- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-08
- Bylos Nr.
- eA-450-815/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00868-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja I. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininkės 2020 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. P-569 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo I. K.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo jai skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad pranešime suformuluoti kaltinimai skiriasi nuo tų, kurie konstatuoti 2020 m. sausio 14 d. išvadoje Nr. (6.17-01) dėl pareiškėjos galimo tarnybinio nusižengimo (toliau – ir Išvada Nr. 2) ir kurių pagrindu priimtas Įsakymas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos buvo išplėstos, todėl ji negalėjo pasiaiškinti dėl visų išvadoje konstatuotų pažeidimų. Neturint įrodymų, kad jai buvo žinoma apie Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto bei VMI viršininko 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-141 patvirtinto VMI valstybės tarnautojo elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) pažeidimą, pareiškėjos teigimu, nebuvo užtikrintas objektyvus, nešališkas, visapusiškas faktinių aplinkybių nustatymas, turimos medžiagos nagrinėjimas, tai laikytina esminiu pažeidimu. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas peržengė tarnybinio tyrimo ribas, netinkamai kvalifikavo jos veiką, nesilaikė tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų bei taisyklių.
3. Pareiškėja nurodė, kad Tarnybinių nusižengimų tyrimo komisija (toliau – ir Komisija) 2019 m. lapkričio 7 d. VMI darbo organizavimo ir dokumentų valdymo informacinėje sistemoje (toliau – ir Sistema) registravo išvadą dėl jos galimo tarnybinio nusižengimo Nr. (6.17-01)7-583 (toliau – ir Išvada Nr. 1), kurią sistemoje pasirašė visi Komisijos nariai, t. y. Komisija savo darbą baigė ir teisės aktų nustatyta tvarka išvadą perdavė VMI viršininkei sprendimo priėmimui pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17 punktą. 2019 m. lapkričio 13 d. atsirado VMI viršininko įrašas ,,Įrašyta rezoliucija“, tačiau tą dieną realiai rezoliucija nebuvo įrašyta, o 2019 m. gruodžio 5 d. prie Išvados Nr. 1 sukurta nauja užduotis, pavedant tarnybinio nusižengimo tyrimą Komisijai atlikti pakartotinai. Po 5 dienų t. y. 2019 m. gruodžio 10 d. Sistemos kortelėje atsirado įrašas, kad, vadovaujantis Aprašo 11 punktu, prašoma pratęsti terminą iki 2020 m. sausio 14 d., nors tai, pareiškėjos teigimu, neatitinka Aprašo 11 punkto reglamentavimo. Pareiškėja pažymėjo, kad pagrįstų abejonių tyrimo objektyvumu kelia ir tai, jog užduotį sukuria ne institucijos vadovas, pavesdamas atlikti tarnybinį tyrimą pakartotinai, o užduotį sau ir kitiems Komisijos nariams susikuria Komisijos pirmininkas.
4. Pareiškėja nurodė, kad Išvada Nr. 2 buvo surašyta praėjus 60 darbo dienų, o Įsakymas skirti nuobaudą praėjus 80 darbo dienų nuo pradėto tarnybinio tyrimo pradžios. Pareiškėja pažymėjo, kad, pripažinus, jog rezoliucija atlikti pakartotinį tarnybinio nusižengimo tyrimą turėjo būti įrašyta 2019 m. lapkričio 13 d., o ne 2019 m. gruodžio 5 d. kaip realiai buvo padaryta Sistemoje, tai nauja išvada turėjo būti pateikta ne vėliau kaip 2019 m. gruodžio 12 d. Tačiau pripažinus, kad terminas naujai išvadai pateikti skaičiuojamas nuo 2019 m. gruodžio 5 d., kai Sistemoje buvo įrašyta rezoliucija tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikti iš naujo, konstatuotinas kitas pažeidimas, suponuojantis tarnybinio nusižengimo tyrimo neteisėtumą, nes tuo metu, kai Sistemoje buvo registruota Išvada Nr. 1 ir Komisija savo darbą buvo baigusi ir perdavusi tyrimo medžiagą sprendimo priėmimui VMI viršininkei ir nesant priimtam sprendimui, nes rezoliucija Sistemoje įrašyta tik 2019 m. gruodžio 5 d., Komisija ir toliau rinko informaciją apie galimą tarnybinio nusižengimo tyrimą.
