Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-04-26 · Administracinė byla Nr. A-3311-624/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-26
Bylos Nr.
A-3311-624/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
O. V.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-3311-624/2017Teisminio proceso Nr. 4-68-3-08537-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. V. (O. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas O. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (15/5-9-8A-195) 10K-20780 (toliau – Sprendimas) (b. l. 4–10).

Paaiškino, kad Departamentas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išbraukti jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama įvažiuoti į Lietuvos Respubliką nacionalinio sąrašo (toliau – ir Sąrašas). Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, kadangi tarptautiniai bei nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys vizų, išduotų Šengeno susitarimo valstybių, naudojimą nenustato apribojimų ieškant darbo šiose šalyse, be to, pagrindinis pareiškėjo buvimo Lietuvoje tikslas buvo turizmas. Lietuvos ambasada Ukrainoje priima pareiškėjų, siekiančių gauti vizas, dokumentus iš tarpininkaujančios bendrovės „Vizų centras“. Pareiškėjas kreipėsi per tarpininkaujančią įmonė „Vizų centras Nr. 1“ (toliau – ir Tarpininkas), kuri yra atsakinga už spaudų klastojimus pareiškėjo vizoje. Dėl minėtos įmonės veiksmų klastojant dokumentus yra pradėtas baudžiamasis procesas pagal O. V. pareiškimą. Tai patvirtina, kad pareiškėjas nėra minėtų nusikalstamų veikų bendrininkas. Pareiškėjas į Šengeno ambasadas dėl vizos išdavimo asmeniškai nesikreipė. Visada buvo naudojamasi tarpininkų paslaugomis, kas nėra draudžiama teisės aktais. Departamentas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas suteikė tarpininkui diskrecinius įgaliojimus. Įgaliojimai atlikti neteisėtus veiksmus negali būti suteikti. Įgaliojantis asmuo negali priimti atsakomybės už neteisėtus įgaliotinio veiksmus. Pareiškėjas pateikė Tarpininkui visus vizos išdavimui reikalingus dokumentus. Departamentas neištyrė visų pažeidimo konstatavimui svarbių aplinkybių ir įrodymų, neatsižvelgė į atsakomybę švelninančias aplinkybes: į tai, kad vizų rėžimo pažeidimų pareiškėjas nepadarė; kad nėra įrodyta, jog spaudus suklastojo paso savininkas, turėdamas tikslą, kuris keltų grėsmę Lietuvos saugumui. Skiriant sankciją, nebuvo nustatyta teisės pažeidimo subjektyviųjų požymių (kaltės, motyvo, tikslo). Be to, Departamentas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą galimybę netaikyti sankcijos, jeigu užsienietis laisva valia grįžo į valstybę, kurioje turi teisę gyventi. Pareiškėjas neturėjo galimybės dalyvauti Tarpininko vykdytose procedūrose, negalėjo prisidėti prie dokumentų klastojimo, kadangi visus reikiamus dokumentus teikė ir gavo paštu. Atsakovas neįrodė pareiškėjo kaltės, o rėmėsi tik prielaidomis, ignoruodamas pareiškėjo pateiktus įrodymus. Taip buvo nesilaikoma nekaltumo prezumpcijos principo.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti (b. l. 73–78).

