- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-22
- Bylos Nr.
- 3K-3-198/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Čaika (pirm.), Sigitas Gurevičius, Egidijus Laužikas (pran.)
- Atsakovas
- L. M., R. P., AB „Šiaulėnų gyvulininkystės kompleksas“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių L. M., R. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Saulėtekis“ ieškinį atsakovams AB „Šiaulėnų gyvulininkystės kompleksas“, L. M., R. P. dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Saulėtekis“ (toliau – BUAB „Saulėtekis“) 2004 m. gruodžio 21 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad atsakovės L. M., R. P. ir atsakovas AB „Šiaulėnų gyvulininkystės kompleksas“ 2001 m. spalio 25 d. sudarė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Nurodyta sutartimi šalys susitarė bendromis pastangomis kooperuodamiesi pastatyti viešbučio „Saulės žiedas“ priestatą valstybinės žemės sklype Vilniuje, Nemenčinės pl. 13, kadastro Nr. 0101/0013:60, pasidalyti būsimą priestatą, kiekvienam partneriui įgyjant nuosavybės teisę į tam tikrą priestato dalį, ir vykdyti viešbučio „Saulės žiedas“ filialo funkciją. Nurodyto sklypo nuomininkas yra ieškovas pagal 1994 m. lapkričio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį; nuomos terminas – iki 2093 m. BUAB „Saulėtekis“ visuotinis akcininkų susirinkimas 2001 m. spalio 24 d. protokolu suteikė teisę atsakovėms nurodytame sklype statyti viešbučio priestatą. Ieškovo manymu, ginčijama jungtinės veiklos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, pažeidžia ieškovo ir viešąjį interesus. Šį teiginį ieškovas grindžia tuo, kad atsakovės neturi teisės naudotis valstybinės žemės sklypu, nes jis nebuvo perduotas joms valdyti Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. atsakovėms teisės naudotis valstybine žeme nesuteikė atitinkamos valstybės institucijos. Be to, jungtinės veiklos sutartimi susitarta dėl neteisėtos statybos, nes šia sutartimi pažeisti Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai. Nurodytuose punktuose nustatyta, kad statytojo teisė gali būti įgyvendinta tik tada, kai turimas žemės sklypas yra įsigytas ar suteiktas naudotis įstatymuose nustatytais pagrindais. Ieškovas, remdamasis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, 1.80 straipsniu, 1.95 straipsnio 1 dalimi, 6.225 straipsnio 1 dalimi, 6.227 straipsniu, Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktais, Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio atsakovių ir atsakovo AB „Šiaulėnų gyvulininkystės kompleksas“ 2001 m. spalio 25 d. sudarytą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovo BUAB „Saulėtekis“ ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad nėra šalių ginčo dėl to, kad, sudarant jungtinės veiklos sutartį, nesilaikyta ieškovo nurodytų teisės normų. Teismas taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į padarytus įstatymų pažeidimus, statybą galima vertinti kaip savavališką. Teismas ieškovo nurodytų Žemės ir Statybos įstatymų pažeidimų netraktavo kaip imperatyviųjų teisės normų pažeidimų. Teismas pabrėžė, kad, atsakovams ar ieškovui gavus apskrities viršininko administracijos sutikimą sudaryti valstybinės žemės subnuomos sutartį, nebūtų pagrindo pripažinti, jog atsakovės naudojosi žeme pažeisdamos Žemės įstatyme ar CK 6.553 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo nurodytos Žemės ir Statybos įstatymų normos nėra imperatyvaus pobūdžio, nes net nustačius šių teisės normų pažeidimą, jis nėra visada besąlygiškas pagrindas pasekmėms naikinti, atsiradusias dėl atliktų veiksmų, t. y., įvykdžius CK 4.103 straipsnyje nustatytas sąlygas, nepaisant padarytų įstatymų pažeidimų, leidžiamas teisinis statybos įregistravimas. Taigi teismas konstatavo, kad, nenustačius imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo, nėra pagrindo pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį pripažinti jungtinės veiklos sutartį niekine. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo taikyti CK 1.81 straipsnio, nes ne kiekvienas teisės normų pažeidimas yra pakankamas pagrindas sandoriui kaip prieštaraujančiam viešajai tvarkai pripažinti. Be to, ginčyti niekinį sandorį turi teisę tik suinteresuotas asmuo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Ieškovas nenurodė, kokias teisiškai reikšmingas pasekmes jis patirtų patenkinus ieškinį. Dėl nurodytos priežasties teismas nepripažino ieškovo suinteresuotu asmeniu. Teismas taip pat nurodė, kad ieškinio patenkinimo pasekmės ieškovui yra nereikšmingos, nes sutarties pripažinimas negaliojančia neturėtų įtakos nei suvaržymams naudotis žemės sklypu, nei įteisinti priestato statybą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimu patenkino ieškovo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino. Kolegija nutartyje nurodė, kad imperatyviąsias įstatymo normas galima pažinti iš to, ar įstatymų leidėjas nustatė, jog sandoriai, prieštaraujantys teisės normai, yra niekiniai. Paprastai tai išreiškiama tiesiogiai arba nurodant tam tikrus draudimus, išreiškiamus žodžiais „draudžiama“, „neturi teisės“, „negalima“. Kolegijos manymu, tai, kad nėra aiškių nurodymų, jog teisės norma yra imperatyvioji, dar nereiškia, kad ji neimperatyvioji. Taigi nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, būtina atsižvelgti į jos tikslus ir uždavinius. Ieškovo nurodytos įstatymų normos reglamentuoja valstybinės žemės nuosavybės teisės ir teisės būti statytoju įgyvendinimo tvarką. Pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį valstybinė žemė perduodama naudotis Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms ar organizacijoms, valstybės įmonėms, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, kitoms įstatymuose nustatytoms įstaigoms, organizacijoms ar įmonėms, sudarant valstybinės žemės panaudos sutartis. Taigi atsakovės nepatenka į įstatyme nustatytą subjektų, turinčių teisę neatlygintinai naudotis valstybine žeme, sąrašą. Kolegija konstatavo, kad ieškovo nurodytose įstatymų normose įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, kokiais pagrindais ir kokia tvarka galėjo būti suteikta teisė naudotis valstybine žeme ir įgyvendinta teisė būti statytoju. Kolegija pabrėžė, kad nurodytose teisės normose buvo nustatyta valstybinės žemės naudojimo ir statybų viešoji tvarka. Kolegijos manymu, nurodytos tvarkos nesilaikymas gali pažeisti ne tik trečiųjų asmenų interesus, bet ir viešąjį interesą. Kolegija pabrėžė, kad BUAB „Saulėtekis“ visuotinio akcininkų susirinkimo 2001 m. spalio 24 d. protokolas, kuriuo nutarta atsakovėms leisti statyti priestatą, nėra teisėtas pagrindas kokioms nors teisėms į valstybinės žemės sklypą įgyti. Taigi atsakovėms įstatymuose nustatyta tvarka nesuteikta teisė naudotis valstybinės žemės sklypu. Dėl nurodytų motyvų kolegija padarė išvadą, kad 2001 m. spalio 15 d. panaudos sutartis (b. l. 89) yra niekinė ir negaliojanti, nes prieštarauja imperatyviosioms Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, CK 6.632 straipsnio nuostatoms. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje negalima taikyti CK 4.103 straipsnio, nes atsakovės savo teisę į statybą įgyvendino nesant sąlygų, nustatytų Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje. Šį faktą patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. birželio 9 d. sprendimas (b. l. 27–28), kuriuo pripažintas neteisėtu statybos leidimo Nr. KP01-171 (viešbučio „Saulės žiedas“ priestatui statyti) perregistravimas atsakovių vardu. Kolegijos nuomone, statybos leidimo perregistravimo pripažinimas reiškia tai, kad atsakovės, sudarydamos jungtinės veiklos sutartį, faktiškai neturėjo statybos leidimo, nes perregistravimas buvo neteisėtas nuo jo atlikimo momento. Kolegija nurodė, kad ginčijama jungtinės veiklos sutartis pažeidžia ieškovo teises, nes apsunkina bankroto procedūrų vykdymą ir daro neigiamą įtaką ieškovo ir jo kreditorių teisėtiems interesams. Kolegija taip pat pripažino, kad nurodyta sutartis pažeidžia trečiosios sutarties šalies ir viešąjį interesus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovės L. M., R. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.969 straipsnio 4 dalį, nes pripažino negaliojančia 2001 m. spalio 25 d. jungtinės veiklos sutartį nenustatęs nurodytos teisės normos pažeidimo. Kasatorių nuomone, tik sutarties sudarymo formos nesilaikymas (CK 6.969 straipsnio 4 dalies pažeidimas) daro jungtinės veiklos sutartį negaliojančią.