5. Pareiškėja nurodė, kad, eidama tarnybines pareigas, neatliko ir neatlieka veiksmų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) atžvilgiu, nepriėmė sprendimų Bendrovės atžvilgiu, tiesioginių sandorių su Bendrove niekada neturėjo, įvykdė pareigą privačius interesus deklaruoti nustatytu laiku ir deklaravo M. K. Pareiškėja vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir nurodė, kad Komisija nepagrįstai teigia, jog ji turėjo žinoti apie sandorius, apie kurių egzistavimą ji nežinojo, ir turėjo žinoti (numatyti) apie tokių sandorių galimai keliamą viešųjų ir privačių interesų konfliktą bei deklaruoti ryšius ir sandorius, kurių ji niekada neturėjo. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad tarnybinio tyrimo metu nebuvo surinkta įrodymų, pagrindžiančių jai inkriminuojamų pažeidimų padarymą, nenustatyta objektyvių duomenų, kada ir kokiu automobiliu ji naudojosi (naudojasi), niekas nesiaiškino, ar ji pati naudojasi automobiliu, ar turi teisę vairuoti automobilį, todėl Komisijos Išvada Nr. 2 grindžiama spėjimais, neparemtais įrodymais, neaišku, kada buvo padaryti ir ar buvo padaryti galimi tarnybiniai nusižengimai. Išvadoje nurodoma, kad automobiliu naudojosi tiek M. K., tiek pareiškėja, todėl, pareiškėjos teigimu, nėra Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 34 straipsnio 1 dalyje nustatytos specialiosios sąlygos, kada galėtų būti taikomas ne 6 mėnesių, bet 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai paskirti.
6. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad atsakovas neteisingai kvalifikavo jos nusižengimą kaip šiurkštų, o paskirta nuobauda neproporcinga. Dėl pirmojo jos atžvilgiu atlikto tarnybinio tyrimo, jo metu skirtos tarnybinės nuobaudos pareiškėja pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, galutinis sprendimas nėra priimtas, tačiau atsakovas patį faktą dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo laiko sunkinančia aplinkybe, dėl ko pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas.
7. Pareiškėja pažymėjo, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – ir VTEK) 2020 m. balandžio 6 d. sprendimu patenkino pareiškėjos skundą iš dalies, panaikino VMI viršininko 2020 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. P-569 dalį, kuria nuspręsta, kad ji pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Pareiškėjos teigimu, šis VTEK sprendimas turi prejudicinę galią byloje.
8. Pareiškėja nesutiko su atsakovo argumentais, kad jos neteisėtą veiką sudaro: naudojimasis Bendrovės valdytojo teisėmis priklausančiu automobiliu, jos ryšių su Bendrove nedeklaravimas. Pareiškėjos teigimu, atsakovas neįrodė ir pasekmių, kurias įvardija kaip atsakovo prestižo menkinimą, visuomenės pasitikėjimo valstybės tarnyba ir pačia valstybe menkinimu.
Atsiliepimas
9. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.
10. Atsakovas paaiškino, kad užduotį atlikti tarnybinį tyrimą pakartotinai Komisijos pirmininkui rezoliucija Sistemoje 2019 m. lapkričio 13 d. pavedė VMI viršininkas, o ne Komisijos pirmininkas. Komisijai atliekant pakartotinį tarnybinio nusižengimo tyrimą, buvo gauta papildoma medžiaga, kurią reikėjo išnagrinėti, atsižvelgiant į tai, Komisijos pirmininkas, vadovaudamasis Aprašo 11 punktu, 2019 m. gruodžio 10 d. per Sistemą paprašė VMI viršininko pratęsti tarnybinio nusižengimo tyrimo terminą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo terminas buvo pratęstas iki 2020 m. sausio 14 d. ir tarnybinis tyrimas, kartu su termino pratęsimu, užtruko 40 darbo dienų, t. y. neviršijo Aprašo 17.4 ir 11 punkte nustatytų terminų. Atsakovas darė išvadą, kad tiek pakartotinis tyrimas, tiek tyrimo termino pratęsimas buvo atlikti laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
11. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija iš turimų duomenų nustatė, jog Bendrovė pagal 2018 m. sausio 2 d. Transporto priemonės nuomos sutartį laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. automobilį išnuomojo UAB (duomenys neskelbtini), kurios vieninteliu akcininku nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo M. K. Nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpiais Bendrovė minėtą automobilį nuomojo M. K., kaip fiziniam asmeniui. Pagal pareiškėjos 2018 m. birželio 18 d. patikslintoje deklaracijoje pateiktus duomenis nuo 2018 m. gegužės 21 d. UAB (duomenys neskelbtini) (2018 m. liepos 9 d. pakeistas pavadinimas į UAB (duomenys neskelbtini)) vienintele šios bendrovės akcininke yra pareiškėja. Atsakovo teigimu, šiuo atveju pareiškėjos sandoriai su Bendrove nebūtinai turi būti sudaryti asmeniškai, pareiškėjos ryšiai gali pasireikšti per susijusius asmenis, šiuo atveju pareiškėjos vaikų tėvu M. K.
