Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertėms Ramunei Drazdauskienei, Agnei Šiaulytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. K. nukentėjusiosios K. M. atstovui pagal įstatymą V. M. priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2007 m. rugsėjo 23 d., ikiteisminio tyrimo ir teismo metu tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas K. M. bejėgiška būkle dėl mažametystės, vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją, t. y. išžagino mažametę K. M. (gim. XXXX m. sausio XX d.).

Apeliantas skunde taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 20 punktą, kuriame pažymima, kad pagal BK 153 straipsnį kvalifikuojami ir tokie veiksmai, kai lytiškai santykiaujama ar lytinė aistra tenkinama su mažamečiu jam sutinkant, ir teismas, įvertinęs to asmens psichinę ir socialinę brandą, padaro išvadą, kad sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Nuteistasis remdamasis aukščiau nurodyta teismų praktika pažymi, kad šioje byloje jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 153 straipsnį, nes nukentėjusioji K. M. sutiko su juo lytiškai santykiauti ir tai įvyko nukentėjusiosios iniciatyva, t. y. dėl nukentėjusiosios provokuojančio elgesio.

Nuteistais V. K. skunde teigia, kad Kauno apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neišsamiai ištyrė įrodymus, nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais.

Liudytojai G. K., D. D., E. D., S. B., A. B. patvirtino, kad nukentėjusioji K. M. atrodė vyresnė, ji prašė draugių meluoti apie jos amžių, savo noru vyko į nuteistojo namus, po įvykio nukentėjusioji buvo geros nuotaikos, iš namų jie abu išėjo apsikabinę. Be to, nukentėjusioji anksčiau domėjosi lytiniais klausimais, norėjo susirasti vyresnį vaikiną ir greičiau prarasti nekaltybę, žiūrėdavo pornografinio turinio filmus bei tenkindavo savo lytinę aistrą masturbacijos būdu.

Liudytoja J. L. parodė, kad bendroje patalpoje užėjusi į tualetą matė, kaip apeliantas ir nukentėjusioji apsikabinę bučiuojasi, o vėliau jokio triukšmo negirdėjo.

Liudytoja Z. A. parodė, kad nukentėjusios K. M. tėvas V. M. iš jos reikalavo pinigų, žadėjo atsiimti pareiškimą ir apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pasak nuteistojo, iš 2007 m. spalio 18 d. specialisto išvados Nr. G4540/07(02) matyti, kad K. M. konstatuoti nubrozdinimai abiejose blauzdose, mergystės plėvės plyšimas, tačiau specialisto apklausos protokole (t. 1, b. l. 53) teigiama, kad nubrozdinimai galėjo atsirasti natūralaus lytinio santykio metu. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 210/2007 nurodyta, kad K. M., atsižvelgiant į jos individualius psichologinius ypatumus bei amžių, galėjo teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir prasmę. Šiame akte nurodyta, kad nukentėjusioji nepasižymi nuolatiniu savo elgesio planavimu, jos veiksmai gali būti logiški, apmąstyti, bet gali būti ir spontaniški, impulsyvūs, savo klaidų nelinkusi pripažinti.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir jam paskyrė per griežtą bausmę. Pasak apelianto, teismas neįvertino, kad jis dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino ir gailisi, priteistą neturtinę žalą žada atlyginti. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis serga įgimta širdies liga, turi prižiūrėti ir teikti pagalbą invalidui tėvui ir ligotai motinai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 149 straipsnio 4 dalį įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

Bylos medžiaga neginčijamai ir objektyviai nustatyta, kad nuteistais V. K. ir nukentėjusioji mažametė K. M. lytiškai santykiavo. Tai pripažįsta nuteistasis, pati nukentėjusioji bei objektyviai patvirtina teismo medicinos specialistų komisijos pakartotinio tyrimo išvada Nr. EKG 05/08 (02), kurioje konstatuota, kad K. M. padaryti du mergystės plėvės plyšimai, o mergystės plėvės sužalojimo ir tarpvietės nubrozdinimų pobūdis rodo, kad jie galėjo būti padaryti 2007 m. rugsėjo 17-23 d. laikotarpiu, t. y. nusikalstamos veikos padarymo metu (t. 1, b. l. 55-56).