Paaiškino, kad pareiškėjo prašymas išbraukti jį iš Sąrašo buvo išnagrinėtas vadovaujantis Įstatymu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka). Gavęs užsieniečio prašymą išbraukti jo duomenis iš Sąrašo, Departamentas raštu tai suderina su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu. Priimant sprendimą dėl užsieniečio išbraukimo iš Sąrašo arba draudimo atvykti laikotarpio sutrumpinimo atsižvelgiama į prašyme nurodytas išbraukimo priežastis ir motyvus, į uždraudimo atvykti motyvus, kitas aplinkybes, kurios turi būti vertinamos Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka. Ginčijamo rašto turinys patvirtina, kad Departamentas atsižvelgė į visus nurodytus kriterijus ir susijusias aplinkybes. Priimant sprendimą buvo atsižvelgiama į Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – Vilniaus rinktinė) 2016 m. gegužės 3 d. rašte pateiktą vertinimą ir siūlymą neišbraukti pareiškėjo duomenų iš Sąrašo. Minėtame rašte nurodyta, kad pareiškėjui vizos buvo išduotos tik turizmo tikslais, tačiau pareiškėjas savo prašyme nurodė, kad norėjo atvykti kaip turistas ir ieškoti darbo Šengeno šalyse. Be to, pareiškėjas nesirūpino dokumentų pateikimu vizai gauti, o kreipėsi į tarpininkavimo paslaugas teikiančią agentūrą. Kadangi pareiškėjas ne pirmą kartą kreipėsi dėl vizos gavimo, jis turėjo žinoti vizos išdavimo sąlygas, tačiau neatsakingai pasitikėjo Tarpininko diskrecijos teise. Sulaikytas pareiškėjas nurodė, kad gavo vizą su uždėtais antspaudais. Pareiškėjas neginčijo, kad minėti spaudai neatitinka jo sienų kirtimo istorijos, tačiau teikdamas prašymą keitė savo parodymus, tvirtindamas, kad atsiimant pasą iš Tarpininko, vizos tikrumas jam nesukėlė abejonių, o į kitus puslapius nežiūrėjo. Tokie prieštaringi parodymai vertintini kaip siekis paneigti savo kaltę. Atsakomybė už tinkamą naudojimąsi viza ir pasu tenka ne Tarpininkui, o pareiškėjui. Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir nustatytus faktus, galima teigti, kad užsieniečio tikrieji vykimo į Šengeno erdvę tikslai buvo ne tie, kurie buvo deklaruoti kreipiantis dėl turistinės Šengeno vizos išdavimo. Pareiškėjas taip pat nesilaikė kreipimesi dėl vizos nurodyto maršruto, t. y. pirma kirto ne Lietuvos Respublikos, o Lenkijos Respublikos sieną, todėl galima daryti prielaidą, kad pareiškėjui reikėjo suklastotų Lietuvos sienos kirtimo spaudų tam, kad galėtų pagrįsti legalų buvimą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl Šengeno vizos būtent į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas, konstatuotina, kad pagrindinė valstybė, į kurią pareiškėjas turėjo vykti, buvo Lietuvos Respublika ir į Šengeno erdvę pareiškėjas turėjo atvykti būtent per Lietuvos Respublikos išorės sieną. Patikrinus informaciją apie pareiškėjo sienos kirtimus Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazėje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas į Šengeno zoną niekada nebuvo atvykęs per Lietuvos Respublikos sieną, o visi surinkti duomenys patvirtina, kad, gavęs Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą, į Šengeno erdvę pareiškėjas atvyko per Lenkijos Respublikos išorės sieną. Visi pareiškėjo paaiškinimai taip pat liudija apie tai, kad pagrindinė valstybė, į kurią jis ketino vykti, buvo Lenkijos Respublika, o ne Lietuvos Respublika, todėl darytina pagrįsta išvada, kad pats pareiškėjas buvo suinteresuotas dėl Lietuvos Respublikos sienos kirtimo spaudų suklastojimo, siekiant pateisinti išduotos Lietuvos Respublikos Šengeno vizos gavimo pagrindą. Uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra administracinė procedūra, taikoma vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, tai nėra administracinių teisės pažeidimų byla. Pareiškėjui viza buvo panaikinta dėl jos rėžimo pažeidimo, t. y. turistinė viza buvo naudojama darbo paieškoms, joje buvo suklastoti spaudai. Taigi, pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai neatitiko vizos išdavimo sąlygų. Lietuvos Respublikos praktika, kai nacionaliniai perspėjimai įvedami į Šengeno informacinę sistemą, pripažįstama kaip gerosios praktikos pavyzdys ir skatinama Europos Komisijos. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas maksimalus draudimo atvykti terminas (5 metai), todėl pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 metai) vertintinas kaip proporcingas. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo O. V. skundą atmetė (b. l. 167–172).

