Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakovo A. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-456-479/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo regreso teise; trečiasis asmuo – O. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad Airijoje 2008 m. vasario 16 d. įvyko eismo įvykis (toliau – Eismo įvykis), kurio metu trečiojo asmens O. G. vairuojama transporto priemone NISSAN PRIMERA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – Automobilis) buvo padaryta žala. Automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ). Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta (įprastinė transporto priemonės buvimo vieta – teritorija tos valstybės, kurios valstybinį numerio ženklą turi transporto priemonė, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 dalies 1 punktas) yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o 41 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojai (transporto priemonės valdytojas - asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantys ir (ar) naudojantys transporto priemonę, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalis), išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios šio įstatymo reikalavimus, sudarymą. Pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis visą jos galiojimo laikotarpį, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybės narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė.

Byloje taip pat nustatyta, kad Airijos nacionalinis draudikų biuras (nacionalinis draudikų biuras – organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12 dalis), suadministravęs žalą ir ją atlyginęs nukentėjusiems asmenims, pateikė Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau – ir Biuras) 43 928,95 Eur (151 677,88 Lt) reikalavimą, kurį ieškovas įvykdė. Teisėjų kolegija pažymi, kad TPVCAPDĮ 17 straipsnis numato atvejus, kuomet Biuras privalo mokėti draudimo išmoką. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą Biuras moka draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tačiau pagal šį punktą Biuras moka draudimo išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka draudimo išmoką pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, draudimo išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Biurų tarybos (žaliosios kortelės sistemos koordinatoriaus funkcijas atliekantis organas, vienijantis visų šiai sistemai priklausančių valstybių nacionalinius draudikų biurus, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 1 dalis) Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatus (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai) ir į tos valstybės, kurioje įvykio eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Savo ruožtu, pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu draudimo išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Nagrinėjamu atveju, ieškovas, sumokėjęs draudimo išmoką Airijos nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teise reikalauja visos draudimo išmokos iš Automobilio savininko, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Atsakovas savo nesutikimą su ieškovo reikalavimu iš esmės grindė tuo, kad jis Eismo įvykio metu nebuvo Automobilio savininkas, todėl neturėjo pareigos sudaryti Automobilio valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir nėra atsakingas už žalos padarymą. Atsakovui taip pat kėlė abejonių reikalaujamų atlyginti nuostolių dydžio pagrįstumas. Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad atsakovas yra atsakingas ieškovui už žalos atlyginimą regreso tvarka ir ieškinį tenkintų, atsakovas prašė atsižvelgti į jo sunkią turtinę padėtį ir tuo pagrindu sumažinti priteistinos žalos dydį (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Be to, priteistinos žalos dydį prašė sumažinti atsižvelgiant ir tai, kad didžiąją dalį ieškovo prašomos priteisti sumos sudaro nukentėjusiems asmenims atlyginta neturtinė žala (33 086 Eur), o pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnį atsakovo atsakomybė turėjo būti apdrausta dėl neturtinės žalos tik 5 000 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus dėl žalos apskaičiavimo teisėtumo ir, kad Eismo įvykio metu jis nebuvo Automobilio savininkas, tačiau sutiko su atsakovo argumentais dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio taikymo ir jo sunkios turtinės padėties, sudarančiais pagrindą sumažinti iš atsakovo regreso tvarka reikalaujamos nukentėjusiems asmenims atlygintos neturtinės žalos dydį iki 1 000 Eur (CK 6.251 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas Eismo įvykio metu buvo automobilio savininkas, o ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio, kaip pagrindo sumažinti nukentėjusiems asmenims kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pagal jos teisės aktus atlygintos neturtinės žalos dydį, taikymo.

