- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-13
- Bylos Nr.
- eI2-3596-631/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09310-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė, Agnė Stankevičienė, Gitana Butrimaitė
- Pareiškėjas
- B. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „HQDS”
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės, Agnės Stankevičienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „HQDS”, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 23S192577 „Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, jog Migracijos departamento skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija yra nepagrįsta, pažeidžia teisinį reguliavimą, teisinio saugumo, tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus bei esamos situacijos kontekste yra nemotyvuota (pažeidžia išsamumo principą).
Paaiškina, jog nuo bendrovės, kurioje dirba pareiškėjas (UAB „HQDS”, toliau - ir Bendrovė) įsteigimo, jos vykdoma veikla nepakito. Taip pat nepakito ir skundžiamame sprendime nurodytas teisinis reguliavimas. Egzistuojant tokiai pačiai teisinei ir faktinei situacijai, atsakovas išdavė kitiems Bendrovės darbuotojams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Todėl, pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento staiga pakitusi pozicija, kuri niekaip nepaaiškinama, nėra suderinama su teisiniu reguliavimu ir pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.
Teigia, jog Bendrovė nuo pat jos įsteigimo teikia vairavimo paslaugas „IPUKIS” įmonių grupės įmonėms bei kitiems ūkinės veiklos subjektams ir vairavimo paslaugas teikia per savo darbuotojus, tokius kaip pareiškėjas, kurie paslaugų teikimo metu vairuoja ne Bendrovės, bet kito asmens vilkikus. Tarp šalių nėra ginčo, kad nuo pat UAB „HQDS” veiklos pradžios ji teikia vairavimo paslaugas ir toks jos veiklos modelis liko nepakitęs iki pat skundžiamo sprendimo priėmimo. Bendrovė nuo pat savo veiklos pradžios turėjo vieną EBKR licenciją ir didelį skaičių tolimųjų reisų vairuotojų. Vieną EBKR licenciją Bendrovė turėjo ir pareiškėjui pasikreipus išduoti leidimą laikinai gyventi. Todėl faktinė situacija visą Bendrovės veiklos laikotarpį yra nepakitusi. Pareiškėjui yra nesuprantama, kaip daug metų valstybės institucijoms, įskaitant ir patį Migracijos departamentą, deklaruojant, jog pasirinktas veiklos vystymo modelis yra teisėtas ir pagrįstas, staiga atsakovas ima tokią veiklą drausti (riboti), reikalauti EBKR licencijų kopijų ir atsisako išduoti pareiškėjui bei kitiems UAB „HQDS” darbuotojams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, tokiu būdu atimant iš jų pragyvenimo šaltinį.
Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas sprendimas sąlygotas ne objektyvių aplinkybių, taikant teisės aktų reikalavimus ir sprendžiant, ar yra įstatyme numatyti pagrindai atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, bet dėl per Migracijos departamentą įgyvendinamų verslo grupių interesų, Migracijos departamentu pasinaudojant kaip priemone patenkinti savo komercinius interesus. Pareiškėjas yra fizinis asmuo, kuriam leidimas laikinai gyventi yra būdas turėti pragyvenimo šaltinį, užtikrinantį asmens ir jo šeimos narių orų pragyvenimo lygį.
Migracijos departamento, kaip viešojo administravimo institucijos, sprendimas privalo būti motyvuotas ir negali neigiamai paveikti pareiškėjo, kaip fizinio asmens teises bei teisėtus interesus, išimtinai dėl Migracijos departamento pasikeitusios nuomonės dėl galiojančio teisinio reguliavimo. Atsakovo elgesys negali būti laikomas suderinamu su viešojo administravimo principais bei teisinio tikrumo, stabilumo ir teisėtų lūkesčių principais. Atitinkamai, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant aukštesnės galios teisės aktus, todėl naikintinas.