2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CK 1.80 straipsnį, nes pripažino Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, CK 6.632 straipsnį imperatyviosiomis įstatymų normomis. Nurodytos teisės normos, kasatorių teigimu, yra neimperatyviosios, nes: 1) jose nenustatyta, kad joms prieštaraujantys sandoriai yra negaliojantys; 2) jose neišreikšti draudimai, kurių padarinys yra sandorio negaliojimas; 3) jas aiškinant pagal CK 1.9 straipsnį, negalima nustatyti, kad dėl pamatinio visuomenės intereso būtina visuotinai pripažinti žemės panaudos sandorius negaliojančiais.
3. Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ prieš UAB „Gazolita“; civilinės bylos Nr. 3K-3-452/2004. Pagal CK 6.553 straipsnio 1 dalį gavus apskrities viršininko administracijos sutikimą sudaryti ginčijamo 60 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypo subnuomos sutartį, 2001 m. spalio 15 d. panaudos sutartis atitiktų įstatymų reikalavimus.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.103 straipsnį, nes konstatavo, kad atsakovės neturi galimybės pašalinti pažeidimų, remdamasis motyvu, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. birželio 9 d. panaikino 2001 m. spalio 11 d. statybos leidimo Nr. KP01-171 perregistravimą kasatorių vardu. Kasatorės mano, kad gali būti gautas naujas statybos leidimas arba teisėtai performintas senasis.
5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.225 straipsnio 1 dalį, nes nemotyvavo, kodėl ją taikė, t. y. sprendime nenurodė, kokioms konkrečioms imperatyviosioms įstatymų normoms prieštarauja jungtinės veiklos sutartis, kokie pažeisti pagrindiniai sutarčių principai bei kitos šalies ir viešieji interesai.
6. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 263, 183, 185 straipsnius, nes jo sprendimas nepagrįstas, įrodymai neteisingai ištirti ir įvertinti. Kolegija pateikė tik hipotetinę prielaidą, kad ieškovo nurodytos Žemės įstatymo ir Statybos įstatymo normos yra imperatyviosios. Be to, kolegija pripažino niekine ir negaliojančia visą jungtinės veiklos sutartį, nors vertino ne visas nurodytos sutarties sąlygas ir ne dėl visų sutarties sąlygų motyvuotai pasisakė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB „Šiaulėnų gyvulininkystės kompleksas“ prašo atmesti kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai aiškino teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. AB „Šiaulėnų gyvulininkystės kompleksas“ nesutinka su kasatorių teiginiu, kad tik jungtinės veiklos sutarties sudarymo formos nesilaikymas yra pagrindas ją pripažinti negaliojančia (CK 6.969 straipsnio 4 dalis), nes CK 1.93 straipsnyje nustatytas tik vienas iš bendrųjų sandorių negaliojimo pagrindų. Kolegija pagrįstai konstatavo, kad valstybinė žemė neatlygintinai naudotis gali būti perduodama tik įstatymuose nustatytiems subjektams, bet ne fiziniams asmenims. Kolegija sprendime aiškiai nurodė konkrečias imperatyviąsias teisės normas: Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai, Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalis. Kolegija aiškiai konstatavo, kad jungtinės veiklos sutartis pažeidžia ieškovo ir jo kreditorių interesus, nurodė šio pažeidimo pobūdį. Atsiliepime į kasacinį skundą nesutinkama su kasatorių nuomone, kad ieškovo nurodytos įstatymų normos nėra imperatyviosios. Jos yra imperatyviosios, nes nustato viešąją tvarką valstybinės žemės naudojimo ir statybos srityse. Kolegija pagrįstai konstatavo, kad kasatorės neturėjo ir neturi galimybės pašalinti įstatymų pažeidimų pagal CK 4.103 straipsnį.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Saulėtekis“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorės klaidingai teigia, jog, sudarant jungtinės veiklos sutartį, galiojusiuose įstatymuose nebuvo nustatytas draudimas valstybinės žemės nuomininkui perduoti kitiems asmenims neatlygintinai naudotis žemės sklypo dalimi. Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje buvo imperatyviai nustatyta, kokiais atvejais, pagrindais ir kokiems subjektams galėjo būti suteikta naudotis valstybinė žemė. Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės sutekimo naudotis tvarkos“ 1.3 punkte buvo nustatyta, kad suteikiama naudotis laisvos valstybinės žemės fondo žemė. Be to, 1994 m. lapkričio 25 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartyje Nr. 01/95-4450, pagal kurią valstybinis žemės sklypas Vilniuje, Nemenčinės pl. 13, kadastro Nr. 0101/0013:60, 99 metams išnuomotas BUAB „Saulėtekis“, nenustatyta teisė perduoti naudotis šiuo žemės sklypu ar jo dalimi tretiesiems asmenims. BUAB „Saulėtekis“ nebuvo ir nėra nurodyto žemės sklypo savininkas ar savininko įgaliotas asmuo, todėl neturėjo teisės šio sklypo perduoti neatlygintinai naudotis kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad 2001 m. spalio 15 d. panaudos sutartis prieštarauja imperatyviosioms Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, CK 6.632 straipsnio normoms.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai ir motyvuotai pripažino visą 2001 m. spalio 25 d. jungtinės veiklos sutartį niekine ir negaliojančia. Kolegija pasisakė dėl sutarties 2.2 ir 2.3 punktų prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normos. Ieškovo manymu, nurodyti sutarties punktai yra esminės jungtinės veiklos sutarties sąlygos, nes jomis partneriai susitarė dėl priestato statybos ir žemės sklypo suteikimo. Kasatorės, tvirtindamos, kad teismo nurodyti trūkumai (teisės į žemės sklypą ir statybos leidimo neturėjimas) ateityje gali būti ištaisyti, pripažįsta, kad pažeista Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis. Klaidingas ir tas kasacinio skundo teiginys, kad jungtinės veiklos sudarymo metu atsakovės turėjo jų vardu perregistruotą statybos leidimą. Atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad kasatorės siekė perregistruoti savo vardu statybos leidimą sudariosios 2001 m. spalio 25 d. jungtinės veiklos sutartį. Nurodyto statybos leidimo perregistravimas kasatorių vardu pripažintas neteisėtu nuo jo atlikimo momento, taigi iš pažeidimo negali kilti teisė (ex injuria jus non oritur).
Atsiliepimas
Kasatorės neteisingai teigia, kad tik jungtinės veiklos sutarties sudarymo formos nesilaikymas yra pagrindas ją pripažinti negaliojančia (CK 6.969 straipsnio 4 dalis). Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad CK nustatyti ir kiti pagrindai pripažinti sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, pavyzdžiui, CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnis, 1.81 straipsnis ir kt.
