Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-07-02 · Administracinė byla Nr. P-146-102-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-02
Bylos Nr.
P-146-102-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
Ž. A.
Atsakovas
Pakruojo rajono policijos komisariatui
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146–102/2010 Procesinio sprendimo kategorija 80.1, 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Pakruojo rajono policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į ankstesnes pareigas bei darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas Ž. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo Pakruojo rajono policijos komisariato (toliau – ir Pakruojo PK, atsakovas) viršininko 2006 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 75?1-TE-24 „Dėl vyresniojo inspektoriaus Ž. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir grąžinti jį į ankstesnes pareigas bei priteisti darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. kovo 11 d., apie 4.30 val., Panevėžio rajone, kelio Panevėžys - Šiauliai 15 - me kilometre įvyko eismo įvykis, kurio metu jo vairuojamas automobilis „Ford Probe“ susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu. Dėl patirtų sužalojimų gydėsi Panevėžio ligoninės traumatologijos skyriuje. Dėl minėto įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau 2006 m. gegužės 16 d. baudžiamoji byla buvo nutraukta, nes buvo nustatyta, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 str. 1 d. 1 p.).

Po eismo įvykio paėmus kraują jam buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis. Dėl šio fakto Pakruojo PK jo atžvilgiu buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. 2006 m. balandžio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, kad jis savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, todėl 2006 m. balandžio 19 d. Pakruojo PK viršininko įsakymu Nr. 75-1-TE-24 buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjo manymu, tarnybinis patikrinimas atliktas netinkamai, pažeidžiant esmines jo atlikimo procedūras. 2006 m. kovo 24 d. jam buvo įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo. Vadovaujantis Tarnybinių patikrinimo atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308, (toliau – ir Tvarka) 16 punktu, tikrinamas pareigūnas turi teisę teikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovą. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo eismo įvykio, įvykusio 2006 m. kovo 11 d., iki 2006 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 75-1-TE-24 priėmimo dienos, jis visiškai negalėjo judėti. Taip pat pažymėjo, jog Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. pažyma Nr. 1953 nustatė, kad jo darbingumo lygis yra 25 procentai, kuris prilyginamas I invalidumo grupei. Atkreipė dėmesį, kad atliekamo tarnybinio patikrinimo metu neturėjo galimybės rinkti ir teikti įrodymus, pasirinkti advokatą, dėl ko negalėjo pateikti motyvuotų paaiškinimų ar prašymų. Nurodė, kad jam taip pat buvo diagnozuotas galvos smegenų sukrėtimas, reabilitacijos periodu (t. y. kai buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas bei buvo surašytos patikrinimo išvados) svaigo galva, pykino, negalėjo judėti. Paaiškino, kad jį informavus apie tarnybinį patikrinimą ir patikrinimą atliekantiems pareigūnams kreipusis, kad pateiktų paaiškinimą, nurodė, jog dėl aukščiau išvardytų aplinkybių negalės tinkamai visko paaiškinti. Taip pat žodžiu nurodė, kad tapęs pilnai veiksniu ir turėdamas galimybę surinkti būtinus įrodymus, juos pateiks. Tačiau nei į rašytinį nurodymą apie sveikatos būklę, nei į kitas objektyvias aplinkybes, trukdančias tinkamai pateikti pasiaiškinimą, atsižvelgta