Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr.1A-906-493/2012;

Teisėjas: Lina Šafronienė Proceso Nr. 1-10-1-00237-2012-0;

2012 m. gruodžio 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Armui, nuteistajam A. Ž., jo gynėjui advokatui Viktorui Muravskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 189 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose ir per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo D. D. civilinis ieškinys dėl 23 227,28 Lt. žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad 2011-10-05, apie 6.20 val. prie garažų, esančių (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 5 800 Lt. įsigijo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įregistruotą D. D. vardu, žinodamas, kad šis automobilis yra gautas nusikalstamu būdu, t.y. laikotarpiu nuo 2011-10-04, 23.00 val. iki 2011-10-05, 7.30 val. pagrobtas iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) ir asmeniui, iš kurio įsigijo minėtą automobilį, jis nuosavybės teise nepriklauso. Tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 189 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) 320 straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši įstatyminė norma apibrėžia apeliacinio proceso ribas ir kartu reiškia tai, kad apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas.

Iš nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 189 straipsnio 1 dalyje bei civilinio ieškinio priteisimu.

Kolegijos nuomone pirmos instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai kvalifikavo apelianto veiksmus pagal LR BK 189 straipsnio 1 dalį, nes ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu surinktų, ištirtų ir patikrintų įrodymų pagrindu nustatyti faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina nuteistojo tiesioginę tyčią įvykdžius minėtą nusikaltimą.

LR BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimą arba realizavimą. Esminis LR BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymis yra iš anksto nepažadėtas svetimo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas, naudojimasis arba realizavimas. Įstatymų leidėjas laiko, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, jeigu gaunamas iš neteisėto valdytojo, padariusio vagystę ar kitą savanaudišką nusikaltimą. Įgijimas yra bet kokios formos atlygintinis arba neatlygintinis sandoris. Pagal konstrukciją šio nusikaltimo sudėtis yra formali. Tai reiškia, kad nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimo arba realizavimo. Šios veikos kvalifikavimui užtenka nustatyti bent vieno iš straipsnyje nurodytų objektyviųjų požymių buvimą asmens veiksmuose. Tačiau tam, kad patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, turi būti nustatytas ir subjektyviosios pusės požymis – asmens kaltė. Kaltė šiuo atveju pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi žinoti, kad turtą jam perdavė asmuo, kuriam tas turtas nepriklauso ir kurį jis įgijo neteisėtais būdais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. Ž. automobilį „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo iš nepažįstamo asmens už 5800 Lt. sumą, kuri žymiai mažesnė nei tokio automobilio rinkos vertė tuo metu. Pats apeliantas ne kartą nurodė, kad jis domisi automobilių rinka, gerai žino automobilių kainas. Įsigydamas automobilį taip pat žinojo, kad jo kaina yra didesnė nei 5800 Lt., tačiau pasiūlymas įsigyti automobilį už tokią kainą jam įtarimų nesukėlė. Automobilis buvo pristatytas apelianto nurodytu adresu prie garažo, kuriame jis dirba. Jokių asmenų prie automobilio nebuvo, automobilio variklis buvo užvestas. Pinigus už įsigytą automobilį kartu su užvedimo rakteliu apeliantas sudėjo į maišelį ir padėjo pardavėjo nurodytoje vietoje žolėje. Apžiūrėdamas automobilį rado lietuviškus automobilio dokumentus – automobilio registracijos liudijimą. Tada apeliantas suprato, kad automobilis vogtas ir, norėdamas kuo greičiau juo atsikratyti bei atgauti sumokėtus pinigus, pradėjo jį ardyti, kad galėtų parduoti dalimis.

Nors apeliantas teigia, kad jo tyčia dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 189 straipsnio 1 dalyje, neįrodyta, kadangi jis tik radęs lietuviškus automobilio registracijos dokumentus suprato, kad automobilis vogtas, teismas tokią apelianto poziciją vertino kritiškai, kaip siekį sušvelninti savo atsakomybę ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. Ž., įsigydamas minėtą automobilį, turėjo suprasti, kad šis automobilis yra įgytas neteisėtai. Apie žinojimą, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, teismas sprendė iš apelianto elgesio, jo veiksmų. A. Ž., žinodamas, kad automobilių „(duomenys neskelbtini)“ rinkos kaina yra žymiai didesnė nei pardavėjo prašomi 6000 Lt., šį automobilį įsigijo. Sutarus telefonu dėl automobilio pirkimo šis buvo atvarytas prie garažo, kuriame dirbo apeliantas, 6.20 val. ryto. Jokiu asmenų prie automobilio nebuvo, jo variklis buvo užvestas, pinigus ir užvedimo raktelį reikalaujama padėti prie kelio žolėse. Nors apeliantas skunde teigia, kad įsigydamas automobilį nežinojo, jog šis vogtas, apie kaltės turinį šiuo atveju sprendžiama ne vien tik iš subjektyvių paties kaltininko paaiškinimų. Teismas vertina visus objektyvius bylos duomenis atsižvelgdamas į kaltininko atliktus veiksmus, jų intensyvumą, būdą ir panašiai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats nuteistasis, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme patvirtino, kad tokia situacija jam sukėlė įtarimą, tačiau jis tikėjosi, kad su automobiliu viskas bus gerai. Aplinkybę, kad A. Ž. buvo žinoma apie tai, jog automobilis yra įgytas neteisėtais būdais, patvirtina ir tai, jog iš karto po to, kai, apelianto teigimu, jis rado lietuviškus registracijos dokumentus, iš karto nepranešė policijai, o skubėjo automobilį išardyti, kad juo atsikratyti ir susigrąžinti sumokėtus pinigus. Kolegija mano, kad apeliantas, užsiimdamas automobilių remonto ir pardavimo verslu, gerai žinodamas automobilių rinkos kainas, turėjo suprasti, kad už 5800 Lt. siūlomas įsigyti automobilis, kurio rinkos vertė apie 12 000 Lt. – 14 000 Lt., pardavėjo yra įgytas neteisėtais būdais.