Teismas nustatė, kad 2015 m. lapkričio 1 d. pareiškėjas buvo sulaikytas išvykstant iš Lietuvos Respublikos teritorijos, įtarus, kad pateiktame pase bei vizoje Nr. 002100845 (galiojusi nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 6 d.) suklastoti Vilniaus oro uosto išvykimo ir atvykimo spaudai. Pareiškėjas taip pat pateikė vizą Nr. 002223063 (galiojusią nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. iki 2016 m. kovo 6 d.). Atsižvelgiant į nustatytą spaudų klastojimą, į tai, kad abi vizos buvo išduotos turizmo tikslais ir į pareiškėjo paaiškinimus, jog jis siekė atvykti į Lietuvos Respubliką kaip turistas ir ieškoti darbo Šengeno valstybėse, buvo padaryta išvada, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. 2015 m. lapkričio 1 d. sprendimu Nr. 201-55 viza Nr. 002223063 buvo panaikinta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo įpareigotas per 7 dienas grįžti į Ukrainą. Vilniaus rinktinė pateikė Departamentui 2015 m. lapkričio 9 d. teikimą dėl užsieniečio įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą Nr. (21/20)-12-4991. Vilniaus rinktinė atsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, jog jis gavo vizą su uždėtais antspaudais. Nustačiusi, kad antspaudai yra suklastoti, t. y. neatitiko nustatyto pavyzdžio, kontrolinio skaičiaus, spaudos būdų, Vilniaus rinktinė nutarė prašyti Departamentą įtraukti pareiškėją į Sąrašą trejiems metams, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Departamentas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (15/5-9) 4U-693 nusprendė uždrausti Ukrainos piliečiui O. V. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. lapkričio 19 d., įrašyti jo asmens duomenis į Sąrašą ir vadovaujantis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS II). Pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą (Departamente gautas 2016 m. balandžio 21 d.) (toliau – Prašymas) pašalinti jo duomenis iš Sąrašo ir iš SIS II. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad apie Tarpininko atliktus spaudų klastojimus nežinojo, pateiktos vizos tikrumas jam nekėlė abejonių, o į kitus puslapius neatkreipė dėmesio. Akcentavo, kad pažeidimas buvo netyčinis. Dėl minėto prašymo Departamentas 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (15/5-9) 10K-16534 kreipėsi į Vilniaus rinktinę su prašymu pateikti savo nuomonę. Vilniaus rinktinė 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (21/20)-12-1927 pasiūlė netenkinti pareiškėjo prašymo. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme nurodė, jog norėjo atvykti į Lietuvos Respubliką kaip turistas bei turėjo tikslą ieškoti darbo Šengeno šalyse, nors jam buvo išduota viza tik turizmo tikslais. Pareiškėjo veiksmai kreipiantis į Tarpininką ir pasitikėjus jo diskrecijos teisėmis įvertinti kaip neatsakingi. Atsižvelgęs į Vilniaus rinktinės nuomonę, Departamentas priėmė 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalių, Tvarkos 2 punkto (2015 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 3K-60 redakcija), 4 punkto, 49 punkto, 8 punkto nuostatomis. Nurodyti teisės aktai įtvirtinta kriterijus, kuriais turi vadovautis Departamentas, įgyvendindamas savo diskreciją sutrumpinti draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Minėta diskrecija įgyvendinama vykdant administracinę procedūrą, reglamentuojamą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir kitų specialiųjų teisės aktų. Sprendimui taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti aiškumo, objektyvumo ir pagrįstumo reikalavimai. Minėta procedūra nėra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu ar už jį paskirtos sankcijos pagrįstumu. Todėl, vertinant skundžiamo Sprendimo teisėtumą, būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, o Viešojo administravimo įstatymo, kitų bendrųjų viešąjį administravimą reglamentuojančių teisės aktų ir specialiųjų užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis ir jose įtvirtintais reikalavimais tokio pobūdžio administraciniam aktui.

Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje buvo prašoma panaikinti Departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-693, kuriuo buvo uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. lapkričio 19 d. Todėl vertinant skundžiamo Sprendimo pagrįstumą, minėtame 2015 m. lapkričio 19 d. sprendime nurodyti uždraudimo atvykti motyvai vertinti tik kaip galimas pagrindas sutrumpinti uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

Šalies argumentai

Nagrinėjamu atveju Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, atsižvelgęs, be kita ko, ir į aplinkybę, jog pareiškėjas pažeidė vizų rėžimą, t. y. prašyme pateikti vizą nurodė tikslą – turizmas, o ją faktiškai naudojo ir darbo paieškoms Šengeno šalyse. Pareiškėjas skunde teismui bei Prašyme Departamentui neginčijo šios aplinkybės, tačiau laikėsi pozicijos, kad teisės aktai nedraudžia užsieniečiams ieškoti darbo Šengeno šalyse turint turistinę vizą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atsižvelgė į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), 34 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatas. Matyti, kad siekiant gauti vizą būtina nurodyti kelionės tikslą, į kurį atsižvelgiama sprendžiant dėl vizos išdavimo. Taigi, siekiantis gauti vizą asmuo privalo nurodyti savo tikrąjį kelionės tikslą, o šio tikslo nepaisymas gavus vizą laikytinas vizos išdavimo sąlygų pažeidimu. Todėl atmesti pareiškėjo argumentai, kad jis, naudodamasis turistinę vizą darbo Šengeno valstybėse paieškoms, nepažeidė vizų išdavimą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų.