nebuvo, tarnybinio patikrinimo išvada ir įsakymas priimti neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus šių svarbių aplinkybių. Šios aplinkybės, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad tarnybinio patikrinimo atlikimo metu buvo pažeistos jo teisės, tinkamai neužtikrinus teisės paaiškinti įvykio aplinkybes bei surinkti įrodymus, turinčius įtakos situacijos tinkamam įvertinimui. Pabrėžė, kad Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 56 straipsnio 1 dalis numato, kad pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo metu, kuo ir pasinaudojo Pakruojo PK viršininkas 2006 m. balandžio 19 d. priimdamas įsakymą dėl atleidimo, tačiau Statutas nenumato galimybės atlikti tarnybinį patikrinimą tikrinamajam jo laikinojo nedarbingumo metu. Taip pat pažymėjo, jog patikrinimo metu nebuvo objektyviai ir išsamiai ištirtos visos su įvykiu susijusios svarbios aplinkybės. Tvarkos 20 punkte nurodyta, jog konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis), jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, taip pat Tvarkos 15.2 punkte tikrintojui suteikta teisė apklausti su tikrinama veika susijusius pareigūnus ir kitus asmenis. Atkreipė dėmesį, kad 2006 m. kovo 29 d. raštu Nr. 75?1?S-3544 patikrinimą atliekantys pareigūnai kreipėsi į Panevėžio rajono PK prašydami atsiųsti liudytojų apklausos protokolų kopijas, tačiau, jų negavę, surašė minėtas išvadas. Tyrimą atlikę pareigūnai nepasinaudojo suteikta teise apklausti minėtus asmenis, siekdami išsamiai ir objektyviai ištirti visas galimai padaryto nusižengimo padarymo aplinkybes. Pareiškėjo manymu, pareigūnai netinkamai įvertino jo sveikatos būklę, kadangi jam buvo skirti vaistai, kurie Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąraše, patvirtiname Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, išskirti psichotropine medžiaga, leidžiama vartoti medicinos tikslams. Teigė, kad Pakruojo rajono pirminės sveikatos priežiūros centras 2006 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 287 nurodė neteisingą informaciją, jog jam psichotropiniai vaistai nepaskirti. Teigė, kad pareigūnai neturėdami visos informacijos, jog jam paskirti psichotropiniai vaistai, negalėjo objektyviai įvertinti, ar jis galėjo teikti paaiškinimus, taip pat abejojo dėl to, ar konkrečiu atveju minėta įstaiga galėjo atlikti ir pateikti tokius įvertinimus. Pasak pareiškėjo, pareigūnai dėl pirmiau išvardytų aplinkybių tyrimo metu pakankamai neįvertino visų reikšmingų aspektų, veikė nepakankamai rūpestingai, kad būtų pateiktos objektyvios išvados. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad vykimas automobiliu buvo susijęs su operatyvine veikla, siekiant užkirsti kelią nenumatytam gresiančiam pavojui asmens sveikatai ar net gyvybei, ir būtent tomis aplinkybėmis jis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ar būdais. Tai įrodančius įslaptinto pobūdžio faktus jis būtų pateikęs tarnybinio patikrinimo metu, tačiau dėl išvardytų priežasčių negalėjo to padaryti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Pažymėjo, kad pagal šią materialinės teisės normą pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veiksmas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Nustatė, kad Pakruojo PK 2006 m. balandžio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje, kurios pagrindu priimtas įsakymas atleisti pareiškėją iš tarnybos, yra konstatuota, jog pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus, nors, pradėdamas eiti pareigas, prisiekė sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu ir žinodamas, kad neblaivus vairuodamas automobilį sąmoningai daro administracinį teisės