Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Svetlana Jurgaitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi D. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarimo D. Ž. administracinių teisės pažeidimų byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50³ straipsnį D. Ž. buvo surašytas už tai, kad jis 2015 m. vasario 5 d. 1.30 val. į (duomenys neskelbtini) namo kieme stovėjusio L. K. automobilio ,,Renault Safrane”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išmetimo sistemos vamzdį bei bakelį pripurškė statybinių „Makroflex“ putų, kurios džiūdamos išsiplėtė ir sustingo, sugadindamos automobilio dujų išmetimo sistemą. Šiais veiksmais tyčia sugadino svetimą turtą, padarydamas 70 Eur materialinę žalą.

Skunde apeliantas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pati rašydama gausius kiekius sms žinučių tiek jo tiek jo buvusiai sutuoktiniai, tiek nepilnametės dukros atžvilgiu išprovokuoja gauti panašaus turinio žinutes. D. Ž. teigimu, išsireikalavus duomenis iš Noreikiškių policijos komisariato puikiai matytųsi, kad pareiškėja yra gerai žinoma kaip nuolat rašanti skundus. Skunde teigiama, kad pareiškėja yra konfliktiška asmenybė, labai dažnai daugelį miestelio gyventojų skundžianti dėl įvairiausių smulkmenų.

Skunde pažymėta, kad priimant sprendimą nebuvo apklausta D. Ž. buvusi sutuoktinė G. Ž., kuri įvykio metu buvo atvykusi pas dukrą ir gali patvirtinti, kad įvykio metu jis buvo namuose bei pateikti informaciją apie neva 20-30 min. skambinimą ir beldimą į buto duris po įvykio ir kitus pareiškėjos poelgius šeimos atžvilgiu. Teismas nurodo, kad neturi pagrindo abejoti pareiškėjos ir jos mamos pateiktais parodymais, kadangi jie nuoseklūs, aiškūs ir neprieštaraujantys, tačiau bylą nagrinėjęs teisėjas neatkreipia dėmesio į priešiškus ir asmeninio pobūdžio santykius, buvusius itin artimus santykius su pareiškėja, pačios pareiškėjos asmenybę, nuoskaudas, iširusias ne tik D. Ž., bet ir jos šeimas, priekaištus dėl tolesnio nebendravimo su pastarąja, jos kerštavimą, šmeižtą, intensyvų kreipimąsi į teisėsaugą jo ir jo šeimos atžvilgiu. Skunde teigiama, kad byloje nėra jokių apelianto kaltę pagrindžiančių įrodymų. D. Ž. teigia, kad teismas priėmė nutarimą formaliai ir vadovavosi tik pačios pareiškėjos ir jos motinos nurodytais faktais nekreipdamas dėmesio į aukščiau nurodytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

D. Ž. skundas atmetamas.

ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

D. Ž. padaryta veika kvalifikuota tinkamai.

Pagal ATPK 50³ str. tyčinis turto sunaikinimas ar sužalojimas, nepadaręs nukentėjusiajam žymios žalos, – užtraukia baudą nuo dvidešimt aštuonių iki aštuoniasdešimt šešių eurų.

Nors D. Ž. savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 50³ str. neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 2), L. K. pareiškimais (b. l. 4, 5), policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu (b. l. 7), daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu (b. l. 10), žalos įvertinimo dokumentu (b. l. 11), nuotraukomis (b. l. 12, 13), policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu (b. l. 17, 18), nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 19, 20), kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

Šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad 2015 m. vasario 5 d. 1.30 val. D. Ž. į (duomenys neskelbtini) namo kieme stovėjusio L. K. automobilio Renault Safrane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išmetimo sistemos vamzdį bei bakelį pripurškė statybinių „Makroflex“ putų, kurios džiūdamos išsiplėtė ir sustingo, sugadindamos automobilio dujų išmetimo sistemą, tokiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50³ str.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš bylos medžiagos matyti, jog D. Ž. kaltės dėl jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo nepripažino, nurodydamas, kad jis į L. K. automobilio išmetamųjų dujų sistemą montažinių putų nepurškė. Nurodė, kad 2015 m. vasario 4 d. iki 23.00 ar 23.30 val. buvo netoli jo namų esančiame garaže, namo grįžo pėsčiomis apie 23.30 val. ir apie vidurnaktį nuėjo miegoti. Teigė, kad pareigūnai, tikrindami jo automobilį, galėjo supainioti transporto priemones, nors pripažino, kad žmonos automobilio variklio dangtis negalėjo būti šiltas, nes ji atvažiavo apie 22 val.