Skunde teismui bei Prašyme pareiškėjas argumentavo, kad, siekdamas gauti vizą, naudojosi tarpininkavimo paslaugas teikiančio juridinio asmens paslaugomis ir nežinojo apie padarytus spaudų klastojimus. Todėl pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad neturėtų būti laikomas atsakingu už minėtos įmonės neteisėtus veiksmus. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo nurodyto tarpininko „Vizų centras Nr. 1“ veiksmai negali pašalinti pareiškėjo atsakomybės už naudojimąsi viza su suklastotais spaudais. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad vizos tikrumas jam nesukėlė abejonių, o į kitus puslapius, kuriuose buvo uždėti suklastoti antspaudai, jis neatkreipė dėmesio. Teismo vertinimu, pareiškėjas, kaip atsakingas ir suinteresuotas Tarpininko klientas, turėjo pasidomėti suteiktų paslaugų, galinčių turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, kokybe. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas klausimus, susijusius su užsieniečių teisių įgyvendinimu per tarpininkaujančias įmones, nurodė, jog perkėlus atsakomybę dokumentus rengusiam asmeniui, bet kokio administracinio sprendimo priėmimas būtų labai apsunkintas, nes administravimo subjektas negalėtų spręsti dėl realios administracinio sprendimo ar paslaugos gavimo besikreipiančio asmens valios. Pažymėjo, kad užsienietis turi galimybę kontroliuoti tarpininko darbų atlikimą, todėl nepriimtina jo pozicija perkelti atsakomybę dokumentus rengusiai bendrovei. Pažymėta, kad aplinkybė, jog dokumentai buvo gauti paštu, negalėjo užkirsti kelio pareiškėjui reikšti pretenzijas Tarpininkui dėl jo paslaugų kokybės. Todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog tik Tarpininkas yra atsakingas už klastotų spaudų atsiradimą pareiškėjo vizoje ir iš to kilusias pasekmes.

Šalies argumentai

Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino visų svarbių aplinkybių, nepagrindė jo kaltės, tikslo, motyvo. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio sumažinimo, turi būti priimamas atsižvelgiant į Tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Taigi, specialūs teisės aktai numato detalius tokio pobūdžio sprendimo pagrįstumo reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Departamentas Sprendime įvertino pareiškėjo Prašyme nurodytus argumentus, kuriais pareiškėjas neigia savo kaltę dėl neteisėtų Tarpininko veiksmų, ir konstatavo, kad šios aplinkybės neatleidžia nuo pareigos atidžiai rūpintis vizos gavimu. Teismas sutiko su tokiomis Departamento išvadomis. Taip pat Departamentas tinkamai atsižvelgė į priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vertintas aplinkybes, jog pareiškėjo vizoje buvo suklastoti spaudai, į pareiškėjo paaiškinimus, jog jis ketino ieškoti darbo Šengeno valstybėse, į tai, kad nebuvo nustatyta pareiškėjo šeimyninių, ekonominių, socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje. Taip pat Departamentas Sprendime išaiškino pareiškėjui įspėjimo atšaukimo iš SIS II tvarką. Pažymėta, kad Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostata, jog šio straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti netaikomos užsieniečiui, jeigu jis savanoriškai sutiko ir buvo grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turėjo teisę vykti, neteko galios nuo 2015 m. kovo 1 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XII-1396). Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas darė išvadą, kad Sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus Tvarkoje nurodytus kriterijus, buvo pagrįstas teisės aktų normomis, todėl yra pagrįstas, motyvuotas ir atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

III.

Pareiškėjas O. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 174A–176).