Vertina, jog Migracijos departamentas spręsdamas, ar Bendrovės vykdoma veikla atitinka teisinį reguliavimą profesinei krovininio kelių transporto veiklai vykdyti, viršijo savo kompetenciją. Atsakovas yra viešojo administravimo institucija, išduodanti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi, jeigu jie atitinka teisės aktų reikalavimus. Migracijos departamentui nėra pavesta prižiūrėti, kaip vežėjai laikosi teisės aktuose numatytų reikalavimų turėti EBKR licencijos kopijas ir ar jie turi pakankamai kroviniams skirtų vežti automobilių. Valstybinę vežimo krovinių keliais priežiūrą vykdo ne atsakovas, bet Transporto saugos administracija bei Lietuvos kelių policija. Būtent šių institucijų pareigūnai yra įgalinti tikrinti ūkinės veiklos subjektus, tokius kaip Bendrovė, taip pat tikrinti kelių transporto priemones, ar yra šioms transporto priemonėms priskirtos Bendrijos veiklos licencijos. Atsakovas viršijo savo kompetenciją skundžiamame sprendime nurodydamas, kad Bendrovės veikla turi laikinojo įdarbinimo požymių.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, jog patikrinus informacinėje sistemoje duomenis apie Bendrovės, kurios deklaruojama veikla – krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla, darbuotojus, buvo nustatyta, kad Bendrovėje 2023 m. spalio 20 d. dirbo 376 darbuotojai. Atsižvelgiant į tai, Bendrovė yra įdarbinusi daugiau tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojų, negu turi kroviniams vežti skirtų automobilių ir gali vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal nustatytus reikalavimus, bei toliau aktyviai teikia tarpininkavimo raštus. Vertina, jog yra pagrindas konstatuoti, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla).
Nurodo, jog 2023 m. balandžio 11 d. Bendrovei buvo išsiųstas Migracijos departamento raštas iki 2023 m. rugsėjo 1 d. išsiimti Bendrijos licencijos kopijas kiekvienai Bendrovės pervežimams naudojamai transporto priemonei. 2023 m. rugsėjo 11 d., patikrinus Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir LTSA) duomenis, nustatyta, kad Bendrovė Migracijos departamento prašymo neįvykdė ir naujų Bendrijos licencijos kopijų neišsiėmė.
Laiko, jog Migracijos departamentas priešingai, nei teigia pareiškėjas, pagrįstai vertino, ar Bendrovė vykdo veiklą paslaugų sektoriuje (vykdo tarptautinius krovinių pervežimus). Nurodo, kad užsieniečiui galėtų būti išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi kaip turinčiam profesiją, įtrauktą į Trūkstamų profesijų sąrašą, užsienietį darbui kviečianti įmonė turi vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje. Tokiu būdu užsieniečio, kuris ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, profesija laikoma įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, jeigu šį užsienietį įdarbinti įsipareigojantis darbdavys vykdo veiklą paslaugų sektoriuje.
Kaip krovininio kelių transporto veiklą pagrindžiančius dokumentus, Bendrovė Migracijos departamentui pateikė sudarytas vairavimo paslaugų sutartis, šių sutarčių priedus bei pažymas apie suteiktų vairavimo paslaugų skaičių. Visos pateiktos sutartys yra analogiškos, sudarytos ne dėl krovinių vežimo, o dėl vairavimo paslaugų teikimo. Iš sutarčių ir jų priedų turinio akivaizdu, kad Bendrovė, kaip sutarties vykdytojas, įsipareigoja tik suteikti vairavimo paslaugą, neatsako už žalą transporto priemonei ar kroviniui, neatsako už prastovą dėl vairuotojo sveikatos būklės, krovinio turinį. Transporto priemonės, kuriomis vežami kroviniai priklauso paslaugos užsakovams, užsakovai privalo pasirūpinti, tuo, kad transporto priemonės būtų techniškai tvarkingos. Paslaugos užsakovai taip pat įsipareigoja turėti ir EBKR licenciją bei šios licencijos kopijas (t. y. dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti krovininio kelių transporto ekonominę veiklą).
Laiko, jog Bendrovės pateikti dokumentai patvirtina, kad Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruotos krovininio kelių transporto veiklos, pagal Bendrovės pasirinktą veiklos modelį, Bendrovėje įdarbintas darbuotojas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo funkciją atlieka paslaugos užsakovui, o Bendrovė vairavimo paslaugos užsakovus tik aprūpina žmogiškaisiais ištekliais. Migracijos departamento vertinimu, įmonė, siekianti kitoms įmonėms teikti paslaugą, susijusią su konkrečios darbo funkcijos atlikimu, turėtų įregistruoti laikinojo įdarbinimo veiklą, su užsieniečiais sudaryti laikinojo įdarbinimo sutartis ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreiptis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir c papunkčių nuostatomis, nustatančiomis leidimo laikinai gyventi išdavimą laikinojo įdarbinimo atveju.