12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja dirba VMI (duomenys neskelbtini), kuris įsteigtas siekiant užtikrinti VMI funkcijų, susijusių su apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų kontrolės funkcijas atliekančių administracijos padalinių darbo kontroliavimu, koordinavimu ir metodiniu vadovavimu, mokesčių ir kitų įmokų į valstybės biudžetą bei fondus apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo kontrolės prioritetų nustatymu bei kontrolės vykdymu, įgyvendinimą. Ryšiai su Bendrove, pasireiškiantys per sandorius, kuriuos su Bendrove buvo sudariusi UAB (duomenys neskelbtini) ir kurios vienintelis akcininkas tuo metu buvo pareiškėjos deklaruojamas jos vaikų tėvas M. K. (vėliau minėtos bendrovės akcininke tapo pareiškėja), kuris automobilį kaip fizinis asmuo iš Bendrovės nuomojosi ir vėliau bei šia transporto priemone naudojasi ir pareiškėja, atsakovo teigimu, gali kelti interesų konfliktą. Tai, kad pareiškėja naudojasi Bendrovės automobiliu, pareiškėja turėjo deklaruoti deklaracijoje, vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nurodyta, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti savo duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas.
13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda už VTĮ ir Įstatymo pažeidimus yra galiojanti nuo Įsakymo pasirašymo momento. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimo dėl šios nuobaudos panaikinimo nėra priėmęs, todėl, atsakovo teigimu, VMI pagrįstai šią aplinkybę laikė sunkinančia, skirdama nuobaudą, t. y. Komisija sunkinančia aplinkybe pripažino faktą, kad pareiškėjos atžvilgiu per vienerius metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo buvo pradėtas antras tarnybinis tyrimas dėl tarnybinio nusižengimo, ir tai pagal VTĮ 35 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas yra laikoma tarnybinę atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja ne tik kaip valstybės tarnautoja turi tinkamai vykdyti teisės aktuose įtvirtintas pareigas, bet ir kaip VMI (duomenys neskelbtini) būti pavyzdžiu savo skyriaus valstybės tarnautojams ir darbuotojams. Atsakovas nurodė, kad tinkamas pareigos deklaruoti privačius interesus nevykdymas rodo pareiškėjos neatsakingumą, nerūpestingumą bei kenkia ne tik pareiškėjos reputacijai, bet ir VMI prestižui, o taip pat mažina visuomenės pasitikėjimą valstybine tarnyba. Be to, pareiškėja neatsižvelgė į straipsnių viešojoje erdvėje pasirodymą, net ir tada savo pateiktos deklaracijos nepatikslino, nenurodė savo ryšių su Bendrove ir toliau naudojo minėtą automobilį savo asmeninėms reikmėms. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai paskirta nuobauda yra pagrįsta, paskirta visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus su nusižengimu susijusias aplinkybes.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 10 d. sprendimu tenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Įsakymą. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 1 000 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
15. Teismas nustatė, kad, atsižvelgiant į 2019 m. spalio 4 d. naujienų portale pateiktą informaciją ir vadovaujantis Aprašu, VMI viršininko 2019 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. V-419 buvo sudaryta Komisija ir pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl pareiškėjos galimo tarnybinio nusižengimo. Apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjai pranešta 2019 m. spalio 15 d. pranešimu per Sistemą. Pranešime nurodyta, kad tyrimas atliekamas dėl VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų ir Įstatymo 7 straipsnio nuostatų galimo pažeidimo. Pareiškėja 2019 m. spalio 21 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad jokių sandorių su Bendrove neturėjo ir neturi, todėl ir deklaruoti neturėjo. Kadangi šiuo metu nuosavo automobilio neturi, o gyvena Vilniaus rajone bei į mokyklą ir darželį turi nuvežti ir iš jų pasiimti savo nepilnamečius vaikus, tai šiuo metu naudojasi automobiliu, kurį jai duoda jos vaikų tėvas.
16. Teismas nustatė, kad Komisija 2019 m. lapkričio 7 d. Sistemoje parengė Išvadą Nr. 1 ir, vadovaudamasi Aprašo 14 punktu, ją per Sistemą pateikė VMI viršininkei. Išvadoje Nr. 1 Komisija nurodė, kad pareiškėja savo veiksmais nepažeidė VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų, Įstatymo 7 straipsnio nuostatų, t. y. pareiškėja tarnybinio nusižengimo nepadarė. VMI viršininkė 2019 m. lapkričio 13 d. Sistemoje įrašė rezoliuciją, kad Komisijos pateiktai Išvadai Nr. 1 nepritaria, vadovaudamasi Aprašo 17.4 punktu, pavedė Komisijai pakartotinai ištirti pareiškėjos tarnybinį nusižengimą.