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesilaikė nurodyto vizos gavimui maršruto, neįvertino, kad Ukraina neturi gretimos sienos su Lietuvos Respublika, ir, atsižvelgiant į kelionės kainą, pirmąjį atvykimą į Lietuvos Respubliką Ukrainos pilietis gali atlikti per Lenkiją arba Baltarusiją.

Teigia, kad teismas, remdamasis tik spėjimais ir prielaidomis, daro išvadą, kad pareiškėjui reikėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimo suklastotų spaudų tam, kad būtų galima pateisinti legalų buvimą Lietuvoje.

Teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjas buvo sulaikytas būtent išvykimo iš šalies momentu ir tai, kad jis atvyko į Lietuvos Respubliką neturėdamas jokių apsilankymo apribojimų. Pareiškėjas turėjo galiojančią vizą, buvo įleistas į šalį atvykdamas, apsilankymo šalyje metu nepažeidė šalies įstatymų ir išvyko savo valia, nepažeisdamas vizų režimo. Mano, kad jo apsilankymas šalyje buvo visiškai legalus ir nekėlė jokio pavojaus Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo pirmasis tikslas buvo turizmas, o šios vizos kategorijos naudojimas antros eilės tikslams, pavyzdžiui, darbo paieškai, nėra pažeidimas, kadangi atskiros vizų kategorijos darbo paieškai apsilankymo šalyje metu nėra. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje darbo neieškojo, o darbo paieška kitose Šengeno šalyse buvo tik ketinimas. Teismas neturi įrodymų, kad pareiškėjas vizos gavimo laikotarpiu nuslėpė tikrąją savo apsilankymo priežastį ir remiasi tik prielaidomis. Visi pareiškėjo tolimesni veiksmai, jeigu jis nebūtų sulaikytas išvykstant iš Lietuvos Respublikos, yra tik prielaidos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neatsižvelgė, kad laikydamasis Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje reikalavimų pareiškimų pateikimo procedūros ir vizų išdavimo atžvilgiu, pareiškėjas neturėjo galimybės kontroliuoti jo paso patekimo į ambasadą, paso išdavimo bei kitų veiksmų su jo pasu, iki jo gavimo iš Tarpininko. Pažymi, kad Tarpininko, į kurį kreipėsi pareiškėjas, pavadinimas yra praktiškai vienodas kaip ir kompanijos, kuri turi teisę teikti vizų gavimo tarpininkavimo paslaugas ambasadoje.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 185–189) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus, kad pareiškėjui buvo panaikinta viza, jis buvo grąžintas į užsienio valstybę, vizos panaikinimo pagrindą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos nuomonę, pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika.

Mano, kad pareiškėjas, kaip atsakingas ir suinteresuotas asmuo, turėjo pasidomėti suteiktų paslaugų, galinčių turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, kokybe. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas, kad spaudai pareiškėjo kelionės dokumente buvo suklastoti jam nežinant. Mano, kad protingas ir rūpestingas asmuo galėjo ir turėjo įvertinti, kad dėl vizos išdavimo privalo kreiptis į kompetentingas institucijas, susipažinti su gautų dokumentų turiniu. Pareiškėjas, pasirinkdamas kitokį elgesio variantą, privalo prisiimti tokio elgesio pasekmes.

Buvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas ne pirmą kartą kreipėsi dėl vizos išdavimo, todėl jam turėjo būti žinomos vizos išdavimo sąlygos ir tvarka.

Byloje nėra pateikta jokių paaiškinimų, kodėl pareiškėjas, žinodamas, kad atvykdamas į valstybių narių teritoriją pirmiausia ketina kirsti Lenkijos Respublikos išorės sieną, dėl vizos išdavimo nesikreipė būtent į Lenkijos Respublikos ambasadą. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai dėl kelionės tikslo (turizmas, darbo paieškos Šengeno valstybėse) rodo, kad Lietuvos Respublika nebuvo pagrindinis kelionės tikslas. Atkreipia dėmesį, kad sprendimas dėl vizos panaikino byloje nėra skundžiamas. Aplinkybės, susijusios su pareiškėjo nurodytu tikslu, buvo vertinamos duomenų visumoje kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis.

Atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 metai), pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 metai) vertintinas kaip proporcingas. Departamento nuomone, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę atvykti į Lietuvos Respubliką (taip pat ir vykti į kitas Europos Sąjungos šalis) tik tiems užsieniečiams, kurie pateikia tikrovę atitinkančius duomenis ir nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (15/5-9-8A-195) 10K-20780 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 1 d., Medininkų pasienio kontrolės punkte, tikrinant iš Lietuvos Respublikos teritorijos išvykstančių asmenų dokumentus, pareiškėjas pateikė Ukrainos piliečio pasą, Šengeno valstybės daugkartinę „C“ tipo vizą Nr. 002223063 (galiojančią nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. iki 2016 m. kovo 6 d.). Taip pat pase buvo Šengeno valstybės daugkartinė „C“ tipo viza Nr. 002100845 (galiojusi nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 6 d.), ant kurios uždėti įtariamai suklastoti Vilniaus oro uosto užkardos atvykimo ir išvykimo datos spaudai. Dokumentų tikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjo pase yra klastoti spaudai, 2015 m. lapkričio 1 d. sprendimu Nr. 201-55 (b. l. 84) viza Nr. 002223063 buvo panaikinta, pareiškėjas buvo įpareigotas per 7 dienas grįžti į Ukrainą. Vilniaus rinktinė pateikė Departamentui 2015 m. lapkričio 9 d. teikimą dėl užsieniečio įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą Nr. (21/20)-12-4991 (b. l. 80–81). Departamentas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (15/5-9) 4U-693, įvertinęs tai, kad O. V. pase yra klastoti spaudai, jam buvo panaikinta viza, o O. V. buvo grąžintas į užsienio valstybę, taip pat tai kad pareiškėjo ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, vadovaudamasis Tvarkos 9.1 punktu, pareiškėjui nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį (b. l. 93–95). Pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą (Departamente gautas 2016 m. balandžio 21 d.) pašalinti jo duomenis iš Sąrašo ir iš SIS II (b. l. 96–98). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad apie Tarpininko atliktus spaudų klastojimus nežinojo, pateiktos vizos tikrumas jam nekėlė abejonių, o į kitus puslapius neatkreipė dėmesio. Akcentavo, kad pažeidimas buvo netyčinis. Departamentas 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (15/5-9) 10K-16534 kreipėsi į Vilniaus rinktinę pateikti savo nuomonę dėl šio pareiškėjo prašymo (b. l. 141). Vilniaus rinktinė 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (21/20)-12-1927 pasiūlė netenkinti pareiškėjo prašymo (b. l. 142–144). Pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme nurodė, jog norėjo atvykti į Lietuvos Respubliką kaip turistas bei turėjo tikslą ieškoti darbo Šengeno šalyse, nors jam buvo išduota viza tik turizmo tikslais. Pareiškėjo veiksmai kreipiantis į Tarpininką ir pasitikėjus jo diskrecijos teisėmis įvertinti kaip neatsakingi. Atsižvelgęs į Vilniaus rinktinės nuomonę, Departamentas priėmė šioje byloje ginčijamą 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 36–38).

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Sprendimas, priimtas tinkamai įvertinus Tvarkoje nurodytus kriterijus, pagrįstas teisės aktų normomis, yra pagrįstas, motyvuotas ir atitinkantis teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kokiais byloje pateiktais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, padarė faktines aplinkybes ir bylai reikšmingą teisinį reguliavimą atitinkančias išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 1 d.) numatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas: motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo (Taisyklių 16.1 p.); motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo (Taisyklių 16.2 p.), o 17 punkte nurodyta, jog gavęs šių Taisyklių 16 punkte nurodytą prašymą (siūlymą) išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo, Migracijos departamentas raštu tai suderina su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu.

Tvarkos 49 punkte numatyta, kad priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti, nustatytą pagal vieną iš Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 2¹ ar 3 dalyje nustatytų pagrindų, laikotarpį ar išbraukti iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo duomenis apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 2¹ ar 3 dalyje nustatytu pagrindu (išskyrus Taisyklių 12² punkte nustatytą atvejį), atsižvelgiama į: motyvuotame rašytiniame užsieniečio prašyme išbraukti duomenis apie jį iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo ar motyvuotame rašytiniame valstybės institucijos arba įstaigos siūlyme išbraukti duomenis apie užsienietį iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo nurodytą priežastį ir motyvus, dėl kurių užsieniečio duomenys turėtų būti išbraukti iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo, taip pat kitas nurodytas aplinkybes (Tvarkos 49.1 p.); draudimo atvykti pagrindą ir aplinkybes, kurios buvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti (Tvarkos 49.2 p.); valstybės institucijos ar įstaigos, Migracijos departamentui pateikusios siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti (jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu), nuomonę ir / ar informaciją, gautą pagal Taisyklių 17 punktą (Tvarkos 49.3 p.); aplinkybes, kurios turi būti vertinamos Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka (49.4 p.).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nurodytų bylos duomenų, pareiškėjui 2015 m. lapkričio 1 d. buvo panaikinta viza, kadangi buvo nustatyta, jog pareiškėjo pase yra klastoti spaudai. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, Departamentas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, įrašyti jo duomenis į Sąrašą bei įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Nei 2015 m. lapkričio 1 d. sprendimas dėl vizos panaikinimo, nei 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimas pareiškėjo nebuvo skundžiami (skundą dėl 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo atsisakyta priimti).