Atsakovas atsižvelgia į tai, kad nustatė, kad Bendrovė deklaruoja vykdanti krovininę kelių transporto veiklą, turi EBKR licenciją, tačiau neturi pakankamo šios licencijos kopijų skaičiaus ir siekiant sudaryti galimybę Bendrovei nepertraukiamai vykdyti veiklą, Migracijos departamentas Bendrovei suteikė protingą ir pakankamą terminą išsiimti EBKR licencijos kopijas, kad užsieniečių kvietimas darbui ir leidimų laikinai gyventi išdavimas atitiktų Įstatymo nuostatas. Tačiau Bendrovė trūkstamų EBKR licencijų kopijų neišsitraukė. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal nustatytus reikalavimus, Migracijos departamentas mano, jog ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo nustatytų imperatyvių reikalavimų ir buvo pagrindas atsisakyti pakeisti ar išduoti leidimą laikinai gyventi.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „HQDS“ atsiliepime į pareiškėjo skundą pritarė skunde išdėstytiems argumentams bei reikalavimams ir prašė skundą tenkinti.
Nurodo, jog skundžiamas sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nes Bendrovės vykdoma veikla nuo pat jos veiklos pradžios iki skundžiamo sprendimo priėmimo nepakito. Reguliavimas iš esmės buvo analogiškas tiek Bendrovei pradėjus veiklą, tiek pirmą kartą išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tiek ir dabar.
Patvirtina, jog Bendrovė nevykdo licencijuojamos veiklos, o nuo pat jos įsteigimo teikia vairavimo paslaugas UAB „IPUKIS” įmonių grupės įmonėms. Paaiškina, jog kiekviena įmonė UAB „IPUKIS” įmonių grupėje turi savo vaidmenį. Pvz., UAB „IPUKIS” turi tarptautinių krovinių vežimui reikalingas EBKR licencijas, taip pat turi transporto priemones – 289 autovežius ir (ar) vilkikus bei dar kitas transporto priemones, o UAB „HQDS”, savo ruožtu, yra įmonė, kurioje yra įdarbinti visi vairuotojai ir kuri teikia vairavimo paslaugas grupės įmonėms, t. y. Bendrovė nevykdo licencijuojamos veiklos.
Pažymi, jog byloje yra pateikti įrodymai, kad 2018 m. buvo sudarytos ir teisme buvo patvirtintos net 9 taikos sutartys, kai galiojo analogiškas teisinis reguliavimas ir buvo analogiškos faktinės aplinkybės.
2024 m. sausio 25 d. atsakovo pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodoma, jog LTSA, atsakydama į Migracijos departamento užklausą, pasisakė ne apie bendrus teisės aktų reikalavimus, o būtent apie UAB „HQDS“ veiklą ir galimybes įdarbinti vairuotojus. LTSA, įvertinusi UAB „HQDS“ veiklą, 2023 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. 15B-9362 aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad būtent UAB „HQDS“ gali turėti ne daugiau kaip penkis vairuotojus.
Atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose yra nustatyta, kad vairuotojo liudijimas yra išduodamas vežėjui, kuris turi EBKR licenciją, tačiau vairuotojo liudijimų išdavimas nėra siejamas su šios licencijos kopijų skaičiumi. Dar daugiau, kaip matyti iš pareiškėjui išduoto vairuotojo liudijimo, jis buvo išduotas ne UAB „HQDS“, kuri yra pareiškėjo darbdavys ir tarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išdavimo, o UAB „IPUKIS“ pagal šios įmonės pateiktus duomenis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 23S192577, kuriuo pareiškėjui B. K. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2023 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti pagal profesiją, įtrauktą į trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas) UAB „HQDS“ Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją 2023 m. spalio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 23S192577 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas Sprendimą panaikinti.
Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir Kodeksas) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad profesinę vežimo kelių transportu veiklą gali vykdyti tik vežėjai, turintys šio straipsnio 2 dalyje nurodytą galiojančią licenciją ar leidimą. Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad viena galiojanti licencijos kopija naudojama vienai konkrečiai kelių transporto priemonei, kuri yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, turi transporto priemonės bendrojo naudojimo valstybinio registracijos numerio ženklus ir kuri valdoma ar naudojama vežėjo nuosavybės, patikėjimo teise ar pagal išperkamosios nuomos, nuomos ar lizingo sutartį ar kitais teisėtais pagrindais neterminuotai arba laikinai, jeigu transporto priemonės valdymą patvirtinančiame dokumente nustatytas ribotas jos valdymo terminas, neteikiant vairavimo ar techninės priežiūros paslaugos.
