Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Kęstučio Greiciūno skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate pagal draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – Draudimo bendrovė) pareiškimą 2013 m. gegužės 24 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 12-1-01732-13 pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Draudimo bendrovės pareiškimą, jog į Draudimo bendrovės filialą (duomenys neskelbtini) kreipėsi K. V., kuris siekė galimai neteisėtai gauti 7 821,26 Lt dydžio draudiminę išmoką, pranešdamas apie 2013 m. balandžio 10 d. apie 7 val. 45 min., automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) įvykusį eismo įvykį ir galimai melagingai nurodė įvykio aplinkybes.

Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2014 m. spalio 17 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo K. V. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje (BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu). Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė 2014-12-05 nutarimu atmetė Draudimo bendrovės Teisės skyriaus vadovės 2014 m. lapkričio 10 d. skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Ikiteisminio tyrimo teisėjas išnagrinėjęs Draudimo bendrovės atstovo skundo reikalavimus juos tenkino ir skundžiama nutartimi panaikino Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2014 m. spalio 17 d. nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas bei to paties skyriaus vyriausiojo prokuroro 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimą ir ikiteisminio tyrimo medžiagą tolesniam tyrimo organizavimui perdavė Panevėžio apygardos prokuratūrai.

Nesutikdamas su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartimi, Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras skundžia minėtą teismo nutartį ir prašo ją panaikinti. Teigia, kad iš skundžiamos nutarties turinio akivaizdu, kad prokuroras yra įpareigojamas ikiteisminį tyrimą šioje byloje užbaigti, surašant kaltinamąjį aktą, nes nurodoma, kad būtina spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pabaigos, nors iš esmės toks sprendimas ir yra priimtas – nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pažymi, kad skundžiamoje nutartyje nėra nurodoma, kokius procesinius veiksmus papildomai reikia atlikti bei atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo K. V. kaltę, nors nepaneigiamai įrodyta, kad 2013 m. balandžio 10 d. apie 7 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) namo kieme susidūrė G. G. vairuojamas automobilis Volvo S80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamas K. V.. Atliktas kompleksinis dažų ir eismo įvykio tyrimas parodė, kad transporto priemonių apgadinimai buvo padaryti kitomis nei nurodo eismo įvykio dalyviai aplinkybės. K. V. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, tačiau jis kaltu neprisipažino. Todėl įvertinus ikiteisminio tyrimo metus surinktų duomenų visumą, buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Skundą pateikusio prokuroro nuomone, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodoma aplinkybė, kad tik dėl vieno eismo dalyvio - K. V. yra surinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių, jog galimas kaltininkas įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra nelogiška ir nenuosekli. Pažymima, kad pasikėsinimas įvykdyti sukčiavimą draudimo bendrovės atžvilgiu siekiant gauti draudimo išmoką už inscenizuotą eismo įvykį galima tik abiem eismo dalyviams susitarus įvykdyti nusikalstamą veiką. Tokio susitarimo prokuroras neįžvelgė dėl šios aplinkybės nepasisakė ir apylinkės teismas. Todėl mano, kad apylinkės teismo nutartis turėtų būti panaikinta, o pareiškėjo - Draudimo bendrovės skundas atmestas.

Draudimo bendrovė atsiliepimu į skundą prašo atmesti prokuroro skundą kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė aiškius ikiteisminio tyrimo trūkumus ir konstatavo, kad nebuvo pagrindo nutraukti ikiteisminio tyrimo bei vertino, kad būtina spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pabaigos. Pažymi, kad nors teismas ir nepasisakė tiesiogiai dėl K. V. veikos vertinimo, tačiau būtinybė prokurorui spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo užbaigimo, apima visus klausimus, susijusius su ikiteisminio tyrimo trūkumų ištaisymu.

Skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro skundą, jo argumentus, teismui pateiktą bylos Nr. 12-1-01732-13 medžiagą, skundžiamą apylinkės teismo nutartį, prokuroro ir aukštesniojo prokuroro nutarimus, sutinka, kad nagrinėjamu atveju, ikiteisminis tyrimas nelaikytinas atliktu visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, todėl jis negali būti nutrauktas.

Prokuroras savo priimtame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pažymėjo, kad nepaneigiamai įrodoma, kad 2013 m. balandžio 10 d. apie 7 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) namo kieme, susidūrė automobiliai „Volvo S80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamas G. G. ir „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantis UAB (duomenys neskelbtini), vairuojamas K. V.. Nustatyta, jog Draudimo bendrovė turėjusi pareigą atlyginti padarytą eismo įvykio metu žalą, pradėjusi šio įvykio tyrimą, kreipėsi dėl autotechninės ekspertizės atlikimo, kurios metu buvo nustatyta, kad deklaruoto eismo įvykio dalyvių parodymai dėl automobilių sugadinimų susidarymo aplinkybių yra nepagrįsti, t.y. esminiai eismo įvykyje dalyvavusio automobilio „VW Passat“ apgadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Be to, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvada taip pat patvirtina, kad ant automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kairės pusės galinių ir priekinių durelių dažų dangos pavyzdžių yra didelis kiekis pašalinių pėdsakų, kuriuos sudaro kontakto (smūgio, braukimo) metu įsitrynę, susimaišę tarpusavyje bespalviai lakai ir pilkos spalvos metališki („Sidabrinio“ blizgesio) emaliai. Pašaliniai dažai skiriasi nuo tirti pateiktų automobilio „Volvo S80“ kairės pusės galinio sparno ir dešinės pusės galinių durelių dažų dangos pavyzdžių dažų. Taip pat, ant minėto „VW Passat“ kairės pusės priekinių durelių dažų dangos pavyzdžių yra juodos spalvos plastiko pėdsakų, kurie skiriasi nuo pateikto automobilio „Volvo S80“ žibinto korpuso juodos spalvos plastiko. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios ekspertų nustatytos aplinkybės rodo, kad be automobilio „VolvoS80“ automobilį VW Passat galimai apgadino dar bent vienas automobilis, o „VW Passat“ priekinę dalį apgadino kitas automobilis, bet ne G. G. vairuojamas „Volvo S80“.