Šalies argumentai
18. Teismas nustatė, kad pareiškėja su skundu kreipėsi į VTEK, kad įvertintų Įsakymą savo kompetencijos ribose. VTEK 2020 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, panaikino Įsakymo dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu atsakovo prašymą panaikinti VTEK 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimu VMI apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – VMI prašymą patenkino ir panaikino VTEK 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT konstatavo, jog pareiškėjos skundo dėl Įsakymo nagrinėjimas priskirtinas tarnybiniams ginčams, kuriuos sprendžia išimtinai administraciniai teismai pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, todėl VTEK nebuvo kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skundą dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. LVAT panaikino VTEK 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas nustatė, kad pareiškėja dėl Įsakymo panaikinimo pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. LVAT 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
20. Teismas vadovavosi VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 32 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsniu, Elgesio kodekso 5, 6.1, 6.2 punktais, Įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 4 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 7 straipsnio 1 dalimi ir nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo atlikti procedūriniai pažeidimai. Teismas nustatė, kad užduotį atlikti tarnybinį tyrimą pakartotinai Komisijos pirmininkui rezoliucija Sistemoje 2019 m. lapkričio 13 d. pavedė VMI viršininkas. Komisijai atliekant pakartotinį tarnybinio nusižengimo tyrimą, buvo gauta papildoma medžiaga, kurią reikėjo išnagrinėti, atsižvelgiant į tai, Komisijos pirmininkas, vadovaudamasis Aprašo 11 punktu, 2019 m. gruodžio 10 d. per Sistemą paprašė VMI viršininko pratęsti tarnybinio nusižengimo tyrimo terminą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo terminas buvo pratęstas iki 2020 m. sausio 14 d. ir tarnybinis tyrimas, kartu su termino pratęsimu, užtruko 40 darbo dienų, t. y. neviršijo Aprašo 17.4 ir 11 punktuose nustatytų terminų. Teismas konstatavo, kad pakartotinis tyrimas ir tyrimo termino pratęsimas buvo atlikti laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
21. Teismas vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2 dalimi, 7 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatė, kad pareiškėja privačių interesų deklaraciją pirmą kartą pateikė 2017 m. sausio 24 d. Deklaracijoje nurodė, kad dirba VMI (duomenys neskelbtini) ir eina (duomenys neskelbtini) pareigas. Pareiškėja M. K. deklaravo kaip savo sutuoktinį, sugyventinį ar partnerį bei nurodė jo vykdomą individualią veiklą. Pareiškėja 2018 m. sausio 14 d. ir 2018 m. birželio 18 d. patikslino Deklaraciją ir nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 21 d. yra UAB (duomenys neskelbtini) akcininkė. 2019 m. gruodžio 4 d. patikslintos deklaracijos priede „Ryšiai su fiziniais asmenimis“ M. K. įvardijo kaip savo vaikų tėvą.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas atkreipė dėmesį į LVAT praktiką ir pažymėjo, kad interesų konfliktas turi būti ne spėjamas ar menamas, bet tiesioginis ir akivaizdus. Teismas pažymėjo, kad Išvadoje Nr. 2 interesų konflikto kilimo galimybė siejama su pareiškėjos pareigybės aprašyme nustatytomis konkrečiomis funkcijomis ar jai tiesioginio vadovo nustatytais uždaviniais bei su VMI (duomenys neskelbtini), kuriame dirba pareiškėja, funkcijomis. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja yra dalyvavusi rengiant, svarstant ar priimant sprendimus dėl Bendrovės. Nei Išvadoje Nr. 2, nei atsakovo skunde nėra nurodyta, kokius sprendimus galėtų priimti pareiškėja dėl Bendrovės, eidama tarnybines pareigas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos veiklos pobūdis ir jos atliekamos funkcijos yra tiesiogiai susijusios su galimybe nuolat priimti sprendimus dėl Bendrovės, pavyzdžiui, pagal tarnybines funkcijas jai būtų priskirta būtent šios bendrovės veiklos priežiūra ar kontrolė. Teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjos veikloje pasitaikius vienkartinei situacijai, kurioje jai tektų spręsti klausimą ir (ar) priimti su Bendrove susijusį sprendimą, galima pasinaudoti Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintu nusišalinimo institutu.
23. Teismas nustatė, kad nuomos sutartimis automobilis buvo nuomojamas M. K., kurį pareiškėja Deklaracijoje yra nurodžiusi. Pareiškėja paaiškino, kad bendro ūkio su V. K. neveda, jis Deklaracijoje nurodomas kaip vaikų tėvas, dėl kurio jai gali kilti interesų konfliktas. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neprivalo žinoti ir deklaruoti vaikų tėvo, su kuriuo neveda bendro ūkio, sandorių, ypač tų, kuriuos sudaro jo valdoma bendrovė. Vien tai, kad nurodomos aplinkybės, jog pareiškėja naudojasi automobiliu, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ji padarė Įstatymo nuostatų pažeidimus. Teismas nenustatė, kad pareiškėja turėtų tokius ryšius su Bendrove, dėl kurių galėtų kilti interesų konfliktas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja Įsakyme ir Išvadoje Nr. 2 nustatyto Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto, VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų ir Elgesio kodekso nuostatų pažeidimų nepadarė, todėl pareiškėjos skundą tenkino ir Įsakymą panaikino.
24. Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas vadovavosi ABTĮ 40 straipsnio 1, 5 dalimis, 41 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad pareiškėjos prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro jos realiai patirtos išlaidos advokato teisinėms paslaugoms apmokėti už skundo ir rašytinių paaiškinimų į atsakovo atsiliepimą parengimą teismui. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų taryba patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 8.2., 8.16 punktais, nurodė, kad pareiškėjos prašoma už skundo ir rašytinių paaiškinimų parengimą priteisti 1 000 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto priteistino maksimalaus išlaidų dydžio, todėl, atsižvelgęs į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, teismas priteisė šią sumą pareiškėjai.