Kodekso 8 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytą galiojančią licenciją turintis vežėjas gali turėti ne daugiau kaip penkis vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui <...>; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu <...>; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Teismas pažymi, kad Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas reiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas ir kad šis leidimas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui gali būti panaikintas tik esant Įstatymo 50 straipsnyje numatytiems pagrindams.
Įstatymo 40 straipsnyje yra apibrėžti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai – šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Atlikęs išsamią minėtų teisės aktų analizę, teismas daro išvadą, kad nurodytas teisinis reglamentavimas, vertinant jį sistemiškai, patvirtina, kad užsienietis turi pareigą įsidarbinti būtent pas tą darbdavį ir toms funkcijoms, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį gali tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą.
Teismas pažymi, kad ginčo atveju, Sprendimas priimtas remiantis Migracijos departamento įvertinta informacija, kad Bendrovė yra įdarbinusi daugiau tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojų, negu turi kroviniams vežti skirtų automobilių ir gali vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal nustatytus reikalavimus, bei toliau aktyviai teikia Tarpininkavimo raštus dėl užsieniečių įdarbinimo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais, todėl, pasak atsakovo, yra pagrindas konstatuoti, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla).
Pažymėtina, kad nors Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų bei nurodė, jog Bendrovė turi 1 licencijos kopiją vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą, todėl, vadovaujantis Kodekso 8 straipsnio nuostatomis, Bendrovė turi teisę turėti 1 kelių transporto priemonę ir ne daugiau nei 5 vairuotojus ją vairuoti, o Bendrovėje dirba 376 darbuotojai, t. y. galima suprasti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčio reikalavimo, tačiau, teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas nesiaiškino visų reikšmingų faktinių aplinkybių teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti.
Teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, Sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, neišsiaiškino konkrečių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo įdarbinimu, t. y., ar pareiškėjas buvo įdarbintas kaip UAB „HQDS”, ar kaip UAB „IPUKIS“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, taip pat, kuri iš prieš tai nurodytų įmonių turi teisę pareiškėjui duoti nurodymus bei reikalauja vykdyti darbo funkcijas, moka atlyginimą ir kt.
Teismo nuomone, tik išsiaiškinus aplinkybes, su kuo pareiškėjas yra sudaręs darbo sutartį, koks šios darbo sutarties turinys, ar yra ir koks yra susitarimas tarp UAB „HQDS” ir UAB „IPUKIS“ dėl darbuotojo funkcijų vykdymo, būtų galima nustatyti, ar pateiktas Bendrovės įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui yra tinkamas ir ar pareiškėjas atitinka ar neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.
Nors Migracijos departamento Sprendime nurodyta, jog Bendrovė informavo Migracijos departamentą, kad Bendrovėje įdarbinti vairuotojai pagal sudarytas paslaugų teikimo sutartis kitoms įmonėms teikia vairavimo paslaugas, taip pat Bendrovė informavo, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu teikė vairavimo paslaugas UAB „IPUKIS“, tačiau šiuo atveju Sprendime neįvertinta, kurioje bendrovėje pareiškėjas buvo įdarbintas, kieno naudai konkrečiai (Bendrovei ar UAB „IPUKIS“) pareiškėjas dirbo, kam jis buvo pavaldus bei kieno nurodymus jis turėjo vykdyti. Šiuo aspektu tai pat paminėtina, jog į bylą pateiktas 2023 m. sausio-gegužės mėn. darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštis bei pateiktos buhalterinės pažymos apie suteiktų valandų skaičių patvirtina, kad pareiškėjas būtent Bendrovėje išdirbo konkretų valandų skaičių, kas patvirtina, jog pareiškėjas buvo įdarbintas ir dirbo būtent Bendrovėje. Neįvertinęs šių aplinkybių, Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.
Teismas pažymi, kad siekiant priimti Sprendimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu būtina konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka bent vienos iš sąlygų, įstatymų leidėjo įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnyje.
Teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjas neatitiko bent vienos iš Įstatymo 44 straipsnyje nurodytų sąlygų. Sprendime nėra nurodyta, kurių Įstatymo 44 straipsnio nuostatų pareiškėjas neatitiko jam neišduodant leidimo laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu. Byloje nėra nustatyta kitų aplinkybių, ribojančių Bendrovės deklaruojamą veiklą (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla), ar sąlygų, nurodytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte (pvz., kad Bendrovė bausta už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas; turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką; nevykdo įsipareigojimų muitinei arba yra nesumokėję Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų); yra likviduojama, bankrutuojanti arba nevykdo ekonominės veiklos). Atsakovo nustatytos aplinkybės, kad Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, nepaneigia, kad bylos duomenimis aktualiu laikotarpiu Bendrovės darbuotojai, tame tarpe pareiškėjas, atliko vairuotojo funkcijas (2023 m. sausio-gegužės mėn. darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir buhalterinės pažymos).
Teismas, vertindamas Sprendime nurodytus argumentus, jog Bendrovė turi vieną licencijos kopiją vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą, todėl, vadovaujantis Kodekso nuostatomis, Bendrovė turi teisę turėti 1 kelių transporto priemonę ir ne daugiau nei 5 vairuotojus ją vairuoti, o Bendrovėje dirba 376 darbuotojai, pažymi, jog pagal Kodekso 14 straipsnio 2 dalį, būtent LTSA pareigūnai turi teisę atlikti ūkio subjektų veiklos priežiūrą ir patikrinimus. Kodekso 14 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyta, kad policijos pareigūnai turi teisę tikrinti krovininės kelių transporto priemonės ekipažo dokumentus, kroviniams vežti privalomus dokumentus. Taigi, darytina išvada, jog valstybinę vežimo krovinių keliais priežiūrą vykdo LTSA bei Lietuvos kelių policija. Įvertinęs minėtas nuostatas, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą nepagrįstai vertino Bendrovės vykdomos veiklos neatitikimą Kodekso normoms, taip peržengdamas savo kompetencijos ribas, ir tik iš šio vertinimo konstatavo pareiškėjo neatitikimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytiems imperatyviems reikalavimams, kas leidžia Sprendimą vertinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas konstatuoja, kad nors Sprendime nurodytos tam tikros aplinkybės, susijusios su pareiškėju, ir atitinkami Įstatymo straipsniai (Įstatymo 35, 44 straipsniai), kuriais remiantis priimtas šis administracinis aktas, tačiau neįvertintas nurodyto teisinio reglamentavimo taikymas susidariusios faktinės situacijos aspektu. Sprendime iš esmės yra tik formali nuoroda į Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstyti B. K. socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvoje, Bendrovės padėtis transporto veiklos srityje, tačiau faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo įdarbinimu, įvertinimas nėra pateiktas.
Teismas konstatuoja, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 4 punktas) yra įstatymo viršenybės principas, kuris, be kita ko, reikalauja, kad administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2020 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-291-822/2020).
Teismo įsitikinimu, Sprendimas neatitinka keliamų reikalavimų (VAĮ 10 straipsnio 5 dalis), kadangi atsakovas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, t. y. nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Esamojoje situacijoje pripažintina, kad atsakovas neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų sprendimo priėmimui, nustatymo, todėl skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau teismas dėl jų nepasisako, nes jie neturi esminės įtakos galutinei teismo išvadai. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de H. prieš Nyderlandus, 1997-12-19 sprendimą H. prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pareiškėjas prašo teismo priteisti jam patirtas 628 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios. Priteisdamas atstovavimo išlaidas, teismas turi atsižvelgti į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis.
Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2023 m. lapkričio 6 d. pasirašė atstovavimo sutartį su advokatu K. G., pagal kurią advokatas įsipareigojo pareiškėjui teikti sutartyje nurodytas teisines paslaugas. Advokatas išrašė pareiškėjui PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui, kuri buvo apmokėta.
Pareiškėjas prašo priteisti 23 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Liteko informacinė sistema patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas teismui skundą sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma yra priteistina iš atsakovo.
2023 metų II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 2000,1 Eur.
Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį nustatytas koeficientas – 2,5, t. y. už 2023 m. lapkričio 9 d. skundo surašymą maksimaliai galima priteisti suma būtų 5 000,25 Eur. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad už skundo surašymą, papildomų paaiškinimų ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą pareiškėjas sumokėjo 605 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijose už ieškinio rengimą ar atsiliepimą į ieškinį numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl priteistina visa apimtimi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau konkretaus paskaičiavimo ir išlaidų pagrindimo (įrodymų) nėra pateikęs, taigi toks jo prašymas negali būti tenkinamas (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo B. K. skundą tenkinti.
Panaikinti 2023 m. spalio 26 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 23S192577.
Priteisti pareiškėjui B. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 628 Eur (šešis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.