Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. , jo atstovės pagal įstatymą V. B. ir civilinio atsakovo A. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Iš D. B. priteista nukentėjusiajai I. K. 9800 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti. D. B. neturint pakankamai uždarbio ar turto padarytai žalai atlyginti, priteista iš A. B. ir V. B. nukentėjusiajai I. K. po 4900 Lt turtinei ir po 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. B. priteista nukentėjusiajam A. G. 5067 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti. D. B. neturint pakankamai uždarbio ar turto padarytai žalai atlyginti, priteista iš A. B. ir V. B. nukentėjusiajam A. G. po 2533,50 Lt turtinei ir po 25000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. B. priteista A. G. 500 Lt advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 12-osios naktį, nuo 00 val. 30 min. iki 01 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) kaime esančios sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) gatvės 436-ajame sodo namelyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia peiliu dūrė D. G. į krūtinės ląstos kairę pusę, padarydamas pastarajam durtinį-pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą. D. G. dėl vidinio nukraujavimo įvykio vietoje mirė, t. y. tokiu būdu D. B. tyčia jį nužudė, padarydamas LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Pirmiausia skunde nesutinka su tuo, jog teismas pripažino, kad nuteistasis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliantės įsitikinimu, nuteistasis veikė netiesiogine tyčia (LR BK 15 str. 3 d.), kadangi dėl jauno amžiaus nesuvokė, jog gali sukelti mirtinas pasekmes ir tiesiogiai jų nenorėjo. Pabrėžia pastarąjį negrasinus nužudysiant, neplanavus nusikaltimo, neturėjus išankstinio motyvo. Teigia, jog nuteistais buvo fiziškai ir morališkai silpnesnis už konfliktuojančią pusę, t. y. E. B. ir D. G.

Teismas, skirdamas bausmę, įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes (labai jauną amžių, neteistas, tačiau nedirbo ir nesimokė, mokykloje charakterizuojamas neigiamai), tačiau, anot apeliantės, ji proceso metu ne kartą parodė, kad tai jos iniciatyva sūnus 3 mėnesius nelankė mokyklos. Mokymosi įstaigos pateiktą charakteristiką vadina šališka, o joje išdėstyti kai kurie teiginiai („gąsdina vaikus, kalba pakeltu tonu“) neapibūdina asmens charakterio bruožų, juolab, kad mokyklos vadovybė apie tai niekuomet neinformavo. Mano, jog pateikta charakteristika yra nekompetentinga ir ja negalima vadovautis apibūdinant nuteistojo asmenybę bei skiriant bausmę.

Tvirtina, kad jos (apeliantės V. B. ) parodymai nuosprendyje išdėstyti netiksliai, t. y. ta parodymų dalis, kur neva ji parodė, kad jos sūnūs E. ir D. B. dažnai susimušdavo. Teigia akcentavusi, jog E. B. dažnai skriausdavo savo jaunesnįjį brolį D. B. , naudodavo dvasinį smurtą, dėl ko šis labai išgyveno, jautėsi nepilnavertis, verkdavo. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad ir analizuojamą konfliktą, sukėlusį negrįžtamas pasekmes, išprovokavo ne nuteistasis D. B.

Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas A. B. ginčija priteisto civilinio ieškinio dydį. Nesutinka su priteistos turtinės žalos dydžiu, kadangi A. G. nepateikė rašytinių įrodymų (sąskaitų-faktūrų), pagrindžiančių išlaidas laidotuvėms. Taip pat teigia nesutinkantis ir su visu priteistos neturtinės žalos dydžiu (skunde nepateikti tokią poziciją pagrindžiantys motyvai).

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo D. B. gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą o prokurorė prašė atmesti visus tris apeliacinius skundus.

