Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui D. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktai pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių PN nesilaikė tokių teisės normų reikalavimų. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovo veiksmais laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. jį kalinant Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. jis buvo kalinamas 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 35,06 kv. m., joje įrengta 16 miegamųjų vietų. Miegamųjų vietų skaičių minėtoje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas grindė Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618 (b. l. 17).

Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 15), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. buvo apgyvendintas 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Šioje patalpoje apgyvendinta 10 nuteistųjų.

Teismo įpareigotas (b.l. 68) atsakovo atstovas pateikė pažymą (b.l. 74), kurioje nurodė, jog atsakyti, kiek 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta gyvenamųjų vietų laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 2 d. ir kaip jis keitėsi negali, nes pareiga kaupti ir saugoti informaciją apie nuteistųjų skaičių gyvenamosiose patalpose teisės aktuose nėra nustatyta. Taip pat atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie ginčo patalpų pertvarkas (remonto darbus), jų atlikimo laiką (b.l. 75,81).

Taigi akivaizdu, kad atsakovo atstovas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui tikslių duomenų apie įrengtų gyvenamųjų vietų (ar nuteistųjų skaičių) ginčo gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo jose metu, taip pat jokių įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo argumentus dėl kartu su juo kalėjusių nuteistųjų skaičiaus, šio skaičiaus ginčo patalpose kitimą pareiškėjo kalinimo jose metu, galimai vykusias (nevykusias) gyvenamųjų patalpų pertvarkas ir pan. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), sprendžia, jog byloje atsakovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jo kalėjimo metu 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo 16 nuteistųjų. Atlikus aritmetinius skaičiavimus, nustatyta, kad pareiškėjui ginčo patalpoje teko 2,2 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, taigi yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Be to, konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, atsižvelgtina į tai, kad vienam asmeniui tekusį plotą santykinai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, tačiau dėl šių sutrikimų medicininės, psichologinės pagalbos nesikreipė. Minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esanti Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2015 m. spalio 8 d. pažyma Nr. 73(3)-807 (b. l. 18). Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad D. D. ginčui aktualiu laikotarpiu į Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl gerklės, ausies skausmų, slogos (b. l. 28-30), todėl teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).

Teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (174 paras), pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (pareiškėjui teko 2,2 kv. m., be to, atsižvelgtina į tai, kad šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai). Spręstina, jog nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN -AK administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 1390 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 1390 Eur (tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.