Ieškovo nuomone, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai, CK 6.632 straipsnis yra neimperatyviosios teisės normos. Ieškovas teigia, kad nurodytoms teisės normoms būdingas esminis imperatyviųjų teisės normų požymis – teisės normos privalomumas.
Šalies argumentai
Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ prieš UAB „Gazolita“; civilinės bylos Nr. 3K-3-452/2004. Nurodytoje kasacinio teismo byloje ginčas kilo dėl subnuomos sutarčių, kurios sudarytos negavus apskrities viršininko administracijos leidimo, objekto. Ieškovas pastebėjo, kad žemės sklypo Vilniuje, Nemenčinės pl. 13A, subnuomos sutartis nesudaryta. Be to, kasatorių nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nekvestionuotas BUAB „Saulėtekis“ nurodytų Žemės ir Statybos įstatymų normų imperatyvumas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, esminių proceso teisės pažeidimų nepadarė, tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Dėl to skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovės L. M., R. P. ir atsakovas AB „Šiaulėnų gyvulininkystės kompleksas“ 2001 m. spalio 25 d. sudarė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, kuria susitarta bendromis pastangomis kooperuojantis pastatyti viešbučio „Saulės žiedas“ priestatą valstybinės žemės sklype Vilniuje, Nemenčinės pl. 13, kadastro Nr. 0101/0013:60, pasidalyti būsimą priestatą, kiekvienam partneriui įgyjant nuosavybės teisę į tam tikrą priestato dalį, ir vykdyti viešbučio „Saulės žiedas“ filialo funkciją. Pagal 1994 m. lapkričio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį nurodyto žemės sklypo nuomininkas yra ieškovas. Ieškovas ir atsakovės 2001 m. spalio 15 d. sudarė panaudos sutartį, kuria ieškovas atsakovėms, kaip ieškovo akcininkėms, suteikė teisę neatlygintinai naudotis ginčijamą žemės sklypo dalį viešbučio priestato statybai. BUAB „Saulėtekis“ visuotinis akcininkų susirinkimas 2001 m. spalio 24 d. protokolu suteikė teisę atsakovėms nurodytame sklype statyti viešbučio priestatą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad partneriai, sudarydami ginčijamą jungtinės veiklos sutartį, pažeidė Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. birželio 9 d. sprendimu pripažino neteisėtu statybos leidimo Nr. KP01-171 (viešbučio „Saulės žiedas“ priestatui statyti) perregistravimą atsakovių vardu.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Atsakovės L. M., R. P. teigia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažeidė CK 6.969 straipsnio 4 dalį, nes nenustatė, kad 2001 m. spalio 25 d. jungtinės veiklos sutarties šalys nesilaikė sutarties sudarymo formos, bet pripažino kad ji yra negaliojanti (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatytas jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindas yra ne vienintelis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jungtinės veiklos sutartis negaliojančia gali būti pripažinta ir bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais (CK 1.80–1.93 straipsniai). Taigi jungtinės veiklos sutartis gali būti niekinė ir negaliojanti, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovių argumentas, kad jungtinės veiklos sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia galima tik vienu pagrindu, nustatytu CK 6.969 straipsnio 4 dalyje, yra nepagrįstas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, CK 6.632 straipsnis yra neimperatyviosios įstatymų normos, todėl Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo taikyti CK 1.80 straipsnio (antrasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatant, ar teisės norma yra imperatyvioji, ar ne, reikia išsiaiškinti jos tikslus ir uždavinius. Teisėjų kolegija nurodo, kad Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybinės žemės suteikimo naudotis ir nuomojimo tvarka. Kitų pagrindų negu nurodytose teisės normose nustatyti pagrindai, kuriems esant galima naudoti ir nuomotis valstybinę žemę, nenustatyta. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodytos įstatymų normos yra imperatyviosios.
