose įrengtų tualetų konstrukcijos būtų negalėjęs pasinaudoti tualetu.Teisės aktuose konkrečių reikalavimų sanitarinio mazgo įrenginių konstrukcijai ginčo laikotarpiu nebuvo numatyta, o turkiško tipo tualetų įrengimas kamerų sanitariniame mazge savaime nepaneigia pareiškėjo teisės pasinaudoti šiuo sanitarinio mazgo įrenginiu.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas gali būti pripažįstamas veiksniu, nulemiančiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas Savenkovas prieš Lietuvą). Nagrinėjamu aspektu EŽTT yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d sprendimąbyloje Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimąbyloje AleksandrMakarov prieš Rusiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr. pvz. 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).

Privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu sąlyga įtvirtinta Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte, kuriame nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtas teisės aktas nenustato. Pareiškėjas privatumo pažeidimą siejo su aplinkybe, kad kamerose įrengti tualetai nėra atskirti nuo bendros kameros erdvės dvipuse aukšta sienos pertvarka su durimis. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte reikalavimo visiškai uždengti sanitarinį mazgą ar kitaip papildomai jį atskirti nuo gyvenamosios patalpos nebuvo.Ir šiuo metu galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015, kaip minėta, sanitarinio mazgo įrengimas nėra reglamentuotas. Išvalstybę atstovaujančio Panevėžio apskrities VPK atsiliepimo, vyriausiojo specialisto L. Masiulio teiktų paaiškinimų (b. l. 13, 25, 26) nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio apskrities VPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių. Tarnybinį pranešimą byloje teikęs areštinės pareigūnas patikino, jog tokių atvejų, kad asmenys atliktų gamtinius reikalus neužsidengę audeklu, neteko matyti (b. l. 26). Pareiškėjas nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais kameroje esantys asmenys bei pareigūnai perkameros duryse įrengtą stebėjimo langelį turėjo tikslą stebėti ar stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti jam išduotu ar savo turimu audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus.

Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo nurodomus jo teisių pažeidimus, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015). Iš valstybę atstovaujančio Panevėžio apskrities VPK teiktų procesinių dokumentų nustatyta, kad areštinės kamerose esančių asmenų elgesys nėra stebimas vaizdo kameromis, stebėjimas vykdomas tik areštinėje dirbančių pareigūnų per kameros durų stebėjimo langelį, šiam tikslui minėti langeliai iš esmės ir yra skirti (b. l. 26).

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Panevėžio apskrities VPK areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkto reikalavimus bei Konvencijos 3 straipsnį.

Žemesnės instancijos teismas

Vertinant pareiškėjo teiginius, jog Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose nebūna muilo, tualetinio popieriaus, atsižvelgiama į Areštinių veiklos taisyklių 83 punkto nuostatas, kuriose nustatyta, kad policijos areštinėje uždaryti asmenys asmens higienos priemonėmis yra aprūpinami tik esant būtinumui. Minėtųjų taisyklių 53 punkte papildomai nurodoma, kad asmens higienos reikmenų, įskaitant ir muilo, tualetinio popieriaus, perduodamas kiekis nėra ribojamas. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde aiškiai nenurodė, jog jis neturėjo šios higienos priemonės ar ji nebuvo perduota kitų asmenų su kitais perduodamais daiktais ar asmens higienos priemonėmis, kas sudarytų pareigą kalinimo įstaigai jį išduoti pareiškėjui. Tačiau iš jo skunde nurodomų aplinkybių šiuo aspektu, galima spręsti, jog pareiškėjui, kreipusis į Panevėžio apskrities VPK areštinės pareigūnus ar teritorinės policijos įstaigos administraciją, šios priemonės jam būdavo išduodamos (b. l. 3), ką iš esmės patvirtina ir byloje pateikti Panevėžio apskrities VPK areštinės pareigūno tarnybinio pranešimo duomenys (b. l. 29). 2015 m. rugpjūčio 25 d. atlikęs periodinį patikrinimą Panevėžio apskrities VPK areštinėje, 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. H5-409 (b. l. 112-115) Panevėžio VSC nurodė, jog kiekviename poste yra tualetinio popieriaus. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo teisė pasinaudoti asmens higienos priemonėmis nebuvo pažeista.

Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, kad atvykus į areštinę dažniausiai būdavo patalpinamas į nešvarias kameras, kuriose nebuvo sanitarinių reikmenų kamerai susitvarkyti.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpų valymo, dezinfekavimo ir priežiūros reikalavimai buvo reglamentuoti Lietuvos higienos normos HN 37:2009 VII skyriuje, kuriame buvo nustatyta, jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs (48 punktas); visos patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu (49 punktas); patalpoms, įrenginiams valyti bei dezinfekuoti turi būti naudojamos teisės aktais nustatytos leistinos naudoti priemonės (50 punktas); policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose, šiam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (52 punktas). Pagal nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 35 ir 37 punktuose įtvirtintą reguliavimą, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Patalpoms, kurias pagal policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl patalpinimo į nešvarias kameras ir sanitarinių reikmenų kamerai susitvarkyti neaprūpinimo pripažintini nepagrįstais, nes šiuos teiginius iš esmės paneigia Panevėžio VSC ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys bei kiti rašytiniai įrodymai. 2015 m. rugpjūčio 25 d. atlikęs periodinį patikrinimą Panevėžio apskrities VPK areštinėje, 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. H5-409 (b. l. 112-115) Panevėžio VSC nurodė, jog kamerų patalpos, įrenginiai ir baldai yra švarūs. Areštinėje laikomi asmenys švaros ir tvarkos palaikymui kamerose yra aprūpinami valymo inventoriumi bei valikliais. Kiekviename poste yra biocido, kempinėlių, šveistuvų, ūkiško muilo, šveitimo valiklio. 2015 m. gruodžio 4 d. operatyviosios kontrolės metu (2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. H5-688 (b. l. 20-21) Panevėžio VSC nustatė, jog kameroje Nr. 18, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas ir pareiškėjas, tikrinimo metu sulaikytų asmenų nebuvo, kamera išvalyta, švari. Areštinė turi valymo inventorių, valymo bei dezinfekavimo priemones, kempinėles, pašluostes, jie išduodami kiekvienam sulaikytajam kameros švarai palaikyti. Valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje ir pagal poreikį išduodamas sulaikytiems asmenims, valymo inventoriaus pakanka. Nesant sulaikytų asmenų kameroje, kasdiene patalpų švara rūpinasi areštinės administracijos paskirti atsakingi darbuotojai. Remiantis Panevėžio apskrities VPK areštinės pareigūno tarnybinio pranešimo duomenimis, tuščias kameras visada išvalo areštinės maisto išdavėjos – ši funkcija yra numatyta maisto išdavėjų pareigybės aprašymuose (b. l. 29).