Tačiau tokia veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas tik tada, kai ji atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, t. y. sudaro nusikaltimo sudėtį. Šiuo metu suformuota teismų praktika tokia, kad išžaginimas gali būti padarytas tik tada, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Nukentėjusiojo asmens nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi tai aiškiai suvokti. Lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį tik tada, jei veika padaryta: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Šie požymiai yra alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

Nuteistasis remdamasis aukščiau nurodyta teismų praktika pažymi, kad šioje byloje jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 153 straipsnį, nes nukentėjusioji K. M. sutiko su juo lytiškai santykiauti ir tai įvyko nukentėjusiosios iniciatyva, t. y. dėl nukentėjusiosios provokuojančio elgesio. Tačiau tokie V. K. argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes byloje surinktus įrodymus nuteistasis vertina vienpusiškai ir tik sau palankia linkme. Teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Šioje byloje įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. K. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neprisipažino, parodė, jog K. M. sutiko su juo lytiškai santykiauti ir nežinojo, kad ji mažametė. Šiuos nuteistojo teiginius visų pirma paneigia mažametės nukentėjusiosios parodymai, kurie yra tiesioginiai pirminiai įrodymai, turintys išskirtinę reikšmę byloje. Kiti įrodymai yra išvestiniai ir netiesioginiai, jie papildo mažametės nukentėjusiosios parodymus. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, nes abu yra įrodinėjimo dalyku baudžiamajame procese, kurie vertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Mažametės nukentėjusiosios K. M. parodymai nekelia abejonių dėl teisėtumo – mažametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo apklausiama nepažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai, įrodymų leistinumas neginčijamas ir apeliaciniame skunde. Pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas - tai mažametės nukentėjusiosios K. M. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad V. K. pirmą kartą pamatė pas G. K. vasarą, su juo susipažino, tačiau nebendravo. Tik rugsėjo mėnesį kartu su D. D. keletą kartų buvo pas jį nuėjusi. Kažkurią dieną ji ir D. D. vėl nuėjo pas nuteistąjį į namus, sėdėjo ir kalbėjo, ji (K. M.) sakė, kad jai 12 metų ir mokosi (duomenys neskelbtini), tik nesakė, kurioje klasėje. Tualete V. K. pradėjo prie jos kabinėtis, ten matė moterį, tačiau, ar ši ką nors sakė, nepamena. Po to D. D. išėjo, o nuteistasis užrakino duris, prašė jos neišeiti, todėl ji pasiliko. Nuteistasis gėrė alų, siūlė ir jai, tačiau ji atsisakė. Po to nuteistasis pradėjo prie jos kabinėtis, pasiūlė atsisėsti ant lovos, lindo prie jos ir bučiavosi, kaišiojo visur rankas, atseginėjo kelnes. Ji prašė, kad nuteistasis to nedarytų, tačiau nuteistasis nesutiko, liepė atsigulti ant lovos. Nors ji daug kartų sakė nuteistajam, kad to nedarytų, bet jis vis tiek tai darė, nusirengė, atsigulė šalia, numovė jai kelnaites ir atliko lytinį aktą. V. K. prievartos nenaudojo, nemušė, tačiau užrakino duris, todėl ji išsigando, nešaukė pagalbos, nes bijojo nuteistojo. Ji nesuprato, ką nuteistasis su ja daro, nes anksčiau lytinių santykių neturėjo. Po lytinių santykių ji iškart apsirengė ir viena išėjo namo, D. D. nesutiko. Po įvykio ji niekam nepasakojo apie tai, kas įvyko, nes gėdijosi. Tačiau kitą dieną, pas močiutę sode, apie tai papasakojo E. D., kuri viską pasakė A. M.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiosios K. M. parodymai nuoseklūs, sutampa tarpusavyje ir atitinka kitas nustatytas bylos aplinkybes. Vien tik ta aplinkybė, jog nukentėjusioji yra mažametė, negali būti pagrindu netikėti jos parodymais. Priešingai, kai kurie netikslumai ir nereikšmingi prieštaravimai jos parodymuose paaiškinami, būtent, nukentėjusiosios mažametyste, nesuvokimu su ja atliekamų veiksmų pobūdžio, pavojingumo. Ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiosios parodymai nekito, ji nurodė visas jos išžaginimo aplinkybes. Nukentėjusiosios amžius bei byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo kaip išžaginimo padarymu K. M. nuteistojo melagingai apkaltinti negalėjo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose Nr. 210/2007 ir 103MS-198 nėra konstatuota, kad nukentėjusiosios intelektiniai gebėjimai tiksliai atgaminti įvykius ir duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu yra nepakankami, nors šiuo metu protinio išsivystymo bei pažintinės veiklos ypatumai išsivystę netolygiai, nes nustatyti ženklūs dėmesio svyravimai, dėl ko ji gali nevalingai painioti detales, jas užmiršti. Tai sąlygojo neigiami pokyčiai būtent po įvykio (nusikaltimo padarymo). K. M. pavėluotai suprato V. K. tikruosius ketinimus, tačiau įvertinus jai būdingus amžiaus bei individualius psichologinius ypatumus (nebrandi, intravertiška, drovi, nedrąsi, uždara, neturi pakankamai gyvenimiškos patirties) ji negalėjo aktyviai bei adekvačiai pasipriešinti tokiems nuteistojo veiksmams. Nenustatyta, kad K. M. linkusi fantazuoti ar išsigalvoti, kad kiti gali jai įkalbėti tam tikrą informaciją (t. 1, b. l. 86-87, t. 3, b. l. 84-88).