pažeidimą, nepaisė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir sąmoningai atliko neteisėtus veiksmus, kuriems užkirsti kelią buvo jo profesinė pareiga. Teismas nustatė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą, Pakruojo PK buvo gauta specialisto išvada, kad pareiškėjo kraujyje rasta 1,13 promilių etilo alkoholio ir pareiškėjui 2006 m. kovo 24 d. įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kad galimai vairavo automobilį būdamas neblaivus, bei paprašyta pateikti paaiškinimą. Atkreipė dėmesį, kad 2006 m. balandžio 10 d. pareiškėjas su pranešimu susipažino ir jį pasirašė. Panevėžio rajono PK nepateikė Pakruojo PK liudytojų apklausos protokolų ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbiami. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2006 m. balandžio 4 d. paaiškinimu atsisakė pateikti paaiškinimą ir nurodė, kad laikinai yra nedarbingas ir eismo įvykio metu patyrė smegenų sukrėtimą. Pakruojo rajono pirminės priežiūros centras 2006 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 287 Institucijai pranešė, kad pareiškėjas gydėsi Panevėžio ligoninės traumatologijos skyriuje, o nuo 2006 m. balandžio 3 d. į psichiatrą nesikreipė ir psichotropiniai vaistai nepaskirti bei šiuo metu paaiškinimus gali teikti. Pastebėjo, kad pats pareiškėjas, apklaustas Panevėžio rajono PK 2006 m. kovo 15 d. nurodė, jog vienas važiavo automobiliu iš Vilniaus į Pakruojį. Įsukus iš autostrados į kelią Panevėžys-Šiauliai jį labai suėmė miegas ir gali būti, kad užsnūdo prie vairo, nes prisimena, kad važiavo per Gustonių geležinkelio pervažą, o atsipeikėjo jau stovinčiame automobilyje, negalėdamas ištraukti kojos, kuri buvo įstrigusi tarp vairo ir sėdynės. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nieko neaiškino, jog jis vartojo alkoholį, kad apmalšintų skausmą dėl patirtų sužalojimų ir tokia versija pareiškėjo buvo pateikta vėliau – 2006 m. birželio 9 d. pareiškėjui duodant paaiškinimą Pakruojo rajono PK viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyryje. Teismas atkreipė dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo vairuojamame automobilyje nesimatė talpos nuo alkoholinio gėrimo, patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai Panevėžio rajono PK pareigūnai Ramūnas Pupelis ir Saulius Pranevičius, kurie nuvykę į eismo įvykio vietą apžiūrėjo eismo įvykyje dalyvavusius automobilius ir eismo įvykio vietą. Teismas priėjo prie išvados, kad Pakruojo PK turėjo pakankamai duomenų, jog pareiškėjas diskreditavo pareigūno vardą, todėl stabdyti tarnybinį patikrinimą nebuvo pagrindo. Akcentavo, jog aplinkybės, kad pareiškėjas davė paaiškinimą 2006 m. kovo 15 d. Panevėžio rajono PK, pats 2006 m. balandžio 4 d. rašė paaiškinimą Pakruojo PK viršininkui įrodo, kad jis savo teisėmis naudojosi ir galėjo jomis naudotis. Atkreipė dėmesį, jog vaistai buvo pareiškėjo naudoti jam gulint ligoninėje, todėl Pakruojo rajono pirminės sveikatos priežiūros centras pagrįstai rašte nurodė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. balandžio 3 d. į psichiatrą nesikreipė ir psichotropiniai vaistai nepaskirti bei šiuo metu paaiškinimus gali teikti. Teismas vertino, jog byloje esanti specialisto išvada neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjo kraujyje rasta 1,13 procentų etilo alkoholio ir bet kokiu atveju tokie veiksmai (ar jis vairavo neblaivus, ar alkoholį būtų vartojęs po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo) negalimi ir būtų vertinami kaip pareigūno vardo diskreditavimas. Teismas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje yra nurodyti faktiniai paties pareiškėjo veiksmai, kurie tapo atleidimo pagrindu, tuo pasireiškė jo kaltė dėl pareigūno vardo pažeminimo.

Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, tardytojų, kvotėjų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, todėl teismas nevertino pareiškėjo išsakytų abejonių dėl netinkamos automobilio apžiūros, nes tai nėra šio teismo kompetencija. Priėjo prie išvados, kad atsakovas teisingai įvertino pareigūno veiką ir pagrįstai priėmė 2006 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 75-1-TE-21 „Dėl vyresniojo inspektoriaus Ž. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“.

III.

Pareiškėjas Ž. A. apeliaciniu skundu (b. l. 113–123) prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - jo skundą tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 23 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A63-352/2009) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pagal šią teisės normą pareigūno vardo pažeminimas - tai kaltas pareigūno veiksmas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga. Konstatavo, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pareigūno kalte dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams bei ta veika sukeltomis pasekmėmis – policijos autoriteto pažeminimu, neigiamos klaidingos visuomenės nuomonės apie policiją, kaip vidaus reikalų instituciją, ir (ar) jos pareigūnus sudarymu. Šių pasekmių atsiradimas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, sietina su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Tad šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir pan., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš atitinkamos institucijos pareigūnų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė įrodymų rinkimą ir vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (ABTĮ 57, 81, 86 str.), teisingai aiškino Statuto 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, apibrėžiančias pareigūno vardo pažeminimo sąvoką, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo bei Policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, normas, nustatančias policijos pareigūno statusą bei jo atsakomybę. Pabrėžė, kad pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Pareiškėjas – statutinis valstybės tarnautojas, ir jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje. Įvertinus jo veiksmų pobūdį ir kitas bylos faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo veiksmai teisingai įvertinti kaip pareigūno vardo pažeminimas (Statuto 2 str. 7 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis priimtas sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant Tvarkos. Pareiškėjui 2006 m. kovo 24 d. įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame nurodyta, kad yra duomenų jog pareiškėjas galimai padarė tarnybinį nusižengimą: 2006 m. kovo 11 d. būdamas neblaivus vairavo automobilį. Pranešime išaiškintos tikrinamo pareigūno teisės tarnybinio patikrinimo metu. Pranešimą pareiškėjas pasirašė, patvirtindamas, kad su juo susipažino. Byloje yra gydytojo pateikti duomenys, kad pranešimo įteikimo metu su pareiškėju bendrauti galima. Pareiškėjo argumentas, kad jis negali duoti paaiškinimo dėl tarnybinio nusižengimo aplinkybių dėl sveikatos būklės ir vartojamų medikamentų paneigti medicinine pažyma. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus. Pabrėžė, kad tarnybinis patikrinimas atliktas dėl autotransporto priemonės vairavimo esant neblaiviam, o ne dėl autoįvykio metu kilusių pasekmių. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas įtariant pareiškėją BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu, todėl atsakovas turėjo pagrindą šią veiką atriboti nuo tarnybinio nusižengimo. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardintiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas negali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, esą jis vartojo alkoholį po autoįvykio siekdamas numalšinti nuo patirtos traumos atsiradusį skausmą. Atkreipė dėmesį, kad šis pareiškėjo aiškinimas atsirado praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio (2006 m. birželio 9 d.), jis nepatvirtintas jokiais kitais bylos įrodymais, tačiau, netgi ir esant tokiai situacijai, pareigūno vartojimas betarpiškai po autoįvykio alkoholinių gėrimų iki įvykio aplinkybių ištyrimo, vertintinas kaip teisės normų pažeidimas, o tai turėtų būti vertinama kaip pareigūno vardo diskreditavimas. Pažymėjo, kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (Žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A4-189/2007, Nr. A2-523/2005). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo poelgis yra vertinamas jo tarnybos santykių kontekste ir sprendžiama, ar yra pagrindas už šį poelgį taikyti pareiškėjui su jo tarnyba susijusias poveikio priemones. Konstatavo, kad pareiškėjas pažeidimą padarė sąmoningai, todėl Ž. A. poelgis žemina jo, kaip pareigūno, vardą, o tai yra pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos. Pažymėjo, kad apeliaciniame skunde minima administracinė byla Nr. A14-2154/2006 nėra tapati nagrinėjamam atvejui, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

IV.

Pareiškėjas Ž. A. 2009 birželio 23 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-352/2009.

Prašymą atnaujinti procesą grindė šiais argumentais:

1. Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą ir konstatavo, kad negali būti visais atvejais vertinama kaip pareigūno vardo pažeminimas statutinio valstybės tarnautojo – policijos pareigūno, transporto priemonės vairavimas neblaiviam ar alkoholinių gėrimų vartojimas po eismo įvykio, nepriklausomai nuo kitų aplinkybių. Pabrėžė, kad paaiškėjus, jog tam tikru poelgiu nėra žeminamas teisėjo vardas, atitinkamas poelgis, atliktas policijos pareigūno, negali žeminti policijos pareigūno vardo. Atkreipė dėmesį, jog teisėjo veiksmuose įžvelgiant teisėjo vardą žeminančio poelgio požymius, Teisėjų etikos ir drausmės komisija privalo iškelti drausmės bylą ir perduoti Teisėjų garbės teismui, taigi, drausmines bylas, susijusias su teisėjo vardą žeminančiu poelgiu, nagrinėja tik Teisėjų garbės teismas. Pastebėjo, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos du iš trijų nariai yra Teisėjų garbės teismo nariai, todėl jiems turėjo būti žinomi Teisėjų garbės teismo priimami sprendimai ir jais formuojama praktika. Aptarė teisėjų J. Furmanavičiaus ir Z. Birštono drausmės bylas. Atkreipė dėmesį, jog negavo prašytų teisėjų S. Lemežio ir S. Knizlerio drausmės bylų, nes jam žodžiu buvo paaiškinta, kad drausmės bylos jų atžvilgiu nebuvo iškeltos ir aptarė šių teisėjų padarytus pažeidimus, nurodydamas informacijos šaltinius. Priėjo prie išvados, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nutartimi pažeidė lygiateisiškumo principą, todėl pažeidė materialinės teisės normas. Pažymėjo, kad lygiateisiškumo principo privalomą laikymąsi reglamentuoja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