Dėl pareiškėjo argumentų susijusių su jo teisės, atvykus etapu į areštinę, nusiprausti duše tik pateikus prašymą, pažeidimo, pažymėtina, jog reikalavimus dėl sąlygų, užtikrinančių teritorinės policijos įstaigos areštinėje laikomų asmenų galimybes palaikyti asmeninę higieną, ginčo laikotarpiu reglamentavo Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis, Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktas, taip pat iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 37:2009 60 punktas bei nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas. Vadovaujantis juose įtvirtintomis nuostatomis, teritorinės policijos įstaigos areštinės laikomiems asmenims areštinės administracija privalo sudaryti sąlygas nusiprausti ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vidaus tvarkos taisyklių 6.13 punktas papildomai nurodyta, kad šia teise areštinėje laikomas asmuo gali pasinaudoti šeštadienį arba sekmadienį, ar kitą dieną – pateikus motyvuotą prašymą. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad atvykimo į teritorinės policijos įstaigos areštinę dieną suimtajam turi būti sudarytos sąlygos nusiprausti duše. Panevėžio VSC 2015 m. rugpjūčio 25 d. atlikęs periodinį patikrinimą Panevėžio apskrities VPK areštinėje, 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akto Nr. H5-409 (b. l. 112-115) nurodė, jog areštantai į dušą vedami vieną kartą per savaitę ir pagal asmeninį pageidavimą. Panevėžio apskrities VPK byloje pateikti Asmens kortelės išrašų duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo vedamas praustis 2016 m. balandžio 10 d., 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. vasario 6 d., 2015 m. lapkričio 25 d., 2015 m. spalio 31 d., 2015 m. spalio 25 d., 2015 m. spalio 17 d.(b. l. 39, 41, 43, 45, 47, 49). Šių duomenų neneigia ir pareiškėjas, todėl išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, jog pareiškėjui teisė nusiprausti ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę šeštadienį arba sekmadienį ar pagal pageidavimą, būnant Panevėžio apskrities VPK areštinėje, buvo suteikta nepažeidžiant nustatytos tvarkos.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo ir su aplinkybe, jog būnant areštinėje jam nei karto nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti areštinės kiemelyje ne ryte, o dieną, o vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) išaiškinimui ir Konvencijos 3 straipsniui.

Suimtųjų teisę į pasivaikščiojimus reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalis nurodo, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantys Areštinių veiklos taisyklių 54 ir 55 punktai nustato, kad policijos areštinės viršininkas, o jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas, privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą dienos metu pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus, pasivaikščioti. Asmenų, laikomų areštinėje, teisę į ne trumpesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore įtvirtina ir Vidaus tvarkos taisyklių 6.11 punktas.

Iš Panevėžio apskrities VPK pateikto Panevėžio apskrities VPK areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimų grafiko (b. l. 36) nustatyta, kad į areštinės kiemelius pasivaikščioti asmenys vedami grupelėmis - vienu metu vedami asmenys iš trijų kamerų. Pirma grupelė pasivaikščioti vedama 7.30 val., paskutinė – 15.55 val. Pažymėtina, jog teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo, sudarant grafiką, užtikrinti suimtųjų pasivaikščiojimų laiko kaitą (kad vieną dieną asmuo būtų vedamas pasivaikščioti rytą, kitą dieną – po pietų). Be to, pareiškėjo teiginius, jog būnant areštinėje jam nei karto nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti areštinės kiemelyje dieną paneigia ir Panevėžio apskrities VPK byloje pateikti Asmens kortelės išrašų duomenys. Jie patvirtina, kad pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti įvairiu dienos metu (b. l. 38, 40, 47), todėl kaip nepagrįsti vertintini pareiškėjo argumentai dėl nesudarytų sąlygų pasivaikščioti areštinės kiemeliuose ne rytą, o dieną.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 Antrosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 48 punkte nurodyta, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Komitetas taip pat pabrėžė, jog visi be išimties kaliniai turėtų turėti galimybę kasdien būti lauke. Dvyliktosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (2002)15] 47 punkte yra suformulavęs rekomendaciją, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke (prieiga per http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf nuorodą). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog asmenų, laikomų teritorinės policijos įstaigos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja minėto komiteto rekomendacijoms, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad konvojaus pareigūnų 2016 m. balandžio 4 d. buvo pristatytas į teismo salę su antrankiais.