Mažametės nukentėjusiosios K. M. parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai – išvestiniai ir netiesioginiai, kuriuose esantys faktiniai duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę: liudytojai E. D., A. M., J. L., nukentėjusiosios atstovas ir civilinis ieškovas V. M. Iš liudytojos J. L. parodymų matyti, kad 2007 m . rugsėjo 22 d. apie 10-11 val. ji užėjo į tualetą ir pamatė V. K. ir merginą (K. M.), kurie bučiavosi, buvo apsikabinę, jai pasirodė, kad merginai yra 18-19 metų. Iš nukentėjusiojo V. M. parodymų matyti, kad dukra K. M. vėliau jam papasakojo apie tai, jog ją išžagino V. K. Iš liudytojos E. D. parodymų matyti, kad K. M. jai pasakojo apie nekaltybės praradimą, tai pasakojo juokaudama. Ji (E. D.) apie tai pasakė A. M. Byloje nustatyta, kad K. M. lytinius santykius turėjo pirmą kartą, t. y. kai ją išžagino V. K. Akivaizdu, kad nukentėjusioji būdama mažametė nesuprato, kad nuteistasis pasinaudojo jos mažametyste ir išžagino, todėl apie šį įvykį pasakojo juokaudama. Iš tikrųjų nukentėjusioji nors suprato su ja atliktų veiksmų pobūdį, tačiau nesuprato nusikalstamų veiksmų pavojingumo ir gėdijosi iš karto apie tai pasakyti tėvui V. M. ar kitiems artimiems asmenims. Tik vėliau, kai E. D. apie tai pasakė močiutei A. M., paaiškėjo V. K. padaryti nusikalstami veiksmai prieš mažametę K. M. Tokia veiksmų seka ir logika atitinka aukščiau paminėtiems įrodymams ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvadas. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis nustatyta, kad K. M. gana gerai suprato su ja atliekamų veiksmų pobūdį (turėjo teorinių žinių apie lytinius santykius, biologines pasekmes, funkcinius vyro ir moters skirtumus, nėštumą, gimdymą, nors iki įvykio dar nesidomėjo artimais intymiais santykiais), tačiau negalėjo visapusiškai pilnai suprasti su ja atliekamų veiksmų reikšmės, t. y. tolimųjų socialinių pasekmių bei jos asmenybei daromos žalos (t. 3, b. l. 84-88).

Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis neigia, jog veikos padarymo metu žinojo, kiek nukentėjusiajai K. M. metų. Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo parodymus įvertino kritiškai, kaip siekimą išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką nepageidaujamų padarinių. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka dėl šių motyvų: pirma, nukentėjusioji K. M. nuosekliai tvirtino, kad nuteistajam sakė, jog jai 12 metų ir mokosi (duomenys neskelbtini), tik nesakė kurioje klasėje (t. 3, b. l. 154). Iš liudytojo A. M. parodymų matyti, kad 2007 m. liepos mėn. pas G. K. šventėje dalyvavo nuteistasis V. K., kuris paklausė „kas čia tokia” (apie K. M.), o liudytojas atsakė, kad „čia jo švogerka ir kad neturėtų jokių minčių, o jei kas biški, turėsi bėdų su manimi”. Be to, nuteistasis paklausė „kiek XXXX metų“, o liudytojas A. M. atsakė, kad jai tik 12 metų (t. 1, b. l. 122-124). Apie tai, kad buvo švenčiama pas G. K. ir joje dalyvavo nuteistasis patvirtino liudytojos S. B., Andželika ir Ž. S., todėl netikėti liudytojo A. M. parodymais nėra pagrindo; antra, apeliacinio proceso metu apklausta teismo psichiatrijos ekspertė Ramunė Drazdauskienė parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu K. M. pagal savo fizinį išsivystymą ir išvaizdą atitiko savo amžiaus laiko tarpsniui. Todėl nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis V. K. tikrai žinojo ir suprato apie nukentėjusios mažametystę, t. y. kad jai tik 12 metų. Kita vertus, V. K. būdamas suaugęs žmogus (19 metų) turėjo galimybę ir privalėjo įvertinti susidariusią situaciją realiai. Tačiau akivaizdu, kad nuteistasis siekė bet kokiomis priemonėmis ir būdais patenkinti savo seksualinius poreikius, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad nukentėjusioji dėl savo mažametystės negali konstruktyviai ir realiai pasipriešinti; trečia, iš liudytojos J. L. parodymų matyti, kad jai susidarė tik įspūdis, jog K. M. yra 18-19 metų (t. 2, b. l. 157).