Analizuojant aptartų parodymų visumą, vertinant juos kitų administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų duomenų kontekste, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais vis tik nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo gali neatskleisti tikrųjų jam inkriminuojamo teisės pažeidimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingas dėmesys suteikiamas kitų byloje apklaustų asmenų parodymų analizei bei rašytinei administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagai.

Nukentėjusioji L. K. parodė, kad 2015 m. vasario 5 d. naktį savo namo kieme išgirdo triukšmą, lojo šuo. Priėjusi prie lango pamatė prie automobilio galinės dalies tupintį žmogų ir pradėjo belsti į langą bei šaukti. Tuomet kai jis atsistojo, pažino mėlyną striukę su kapišonu dėvintį D. Ž., kuris apsisuko ir greitu žingsniu nuėjo, rankoje nešdamas flakoną. Po to sėdo į prie garažo buvusį ir užvesto variklio šildomą savo automobilį, ir nuvažiavo. Nurodė, kad D. Ž. matė puikiai, nes tą naktį aiškiai švietė mėnulis, buvo pakankamai šviesu, o atstumas nuo jos lango iki automobilio, vos keli metrai. Kartu su pareigūnais nuvyko prie D. Ž. namų, kur pareigūnams parodė jo automobilį. Automobilio langai nebuvo apšalę, o variklio dangtis buvo šiltas.

Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir liudytojos N. N. išdėstytos aplinkybės. Jos teigimu, tą vakarą, kai buvo apgadintas L. K. automobilis ji nemiegojo, ir išgirdusi šuns lojimą, pasižiūrėjo pro langą. Kieme pamatė nueinantį D. Ž., kuris dėvėjo melsvą striukę ir lyg buvo užsidėjęs kapišoną. Naktis buvo šviesi, todėl jį aiškiai matė, o atstumas nuo lango iki jo buvo apie 6-7 metrus. Jį atpažino, nes dažnai jį mato šalia namų esančiose jo garažuose.

Netikėti aukščiau aptartais L. K. ir N. N. parodymais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo. Abi liudytojos viso proceso metu buvo nuoseklios, detaliai išdėstė analizuojamo įvykio aplinkybes, kurios sutapo ne tik su jų paaiškinimuose išdėstytomis aplinkybėmis, bet ir neprieštaravo tarpusavyje, atitinka rašytinę nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą. Nors, savo apeliaciniame skunde D. Ž. pažymėjo, kad jos santykiai tiek su L. K., tiek su N. N. nėra geri, jie dažnai konfliktuoja, tačiau vien ši apelianto subjektyviai vertinama aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo minėtų asmenų parodymus laikyti nepatikimais ir nesiremti jais sprendžiant apelianto kaltės klausimą. Juo labiau, jog tiek L. K., tiek N. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo supažindintos su atsakomybe už melagingų parodymų davimą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi ir pareigūnų parodymais, kurie sutapo su prieš tai aptartais liudytojų parodymais. Liudytojas R. B. parodė, kad gavo iškvietimą nuvykti į (duomenys neskelbtini). Apžiūrėjęs automobilį, kieme rastu metaliniu virbalu mėgino iškrapštyti putas. Netrukus su L. K. nuvažiavo prie D. Ž. namų. Pastaroji nurodė automobilį, kuriuo kaimynas išvažiavo po to, kai pripurškė montažinių putų. Apžiūrėdamas automobilį patikrino variklio dangtį, kuris buvo šiltas, iš ko sprendė, kad automobiliu neseniai buvo važiuota. Analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas T. G. Pažymėtina, kad pareigūnai nėra susiję su atsakomybėn traukiamu asmeniu jokiais ryšiais, nėra suinteresuoti bylos baigtimi, jų paaiškinimai yra nuoseklūs, logiški, prieštaravimų juose nenustatyta, todėl jais pagrįstai vadovautasi.

Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė liudytoja jo buvusios žmonos, neišreikalavo dokumentų iš Noreikiškių policijos komisariato, pastebėtina, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis, įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti, o nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų pakanka išvadai dėl faktinių aplinkybių nustatymo.

Pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. Ž. padarė jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasi tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu skundžiamo nutarimo vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutarimą.

Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi D. Ž., savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį nutarimą panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.