2. Teigė, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, priešingai nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. nutartyje Nr. A14-2154/2006, pažeisdama teismų praktiką, nurodė, kad atsakovas turėjo pagrindą veiką atriboti nuo tarnybinio nusižengimo, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas įtariant pareiškėją BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu. Priėjo prie išvados, kad tokia išvada yra neteisinga ir nepagrįsta, o tai gali būti patvirtinta įrodžius, kad tarnybinio patikrinimo atlikimo ir įsakymo dėl Ž. A. atleidimo iš pareigų priėmimo metu ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne pagal BK straipsnio dalį, nurodytą nutarime pradėti ikiteisminį tyrimą, o pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. Atkreipė dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2006 m. kovo 11 d., o specialisto išvada dėl jo kraujyje rasto etilo alkoholio pateikta 2006 m. kovo 17 d., todėl ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neturint duomenų apie eismo įvykyje dalyvavusių asmenų blaivumą/neblaivumą. Nurodė Rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110, 24 punktą ir konstatavo, kad pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, atliekamo ikiteisminio tyrimo metu gavus duomenų apie transporto priemonę vairavusio asmens neblaivumą, veika perkvalifikuojama į BK 281 straipsnio 2 dalį, atskiras sprendimas nepriimamas, o tik pildoma nusikalstamos veikos statistinė kortelė, kurios funkcija tik informacinė ir neįtakojanti ikiteisminio tyrimo atlikimo proceso. Nurodė, kad tai, jog jo veika buvo perkvalifikuota į BK 281 straipsnio 2 dalį, patvirtina faktas, jog būtent šis straipsnis ir jo dalis nurodyti 2006 m. gegužės 18 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Priėjo prie išvados, kad atsakovas neturėjo pagrindo jo įtariamos nusikalstamos veikos atriboti nuo tarnybinio nusižengimo, privalėjo sustabdyti tarnybinį patikrinimą iki galutinio sprendimo baudžiamojoje/administracinėje byloje priėmimo, o to neatlikus, tai turi būti vertinama esminiu procesinių taisyklių pažeidimu. Pabrėžė, kad teismas skirtingai nė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. A14-2154/2006 vertino tapačias aplinkybes dėl asmens sveikatos būklės, sąmoningumo ir jų įtakos elgesiui po eismo įvykio.

3. Pažymėjo, kad jo kaltė konstatuota nenurodant jokių motyvų, nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2000 m. rugsėjo 22 d. konsultaciją Nr. 4-93 ir pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje tvirtindamas, jog pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus, privalėjo tai motyvuoti.

4. Nurodė, kad Pakruojo rajono pirminės sveikatos priežiūros centras 2006 m. balandžio 14 d. pateikdamas atsakymą privalėjo nurodyti tarnybinį patikrinimą atliekantiems pareigūnams, jog Ž. A. buvo paskirti psichotropiniai vaistai. Pažymėjo, kad tokia informacija buvo pateikta apeliacinės instancijos teismui posėdžio metu, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir to nevertino. Nurodė Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir konstatavo, kad į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintus sąrašus yra įtraukiamos tos medžiagos, kurios turi neigiamą poveikį jas vartojančio asmens psichikai ir sveikatai, todėl tokias medžiagas vartojančio asmens galimybės dalyvauti tarnybiniame patikrinime yra labai ribotos. Nesutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis galėjo be jokių kliūčių dalyvauti atsakovo atliekamame tarnybiniame patikrinime.