Liudytojai G. K., D. D., E. D., S. B., A. B. teisme parodė, kad nukentėjusioji K. M. atrodė vyresnė, ji pati (nukentėjusioji) prašė draugių meluoti apie jos amžių, neva savo noru vyko į nuteistojo namus, po įvykio nukentėjusioji buvo geros nuotaikos, iš namų jie (nukentėjusioji ir nuteistasis) abu išėjo apsikabinę, nukentėjusioji anksčiau domėjosi lytiniais klausimais, norėjo susirasti vyresnį vaikiną ir greičiau prarasti nekaltybę, žiūrėdavo pornografinio turinio filmus bei tenkindavo savo lytinę aistrą masturbacijos būdu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis teismas šių liudytojų parodymus įvertino kritiškai ir atmetė dėl šių motyvų: pirma, iš liudytojos J. L. parodymų matyti, kad dėl nukentėjusiosios amžiaus ji gali klysti (t. 2, b. l. 157). Liudytoja J. L. taip pat parodė, kad tualete matė kaip neva nukentėjusioji ir nuteistasis bučiavosi, o vėliau apelianto bute jokio triukšmo negirdėjo. Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad K. M. kartu su nuteistuoju ėjo apsikabinę. Tačiau liudytojų J. L. ir A. B. tokių parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Iš nukentėjusiosios K. M. parodymų matyti, kad ji tualete su nuteistuoju nesibučiavo, tik pastarasis prie jos kabinėjosi, vėliau, kai nuteistasis ją išžagino, ji apsirengė ir išėjo namo viena, su D. D. susitikusi nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai J. L. ir A. B. yra nuteistojo kaimynai, tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė, jų parodymai yra vertinamojo pobūdžio, todėl laikomi pagrįstais ir teisingais tiek, kiek jie neprieštarauja faktinei bylos medžiagai; antra, liudytoja Z. A. yra nuteistojo sesuo, jos parodymai nėra tiesiogiai susiję su bylos aplinkybėmis, yra išvestiniai, jų nepatvirtina kiti objektyvūs įrodymai; trečia, liudytojų E. D., G. K., S. B. parodymai apie nukentėjusiosios asmenybę ir elgesį yra išvestiniai iš liudytojos D. D. parodymų. Teisėjų kolegijos nuomone, kai ankstyvoje paauglystėje domimasi seksualinio pobūdžio veiksmais, pornografiniais filmais, apie tai dalijamasi įspūdžiais su draugais nesuponuoja išvados, kad nukentėjusioji mažametė K. M. pagal savo amžių ir išsivystymą nori ir gali turėti lytinių santykių. Kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas liudytojos D. D. parodymus įvertino kritiškai ir net informavo prokurorą apie galimai padarytą nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje (t. 3, b. l. 38-39). Bylos duomenys patvirtina, kad liudytoja D. D. duodama parodymus teisme siekė padėti nuteistajam V. K. išvengti atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo. Iš K. M. parodymų matyti, kad ją pas nuteistąjį atsivedė D. D., vėliau ji (D. D.) nieko nepasakiusi išėjo (t. 2, b. l. 153-154). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad prievartinių lytinių santykių (išžaginimo) iniciatorius buvo V. K., tačiau juos iš dalies sąlygojo liudytojos D. D. veiksmai, nes būtent ji atsivedė mažametę nukentėjusiąją į nuteistojo butą ir paliko ją vieną su žymiai vyresniu mažai pažįstamu vyriškiu (nuteistuoju). Kai D. D. išėjo, nuteistasis užrakino duris, siūlė gerti alų, atsegė nukentėjusiosios kelnes, visur kaišiojo rankas, po to natūraliai lytiškai santykiavo. Tokie nukentėjusiosios veiksmai negali būti vertinami kaip provokuojantys, nes akivaizdu, kad nuteistasis pats savo veiksmais specialiai sudarė tokias sąlygas, kuriomis patenkino savo seksualinius poreikius prieš mažametę nukentėjusiąją. Nukentėjusioji dėl savo amžiaus ir turimų žinių negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų reikšmės (socialinių pasekmių bei asmenybei daromos žalos), taip pat negalėjo aktyviai ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis; ketvirta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusios tėvas V. M. iš liudytojos Z. A. reikalavo pinigų už tai, kad neva žadėjo atsiimti pareiškimą ir nuteistajam atleisti. Priešingai, iš V. M. parodymų matyti, kad liudytoja Z. A. jam siūlė nupirkti kelionę, skristi pailsėti, klausė apie vaiko gyvybės įkainojimą (t. 3, b. l. 7). Teisėjų kolegijos nuomone, tai objektyviai nei patvirtina, nei paneigia kokią nors svarbią faktinę bylos aplinkybę ir neįrodo, kad nukentėjusioji davė neteisingus parodymus dėl to, jog neva bijo savo tėvo (atstovo pagal įstatymą V. M.).

Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino V. K. atlikus veiksmus ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