Kasatorės nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ prieš UAB „Gazolita“; civilinės bylos Nr. 3K-3-452/2004, nes netaikė CK 6.553 straipsnio 1 dalies ir neįpareigojo ieškovo gauti apskrities viršininko administracijos sutikimo sudaryti ginčijamo 60 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo subnuomos sutartį (trečiasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą. Taigi kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo kasatoriaus nurodytos bylos, kuriose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartis, faktinių aplinkybių. kasatorių nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nekvestionuotas BUAB „Saulėtekis“ nurodytų Žemės ir Statybos įstatymų normų imperatyvumas. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CK 4.103 straipsnį, nes konstatavo, kad atsakovės neturi galimybės pašalinti pažeidimų, remdamasis tuo, jog 2001 m. spalio 11 d. statybos leidimo Nr. KP01-171 perregistravimas visų trijų atsakovų vardu yra panaikintas (ketvirtasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutinka ir nurodo, kad Statybos įstatymo (galiojusio iki 2002 m. liepos 1 d.) 30 straipsnyje buvo nustatyta būtina sąlyga asmeniui įgyti statytojo statusą – nebaigtą statyti statinį įgyti notaro patvirtinta sutartimi. Byloje duomenų apie tai nėra. Be to, Statybos įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje, Statybos techninio reglamento 1.07.01:1999 17.3 punkte buvo nustatyta, kad asmuo statytojo statusą gali įgyti turėdamas žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinantį dokumentą. Teisėjų kolegija nurodo, kad ginčijamo valstybinio žemės sklypo nuomininkas UAB „Saulėtekis“ pažeidė CK 6.632 straipsnį, nes panaudos sutartimi sklypą suteikė naudotis atsakovėms, neturėdamas nuomotojo Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštiško sutikimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi (b. l. 15, 16) atmetė atsakovių L. M. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. birželio 9 d. sprendimo ir konstatavo, kad atsakovai neįgijo statytojo statuso, o statybos leidimo perrašymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas teisingai nurodė, kad atsakovės nei sutarties sudarymo metu, nei dabar neturėjo ir neturi galimybės, nustatytos CK 4.103 straipsnyje, pašalinti teisės normų pažeidimų. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepažeidė CK 4.103 straipsnio.
Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.225 straipsnio 1 dalį, nes sprendime nenurodė, kokioms konkrečioms imperatyviosioms įstatymų normoms prieštarauja ginčijama jungtinės veiklos sutartis (penktasis kasacinio skundo argumentas). Su šiuo kasatorių argumentu teisėjų kolegija taip pat nesutinka, nes Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai nurodė, kad jungtinės veikos ir panaudos sutartys prieštarauja imperatyviosioms Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų, CK 6.632 straipsnio normoms (b. l. 148, 149). Dėl to CK 6.225 straipsnio 1 dalį nebuvo pažeistas.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 263, 183, 185 straipsnius, nes pripažino niekine ir negaliojančia visą jungtinės veiklos sutartį, nors vertino ne visas nurodytos sutarties sąlygas ir ne dėl visų sutarties sąlygų motyvuotai pasisakė (šeštasis kasacinio skundo argumentas). Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad 2001 m. spalio 25 d. jungtinės veiklos dėl sutarties 2.2 ir 2.3 punktai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normos. Teisėjų kolegija nurodo, kad, atsižvelgiant į CK 6.969 straipsnio 1 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, nurodyti jungtinės veiklos sutarties punktai yra esminės jungtinės veiklos sutarties sąlygos – jomis partneriai susitarė dėl priestato statybos ir žemės sklypo suteikimo. Nesusitarusios dėl nurodytų sąlygų, jungtinės veiklos sutarties šalys nebūtų iš viso sudariusios ginčijamos sutarties, nes būtų neprasminga bendra partnerių (atsakovų) veikla – pastatyti ir įrengti veikiančio viešbučio „Saulės žiedas“ priestatą (jungtinės veiklos sutarties 1.1 punktas). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog negalioja visa 2001 m. spalio 25 d. jungtinės veiklos sutartis.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei proceso teisės normas, todėl kasacinis skundas atmestinas. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais motyvais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.