Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl V. A. priklausančio turto vagystės) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl R. U. priklausančio turto vagystės) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl V. Š. priklausančio turto vagystės) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl Z. D. priklausančio turto vagystės) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė S. G. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams. Iš S. G. ir D. M. solidariai priteista V. A. turtinei žalai atlyginti 3255 Lt, R. U. – 12 610 Lt, V. Š. – 100 Lt, Z. D. – 60 Lt.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo S. G. apeliacinis skundas atmestas.

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas D. M., jis kasacine tvarka nesiskundžia.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2005 m. liepos 23 d., 22.00 – 23.00 val. laikotarpiu, D. M. išlaužus buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, pagrobė V. A. priklausantį 4867 Lt vertės turtą;

2005 m. rugpjūčio 6 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), D. M. išlaužus balkono langą, pagrobė R. U. priklausantį 13 125,99 Lt vertės turtą;

2005 m. rugpjūčio 14 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), D. M. perkirpus balkono grotų strypą, pagrobė V. Š. priklausantį 1090 Lt vertės turtą;

2005 m. rugpjūčio 15 d., apie 4.00 val., D. M. įsibrovus pro langą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrobė Z. D. priklausantį 60 Lt vertės turtą.

Be to, skiriant bausmę pažeisti BK 54 straipsnio reikalavimai, neatsižvelgta į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, kasatorius nurodo, jog tai turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. G. kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo S. G. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 54 ir 61 straipsnio taikymo

Kasatoriaus argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepripažinęs jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimus, paskyrė per griežtą bausmę, yra nepagrįstas.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) tada, kai asmuo savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių.

Bylos duomenimis, S. G. sulaikytas su D. M. vagiant Z. D. turtą 2005 m. rugpjūčio 14 d. Iš karto po sulaikymo D. M. parašė nuoširdų prisipažinimą, kuriame prisipažino įvykdęs Z. D. turto vagystę, ir nurodė prieš tai padaręs dar tris vagystes. Apklaustas kaip įtariamasis D. M. nurodė, kad šiuos nusikaltimus įvykdė kartu su S. G. Tą pačią dieną S. G. bute ir garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo padaryta krata ir rasta daug vogtų daiktų. Pranešimas apie įtarimą dėl Z. D. turto vagystės padarymo S. G. įteiktas 2005 m. rugpjūčio 15 d. Supažindintas su įtarimu S. G. kaltu neprisipažino ir parodymus duoti atsisakė. Prisipažino S. G. padaręs šį ir kitus tris nusikaltimus 2005 m. rugpjūčio 19 d. (dėl V. A., V. Š. ir Z. D. priklausančio turto vagysčių prisipažino visiškai, o dėl R. U. turto vagystės – iš dalies – nepripažino pavogęs 12 000 Lt). Tokios pačios pozicijos S. G. laikėsi ir teisme. Tai įvertinus spręstina, kad S. G. prisipažinimo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nebuvo pagrindo, nes jis prisipažino padaręs nusikaltimus verčiamas objektyvių aplinkybių, t. y. dėl surinktų įrodymų.

Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavęs, jog S. G. dėl V. A., V. Š. ir Z. D. priklausančio turto vagysčių prisipažino visiškai, o dėl R. U. turto vagystės – iš dalies, atsižvelgė į tai ir iš esmės vadovavosi BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kur nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (nusikaltimai susiję su įsibrovimais į patalpas, jie buvo planuojami iš anksto paruošiant ir vėliau panaudojant įrankius ir ryšio priemones) ir pobūdį, į asmenybę apibūdinančius duomenis (S. G. recidyvistas, nes turi teistumą už vagystę), į tai, kad žala nukentėjusiesiems neatlyginta, S. G. už V. A. ir R. U. turto vagystes paskyrė po dvejus metus laisvės atėmimo, už V. Š. turto vagystę – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo, o už Z. D. turto vagystę – vienerių metų laisvės atėmimo bausmes, t. y. bausmes, neviršijančias BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkio (vidurkis 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Be to, bendrindamas bausmes BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu teismas iš dalies sudėjo paskirtas bausmes, t. y. parinko ne patį griežčiausią bausmių subendrinimo būdą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas S. G. skirdamas bausmes už keturis nusikaltimus – svetimo turto pagrobimus, įsibrovus į patalpas – BK 54 ir 61 straipsnio reikalavimų nepažeidė, jam už kiekvieną nusikaltimą paskyrė teisingas ir individualizuotas bausmes.