BK 153 straipsnyje numatytas mažamečio asmens tvirkinimas baudžiamosios teisės teorijoje apibrėžiamas kaip objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais, tokie veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą. Pagal BK 153 straipsnį kvalifikuojami ir tokie veiksmai, kai lytiškai santykiaujama ar lytinė aistra tenkinama su mažamečiu jam sutinkant, ir teismas, įvertinęs to asmens psichinę ir socialinę brandą, padaro išvadą, kad sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Tačiau šioje byloje aukščiau aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad V. K. ne tvirkino mažametę K. M., o išžagino natūraliu būdu, pasinaudodamas jos bejėgiškumu dėl mažametystės.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. K. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino ir nuoširdžiai nesigailėjo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad prisipažįsta tik lytiškai santykiavęs su K. M., tačiau tai darė nukentėjusiosios sutikimu ir nežinojo, jog ji yra mažametė. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis bylos aplinkybes traktuoja tik sau naudinga linkme, taip stengiasi sumažinti savo veiksmų apimtį ir išvengti atsakomybės. Nuteistojo parodymai prieštarauja kitai faktinei bylos medžiagai. Akivaizdu, kad V. K. prisipažinimas ir gailestis dėl padaryto nusikaltimo yra tik formalus ir nenuoširdus. Todėl pripažinti V. K. jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas iš V. K. priteisė 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalies įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog mažametės nukentėjusiosios fizinio ir socialinio brendimo metu V. K. savo nusikalstamais veiksmais padarė sunkiai pataisomą žalą pilnavertės vaiko asmenybės formavimuisi, dėl to mažametė nukentėjusioji patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, ilgalaikius neigiamus dvasinius išgyvenimus, kitus iki šiol besitęsiančius nepatogumus, susijusius su sveikatos pablogėjimu, bendravimo galimybės sumažėjimu. Tai objektyviai patvirtina teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvados, kuriose konstatuota, kad dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai net iki šiol konstatuojamas vidutinis depresijos sutrikimas (t. 3, b. l. 84-88). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiajai neturtinė žala padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo veiksmais, vadovaujantis itin žemomis teisės ir moralės požiūriu niekaip nepateisinamomis paskatomis. Nuteistasis yra pakankamai jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti padarytą žalą bei, atsižvelgęs į esamą teismų praktiką šios kategorijos bylose, pagrįstai tokią žalą įvertino 30 000 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų, o priteistas neturtinės žalos dydis nėra akivaizdžiai per didelis.

Apeliantas teismui pateikė pašto kvitus, iš kurių matyti, kad jis pervedė nukentėjusiosios atstovui pagal įstatymą V. M. šiek tiek daugiau, nei 1 900 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis atlygino nedidelę neturinės žalos dalį, todėl tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra pagrindo, nes atlyginta neturtinės žalos dalis yra labai maža. Tačiau teisėjų kolegija pritaria tokiems nuteistojo veiksmams dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pažadą tai padaryti ateityje, nes jie įrodo teigiamą nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. K. BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę (jauną amžių, neteistas, charakterizuojamas teigiamai). V. K. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nukentėjusioji yra mažametė mergaitė, kuriai nuteistojo itin amoraliais veiksmais buvo padaryta didelė moralinė (neturtinė) žala. Byloje nenustatyta V. K. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nors nuteistasis Apeliaciniam teismui pateikė dokumentus apie savo sveikatą (yra tik 35 procentai darbingas, jam diagnozuotas potrauminis sindromas, situacinė reakcija, organinis nuotaikos sutrikimas), gimimo liudijimo nuorašą apie vaiko gimimą, tačiau to nepakanka, kad būtų galima dar labiau mažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. K. dėl savo susirgimų ar kitų priežasčių negalėtų atlikti bausmę laisvės atėmimo vietose. V. K. nėra paskirtas tėvų globėju pagal įstatymą, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis turi prižiūrėti ir teikti pagalbą invalidui tėvui ir ligotai motinai, o iš nuteistojo argumentų matyti, kad jis tik padeda jiems dirbti ūkio darbus. Nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėsto jokių kitų naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių jam reikėtų paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažinti. Apeliantui taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas taip pat nėra jokio pagrindo, nes nėra ir apeliantas nenurodo jokių šio įstatymo taikymo sąlygų. V. K. taikyti BK 75 straipsnio, 55 straipsnio nuostatas taip pat nėra jokio pagrindo, nes aukščiau paminėti straipsniai gali būti taikomi, tik padarius nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, tačiau jis padarė labai sunkų nusikaltimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Teisėjų kolegijos nuomone, V. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui bei atitinka pusiausvyrą tarp padarytos veikos ir nuteistojo asmenybės, todėl jos švelninti atsižvelgiant į nuteistojo skundo argumentus nėra jokio pagrindo. Apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54-64 straipsniuose išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.