III.
25. Pareiškėja I. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, papildant motyvu, kad pareiškėjai nebuvo suteikta teisė pateikti paaiškinimą dėl jai inkriminuojamo Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimo, o tai laikytina teisės į teisingą teismą principo, įtvirtinto Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, pažeidimu bei savarankišku pagrindu naikinti Įsakymą.
26. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais nurodyta, kad atsakovo veikoje nebuvo procesinių pažeidimų. Pareiškėjos teigimu, yra būtina pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas laikė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, nepadarė jokių procesinių pažeidimų, nes esant tokiai teismo sprendimo motyvacijai, nepaisant to, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra palanki pareiškėjai, gali susidaryti situacija, kad, atsakovui apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjai tokio skundo dėl teismo motyvų nepateikus, LVAT bylą nagrinėtų tik pateikto apeliacinio skundo ribose bei, nesant pareiškėjos apeliacinio skundo, turėtų laikyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, tiek, kiek ji susijusi su teismo motyvais dėl atsakovo procedūrinių reikalavimų (ne)pažeidimo įgytų res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią ir būtų privaloma tiek bylos šalims, tiek LVAT. Be to, jei pareiškėja neteiktų apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, o LVAT, gavęs atsakovo skundą, tenkintų jį ir panaikintų pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėja iš esmės prarastų efektyvią galimybę kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT), nes būtų laikoma, kaip neišnaudojusi visų nacionalinės teisės gynybos priemonių.
27. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jai nebuvo užtikrintos Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos pamatinės teisės. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad kaltinimas dėl galimo pažeidimo jai buvo pateiktas 2019 m. spalio 15 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą, kuriame expressis verbis (tiesiogiai) nėra nurodyta, kad pareiškėja yra įtariama pažeidusi Elgesio kodekso 6.2 papunkčio nuostatas, kaip ir nėra nurodoma, kad pareiškėja yra įtariama Elgesio kodekso pažeidimu. Pareiškėja pabrėžia, kad nors pranešime nurodyta, jog pareiškėja yra įtariama pažeidusi VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas, šis juridinis pareiškėjos galimų faktinių veikų įvertinimas nėra aiškus, nes šios įstatymo nuostatos savo prigimtimi yra blanketinės ir gali būti taikomos tik sistemiškai su kitais teisės aktais, kurie iš esmės ir nustato neteisėto elgesio kvalifikavimo pagrindą. Pareiškėja pažymi, kad ji net nežinojo, jog jos atžvilgiu po to, kai ji pateikė rašytinius paaiškinimus, atsakydama į 2019 m. spalio 15 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą ir po ko jos atžvilgiu 2019 m. lapkričio 7 d. buvo priimta Išvada Nr. 1, kuria buvo pripažinta, kad pareiškėja nepadarė tarnybinio nusižengimo, dėl kurio buvo prašoma pasiaiškinti, yra pradėtas antras jos galimo pažeidimo tyrimas. Pareiškėja tvirtina, kad ji niekada nebuvo informuota, jog po teigiamos išvados, kad ji nepadarė tarnybinio pažeidimo, jos atžvilgiu buvo pradėtas naujas tyrimas. Duomenis apie tai, kad jos atžvilgiu buvo daromas naujas tyrimas, ji sužinojo tik po to, kai gavo Įsakymą. Pareiškėja pažymi, kad buvo pažeistas teisės į teisingą teismą principas, nes pareiškėja nebuvo informuota, kad po atsakovo 2019 m. lapkričio 7 d. priimtos pareiškėjai palankios išvados, atsakovas pareiškėjos atžvilgiu atliko naują tyrimą ir priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą – skyrė jai tarnybinę nuobaudą. Pareiškėja pažymi, kad buvo pažeistos jos teisės žinoti apie vykstantį tyrimą, pažeistos pareiškėjos teisės susipažinti su vykstančiu tyrimu, pažeistos pareiškėjos teisės pasirengti vykstančiam tyrimui, pažeistos pareiškėjos teisės duoti paaiškinimus dėl vykdomo tyrimo ir pažeistos pareiškėjos teisės turėti atstovą (advokatą) vykdomame tyrime. Pareiškėja daro išvadą, kad jos atžvilgiu nuo pat tyrimo pradžios buvo pažeidžiamas teisės į teisingą teismą principas, šis pažeidimas tęsėsi ir priimant Įsakymą, todėl jis yra neteisėtas ir šiuo savarankišku procesiniu pagrindu.