Nuteistojo D. B. , jo atstovės pagal įstatymą V. B. ir civilinio atsakovo A. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei jo įvykdytos nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos, o tik prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tokį savo prašymą apeliantas motyvuoja tuo, kad pripažino savo kaltę, yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, be to, būdamas laisvėje dirbtų ir galėtų atlyginti žalą, padėtų auginti jaunesnę seserį. Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, konstatuoja, jog nuteistojo prašymas dėl bausmės švelninimo yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Iš esmės visas nuteistojo D. B. nurodytas aplinkybes, į kurias jis prašo atsižvelgti, jau įvertino apygardos teismas, skirdamas pastarajam bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, jog teismas atsižvelgė į tai, kad D. B. pripažino savo kaltę, yra jauno amžiaus, neteistas (t. 3, b. l. 119), todėl dar kartą įvertinti tas pačias aplinkybes nėra jokio pagrindo. Apelianto nurodytas argumentas esą būdamas laisvėje jis padėtų auginti jaunesnę seserį plačiau nesvarstytinas. Nuteistojo sesuo Am. B. , gim. (duomenys neskelbtini), turi šeimą, gyvena su abiem tėvais (motina V. B. ir tėvu J. B.), kurie ir privalo sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje. Rūpintis nepilnamečiais vaikais yra tėvų pareiga, beje, pats apeliantas dar yra nepilnametis, neturi pragyvenimo šaltinio, be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad apelianto šeimos materialinė padėtis būtų bloga. Priešingai, iš mokymosi įstaigos pateiktos charakteristikos matyti, kad D. B. gyveno su mama ir patėviu, tėvai yra dirbantys, jų materialinė padėtis gera (t. 2, b. l. 138).

Skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pateikė ir nuteistojo atstovė pagal įstatymą V. B. , kuri taip pat prašo sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Visų pirma apeliantė įrodinėja, jog nuteistasis nusikalto veikdamas ne tiesiogine, o netiesiogine tyčia, kadangi dėl jauno amžiaus nesuvokė galintis sukelti mirtinas pasekmes, be to, jis nusikaltimo neplanavo, buvo tiek fiziškai, tiek morališkai silpnesnis už E. B. ir D. G. . Kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad apie kaltininko kaltės formą ir turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Analizuojamu atveju apygardos teismas konstatavo, jog D. B. LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą padarė, veikdamas tiesiogine tyčia. LR BK 15 str. 2 d. 2 p. apibūdina tiesioginės tyčios sampratą esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims: nusikaltimas ar baudžiamas nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasi LR BK numatyti padariniai, ir jų norėjo. Byloje nustatyta, kad D. B. , sužalojęs savo brolį E. B., tyčia dūrė D. G. į krūtinę. Nuteistasis, sužalojęs brolį ir pamatęs, kokias pasekmes sukėlė tokie jo veiksmai, juolab, kad D. G. , jam pasakė „ateik, D., ir pažiūrėk, ką padarei E., jis kraujuoja“ (t. 1, b. l. 118-120, 122-124; t. 3, b. l. 38-39), ne tik neįvertino jau įvykdytų veiksmų pavojingumo, tačiau atsakęs „ką tu ant manęs varai“ toliau pasirinko nusikalstamą elgesio variantą. Tyčine kaltės forma yra tuomet, kai žmogus veikdamas turi valios laisvę, galimybę rinktis iš kelių galimų elgesio variantų, ir asmens noras veikti bei sukelti pavojingus bei įstatyme numatytus padarinius išreikštas laisvai, be trukdymų. Akivaizdu, kad D. B. , 20,4 cm ilgio peiliu durdamas nukentėjusiajam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio jo elgesio gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad nors nuteistasis sužalotą E. B. bandžiusį užstoti nukentėjusįjį peiliu puolė numatydamas ir norėdamas pavojingų padarinių (nustatyta, kad apeliantas įvykio metu buvo labai susinervinęs, įsiutęs, agresyvus, šaukė, keikėsi), tačiau nedetalizavo jų kiekybinės išraiškos iki analizuojamo baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatytų padarinių lygio. Neginčytina, kad nuteistojo D. B. veiksmai, kuomet jis peiliu dūrė nukentėjusiajam į krūtinę, neišvengiamai arba esant didelei tikimybei turėjo sukelti nustatytus padarinius, nepaisant to, kad pats apeliantas ir sako jų nenorėjęs. Taigi pagrįstai konstatuota, jog D. B. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, kuri pagal savo apibrėžtumo laipsnį laikytina neapibrėžta (nekonkretizuota). Galimai šis tiesioginės tyčios neapibrėžtumas ir suklaidina apeliantę, kuri bando teigti buvus netiesioginę tyčią, neįsigilindama į valinį kaltės momentą – santykį su pavojingų (įstatyme numatytų) padarinių kilimu.