K. V., teikdamas parodymus ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, nuosekliai neigė inscenizavęs aptariamą eismo įvykį, kartu nurodydamas, kad iki 2013 m. balandžio 10 d. jo naudojamas automobilis į jokį eismo įvykį patekęs nebuvo. Kas galimai prieštarauja atliktų objektų tyrimų išvadoms, kurios patvirtina, kad automobilis „VW Passat“ buvo apgadintas kito automobilio, o ne G. G. vairuojamo. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad šie neaiškumai ir prieštaravimai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pašalinti. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išsiaiškinta, kokioje tiksliai padėtyje buvo „VW Passat“ ir „Volvo S80“ automobiliai, kai juos pamatė liudytojas V. L., šiuos parodymus gretinant su G. G. ir K. V. nurodomomis aplinkybėmis bei kada jis atėjo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą iki pamatydamas G. G., kiek laiko jie ieškojo „VW Passat“ automobilio savininko ir kokias tikslias eismo įvykio kilimo aplinkybes jam nurodė G. G.. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių duomenų matyti, kad K. V. naudojamas automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklauso UAB (duomenys neskelbtini). Transporto priemonių draudimo liudijimas, prašymas išmokėti draudimo išmoką (1 t., b.l. 71, 7) taip pat patvirtina, kad K. V. naudojamo automobilio „VW Passat“ draudėjas buvo UAB (duomenys neskelbtini), tad šiuo atveju draudiminė išmoka būtų išmokėta ne K. V. asmeniškai, o transporto priemonės savininko – UAB (duomenys neskelbtini) naudai.

Teismas konstatuoja, jog visas paminėtas aplinkybes prokuroras turi aiškintis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK reikalavimais, šio kodekso nuostatomis. Teismas negali nurodyti ir nenurodo, kokius procesinius veiksmus privalo atlikti prokuroras, siekdamas išsiaiškinti nurodytas aplinkybes, kadangi jis pats yra kompetentingas pasirinkti duomenų rinkimo būdus įstatyme nustatytose ribose.

Prokuroro skunde išsakyti teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas skundžiama nutartimi įpareigojo prokurorą pabaigti ikiteisminį surašant kaltinamąjį aktą, yra nepagristi. Prokuroras yra visiškai teisus nurodydamas, kad tik prokuroras pagal savo kompetencija atlieka ir organizuoja ikiteismini tyrimą jam vadovauja. Tačiau teismas pabrėžia, kad Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas ir tik prokurorui suteikta teisė spręsti, ar ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, ir tai, jog niekas neturi teisės nurodyti prokurorui, nutraukti ikiteisminį tyrimą ar surašyti kaltinamąjį aktą, negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, jog prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymo.

Ikiteisminio tyrimo nutraukimas reiškia konkretaus baudžiamojo proceso užbaigimą, todėl prokuroro motyvai turi būti išsamūs, aiškūs (suprantami visiems šiuo procesu suinteresuotiems asmenims) ir pagrįsti išsamiu byloje surinktų faktinių duomenų įvertinimu. Nutraukti ikiteisminį tyrimą galima, tik išnaudojus visas galimybes surinkti tyrimui reikšmingus duomenis.

Šiuo atveju, prokuroras ikiteisminio tyrimo nutraukimą argumentavo iš esmės prieštaringomis išvadomis, o ikiteisminio tyrimo teisėjas, vertindamas prokuroro procesinį sprendimą, padarė išvadą, jog jis nėra pakankamai motyvuotas, išvados nėra pagristos faktiniais duomenimis. Aplinkybė, kad prokuroro nutarimas nebuvo pakankamai motyvuotas, o ikiteisminis tyrimas neišsamus, patvirtina ir tai, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą neatlikta ikiteisminio tyrimo duomenų analizė ir vertinimas, o apsiribota tik lakoniškomis išvadomis, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo K. V. kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo. Prokuroro nutarimo pagrįstumas yra viena iš tokio nutarimo teisėtumo bei teisingumo sąlygų. Pažymėtina, kad procesinio sprendimo pagrįstumo reikalavimas negali būti vertinamas formaliai, iš nutarimo turinio turi būti aiškiai matyti, kodėl padaroma vienokia ar kitokia išvada, ir priimamas konkretus sprendimas, tačiau nagrinėjamu atveju, to nėra, todėl prokuroro nutarimas negali būti laikomas nei teisėtu, nei pagristu.

Aukštesniojo teismo įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo teisėjas, priešingai nei teigiama skunde, sprendimą priėmė įvertinęs visas ikiteisminio tyrimo nustatytas aplinkybes. Sutiktina, kad teisėjas nenurodė, kokie procesiniai veiksmai ir kokių asmenų atžvilgiu turi būti atlikti šioms aplinkybėms nustatyti, tačiau kaip jau minėta, tai yra prokuroro kompetencija, kadangi būtent jis vadovauja ikiteisminiam tyrimui.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Panevėžio miesto apylinkes teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. sausio 8 d. nutartis yra teisėta ir pagrista, todėl ji paliktina galioti, o prokuroro skundas atmetamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkes prokuratūros prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkes teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį.

Nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.