Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Pašilio, Aivos Survilienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šią bausmę sumažinus vienu trečdaliu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant ją atlikti pataisos įstaigoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad dėl savanaudiškų paskatų, už iš anksto sutartą 5 000 JAV dolerių piniginį atlygį, 2023 m. sausio 8 d., ne vėliau kaip 4.00 val., (duomenys neskelbtini) miesto teritorijoje esančiame miško masyve įsodinęs į jam priklausantį automobilį ,,D. G. Caravan“, valst. Nr. xxx ((duomenys neskelbtini)) nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – S. A. Respublikos piliečius: A. O., Y. B., A. S., A. N., M. A., Y. S., Y. M., A. E., Irako Respublikos piliečius: M. J. M. M., H. A. A. A., (toliau – Užsieniečiai), neteisėtai juos gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir toliau gabeno Lietuvos Respublikos teritorija, turėdamas tikslą pergabenti šiuos Užsieniečius per Lietuvos Respublikos – Lenkijos Respublikos valstybių sieną bei nugabenti juos į V. F. Respubliką, iki kol 2023 m. sausio 8 d., 8.50 val., Lietuvos Respublikos teritorijoje, Kalvarijos sav. kelio Nr. 200 Kalvarija–Vištytis 7-ajame kilometre buvo sulaikytas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kalvarijos policijos komisariato pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo I. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistasis I. Š. prisipažįsta kaltu ir prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina šią bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

6. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

7. Pagal baudžiamuosius įstatymus ir galiojančią teisminę praktiką bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautą teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalimi, teismai išdėsto atitinkamoje šio straipsnio dalyje numatytas ir byloje nustatytas sąlygas bei pagrindžia, kokios nustatytos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę.

8. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad paskirdamas bausmę I. Š., pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisykles nustatančių BK bendrosios dalies straipsnių reikalavimų nepažeidė. I. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį už neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų. Tai nusikalstama veika, pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriama sunkiems tyčiniams nusikaltimams, BK 292 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimą iki aštuonerių metų.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas I. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Nuosprendyje teismas jau atsižvelgė ir į tai, kad I. Š. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, augina ir išlaiko dvi mažametes dukras, kurių viena yra neįgali. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog iš nusikalstamos veikos nuteistasis realiai būtų gavęs pajamas, nes pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nuteistojo parodymus jam buvo duotas tik pažadas vėliau sumokėti pinigus už jo padarytus nusikalstamus veiksmus. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skirti I. Š. mažesnę bausmę, negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagrindo nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas I. Š. pagrįstai paskyrė artimą minimaliai devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, taikant BK 64¹ straipsnį, dar sumažinta vienu trečdaliu iki šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir dėsto aplinkybes, į kurias, jo nuomone, teismas turėtų atsižvelgti, t. y., kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, augina dvi mažametes dukras, jokių pajamų iš nusikalstamos veikos negavo ir pan. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas I. Š. bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į visas aplinkybes, apie kurias nuteistasis nurodo savo apeliaciniame skunde. Šiuo konkrečiu atveju teismas įvertino visas bausmės I. Š. skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes. Jokių naujų aplinkybių nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėstė.

11. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų visumos, suteikiančios pagrindą svarstyti apie švelnesnės, nei įstatyme nustatyta, bausmės paskyrimą taikant BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad teismas pagrįstai nustatė tik vieną I. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir nenustatė jokių BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių, todėl skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra nei BK 62 straipsnio 1 dalyje, nei 2 dalyje numatyto pagrindo. Tuo tarpu paskirti švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, kaip jau buvo nurodyta, galima tik išimtinais atvejais ir tik nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti teisingu. Tokių aplinkybių, kolegijos nuomone, šioje byloje irgi nenustatyta. Jokių kitų aplinkybių, kurios kažkaip išimtinai apibūdintų nuteistojo asmenybę arba jo padarytą nusikalstamą veiką, taip pat nėra. Nuteistasis pripažino, kad jis pats sąmoningai pasirinko ne legalų darbą ir pajamų šaltinį, o neteisėtus veiksmus, žinodamas ir suprasdamas, kad tokie neteisėti veiksmai yra draudžiami ir baudžiami. Padarė baigtą sunkų nusikaltimą neteisėtai gabendamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne vieną, o net dešimt nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių. Kaip jau minėta, teismas I. Š. už BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė daug mažesnę bausmę, nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji nuteistajam bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti šią bausmę pagrindo nėra.

12. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas labai išsamiai motyvavo visiškai artimos sankcijos minimumui, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą I. Š.. Išsamiai motyvuotos ir teismo išvados, kad nėra pagrindo skirti I. Š. švelnesnę, negu numatyta baudžiamajame įstatyme, bausmę taikant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalis arba BK 54 straipsnio 3 dalį. Su jau išdėstytais teismo motyvais teisėjų kolegija sutinka ir pripažįsta juos pagrįstais. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neaptarė galimybės taikyti I. Š. dar vieną jo teisinę padėtį galintį palengvinti baudžiamąjį įstatymą, nors pagal tą patį įstatymą turėjo tai padaryti. Nors I. Š. padarė sunkų nusikaltimą, pagal BK 75 straipsnio 3 dalį jam galėjo būti taikomas dalinis laisvės atėmimo bausmės atidėjimas. To paties BK 75 straipsnio 8 dalyje yra nurodyta, kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Šioje byloje teismas BK 75 straipsnio nuostatų I. Š. netaikė ir to nuosprendyje nemotyvavo, taigi faktiškai pažeidė BK 75 straipsnio 8 dalies reikalavimą. Vis dėlto teisėjų kolegija pripažįsta, kad šis pažeidimas nėra esminis, nuteistojo I. Š. padėties tai nepasunkino, o taikyti nuteistajam dalinį bausmės vykdymo atidėjimą tikrai nebuvo ir nėra pagrindo. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnį gali būti atidėtas tik teismui nusprendus, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė motyvus, dėl kurių nusprendė skirti I. Š. nors ir artimą minimaliai, tačiau realaus laisvės atėmimo bausmę. Kolegija jau yra pasisakiusi, kad tokia teismo išvada pagrįsta. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį ir į dar vieną svarbią aplinkybę. Pagal BK 75 straipsnio 3 dalį iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Svarbu tai, kad šioje byloje paskyrus I. Š. bausmę ir ją, taikant BK 64¹ straipsnį, dar sumažinus vienu trečdaliu, galutinė bausmė jam paskirta šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Tai tokio dydžio laisvės atėmimo bausmė, nemažesnė už kurią, taikant BK 75 straipsnio 3 dalį, turėtų būti nustatyta atliktina nedelsiant, todėl taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą tokio dydžio laisvės atėmimo bausmei nebuvo ir nėra pagrindo.

13. Šioje byloje taip pat nustatyta, kad nuteistasis I. Š. iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo 2023 m. liepos 7 d. jau buvo paleistas pasibaigus laisvės atėmimo bausmės laikui. Tai reiškia, kad skundžiamam nuosprendžiui dar neįsiteisėjus, visa nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė jau buvo atlikta. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija pažymi, kad faktinis paskirtos bausmės atlikimo laikas skundžiamo nuosprendžio patikrinimui apeliacine tvarka reikšmės neturi. Dėl nuteistajam I. Š. paskirtos bausmės šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Kita vertus, paminėta aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad artima minimaliai I. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta ir dar labiau ją švelninti pagrindo nėra.

14. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prieš teismo posėdį pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš I. Š. valstybės naudai priteistina 127,35 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šio prašymo teisėjų kolegija netenkina. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo išnagrinėjimo rezultatas. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą. Nors nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, tačiau atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, taip pat į tai, kad nuteistasis yra kitos valstybės pilietis, nemokantis ir nesuprantantis lietuvių kalbos, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašomos išieškoti iš nuteistojo I. Š. turėtos išlaidos, susidariusios už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos. Sprendžiant šį klausimą teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo I. Š. taip pat nebuvo priteistos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo I. Š. į valstybės biudžetą netenkinti.