Dėl BPK 109 ir 115 straipsnio taikymo

Kasatorius nesutinka su teismo nukentėjusiajam R. U. priteisto ieškinio dydžiu, teigia, kad jis nepagrįstas jokiais įrodymais (nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, kad turėjo 12 000 Lt). Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja su baudžiamąja byla.

Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis, kasatorius su D. M. pagrobė nukentėjusiajam R. U. priklausantį turtą – pinigus – 12 050 Lt, tris 800 Lt vertės auksinius žiedus, dešimt 100 Lt vertės kompaktinių plokštelių, 20 Lt vertės „Kenvood“ nuotolinio valdymo pultą, 85,99 Lt vertės vyriškus batus, 70 Lt vertės kosmetinę rankinę su kosmetikos priemonėmis, iš viso turto už 13 125,99 Lt.

Dalis daiktų – kosmetinė rankinė su kosmetikos priemonėmis, vienas žiedas, dešimt kompaktinių plokštelių ir batai ikiteisminio tyrimo metu buvo grąžinti nukentėjusiajam. Dėl to teismas R. U. priteisė iš S. G. ir D. M. solidariai 12 610 Lt.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas civilinio ieškinio klausimą šioje baudžiamojoje byloje, BPK 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė. Teismas, patikrinęs teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl civilinio ieškinio ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, sprendė, kad R. U. civilinis ieškinys pagrįstas.

Teismas, patikrinęs nukentėjusiojo parodymus, sugretinęs juos su įvykio vietos apžiūros, kratos, daiktų paėmimo ir daiktų apžiūros protokoluose esančiais duomenimis, taip pat įvertinęs S. G. ir D. M. parodymus, iš kurių matyti, kad tarp jų abiejų buvo susitarimas vogti tik juvelyrinius dirbinius ir pinigus, sprendė, kad nukentėjusiojo parodymais netikėti nėra pagrindo. Be to, teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusiojo parodymai apie tai, kokie daiktai buvo pavogti, jų kiekis ir pavadinimai, sutapo su kratos metu rastais daiktais, jų kiekiais ir pavadinimais. Pagal nukentėjusiojo parodymus 12 000 Lt buvo laikomi miegamajame komodos stalčiuje, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad miegamajame komodos stalčiai ištraukti ir nukentėjusysis sugrįžęs namo pinigų neberado. Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įrodymus dėl civilinio ieškinio pagrįstumo įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatorius klaidingai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, jog yra nusikaltimų recidyvas ir jis (kasatorius) – recidyvistas, pasunkino jo padėtį.

Bylos duomenimis, V. A., R. U., V. Š. ir Z. D. priklausančio turto vagystes kasatorius padarė būdamas teistas 2002 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu už tyčinį nusikaltimą nuosavybei, nes jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės laikas, kuri buvo paskirta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 24 d. nutartimi, perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalies ir 271 straipsnio 3 dalies į 2000 m. BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, baigėsi 2004 m. rugpjūčio 23 d. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punktą S. G. turėjo teistumą iki 2007 m. rugpjūčio 23 d., taigi skundžiamame nuosprendyje nurodytus nusikaltimus jis padarė neišnykus teistumui.

BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais atvejais yra nusikaltimų recidyvas (pakartotinumas). Šiame straipsnyje išaiškinta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. G. recidyvistas ir, vadovaudamasis BK 56 straipsnio 1 dalimi, parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad S. G. recidyvistas, apelianto teisinės padėties, kaip teigiama kasaciniame skunde, nepablogino, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo laikydamasis BPK 320 straipsnio reikalavimų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. G. kasacinį skundą atmesti.