Dėl Automobilio savininko nustatymo

Byloje pateiktame įsiteisėjusiame Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendime nustatyta, kad S. L. ir A. M. (atsakovas) 2007 m. gegužės 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria S. L. pardavė A. M. Automobilį ir A. M. tapo jo savininku. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šį teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kas buvo Automobilio savininkas Eismo įvykio dieną, nes ieškovas savo ieškinio reikalavimą grindžia tuo, kad Automobilio savininkas (atsakovas) neįvykdė pareigos apdrausti Automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, įregistruotas registre transporto priemonės savininku arba, kaip šiuo atveju, savininku pripažintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, teigdamas, kad yra pardavęs transporto priemonę kitam asmeniui, gali gintis tokio sandorio sudarymo faktu. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tokiu atveju atsakovas turi siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis ir pateikti įrodymus, patvirtinančius transporto priemonės pardavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2010). Atsakovas aplinkybę, kad jis Automobilį 2007 m. liepos mėn. Airijoje pardavė kitam asmeniui iš Lietuvos, grindžia tik savo paaiškinimais ir liudytojo L. M. parodymais. Minėtoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad, neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie transporto priemonės įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie transporto priemonės pardavimą nėra pakankami išvadai, jog transporto priemonės savininkas nėra atsakovas, o kitas asmuo, padaryti. Pažymėtina, kad atsakovas ir liudytojas net nenurodė, kuriam tiksliai asmeniui 2007 m. liepos mėn. Automobilis buvo parduotas. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo ir kitus apeliacinio skundo argumentus, kad Automobilį vairavęs trečiasis asmuo O. G. po Eismo įvyko pripažino, jog yra Automobilio savininkas. Pasak atsakovo, tai patvirtina Airijos nacionalinio draudikų biuro pranešimo apie žalos atlyginimą duomenys, kurie laikytini oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnis, t. 1, b. l. 21). Teisėjų kolegijos vertinimu, Airijos nacionalinio draudimo pateikti dokumentai nepatvirtina aplinkybės, kad trečiasis asmuo O. G. Eismo įvykio metu buvo Automobilio savininkas, nes duomenys, nurodyti pildant pretenziją po įvykusio eismo įvykio dėl žalos atlyginimo, negali būti laikomi nustatančiais transporto priemonės nuosavybės faktą. Be to, net iš atsakovo nurodytų dokumentų turinio negalima daryti vienareikšmės išvados, kad O. G. pripažino, jog yra Automobilio savininkas. Priešingai, nurodant Automobilį vairavusio O. G. duomenis, pretenzijos skiltyje „Owner or Driver“ (liet. savininkas ar vairuotojas), nurodyta „Driver“ (liet. vairuotojas) (t. 1, b. l. 13, 21). Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti draudimo dokumentai, patvirtinantys, kad po Eismo įvykio Automobilį draudė dar vienas asmuo – P. B., taip pat neturi įtakos Automobilio nuosavybės fakto nustatymui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą, konstatavo, kad būtent atsakovas Eismo įvykio metu buvo Automobilio savininkas. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga. Tais atvejais, kai transporto priemone naudojasi nuomininkas ar panaudos gavėjas, šalys gali susitarti, kad draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas ar panaudos gavėjas, tačiau, jei nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra transporto priemonės savininkas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2010). Nagrinėjamu atveju ieškovas pagrįstai savo atgręžtinio reikalavimo teisę nukreipė būtent į atsakovą, kaip į Eismo įvykio metu buvusį Automobilio savininką.

Priešingai nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl padarė teisingą išvadą dėl Automobilio savininko.