2016 m. balandžio 21 d. Departamentas gavo pareiškėjo prašymą pašalinti jo duomenis iš Sąrašo ir iš SIS II. Šis jo prašymas iš esmės buvo grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo įtraukimu į Sąrašą, t. y. pareiškėjas reiškė nesutikimą su sprendimais panaikinti vizą ir įrašyti jį į Sąrašą, kurie nenuginčyti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjant asmens vėlesnį prašymą išbraukti jį iš sąrašo, kai kuriais atvejais naujų faktinių aplinkybių vertinimas gali būti neatsiejamas nuo faktinių aplinkybių, kurių pagrindu asmuo buvo įtrauktas į sąrašą. Vis dėlto vien faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo nuspręsta uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl tokio asmens neįsileidimo, paprastai negali būti pagrindu įpareigoti atsakovą asmenį išbraukti iš sąrašo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-373/2013).

Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino su pareiškėjui išduotos vizos panaikinimu susijusias aplinkybes, jo (pareiškėjo) prašyme išdėstytus teiginius, taip pat Vilniaus rinktinės siūlymą neišbraukti pareiškėjo iš Sąrašo, ir priėmė Sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgusi į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ir objektyviai įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, tinkami aiškinus ir taikius ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai: nagrinėjamu atveju vienintelė nauja faktinė aplinkybė, kuria pareiškėjas grindė savo prašymą išbraukti iš Sąrašo ir iš SIS II – jam pasiūlytas darbas Lenkijoje. Ši aplinkybė atsakovo buvo tinkamai įvertinta: Sprendime nurodyta, kad jeigu Lenkijos Respublikos ar kitos Šengeno valstybės kompetentingos institucijos spręstų klausimą dėl leidimo gyventi ar ilgalaikės vizos išdavimo ir pradėtų konsultacijas su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, Departamentas svarstytų galimybę atšaukti įspėjimą C.SIS dėl pareiškėjo neįleidimo; dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, susijusių su spaudų klastojimu, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokio logiško paaiškinimo, kodėl dėl vizos išdavimo tarpininkaujantis asmuo galėtų būti suinteresuotas be jo (pareiškėjo) valios klastoti ne vizą, su kurios gavimu susijusius formalumus jis galimai tvarkė, o atvykimo / išvykimo į Lietuvos Respubliką spaudus pase. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti duomenys iš baudžiamosios bylos tik patvirtina tokios bylos iškėlimo faktą, o ne aplinkybę, kad asmuo, kuris įtariamas dokumentų klastojimu, suklastojo atvykimo / išvykimo į Lietuvos Respubliką spaudus pareiškėjo pase; pareiškėjo argumentai, kad Ukraina neturi sienos su Lietuva, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl vykimo maršruto ir tikslo priimti neįvertinus šios aplinkybės, nėra pagrįsti: kreipdamasis dėl vizos išdavimo pareiškėjas pats buvo nurodęs, kad pirmoji šalis, kurios sieną jis kirs naudodamasis viza, yra Lietuva, t. y. tikrovės neatitinkančius duomenis, kas, įvertinus, kad pareiškėjas į Europos Sąjungos šalis vyko ne tik pažintiniu tikslu (turizmas), bet ir ieškotis darbo, pirmosios instancijos teismo, sprendžiant dėl atsakovo sprendimo teisėtumo, tarpe kitų aplinkybių, taip pat pagrįstai buvo vertinama.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 140 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. V. (O. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius Bakaveckas Arūnas DirvonasDalia Višinskienė