V.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 31 d. nutartimi (administracinė byla P662-256/2009) pareiškėjo Ž. A. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino ir atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-352/2009.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu teismas pažymėjo, jog būtina atsižvelgti į tai, kad šiuo proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartis P8–61/2005 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmetė pateiktus įrodymus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 31 d. nutartyje dėl proceso atnaujinimo nurodyta, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 motyvų galima nustatyti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvados pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Todėl pagrindo teigti, kad šis procesinis teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba ji yra tiek neišsami, kad apskritai negalima suprasti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje, nėra.

Dėl prašymo atnaujinti procesą argumento esą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, tvirtindama, jog jis vairavo automobilį neblaivus, privalėjo tai motyvuoti, teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjas atleistas iš tarnybos nustačius, jog jis vairavo automobilį būdamas neblaivus, nurodė, jog šis faktas buvo nustatytas tarnybinio patikrinimo metu. Iš byloje esančios Pakruojo rajono PK 2006 m. balandžio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvados (b. l. 6-8) matyti, kad Ž. A. siūloma atleisti iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Šioje išvadoje tvirtinama, kad jis vairavo automobilį būdamas neblaivus ir sukėlė eismo įvykį. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė įrodymų rinkimą ir vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, motyvuota kodėl teismas atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl alkoholio vartojimo po autoįvykio, taip pat dėl vaisto „Tramadol“ vartojimo. Atkreiptas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pasisakydama dėl tarnybinio patikrinimo išvados priėmimo procedūrinio teisėtumo, savo išvadas motyvavo, t. y. rėmėsi ta aplinkybe, kad pareiškėjui 2006 m. kovo 24 d. buvo įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame išaiškintos tikrinamo pareigūno teisės tarnybinio patikrinimo metu ir kurį pareiškėjas pasirašė, patvirtindamas, kad su juo susipažino, taip pat rėmėsi gydytojo pateiktais duomenimis, kad pranešimo įteikimo metu su pareiškėju bendrauti galima. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo argumentas, jog jis negali duoti paaiškinimo dėl tarnybinio nusižengimo aplinkybių dėl sveikatos būklės ir vartojamų medikamentų paneigti medicinine pažyma.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu teisėjų kolegija nurodė, kad minėtame įstatymo punkte įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, bylos Nr. P756-153/2009, P502-119/2009, P261–184/2009), pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, tvirtina, jog teismas netinkamai taikė Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, tačiau prašyme tik bendrai išvardija bei cituoja įvairių teisės aktų nuostatas, tačiau detalios argumentacijos, paaiškinančios, kaip konkrečiai bylą nagrinėję teismai šias nuostatas pažeidė, nepateikia. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo nurodytose teisėjų drausmės bylose esančios faktinės aplinkybės yra skirtingos nei nagrinėjamoje byloje, todėl vertino, jog konstatuoti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies pažeidimą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu motyvus, priėjo prie išvados, jog pareiškėjas nenurodė pakankamai argumentų, patvirtinančių įstatyme numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu teisėjų kolegija nurodė, kad šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, esą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nutartyje nepagrįstai nurodė, jog atsakovas turėjo pagrindą šią veiką atriboti nuo tarnybinio nusižengimo, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas įtariant pareiškėją BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-2154/2006.