Kategoriška negalima sutikti su apeliantės V. B. teiginiais esą konfliktą išprovokavo ne D., o E. B.. Tokią pastarosios poziciją paneigia įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymai (beje, pati apeliantė tiesiogiai net nematė įvykio), be to, netgi pats nuteistasis D. B. pripažino, jog, broliui E. B. ir D. G. užsidarius kambaryje, jis reikalavo atidaryti duris, vėliau, pagriebęs ant stalo gulėjusį peilį, kelis kartus spyrė į uždarytas duris, kurias atidarius dūrė broliui į ranką, po to abu susigrūmė ir nuo grindų besikeliančiam E. B. jis dūrė dar kartą, o po to peiliu į krūtinę dūrė ir į kambarį įėjusiam D. G. . Vadinasi, tiek E. B. , tiek nukentėjusysis D. G. po apsižodžiavimo užsidarė kambaryje, tokiu būdu išreikšdami nenorą su pastaruoju toliau bendrauti ir tęsti konfliktą, tačiau apeliantas, anaiptol, nebuvo linkęs nurimti ir ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas toliau plėtoti konfliktą. Jokios reikšmės nuteistojo veiksmų teisinei kvalifikacijai neturi ir tos apeliantės akcentuotos aplinkybės, jog E. B. skriausdavo D. B. , dėl ko pastarasis išgyveno ir pan. Tokios aplinkybės tiesiog apibūdina tarp brolių susiklosčiusius priešiškus santykius, tačiau niekaip nėra susijusios su D. B. nusikalstamais veiksmais prieš nukentėjusįjį D. G. ar juo labiau paneigtų jo kaltę įvykdžius nusikalstamą veiką.

Nuteistojo atstovė pagal įstatymą nesutinka ir su mokyklos pateikta charakteristika, motyvuodama, jog ji yra šališka, šia charakteristika negalima vadovautis skiriant bausmę, be to, pabrėžia, jog tai jos iniciatyva sūnus D. B. 3 mėnesius nelankė mokyklos. Kaip matyti, apeliantė visgi nepateikia objektyvių argumentų, kodėl minėta charakteristika yra netinkama, o tik išreiškia savo subjektyvią poziciją. Antai ji teigia, kad charakteristikoje išdėstyti kai kurie teiginiai (gąsdina vaikus, kalba pakeltu tonu) neapibūdina asmens charakterio bruožų, be to, mokyklos vadovybė ją apie tai niekuomet neinformavo. Tačiau iš pačios V. B. parodymų aiškiai matyti, kad jai minėtos problemos buvo puikiai žinomos, būtent dėl jų ji ir nenorėjo leisti sūnaus į mokyklą („į mokyklą aš nebenorėjau leisti D. ir todėl, kad jis neskriaustų jaunesnių už save mokinių, nes tai būtų, kadangi jo bendraklasiai būtų buvę jaunesni < ... > jis agresyvumu bandė apginti save < ... > D. pasidarė konfliktiškas, kai fizinę jėgą įgavo“ ) (t. 1, b. l. 134-136; t. 3, 39-41). Esminės reikšmės neturi ir tas teiginys, kad kurį laiką nuteistasis mokyklos nelankė motinai žinant ar tai jos pačios iniciatyva, kadangi bet kokiu atveju tokia situacija kilo tik dėl probleminio D. B. elgesio. Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam D. B. bausmę, į šį (Duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos pateiktą dokumentą atsižvelgė tiek, kiek tai buvo būtina vertinant jo asmenybės charakteristiką. Nėra jokio pagrindo teigti, kad charakteristika yra netinkama, juolab, kad ir pati apeliantė skunde nepateikė nė vieno argumento, patvirtinančio, jog charakteristikoje išdėstyti teiginiai yra melagingi bei neatitinkantys tikrovės.

Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas nesutinka su priteistos turtinės žalos dydžiu, tvirtinamas, jog A. G. nepateikė šią žalą įrodančių rašytinių dokumentų (sąskaitų-faktūrų). Vadinasi, civilinis atsakovas nesutinka tik su D. G. priteistos neturtinės žalos dydžiu, neginčydamas turtinės žalos priteisimą nukentėjusiajai I. K. . Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas D. G. priteisė 5067 Lt turtinei žalai atlyginti, nors pastarasis prašė kur kas daugiau, t. y. dar 2440 Lt nuotraukų darymo, gėlių pirkimo, bažnytinių apeigų atlikimo išlaidoms padengti. Visgi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusysis dokumentiškai pagrindė tik 5067 Lt dydžio išlaidas, priteisė iš nuteistojo D. B. (o šiam neturint pakankamai uždarbio ar turto padarytai žalai atlyginti iš A. B. ir V. B.) nukentėjusiajam būtent šią sumą, o prašymą dėl 2440 Lt priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad civilinis ieškovas išties pateikė rašytinius dokumentus, įrodančius išlaidų pagrįstumą, t. y. 2008 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą-faktūrą dėl 2606 Lt išlaidų (karstui, laikinam paminklui ir kt.) bei 2008-01-16 PVM sąskaitą-faktūrą ir kasos pajamų orderį dėl 2461 Lt (gedulingiems pietums), t. y. viso dokumentais pagrindė išlaidų už 5067 Lt (t. 1, b. l. 52-56). Tad neteisus civilinis atsakovas tvirtindamas, jog nukentėjusysis A. G. nepateikė laidotuvių išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų.

Iš civilinio atsakovo skundo turinio matyti, kad jis nesutinka ir su visu priteistos neturtinės žalos dydžiu, tačiau nepateikia nė vieno argumento, pagrindžiančio tokią poziciją. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė argumentus, kodėl nukentėjusiajam iš jo prašomų 150000 Lt neturtinei žalai atlyginti priteisė 50000 Lt, o nukentėjusiajai I. K. – 100000 Lt (tiek ir prašė), todėl kolegija jų iš naujo neaptars, juolab, kad apeliantas net nenurodo, su kuriais konkrečiai teismo argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog pagal LR CK 6.250 str. neturtinė žala apima asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą bei kitą, teismo įvertintą pinigais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.), o atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje I. K. ir A. G. dėl nusikalstamų nuteistojo D. B. veiksmų neteko savo sūnaus D. G., dėl ko buvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais (t. 1, b. l. 39, 46, 51, 52). Neginčytina, jog didžiausia neturtinė žala nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose yra padaroma asmenims, kurie emociškai labai susiję su nužudytu asmeniu. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Šiuo atveju nukentėjusieji neteko šešiolikmečio sūnaus, todėl neabejotinai dėl tokios netekties patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, todėl teismo priteista 100000 Lt piniginė kompensacija I. K. ir 50000 Lt kompensacija A. G. už patirtą skriaudą, anaiptol, nėra nei per didelės, nei nepagrįstos.

Atmetami ir nuteistojo D. B. ir jo civilinės atstovės pagal įstatymą prašymai sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam D. B. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str.: į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, atsakomybę lengvinančią (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir atsakomybę sunkinančią (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.) aplinkybes, kaltininko asmenybę (jauno amžiaus, neteistas, tačiau nedirbo, nesimokė, mokyklos charakterizuojamas neigiamai), ir skyrė bausmę savo dydžiu šiek tiek viršijančią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Vadovaujantis LR BK 61 str. 4 d., tuo atveju, kai yra minėtame straipsnyje nurodytos sąlygos (kaltininkas savo noru prisipažino nusikaltęs, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išsiaiškinti nusikaltimą) ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, yra skiriama bausmė, ne didesnė už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, arba su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Šiuo atveju didesnės už galimą bausmės vidurkį bausmės paskyrimą nuteistajam D. B. , ir nulėmė ta aplinkybė, kad pastarasis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. esant jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, be to, įvertinta ir jo asmenybės charakteristika, aplinkybės, kad jis nesimokė ir nedirbo. Be to, iš byloje esančios pažymos matyti, kad 2007-10-01 D. B. už mokyklos nelankymą, plėšimą ir vagystę buvo įregistruotas į policiją dominančių vaikų įskaitą (t. 2, b. l. 136). Tiesa, apygardos teismas nuosprendyje nenurodė bausmės skyrimo nepilnamečiams reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų (LR BK 90 str., 91 str.), tačiau ši aplinkybė neįtakojo bausmės skyrimo pagrįstumo ir nesukliudė teismui teisingai išspręsti bausmės skyrimo klausimą ir skirti nuteistajam D. B. tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo D. B. , civilinės atstovės pagal įstatymą V. B. ir civilinio atsakovo A. B. apeliacinius skundus.