Pažymėtina, jog konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo 1R-384/1V-916 redakcija, toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklėse nustatyta, kad specialiosios priemonės – statutinių ar kitų specialiųjų tarnybų arsenale esantys įvairių modifikacijų antrankiai, lazdos, dujos, tramdomieji marškiniai, surišimo priemonės, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita (3 punktas); Konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais (221 punktas); Nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu (195 punktas). Konvojavimo taisyklių 222 ir 223 punktuose nustatyti atvejai, kada konvojuotojas turi teisę naudoti specialiąsias priemones.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar konvojavimo priemonė – antrankių uždėjimas už nugaros – yra proporcinga siekiamiems tikslams, yra pažymėjęs, kad pagal savo pobūdį ši speciali asmens konvojavimo priemonė yra trumpalaikė (jos taikymo laikas apibrėžiamas ir yra ribojamas atitinkamo konvojavimo laiko). Jos taikymo paskirtis ir tikslas yra užtikrinti konvojuojamo asmens pristatymą į tam tikrą vietą esant sąlygoms, kai (tai darant) konvojuojamo asmens fizinis kontaktas su kitais, tuo pačiu ir pašaliniais, asmenimis yra lengvai pasiekiamas ir dėl to (konvojuojamo asmens neprognozuojamų veiksmų atvejais) gali sukelti neigiamas pasekmes tiek pačiam konvojuojamam asmeniui, tiek ir kitiems asmenims. Šiuo aspektu tokios priemonės taikymas yra pateisinamas tam tikrų neigiamų ir visuotinai pavojingų reiškinių prevencijos požiūriu (2012 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-48/2012).

Byloje ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas konvojavimo į Panevėžio apygardos teisme 2016 m. balandžio 4 d. vykusį posėdį metu buvo laikomas su antrankiais, nėra. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui baudžiamojoje byloje Nr. I-62-581/2016 buvo pareikšti kaltinamai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas anksčiau buvo teistas už sunkius nusikaltimus, taip pat ir už analogišką nusikaltimą. Išvardinti aptariamos konvojavimo priemonės taikymo aspektai, teismo vertinimu, buvo pakankami daryti išvadą, kad tokia priemonė yra adekvati ir proporcinga jos taikymo tikslams ir negali būti traktuojama kaip konvojuojamo asmens teisių ir laisvių suvaržymas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog būnant Panevėžio apskrities VPK areštinėje nuo nežmoniškų gyvenimo sąlygų, kurios žemino jo, kaip žmogaus, orumą, sukėlė didelius dvasinius skausmus, išgyvenimus, depresiją, žalojo jo sveikatą, nuolat jautė gavos skausmą, sukilusį kraujospūdį, širdies ritmo sutrikimus, todėl dažnai kreipėsi į areštinės gydytoją pagalbos dėl šių sveikatos sutrikimų. Ne kartą buvo kviesta ir greitoji pagalba.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas, būdamas Panevėžio apskrities VPK areštinėje, dėl širdies permušimų, nerimo, jaučiamos įtampos ir prasto miego kreipėsi į Panevėžio apskrities VPK areštinės bendruomenės slaugytoją. Panevėžio apskrities VPK pateiktoje asmens medicininėje kortelėje (b. l. 52) užfiksuota informacija apie R. M. nusiskundimus bei sveikatos būklę, būnant Panevėžio apskrities VPK areštinėje, neleidžia teigti, jog dėl laikymo šioje areštinėje sąlygų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Skunde taip pat nenurodyta jokių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius, kad sveikata suprastėjo būtent dėl laikymo Panevėžio apskrities VPK areštinėje sąlygų. Pareiškėjo nurodyti argumentai yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjo, kaip suimtojo, statusas savaime sukelia tam tikrus jo teisių ir laisvių apribojimus, kas taip pat gali daryti neigiamą įtaką pareiškėjo savijautai, sveikatos būklei. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl laikymo Panevėžio apskrities VPK areštinėje sąlygų sukeltų neigiamų padarinių jo sveikatai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje A822-68/2014). Pažymėtina, jog ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją suformuluotomis nuostatomis, anot kurių, tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas suėmimo vietų sąlygas vertinat, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Be to, vertindamas šio nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo daromo poveikio intensyvumą, teismas vadovaujasi EŽTT suformuota praktika, t. y. kad EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją), o sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, EŽTT nurodė, jog turi būti vertinama, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M.prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio apskrities VPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 21,5 paros, pažeidimas nežymus (ploto trūko nuo 0,06 kv. m iki 0,64 kv. m), pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 6 paras iš eilės), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 130 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo R.M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R.M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 130 eurų (vieną šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Varžinskienė