Teisėjų kolegija nustatė, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamas ginčas, visų pirma, yra kilęs iš drausminės atsakomybės taikymo vidaus tarnybos pareigūnams teisinių santykių, kuriuos reguliuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka. Teisės aktais nustatytos statutinio pareigūno tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas paprastai yra pagrindas pradėti pareigūno tarnybinį patikrinimą ir taikyti jam teisinės atsakomybės priemones pagal atitinkamą tarnybos statutą. Tačiau pareigūno veika gali būti pagrindu pradėti ne tik tarnybinį patikrinimą. Pareigūnas gali padaryti ir nusikalstamą veiką arba administracinį teisės pažeidimą. Šie pažeidimai tiriami specialia, įstatymuose nustatyta tvarka. Taigi, tais atvejais, kai ta pati pareigūno veika yra (turi būti) ne tik tarnybinio patikrinimo, bet ir ikiteisminio tyrimo, teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo proceso ar administracinio teisės pažeidimo teisenos dalyku (tyrimo objektu), iškyla atitinkamų teisinių tyrimų (procesų) santykio klausimas. Kaip sprendžiamas šis klausimas atliekant tarnybinius patikrinimus nustato Tvarkos 10, 11, 31 punktai, kuriuos analizuojant matyti, kad jei dėl pareigūno veikos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, teisminio nagrinėjimo procesas, bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena arba tarnybinio patikrinimo metu nustatoma, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinis patikrinimas turėtų būti sustabdomas (išskyrus atvejus, kai pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir užbaigti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą) ir sulaukiama galutinių kompetentingų institucijų tyrimo rezultatų.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad siekiant konkrečioje administracinėje byloje tinkamai įvertinti, kokią įtaką tarnybinio patikrinimo nesustabdymas galėjo turėti priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, t. y. ar tai laikytinas esminiu ar neesminiu procedūriniu pažeidimu, prejudicinės reikšmės gali turėti ir ikiteisminio tyrimo, baudžiamosios ar administracinio teisės pažeidimo bylos baigtis. Jei baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje būtų neginčytinai nustatyti tie esminiai faktai ir kitos reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas atitinkamas sprendimas, naikinti pastarąjį sprendimą vien tik dėl tos priežasties, kad tarnybinis patikrinimas buvo nesustabdytas ir tokiu būdu buvo pažeistos atitinkamos procedūrinės taisyklės, nebūtų pagrindo. Tokiu atveju nustatyti procedūriniai pažeidimai galėtų būti įvertinti tik kaip formalaus pobūdžio, neturėję esminės reikšmės sprendimo, priimto baigus tarnybinį patikrinimą, pagrįstumui bei teisėtumui.

Teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 31 d. nutartyje pažymėjo, kad Ž. A. nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendime Nr. A14-2154/2006 faktinės bylos aplinkybės yra kitokios nei nagrinėjamu atveju. Šioje byloje įrodymus dėl pareiškėjo neblaivumo sudarė policijos pareigūnų parodymai, kad pareiškėjas buvo akivaizdžiai neblaivus, kad nuo jo sklido alkoholio kvapas, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas, kuriame konstatuota, jog pagal klinikinius požymius ir elgesį galima įtarti, jog jis yra neblaivus, išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nėra užfiksuotas pareiškėjo neabejotino girtumo faktas. Nagrinėjamu atveju, Ž. A. neblaivumą patvirtino ne abstrakčios prielaidos, o konkretūs faktai. Tai, kad Ž. A. kraujyje po eismo įvykio rasta 1,13 promilių alkoholio, konstatavo Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartyje. Pakruojo PK tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodė, kad iš Panevėžio rajono PK 2006 m. kovo 24 d. gauta specialisto išvados Nr. T-A 1917/06(01) kopija, kurioje yra konstatuota, jog Ž. A. kraujyje rasta 1,13 promilės etilo alkoholio. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 9 d. sprendime, išanalizavęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad Pakruojo PK teisingai įvertino pareigūno veiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 23 d. nutartyje Nr. A63-352/2009 atmetė kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjas alkoholį vartojo po autoįvykio siekiant numalšinti nuo patirtos traumos atsiradusį skausmą. Pats pareiškėjas taip pat neneigia vartojęs alkoholį.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl Ž. A. argumento esą teismas skirtingai nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. A14-2154/2006 vertino tapačias aplinkybes dėl asmens sveikatos būklės, sąmoningumo ir jų įtakos elgesiui po eismo įvykio, teisėjų kolegija pabrėžė, kad administracinės bylos Nr. A14-2154/2006 faktinės aplinkybės yra skirtingos nei pareiškėjo bylos atveju. Nurodytame sprendime atsakovas nevertino pareiškėjo patirto sužalojimo įtakos jo elgesiui po autoįvykio. Nagrinėjamu atveju Pakruojo PK, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, kreipėsi į pareiškėją gydžiusią įstaigą dėl galimybės jį apklausti, taip pat vertino Pakruojo rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2006 m. balandžio 14 d. raštą Nr. 287, kuriame konstatuotos ligonio psichotropinių vaistų vartojimo aplinkybės ir paaiškinimų teikimo galimybės.