Dėl Biuro išmokėtos draudimo išmokos mažinimo

Minėta, kad TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai Biuras moka draudimo išmoką pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, draudimo išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas mokėti draudimo išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, suponuoja, jog Biuras, mokėdamas draudimo išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, yra įsitikinęs tuo, jog draudimo išmokos mokėjimui taikomi kitos valstybės teisės aktai ir kad pagal tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus egzistavo pareiga sumokėti draudimo išmoką. Faktinę aplinkybę, kad draudimo išmoka kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėta atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčys aplinkybės, kad draudimo išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014). Šie kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad ieškovo iš atsakovo regreso tvarka prašoma priteisti Airijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėta draudimo išmoka (jos apskaičiavimo tvarka, dydis) turi būti pagrįsta Airijos teisės aktų ir jų taikymo praktikos nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas iš atsakovo regreso tvarka priteistinos Airijos nacionalinio draudimo biuro nukentėjusiems asmenims atlygintos neturtinės žalos dydį, nepagrįstai vadovavosi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal minėtą kasacinio teismo praktiką būtent ieškovas turi įrodyti kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį ir jų taikymo praktiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsakovui paprieštaravus dėl nukentėjusiems asmenis atlygintos neturtinės žalos dydžio, ieškovas kreipėsi į Airijos nacionalinį draudiką dėl teisės akto, nustatančio draudimo sumos už žalą asmeniui (įskaitant neturtinę žalą) dydį Airijoje ir gavo atsakymą, jog tokio akto nėra, tačiau pagal Airijos Aukščiausiojo teismo praktiką didžiausia suma už bendrąją žalą (kompensacija už skausmą ir kančias) yra 450 000 Eur (t. 2, b. l. 100–109). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas įrodė, kad pagal Airijos teisės aktų taikymo praktiką, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmokos dėl neturtinės žalos atlyginimo dydis gali siekti iki 450 000 Eur. Tai, kad Airijos teisės aktai nenustato maksimalios tokios išmokos ribos, iš dalies patvirtina ir Konstitucinio Teismo doktrina, kurioje pažymėta, jog Europos Sąjungos valstybėse narėse ir daugelyje pasaulio valstybių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė yra draudžiama privalomuoju draudimu; kai kurių užsienio valstybių (Prancūzija, Belgija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir kt.) įstatymuose neturtinės žalos atlyginimo ribos nenumatytos; moralinės žalos dydį pinigais tokiose valstybėse įvertina teismas, vadovaudamasis nusistovėjusia teismų praktika (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimą „Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmokų už neturtinę žalą“). Nurodytos aplinkybės papildomai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl iš atsakovo regreso tvarka reikalaujamos nukentėjusiems asmenims atlygintos neturtinės žalos dydžio sumažinimo, nepagrįstai vadovavosi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o ne Airijos teisės aktų taikymo praktika.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalaujamos priteisti iš atsakovo draudimo išmokos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino atsižvelgdamas ir į atsakovo sunkią turtinę padėtį, vadovaudamasis CK 6.251 straipsnio 2 dalimi. Pagal šią dalį teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakovo sunkią turtinę padėtį, jo jauną amžių ir padarė išvadą, kad ieškovo nurodytos žalos priteisimas gali sukelti atsakovo bankrotą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, jog sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Nagrinėjamu atveju atsakovo civilinė atsakomybė privalomai turi būti apdrausta pagal TPVCAPDĮ. Minėta, kad pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis visą jos galiojimo laikotarpį, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybės narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Kadangi Automobilis buvo naudojamas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Airijoje), kurioje ir įvyko Eismo įvykis, pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalį atsakovo civilinė atsakomybė (jos dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo) turėjo būti privalomai apdrausta iki 450 000 Eur draudimo sumos. Ieškovas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad nagrinėjamu atveju Eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims buvo užtikrintas toks neturtinės žalos atlyginimas, koks yra numatytas pagal Airijos teisę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokiu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalį. Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą neteisingai nurodo, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalis labai aiškiai įvardija, jog nuostolių atlyginimo sumažinimo atveju nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, o ne draudimo apsaugą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sąvoka „draudimo suma“, kuria atsakovo civilinė atsakomybė turėjo būti privalomai apdrausta, atitinka sąvoką „draudimo apsaugą“.

Taigi šios bylos aplinkybės ir pirmiau išdėstyti teisiniai argumentai sudaro pagrindą dėl pirmosios instancijos teismo materialinių teisės normų neteisingo taikymo skundžiamą sprendimą pakeisti, padidinant ieškovui iš atsakovo priteistą 44 641,07 Lt sumą iki 151 677,88 Lt (43 928,95 Eur), t. y. ieškinį tenkinant visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovo ieškinį patenkinus visiškai, jam iš atsakovo priteistinas už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis – 4 034 Lt ir išlaidos už pateiktų dokumentų vertimą – 249,70 Lt, iš viso 4 283,70 Lt (1 240,65 Eur). Atitinkamai atsakovui iš ieškovo nepriteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 3 141 Lt (909,70 Eur) žyminio mokesčio. Visiškai patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, sumokėtas už apeliacinį skundą žyminis mokestis priteistinas ieškovui iš atsakovo (CPK 93 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti – padidinti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovo A. M. regreso tvarka priteistą žalos atlyginimo sumą iki 43 928,95 Eur (keturiasdešimt trijų tūkstančių devynių šimtų dvidešimt aštuonių eurų 95 ct), o priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą – iki 1 240,65 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų keturiasdešimties eurų 65 ct), panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui iš ieškovo, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovo A. M. 909,70 Eur (devynis šimtus devynis eurus 70 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.