Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2015-03-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-255/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-03-05
Bylos Nr.
1A-97-255/2015
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Bertašienė (pirm.), Dalius Jocys, Eduardas Maškevičius
Nuteistasis
E. G.
Kategorijos
Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-255/2015

Teisėja A. Simaitienė Proceso Nr. 1-31-1-00735-2014-8 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.8.3.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.; 2.4.6.4.1.

(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

dalyvaujant prokurorei Rasai Morenienei,nuteistojo E. G. gynėjai advokatei Daivai Rocevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimas. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, 5 punktą, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Procesas dėl E. G. pareikšto 4000 litų civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti nutrauktas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 3 d., apie 20.00 val., būdamas viešoje vietoje – antro aukšto bendrame koridoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai, priėjo prie mažametės E. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir pargriovė ją ant grindų, po to jai atsistojus, guma spriegė ne mažiau kaip tris kartus į kairės rankos dilbį, taip sukeldamas pastarajai fizinį skausmą. Tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei tuo sutrikdė visuomenės tvarką ir sukėlė fizinį skausmą mažametei.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su nuosprendžiu, nes nieko nepadarė. Teigia, kad jis pats turi mažamečius vaikus ir niekada prieš juos nekelia rankos. Konfliktai su kaimynais vyksta nuolat, nes jo tvarkos reikalavimas bendrose patalpose erzina visus kaimynus, todėl prieš jį nuolat rengiami įvairūs išpuoliai. Jis ne kartą pats yra kreipęsis į policijos įstaigas dėl šioje byloje liudijusios D. J. neteisėtų veiksmų, todėl galbūt ši liudytoja kerštauja. Apeliantas teigia, kad šios liudytojos parodymai yra melagingi, todėl teismas negalėjo jais remtis, mažametė E. G. ir jos motina M. G. jį apkalba. Teismo posėdžio metu mažametė E. G. net nebuvo paklausta, nebuvo atlikta akistata su ja. Todėl apeliantas mano, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Apeliantas nurodo, kad jis savo kaltės nepripažįsta, nes nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas, nepadarė, mano, kad teisme jo kaltė įrodyta nebuvo, nukentėjusieji iš karto po įvykio į teisėsaugos institucijas nesikreipė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistojo E. G. gynėja advokatė D. Rocevičienė prašė nuteistojo E. G. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas E. G. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis, būdamas viešoje vietoje – antro aukšto bendrame koridoriuje, elgdamasis įžūliai, priėjo prie mažametės E. G., gim. (duomenys neskelbtini), pargriovė ją ant grindų, po to jai atsistojus, guma spriegė ne mažiau kaip tris kartus į kairės rankos dilbį, taip sukeldamas pastarajai fizinį skausmą bei tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką. E. G. nepripažįsta, kad jis padarė nusikalstamas veikas, už kurias jis yra nuteistas, teigia, kad jis yra apkalbamas ir nuteistas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį ir skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. G. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, tačiau kvalifikuodamas E. G. veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias nustatytų aplinkybių.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto pavartojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-242/2011, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. G. pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sukėlė fizinį skausmą mažamečiam asmeniui. Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojų parodymus, kad E. G. atlikti veiksmai prieš mažametę E. G. nesukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių – viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymo. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad jokie pašaliniai asmenys, išskyrus nukentėjusiosios mamą, dėl viešosios tvarkos sutrikdymo į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nusiskundimų dėl viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymo nebuvo gauta. Pati nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą motina M. G. į policiją kreipėsi dėl jos mažametei dukrai sukelto fizinio skausmo ir tai padarė tik kitą dieną po minėto įvykio. 2014 m. gegužės 3 d. vakarą, kai M. G. dukra E. G. papasakojo motinai apie E. G. prieš ją pavartotą smurtą, M. G. nesiaiškino įvykio aplinkybių, nepranešė teisėsaugos institucijoms apie neleistiną E. G. elgesį, o kitos dienos pareiškime, kurį pateikė policijai, nenurodė jokių aplinkybių, kad dėl tokio E. G. elgesio 2014 m. gegužės 3 d. vakarą buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis. Iš kitų namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), gyventojų nusiskundimų apie E. G. elgesį 2014 m. gegužės 3 d. vakare negauta, niekas nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl viešosios tvarkos sutrukdymo ar E. G. sudrausminimo. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu apklausta liudytoja D. J. taip pat parodė, kad ji matė, jog E. G. su gumele 2 kartus spriegė į ranką E. G., aplinkui žmonių nebuvo. E. G. neverkė, todėl D. J. nieko blogo nepagalvojo ir nekreipdama į tai dėmesio nuėjo (b. l. 31, 101). Taigi netgi įvykį mačiusi liudytoja patvirtino, kad toks E. G. elgesys nesutrikdė viešosios tvarkos, nes pamačiusi E. G. veiksmus, ši liudytoja nieko blogo nepagalvojo ir tiesiog nuėjo, nesudrausmino E. G., nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl tokio netinkamo E. G. elgesio viešoje vietoje. Iš minėtų liudytojų parodymų galima spręsti, kad nuteistojo E. G. veiksmai buvo trumpalaikiai, jie nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos sutrikdymą. BK 284 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti padarinių kilimo – dėl padarytų veiksmų turi būti sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. E. G. padaryti veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytos pavojingos veikos požymius, tačiau baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. G. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Iš liudytojų parodymų nustatyta, kad iš karto po kilusio konflikto jie visi išsiskirstė namo, nė vienas iš įvykyje dalyvavusių ir įvykį mačiusių asmenų, nors ir buvo sukrėsti įvykio, nesikreipė į teisėsaugos institucijas, nekvietė policijos pareigūnų, kad E. G. būtų sulaikytas iš karto po įvykio. Taigi atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad visuomenės rimtis ir viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta, todėl E. G. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Skundžiamu nuosprendžiu E. G. pripažintas kaltu ir pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis sukėlė fizinį skausmą mažametei E. G.. Nuteistasis skunde teigia, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o byloje apklausti liudytojai jį apkalba dėl susiklosčiusių konfliktiškų santykių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks nuteistojo E. G. argumentas nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie E. G. veiksmus BK 140 straipsnio 3 dalies kontekste. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo E. G. kaltei dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametei E. G. nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl E. G. fizinio skausmo sukėlimo mažametei aplinkybių pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Nuteistojo prašymas panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir bylą nutraukti, nes, jo teigimu, jis nusikalstamos veikos nepadarė, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios E. G., liudytojų M. G. ir D. J. parodymais apie E. G. padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios E. G. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, ji vienodus parodymus, kad jai fizinį skausmą sukėlė E. G. ją parversdamas ant žemės, o po to suduodamas 2–3 kartus su tampoma gumele, davė tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausta pareigūnų, tiek apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė nukentėjusiosios E. G. ir nebuvo atlikta jo ir nukentėjusiosios akistata. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji E. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo (b. l. 19–20), šioje apklausoje dalyvavo ir E. G., kuris turėjo teisę užduoti klausimus nukentėjusiajai, tačiau šia savo teise nesinaudojo. Kadangi nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nebuvo būtinybės ją dar kartą apklausinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Būtent dėl to vienas iš duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumą, rinkimo būdų yra BPK 184 straipsnyje numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama liudytojo apklausa. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų panaudojimas apibrėžtas BPK 276 straipsnio 1 dalyje, jie savaime yra įrodymai ir jais teismai turi vadovautis vertindami įrodymus. Todėl nukentėjusiosios E. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai patvirtina E. G. kaltę dėl jam inkriminuotos BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų M. G. ir D. J. parodymai. Liudytoja M. G., nors tiesiogiai įvykio ir nematė, tačiau patvirtino, kad grįžusi į kambarį jos mažametė dukra E. G. papasakojo, kad koridoriuje E. G. ją pastūmė, dėl to ji parkrito ant žemės, o jai atsistojus, E. G. su tampoma gumele jai du kartus sudavė į ranką (b. l. 3–4, 9–10, 16–17, 100–101). Liudytoja D. J. parodė, kad 2014 m. gegužės 3 d. vakare buvo bendrame tualete ir išgirdo vaiko pasakymą: „baik, man skauda“. Ji išėjusi į koridorių prie M. G. durų pamatė stovinčią E. G., prie kurios stovėjo E. G. ir jis jai tampoma guma 2 kartus spriegė į ranką, nepamena į kurią (b. l. 30–31, 101). Taigi, nors liudytoja D. J. ir nematė, kad E. G. būtų pastūmęs E. G., dėl to ši buvo pargriuvusi ant žemės, tačiau iš jos parodymų apie tai, kad liudytoja išgirdo E. G. koridoriuje sakomus žodžius: „baik, man skauda“, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad E. G. tai pasakė dėl to, kad jai skaudėjo dėl parkritimo ant žemės, kai ją pastūmė E. G.. Todėl apeliacinės instancijos teismas nustato, kad E. G. 2014 m. gegužės 3 d., apie 20.00 val., būdamas antro aukšto bendrame koridoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), priėjo prie mažametės E. G., gim. (duomenys neskelbtini), pargriovė ją ant grindų ir po to, jai atsistojus, guma spriegė ne mažiau kaip tris kartus į kairės rankos dilbį, taip sukeldamas pastarajai fizinį skausmą.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas be pagrindo rėmėsi liudytojos D. J. parodymais, nes anksčiau jis yra kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl minėtos liudytojos neteisėtų veiksmų, tačiau pažymėtina, kad minėtos liudytojos parodymai yra nuoseklūs bei atitinka kitą bylos medžiagą, todėl nėra pagrindo jais abejoti. Aplinkybė, kad tarp E. G. bei D. J. ir M. G. yra susiklostę konfliktiški santykiai, negali būti pagrindas teigti, kad jų parodymai yra neteisingi. Šie skundo argumentai, sprendžiant klausimą, ar E. G. veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėtis, nėra teisiškai reikšmingi. Pažymėtina, kad esami nesutarimai negali pateisinti prieš kitus asmenis pavartoto fizinio smurto. Tai, kad apeliantas nurodo, jog tarp jo ir kaimynų yra susiklostę konfliktiški santykiai, nepaneigia jo kaltės dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Įvertinus šiuos duomenis, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad E. G. kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui yra įrodyta.

Atsižvelgdamas į aptartus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir nepakankamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, dėl to buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir priimtas neteisingas sprendimas, pasireiškęs neteisingu E. G. nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir neteisingai jam paskirta bausme. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl E. G. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikintina ir dėl šio kaltinimo E. G. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria E. G. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir E. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį dėl BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto nuostatų taikymo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Regina BertašienėTeisėjai Dalius JocysEduardas Maškevičius