Remdamasi šiais argumentais tesėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Kadangi kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų pareiškėjas nenurodė, teismas nusprendė, kad Ž. A. prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 neatnaujintinas.

VI.

2010 m. sausio 22 d. pareiškėjas Ž. A. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė naują prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-352/2009.

Prašymą atnaujinti procesą grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Teisėjų garbės teismas 2009 m. spalio 19 d. sprendimu konstatavo, jog teisėjas S. Lemežis, padarydamas sunkesnį administracinės teisės pažeidimą (transporto priemonės vairavimas, sukeliant eismo įvykį bei neblaivumo patikrinimo vengimas) teisėjo vardo nepažemino, tuo tarpu teismas, jo atžvilgiu priimdamas 2009 m. kovo 23 d. nutartį, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, jog policijos pareigūno veiksmai – vairavimas esant neblaiviam ar alkoholio vartojimas po eismo įvykio vienareikšmiškai vertintini kaip pareigūno vardo pažeminimas. Mano, kad paaiškėjus, jog tam tikru poelgiu nėra žeminamas teisėjo vardas, atitinkamas poelgis atliktas policijos pareigūno, negali žeminti policijos pareigūno vardo. Aiškinant priešingai, būtų pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.

2. Mano, kad ABTĮ 156 straipsnyje numato termino prašymui dėl proceso atnaujinimo nepraleido, nes prašyme nurodytos aplinkybės paaiškėjo 2009 m. gruodžio 7 d., iš 2009 m. gruodžio 4 d. Teisėjų garbės teismo rašto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

VII.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu (esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (Administracinės bylos Nr. P15-69/2005, Nr. P415-233/2007, Nr. P261 – 102/2009 ir pan.). Taigi, teismo sprendimo įsiteisėjimo data yra atskaitos taškas nuo kurio yra skaičiuojamas terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 buvo priimta ir įsiteisėjo 2009 m. kovo 23 d., todėl būtent nuo šios nutarties įsiteisėjimo skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas savo pakartotinį prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu šioje administracinėje byloje pateikė 2010 m. sausio 22 d., t. y. žymiai praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą. Todėl jau vien šiuo pagrindu (praleisti įstatymo nustatyti terminai) pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą negali būti tenkinamas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) nenagrinėjant iš esmės pareiškėjo argumentų dėl proceso atnaujinimo.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas, teikdamas 2010 m. sausio 19 d. prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, ir šiame prašyme pasisakydamas dėl ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų, neteisingo materialinės teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentą sieja su aplinkybe, kad 2009 m. gruodžio 7 d. jis susipažino su Teisėjų garbės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 20P-17, kuriame pateikta informacija apie teisėjo S.Lemežio padaryto administracinio teisės pažeidimo įvertinimą, tačiau pareiškėjas tiek teikdamas pirmąjį prašymą (2009 birželio 23 d.) dėl proceso atnaujinimo, tiek 2010 m. sausio 19 d. prašyme iš esmės remiasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo kontekste pakartotinai kelia tą patį klausimą, kad nagrinėjęs bylą administracinis teismas jo atžvilgiu buvo pažeidė lygiateisiškumo principą, numatytą Konstitucijos 29 straipsnyje. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2009 m. gruodžio 31 d. nutartį dėl proceso atnaujinimo, į šiuos pareiškėjo argumentus yra atsakęs. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog dar kartą teikdamas iš esmės analogiškais motyvais grindžiamą prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, kuriame nesutinkama su 2009 m. gruodžio 31 d. teismo priimtu sprendimu, pareiškėjas siekia pakartotinio, įstatymais nenumatyto bylos peržiūrėjimo ir nepalankaus jam sprendimo panaikinimo. Toks pareiškėjo pasirinktas jo pažeistų gynimo būdas, kaip jau buvo konstatuota, negali būti realizuojamas ABTĮ IV skyriuje nustatytomis sąlygomis bei tvarka per proceso atnaujinimo institutą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija sprendžia, kad Ž. A. 2010 m. sausio 22 d. prašymas atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu yra paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ž. A. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Pakruojo rajono policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į ankstesnes pareigas bei darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasArūnas Sutkevičius