Atsiliepimas
28. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
29. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, pažymi, kad Aprašo 8 punkte ir jo priedo pavyzdinėje formoje „Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą“ nėra numatyta, kad tokiame pranešime turi būti tiksliai nurodyta, kokius teisės aktus galimai pažeidė valstybės tarnautojas ir kad tokiame pranešime valstybės tarnautojo veika turi būti kvalifikuota atitinkamų įstatymų ar kitų teisės aktų straipsniais, dalimis, punktais, ir (ar) jų kitomis struktūrinėmis dalimis. Tai, kokios konkrečiai teisės aktų nuostatos pažeistos, galima konstatuoti tik atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, t. y., kai gaunamas valstybės tarnautojo paaiškinimas, įvertinami tyrimo medžiagoje surinkti duomenys ir tik tada surašoma motyvuota išvada pagal Apraše nustatytus reikalavimus. Aprašo priede nurodyta, kad Pranešime apie tarnybinį nusižengimą turi būti nurodytas tarnybinis nusižengimas ir aplinkybės. Atsakovo pareiškėjai pateiktame pranešime šis reikalavimas buvo įvykdytas. Nors Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktas pranešime įvardintas nebuvo, tačiau pranešime buvo nurodyta, kad galimas tarnybinis nusižengimas yra susijęs su duomenų (apie pareiškėjos ryšius su Bendrove dėl naudojimosi automobiliu) nedeklaravimu. Pranešime buvo nurodyta ir apie pareiškėjos galimai pažeistas VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Elgesio kodeksas parengtas atsižvelgiant į VTĮ bei jame įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principus. Vienas iš šių principų tiek VTĮ, tiek ir Elgesio kodekse yra pagarba žmogui ir valstybei. Atsakovas daro išvadą, kad pranešime buvo paminėta ir VTĮ nuostata, susijusi su galimu valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų pažeidimu. Pranešimas buvo pakankamai aiškus ir išsamus, iš jame pateiktos informacijos buvo galima suprasti apie pareiškėjai pateiktus kaltinimus, pareiškėja turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę į gynybą, pateikdama paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo, kurio padarymu ji įtariama.
30. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Apraše nėra nustatyta, jog valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui pavedus už įstaigos personalo administravimą atsakingam asmeniui arba kitam tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui, arba Apraše nustatytais atvejais — komisijai, tarnybinį nusižengimą ištirti pakartotinai, turėtų būti siunčiamas informacinis pranešimas, arba asmuo, dėl kurio tarnybinio nusižengimo tyrimas atliekamas pakartotinai, turėtų būti informuojamas kokiais kitais būdais. Atsakovas vadovaujasi Aprašo 13 punktu, pažymi, kad Išvada Nr. 1 nebuvo patvirtinta VMI viršininko, tarnybinio nusižengimo tyrimas, apie kurį pareiškėja buvo informuota pranešimu, nebuvo baigtas. Atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą pakartotinai, atsakovas tyrė to paties pareiškėjos galimai padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybes, o ne pradėjo pareiškėjos atžvilgiu naują tarnybinio nusižengimo tyrimą. Atsakovas, atlikęs pakartotinį tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl pareiškėjos galimo tarnybinio nusižengimo, kuris buvo nurodytas pareiškėjai įteiktame pranešime, nenustatė, kad pareiškėja padarė ir kitą veiką, turinčią tarnybinio nusižengimo požymių, todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo pradėti naują tarnybinio nusižengimo tyrimą ir apie tai informuoti pareiškėją, įteikiant jai naują pranešimą apie jos galimai padarytą kitą tarnybinį nusižengimą, kaip tai yra nurodyta Aprašo 13 punkte. Atsakovas daro išvadą, kad teisės į teisingą teismą principas, teisė žinoti apie vykstantį tyrimą, teisė susipažinti su vykstančiu tyrimu, teisė pasirengti vykstančiam tyrimui, teisė duoti paaiškinimus dėl vykdomo tyrimo, teisė turėti atstovą (advokatą) vykdomame tyrime nebuvo pažeistos. Atsakovas nurodo, kad teismui sprendime pasisakyti dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimų nebuvo pagrindo, nes teismas sprendime konstatavo, jog atsakovas nepadarė procedūrinių pažeidimų, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą.
Šalies argumentai
31. Atsakovas VMI apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Atsiliepimas
32. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, vadovaujasi VMI viršininko 2016 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-352 patvirtintų VMI Kontrolės departamento nuostatų 4, 6, 10.5 punktais, VMI viršininko 2016 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-352 patvirtintų VMI Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriaus nuostatų 7.1, 7.2, 7.6, 7.7, 8.3 punktais, VMI viršininko 2019 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. V-137 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, galiojusio iki 2020 m. kovo 31 d., 1.8.12.1–1.8.12.9 punktais, VMI viršininko 2019 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. VP-10 patvirtinto Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 2, 5.2–5.4, 5.13 punktais ir pabrėžia, kad pareiškėja, VMI užimdama atsakingas vadovaujančias pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo kontrole, VMI (duomenys neskelbtini) vardu priima sprendimus, atstovauja jam ir atsako už jo veiklą, savarankiškai sprendžia skyriaus kompetencijai pavestus klausimus, organizuoja skyriaus darbą. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjos užimamos pareigos susijusios su galima Bendrovės kontrole ir atitinkamų sprendimų priėmimu dėl Bendrovės ir gali sąlygoti situacijas, kurias sprendžiant yra neabejotina tikimybė spręsti ir interesų konfliktą keliančius klausimus.
33. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad LVAT išnagrinėjo pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti VMI 2019 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. P-357 neišduoti leidimo pareiškėjai dirbti pagal darbo sutartį UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi UAB (duomenys neskelbtini)) direktore, ir pritarė pozicijai, kad pareiškėja pagal jai suteiktus įgaliojimus, skyriaus veiklos pobūdį, konkrečias pareiškėjos atliekamas funkcijas pagal jos pareigybės aprašymą, kurių atlikimas parodo, jog pareiškėja dalyvauja kontrolės veiksmų vykdyme atliekant mokesčių mokėtojų patikrinimus ir tyrimus, t. y. pareiškėja yra atsakinga už valdingų sprendimų mokesčių mokėtojų atžvilgiu priėmimą.
34. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos sandoriai su Bendrove nebūtinai turi būti sudaryti asmeniškai, kad pareiškėją sietų ryšiai su Bendrove. Pareiškėja asmeninėms reikmėms naudojosi automobiliu, kurį iš Bendrovės nuomojosi pareiškėjos vaikų tėvas, ir toks ryšys su Bendrove pareiškėjai gali sukelti interesų konfliktą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja turėjo deklaruoti ne tik savo vaikų tėvą, bet ir faktą, kad savo asmeninėms reikmėms naudoja automobilį, kuris valdytojo teisėmis priklauso Bendrovei. Atsakovas pažymi, kad, siekiant išvengti interesų konflikto, ryšiais, sandoriais, asmenimis ir kt., kurie tiesiogiai siejasi su pareiškėja ir, kurie gali kelti interesų konfliktą, pareiškėja, kaip valstybės tarnautoja, turi pareigą domėtis ir žinoti tam, kad galėtų išvengti interesų konflikto.
Atsiliepimas
35. Atsakovas, atsižvelgęs į valstybės tarnybos, o taip pat VMI, kaip institucijos, paskirtį, nurodo, kad faktas, jog žiniasklaidai kilo pretekstas rašyti viešojoje erdvėje publikuojamą straipsnį, kompromituojantį pareiškėją, kaip valstybės tarnautoją, yra akivaizdus, įrodinėjimo nereikalaujantis institucijos, kurioje pareiškėja atlieka valstybės tarnautojos pareigas, vardo ir pasitikėjimo menkinimas. Pareiškėja ne tik kaip valstybės tarnautoja turi tinkamai vykdyti teisės aktuose įtvirtintas pareigas, bet ir kaip VMI (duomenys neskelbtini) būti pavyzdžiu savo skyriaus valstybės tarnautojams. Tinkamas pareigos deklaruoti privačius interesus nevykdymas kenkia ne tik pareiškėjos reputacijai, bet ir VMI prestižui, o taip pat mažina visuomenės pasitikėjimą valstybine tarnyba, VMI.
36. Pareiškėja I. K. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje palikti nepakeistą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
37. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas nei Įsakymo priėmimo metu, nei visos bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėja būtų priėmusi kokius nors sprendimus dėl Bendrovės. Pareiškėja pažymi, kad, net jei kada nors ir tektų jai priimti sprendimą Bendrovės atžvilgiu, ji privalėtų pasinaudoti Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintu nusišalinimo institutu, todėl interesų konfliktų nekiltų. Pareiškėja nesutinka, kad turėjo nurodyti Bendrovę, kaip automobilio valdytoją, ir pažymi, kad atsakovas nepagrįstai ignoruoja aplinkybę, jog Bendrovė valdymo teisės į automobilį neturėjo. Pareiškėja paaiškina, kad automobilis niekada Bendrovei nepriklausė, jis nuosavybės teise priklausė UAB (duomenys neskelbtini), o valdymo teisę tuo metu buvo įgijęs M. K., kuris nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. nuomos sutarties pagrindu valdė šį automobilį. Pareiškėjos teigimu, atsakovas buvo neatidus ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reglamentuojančias valdymo teisę, todėl, net ir turėdamas pirminius valdymą patvirtinančius dokumentus (nuomos sutartis), laikėsi pozicijos, kad šio konkretaus automobilio valdytojas yra Bendrovė. Pareiškėja nurodo, kad faktas, jog Bendrovė valstybės įmonėje „Regitra“ nurodoma kaip konkretaus automobilio valdytojas, nepašalina to fakto, kad valdymas konkrečiais laikotarpiais Bendrovės atžvilgiu yra pasibaigęs, nes valdymą įgijo naujas asmuo – M. K.
38. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas teiginių, susijusių su tariamu atsakovo prestižo menkinimu, visuomenės pakitusiu požiūriu į atsakovą ir net visą valstybę, neįrodinėjo jokiais leistinais įrodymais, kas per se (savaime) reiškia, jog buvo pažeista susiformavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo doktrina, pagal kurią reikalaujama įrodyti ir pasekmes. Pareiškėja pažymi, kad Elgesio kodeksas nėra paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl laikytinas neįsigaliojusiu bei negalinčiu sukurti jokių teisinių pasekmių ir negali būti taikomas pareiškėjos atžvilgiu galimo tarnybinio nusižengimo tyrime. Be to, kadangi Elgesio kodekso 6.2 punkto pažeidimas pareiškėjai nebuvo inkriminuojamas pranešime dėl galimo jos tarnybinio pažeidimo padarymo, Įsakyme nurodant, kad pareiškėja pažeidė ir Elgesio kodekso 6.2 punktą, buvo pažeistas EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintas teisės į teisingą teismą principas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
39. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą sprendžiama, ar Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkės 2020 m. vasario 10 d. įsakymas Nr. P-569 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo I. K.“, kuriuo pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, panaikino Įsakymą.
40. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjos skundą atmesti. Nurodo, jog pareiškėjos sandoriai su Bendrove nebūtinai turi būti sudaryti asmeniškai, kad pareiškėją sietų ryšiai su Bendrove. Pareiškėja asmeninėms reikmėms naudojosi automobiliu, kurį iš Bendrovės nuomojosi pareiškėjos vaikų tėvas, ir toks ryšys su Bendrove pareiškėjai gali sukelti interesų konfliktą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja turėjo deklaruoti ne tik savo vaikų tėvą, bet ir faktą, kad savo asmeninėms reikmėms naudoja automobilį, kuris valdytojo teisėmis priklauso Bendrovei. Atsakovas pažymi, kad, siekiant išvengti interesų konflikto, ryšiais, sandoriais, asmenimis ir kt., kurie tiesiogiai siejasi su pareiškėja ir kurie gali kelti interesų konfliktą, pareiškėja, kaip valstybės tarnautoja, turi pareigą domėtis ir žinoti tam, kad galėtų išvengti interesų konflikto. VMI užimdama atsakingas vadovaujančias pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo kontrole, VMI (duomenys neskelbtini) vardu priima sprendimus, atstovauja jam ir atsako už jo veiklą, savarankiškai sprendžia skyriaus kompetencijai pavestus klausimus, organizuoja skyriaus darbą. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjos užimamos pareigos susijusios su galima Bendrovės kontrole ir atitinkamų sprendimų priėmimu dėl Bendrovės ir gali sąlygoti situacijas, kurias sprendžiant yra neabejotina tikimybė spręsti ir interesų konfliktą keliančius klausimus.
41. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, papildant motyvu, kad pareiškėjai nebuvo suteikta teisė pateikti paaiškinimą dėl jai inkriminuojamo Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimo, o tai laikytina teisės į teisingą teismą principo, įtvirtinto Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, pažeidimu bei savarankišku pagrindu naikinti Įsakymą.
42. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.
43. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja M. K. deklaravo kaip savo sutuoktinį, sugyventinį ar partnerį bei nurodė jo vykdomą individualią veiklą, taip pat jį įvardijo kaip savo vaikų tėvą (žr. šios nutarties 21 punktą). Atsakovo vertinimu, pareiškėja, naudodamasi Bendrovės automobiliu, kurį nuomojosi M. K., turėjo deklaruoti ir faktą, kad savo asmeninėms reikmėms naudoja automobilį. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėja nepažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, jog deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja neprivalo žinoti ir deklaruoti vaikų tėvo, su kuriuo neveda bendro ūkio, sandorių, ypač tų, kuriuos sudaro jo valdoma bendrovė. Be to, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjos veikloje pasitaikius vienkartinei situacijai, kurioje jai tektų spręsti klausimą ir (ar) priimti su Bendrove susijusį sprendimą, galima pasinaudoti Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintu nusišalinimo institutu.
44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėja neprivalo žinoti ir deklaruoti vaikų tėvo, su kuriuo neveda bendro ūkio, sandorių, ypač tų, kuriuos sudaro jo valdoma bendrovė. Taip pat byloje nenustačius, kad pareiškėja atliko kokius nors pareiginius veiksmus, susijusius su Bendrove, be to, nustačius, kad pareiškėjos veikloje pasitaikius vienkartinei situacijai, kurioje jai tektų spręsti klausimą ir (ar) priimti su Bendrove susijusį sprendimą, ji galėtų ir privalėtų pasinaudoti Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintu nusišalinimo institutu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ji privalėjo deklaruoti faktą, kad savo asmeninėms reikmėms naudoja Bendrovės automobilį, kurį buvo išsinuomojęs M. K. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo reikalavimus.
45. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomi argumentai tampa menamais, o jo teiginiai tėra grindžiami prielaidomis. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimus.
46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
47. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Kadangi pareiškėja nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrindimo, todėl bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant šią administracinę bylą, nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos I. K. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.