Kiti nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys - nukentėjusiojo D. D., liudytojo S. Ž. paaiškinimai, įvykio vietos apžiūros protokolas, kratos protokolas, specialisto išvada Nr. 140-(422)-IS1-482 – patvirtina faktą, kad nusikalstamu būdu įgytą automobilį įsigijo A. Ž., ardė garaže, kurį išsinuomojo iš S. Ž., turėdamas tikslą automobilį parduoti ir atgauti už automobilį sumokėtus pinigus. Šie faktiniai duomenys kartu su kitais byloje esančiais duomenimis apylinkės teismo pagrįstai vertinti kaip A. Ž. kaltę padarius LR BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtinantys įrodymai. Nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada kolegija neturi pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija sprendžia, kad šis apeliacinio skundo motyvas taip pat neįrodytas ir nepagrįstas. Apylinkės teismas, spręsdamas automobilio vertės klausimą, rėmėsi objektyviais bylos duomenimis, nuosprendyje motyvavo, kuriais įrodymais remiasi nustatydamas automobilio vertę, o kuriuos atmeta kaip nepagrįstus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilio vertė šiuo atveju gali būti nustatoma pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Šioje sutartyje automobilio kaina nurodyta 9000 eurų, kas sudaro 31 050 Lt. (Kaina litais paskaičiuota vadovaujantis 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 12-417 bei 2002 m. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 12-453 kur oficialus lito kursas – 3,4528 lito už 1 eurą). Tiek pats nukentėjusysis, tiek ir apeliantas patvirtino, kad automobilis buvo puikios išvaizdos, tvarkingas, pilnos, o ne bazinės komplektacijos. Todėl teismas pagrįstai rėmėsi rašytine medžiaga – informacija iš internetinio puslapio www.autoplius.lt, kur panašios komplektacijos automobiliai kainuoja nuo 30 000 Lt. iki 34 000 Lt. Už panašią sumą nukentėjusysis automobilį ir įsigijo. Apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino apelianto pateiktą Kauno nepriklausomų autoekspertų pažymą dėl automobilio vertės. Minėta pažyma išduota tiksliai neištyrus ir neįvertinus konkretaus automobilio, vadovaujamasi tik orientaciniais duomenimis todėl joje pateikti duomenys negali būti vertinami kaip objektyvūs sprendžiant konkretaus automobilio vertės klausimą.

Apelianto skundo motyvas, kad teismas be pagrindo rėmėsi automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta automobilio kaina, kadangi ši sutartis niekinė, nes pats nukentėjusysis paaiškino, kad automobilį pirko ne Vokietijoje, laikytinas nepagrįstu. Iš sutarties turinio matyti, kad joje nurodyti pirkėjo, pardavėjo duomenys, sutarties objektas, kaina, sutarties sudarymo data bei sutarties šalių parašai. Sutartyje nenurodyta, kad jos sudarymo vieta yra Vokietijoje. Be to, pats nukentėjusysis paaiškino, kad automobilį jis pirko ne iš sutartyje nurodyto asmens, o iš tarpininko. Perkant automobilį sutartis jau buvo užpildyta, nurodyta automobilio kaina. Padedamas tarpininko jis automobilį užregistravo. Netikėti pirkimo – pardavimo sutartyje esančiais duomenimis bei nukentėjusiojo paaiškinimais teismas neturi jokio pagrindo. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad D. D. patikslintas civilinis ieškinys yra įrodytas, todėl pagrįstai patenkintas.

Kolegija, remdamasi aukščiau aptartų duomenų visuma, sprendžia, kad apylinkės teismas, spręsdamas A. Ž. kaltės klausimą, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo bylos aplinkybes, įrodymus vertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai pripažino A. Ž. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą ir tinkamai individualizavo bausmę. Pažeidimų sprendžiant civilinio ieškinio klausimą nenustatyta. Konstatuotina, kad Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.